TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Ryklių draugija nebaugina nardytojos

2011 09 16 0:00
Tatjanos Novikovos nuotrauka

Ryklių nebijanti nardytoja, klubo "Akvanautas" instruktorė Tatjana Novikova per dvidešimt savo aistros povandeniniam pasauliui metų su fotoaparatu yra pasižvalgiusi po gražiausias pasaulio jūras ir vandenynus.

"Šią vasarą teko daryti pertrauką, - sako prieš dvi savaites trečiąją dukrelę pagimdžiusi 39-erių moteris. - Dėl to dvi vyresnėlės, jau spėjusios pamėgti nardymą, nerimsta, laukia būsimos kelionės."

Buvusiai plaukikei ištvermės netrūksta, į nardymo keliones ji leidžiasi keletą kartų per metus. Daugiau kaip dešimt metų - su fotoaparatu. Juk kaip kitiems apie tą grožį papasakosi? Kartais to neįmanoma išreikšti žodžiais. Kai paklausiau apie gražiausią jūrą, Tatjana negalėjo išskirti vienos. Iš pasakojimo jautėsi, kad moteris sužavėta ir svaiginama kiekvienos. Vardijo tik jų skirtumus, ypatumus ir su niekuo nepalyginamus įspūdžius.

Šimto ryklių apsupty

"Galapagai - tikra egzotika, ten tiek daug ryklių, ruonių, pulkai žuvų, - pasakojo T.Novikova. - Prancūzijos Polinezijoje - labai spalvinga. Be to, ten pats geriausias matomumas po vandeniu - iki 80 metrų gali matyti. Net nejauti, kad esi vandenyje, atrodo, kad kažkur skrendi. Tiesiog per daug matai - pažiūri, viskas lyg ant delno. Egipte, tarkim, tik 20 metrų atstumu regi."

Ar nebaugu, kai aplink tave knibžda daugybė jūros gyvių, ar iškart galima atskirti, kuris pavojingas, kokie kiekvieno kėslai? Nardytoja apie juos kalba kaip apie senus gerus pažįstamus. "Tikrai nebaisu. Na, daug kas bijo ryklių. Pastaruoju metu girdime apie visokius jų išpuolius, ypač Egipto kurortuose. Tačiau negirdėjau, kad jie būtų puolę nardytojus. Galapaguose, Prancūzijos Polinezijoje, kur mes nardėme, rykliai dominuoja, - pasakojo Tatjana. - Jų tiek daug, kad tiršta. Vietos instruktoriai nardytojams surengia atrakciją - specialiai pakabina dėžę su žuvimi, kad jų priviliotų dar daugiau. Pamenu, kai Prancūzijos Polinezijoje panėrėme šalia to jauko, per kelias minutes iš visų pusių, iš gilumos suplaukė tokia ryklių galybė! Ir vis nesiliovė - plaukia ir plaukia. Bet jie nedideli, iki dviejų metrų. Apima savotiškas jausmas, kai jie visai greta - už pusmetrio ar dar arčiau. Vienas susidomėjo mano fotoblykste, priplaukė taip arti, kad trinktelėjau jam per nosį." Pasak nardytojos, tąkart jų grupėje nekilo jokios panikos, niekas ryklių nebijojo. "Žinojom, kad juos privilioja žuvies kraujo kvapas. Mes rykliams buvome neįdomūs, - teigė pašnekovė. - Nebent kišenėje turėtum žuvį ar iš rankos norėtum ryklį pamaitinti, tai gal netyčia ir krimsteltų. Paprastai jie žmonių neryja."

Kaip pasakojo Tatjana, Prancūzijos Polinezijoje ryklių nenusakomai daug: "Jūros dugnas - 200 metrų gylyje, o panėręs 60 metrų, atrodo, matai dar vieną dugną, nuklotą rykliais. Vienoje vietoje jų susitelkia iki 300. Kadangi taip giliai mes nenėrėme, instruktoriai jų priviliojo."

Žmonės nedomina

Prie vienos Polinezijos salos nardytoją sužavėjo citrininiai rykliai (Lemon shark), kaip iš animacinio filmuko "Žuviukas Nemo" - rykliai iššieptais nasrais. "Jie atrodo baisiai, gal trijų metrų, o stori kaip torpedos. Tačiau jie neagresyvūs ir prie žmonių nesiartina, - teigė nardytoja. - Norėdami privilioti arčiau, instruktoriai užkasė dvi didelės tunų galvas. Penki "citrinukai" ir prisistatė, virš mūsų praplaukė. Net galvas teko palenkti, kad nekliudytų, tačiau mumis nė kiek nesusidomėjo. Juos domino tik žuvis. Ėmė peštis dėl jos, griebė su akmenimis nuo dugno, buvo galima matyti net kaip jų dantys byra. Įspūdinga. Be to, šių ryklių spalva graži - citrininio atspalvio."

Vietinis instruktorius nutvėrė rykliui už peleko ir ėmė plaukti. "Aš nesirengiau griebti už peleko ar uodegos, juk ne delfinai. Visko gali nutikti. Ir kitiems patariu to nedaryti. Svarbiausia po vandeniu prie nieko nelįsti. Vietiniai nardytojai labiau pratę prie ryklių, tad rizikuoja", - teigė Tatjana. Pavojingiausia, jos teigimu, paties žmogaus baimė, kuri tarsi sustingdo, atima protą ir gebėjimą orientuotis. "Žmonėms, kurie patiria baimės priepuolius, apskritai negalima nardyti, - tikino pašnekovė. - Jeigu paniškai bijo ryklių, juos pamatę net nežino, kur esą, sutrikę lekia į viršų, pamiršdami visas taisykles. Tokiu atveju gali nutikti daug blogų dalykų."

Nardo be pirštinių

Dabar visi paiso taisyklės, kad su pirštinėmis nardyti negalima, mat su pirštine žmogus jaučiasi tarytum saugesnis, bando viską čiupinėti. "O kas ta guminė pirštinė? Yra dalykų, kurie gali ją ir pradurti, - pasakojo T.Novikova. - Skorpionžuvės, kai kurie koralai, akmenžuvės gali rimtai sužeisti. Šios žuvys nuostabiai susilieja su akmenimis, jų nepastebėsi, kol tau akimi nemirktels. Jei žmogus ropos dugnu ir viską iš eilės graibys, gali įsidurti į akmenžuvės viršutinį peleką."

Kai kurios žuvys atrodo labai gražios, spalvingos, neagresyvios, tad žmonėms ir į galvą nešauna, kad jos kaip nors gali pakenkti. O jos paprasčiausiai turi spygliukų, kurie sužaloja rankas, jei tik prie to grožio norima prisiliesti. "Žmogus pats kaltas, žuvys žmonių tikrai nepuola, - tvirtino nardytoja. - Nei akmenžuvė, nei zebražuvė ar skorpionžuvė nešoks ant žmogaus. Tarkim, prie murenų - storų, ilgų, gyvates primenančių žuvų geriau nesiartinti. Jų dantys labai stiprūs, lenkti, jei nutvertų už rankos, sunku būtų ištrūkti. Be to, murenos blogai mato, tad jei priplaukęs imsi mojuoti rankomis, išgąsdinsi, tai gindamosi jos gali ir griebti. Menu, stebėjom šiurpų vaizdą, kai vienas mūsų grupės nardytojas, pagriebęs už uodegos mureną, bandė ištraukti ją, lendančią į laivą. Murena priešinosi, nardytoją puoliau traukti už kojos, bet jis vis tiek žuvies nepaleido. Gerai, kad murena ištrūko jam neįkandusi."

Nardytojos teigimu, kartais ir žuvų pavadinimai būna apgaulingi. "Ar pagalvotum, kad Maldyvuose gyvenantys rykliai, vadinami "auklėmis", gali ką nors bloga padaryti. Šios žuvys labai gražios, tylios, ramiai guli ant dugno. Tad žmonėms atrodo, kad jokios agresijos iš jų nesulauksi. Tačiau jei "auklei" griebsi už uodegos, tikrai įkąs", - tvirtino Tatjana.

Kai neša srovės

Po vandeniu gali užklupti įvairiausios srovės, tačiau instruktoriai apie jas žino, neveda nardyti, kur pavojinga. "Ypač galingos srovės Galapaguose, jos tiesiog neša, - prisiminė T.Novikova. - Grupė turi laikytis kartu, kad srovė neišblaškytų. Jei susidomėsi kokiu jūros ruoniu ir atsiskyręs nuo grupės liksi jo fotografuoti, atsisukęs po penkių minučių grupės gali ir nepamatyti."

Tatjana prisiminė ypatingas sroves Indonezijoje. "Maždaug 10 metrų ruože susiduria dvi srovės, trenkiasi viena į kitą, atsidūręs toje vietoje jautiesi lyg skalbimo mašinos centrifugoje, - pasakojo potyrius nardytoja. - Tave suka, aplink vien oro burbulai, o tu nieko nesupranti, kur dugnas, o kur paviršius. Vos kapstaisi. Kiti šalia už metro plaukioja ir juokiasi."

Pasitaiko srovių, kurios kyla iš apačios, gali staigiai išnešti į paviršių. Būna ir tokių, kurios gali nutempti gilyn, bet tokių vietų gana reta, - teigė instruktorė. - Kai žmonės renkasi nardymo maršrutus, šie vietinių instruktorių būna gerai ištyrinėti, nepavojingi. Svarbu pasirinkti gerą, patikimą nardymo centrą, gerą laivą, prityrusius instruktorius. Būtina jų klausyti. Jei liepia plaukti į dešinę, turi paklusti, nors ir kaip kas nors tave trauktų kairėn. Ten, pavyzdžiui, gali būti nepageidautina srovė."

Nardytoja prisimena galingas sroves Mikronezijoje (Ramiajame vandenyne). Ten pirkdavo kablius, virve leisdavosi iki dugno, kabindavo kablį už akmens ir taip kybodami žvalgydavosi. "Ten, kur didelės srovės, labai gražu. Tu kabi, praplaukia rykliai, vėžliai, visokios žuvys, - aiškino nardytoja. - Svarbu žinoti, kada ir kokių srovių tikėtis, tinkamai nusiteikti. Jei netikėtai jį srovė ims nešti, nepatyręs gali išsigąsti."

Vandenyje nardytojų veidus dengia kaukės su kvėpavimo aparatu, tad susikalbėti pavyksta ženklais, kuriuos žino viso pasaulio narai. Tačiau ilgai kartu nardantys žmonės, Tatjanos teigimu, susikuria ir savų ženklų. "Per ilgesnį laiką žmonės išmoksta ir kalbėtis po vandeniu. Pavyzdžiui, su kolege Nijole, kuri nardo dar ilgiau nei aš, susikalbame žodžiais. Tik reikia ne per burną kalbėti, o per kaklą. Ir puikiausiai supranti, - pasakojo T.Novikova. - Kartais pažvelgęs į kitus nardytojus nesupranti, kokius ženklus jie rodo, bet jie puikiausiai supranta vienas kitą. Esama net lentelių, ant kurių galima rašyti po vandeniu."

Egipte - per daug nardančiųjų

Egipte, pasak Tatjanos, pavojinga it todėl, kad nardytojų tiršta: "Kai į vieną vietą vietą suplaukia, tarkim, šešiolika laivų, kilti į paviršių reikia arba prie pat savo laivo, arba prie rifo. Kitaip, kaip mes sakome, laivas "padarys šukuoseną". Jų tiek daug, o iš po vandens sklindančio garso nesuprasi, iš kur atplaukia. Kildamas į paviršių gali pataikyti į laivą. Jei laikysies nardymo taisyklių, būsi saugus."

Egipto vandenys gražūs, bet tarp grožybių pamatysi ir daugybę šiukšlių. "Matėme, kaip iš praplaukiančių laivų pilamos atliekos. Paskui, žiūrėk, praplaukiantis delfinas žaidžia su plastikiniu maišeliu. Tai ant peleko užsideda, tai išmeta jį. Tačiau jei netyčia į maišelį įkištų galvą, galbūt uždustų, - stebėjosi tokiu nevalyvu egiptiečių elgesiu T.Novikova. - Niekada nemačiau, kad kas nors valytų Raudonąją jūrą, o galėtų. Mes, pavyzdžiui, radę maišą ant rifo, ištraukiame jį." Egipte gausybė šiukšlių, pasak instruktorės, ir dėl to, kad čia nardoma masiškai, labai turistų nuzulintas kraštas.

Prancūzijos Polinezijoje - švaru. "Nardytojų čia, palyginti su Egiptu, mažai, be to, jei ir pasitaikytų kokia šiukšlė, srovė ją kaipmat nuneštų tolyn, - teigė pašnekovė. - Galapaguose (čia juk draustinis!) taip pat labai švaru. Galima sakyti, ten ir dugno nėra - jis taip giliai, kad jo nesimato."

Filipiniečiai suvalgė viską

Indonezijoje, pasak pašnekovės, nuostabus povandeninis pasaulis, tačiau vietos gyventojai žvejoja dinamitu ir darko tą grožį. "Šiek tiek į viršų išplaukusios žuvies pasirankioja, pavalgo, o kitas palieka. Pamenu, kai nėrėme, iš pradžių nesupratome, kodėl aplink negyvų žuvų plūduriuoja. Graudus vaizdas, tarkim, matyti negyvą vėžlį", - apgailestavo pašnekovė.

Filipinuose po vandeniu gražu, tačiau beveik nelikę valgomų žuvų. "Filipiniečių tiek daug, kad jie viską suvalgė. Liko tik maistui netinkamos rūšys, - teigė T.Novikova. - Kai kurias salas, rifus netgi saugo kariuomenė ir šūviais įspėja besiartinančius vietos gyventojus. Jei nesaugotų, suvalgytų ir iš tos vienintelės vietos, kur jų dar liko."

Didelių žuvų, pasak nardytojos, Filipinuose neišvysi, bet ten gausybė mažyčių gyvūnėlių - įvairių rūšių jūros arkliukų, žuvyčių. Tai tikras džiaugsmas fotografei. "Nardai ir blusinėji. Pavyzdžiui, skorpionžuvės būna 30 cm, o Filipinuose - 2 centimetrų. Akmenžuvės, paprastai sutinkamos iki 40 cm dydžio, čia plaukioja tik 3 centimetrų. Be to, rifai labai gražūs, jie pilni mažyčių spalvingų žuvyčių. Dairėmės, dairėmės, gal praplauks kokia nespalvinga valgoma žuvis. Neišvydome nė vienos, - stebėjosi Tatjana. - Kaip akvariume."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"