TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Rytietiškas žavesys ir neįkyrūs žmonės

2010 02 19 0:00
Alepas žvelgiant iš citadelės aukštybių.
Vaido Mikaičio nuotrauka

Artimieji Rytai - įdomus, nepažintas ir viliojantis pasaulis. Savarankiškai keliauti po jį ryžtasi toli gražu ne kiekvienas. Tačiau dėl to juk dar įdomiau. Izraelis ar Jordanija gana populiarios šalys tarp turistų, tačiau Sirija - dar mažai kam atrasta žemė.

Skrydis Ryga-Stambulas, o kitą rytą - iš azijinės Heydarpasos stoties kartą per savaitę važiuojantis traukinys Stambulas-Damaskas, 36 valandoms tampantis mūsų namais. Bilietus į jį užsisakėme internetu vienoje Turkijos kelionių agentūroje. Tai padaryti labai patartina iš anksto, nes tik atvykęs į Stambulą gali bilietų ir negauti. Tada rizikuoji įstrigti savaitei, kol sulauksi kito traukinio.

Vizą įsigijo pasienyje

Miegamuosiuose vagonuose keliavo tik užsieniečiai. Traukinio palydovai patys gamino ir siūlė maisto (dažniausiai ant elektrinės krosnelės keptų lavašų su įdaru), arbatos. Nepavyko sužinoti, ar tai jų tiesioginės pareigos, ar savanoriška iniciatyva. Pinigų už maistą niekas neprašė.

Pabendravę su kitas keliautojais išsiaiškinome, kad mes vieninteliai traukinyje neturėjome vizų. Reikėjo sumokėti po 16 dolerių už pasienyje išduodamą dokumentą - į pasus įklijuojamus tris pašto dydžio ženklus. Tada įleido į Siriją. Valstybių, neturinčių Sirijos ambasadų, piliečiai vizas gali gauti prie sienos.

Pasienio poste akis patraukė plevėsuojanti nušiurusi Sirijos vėliava, o šalia jos - ne mažiau nutriušusi Palestinos vėliava. Išvydome ir milžinišką Sirijos prezidento portretą. Tiesa, vėliau tai jau nebestebino, nes jis kabo visur, kur tik pasuki žvilgsnį. Šalia Sirijos vėliavų dažnai plaikstosi ir Palestinos vėliavos.

Lauktuvių - šviežio muilo

Pirmiausia apsistojome antrame pagal dydį Sirijos mieste Alepe. Jame praleidome tris dienas. Paskui naktiniu traukiniu patraukėme į sostinę Damaską. Šie du miestai skiriasi kaip mūsų Vilnius ir Kaunas. Mane labiau sužavėjo Alepas - konservatyvesnis, ramesnis, musulmoniškesnis, šiltesnis ir jaukesnis už sostinę. Jame mažai

turistų, ramiai risnoja asiliukai su kroviniais, daug moterų vaikščioja apsigaubusios juodai, žiūrėdamos tik pro siaurą plyšelį. Atrodo, laikas Alepo senamiesčio nepalietė, ten iš tikrųjų pajutome rytietiško miesto žavesį. Nieko nėra maloniau, kaip pasimesti, atsirasti ir vėl pasiklysti siaurose, tuščiose, labirintą primenančiose senamiesčio gatvelėse.

Žymiausias Alepo turistų traukos objektas yra XII amžiaus tvirtovė - citadelė, pastatyta ant kalno, nuo kurio atsiveria pilkų miesto stogų panorama. Įdomus ir alyvuogių muilo fabrikas. Čia šis produktas vis dar gaminamas rankomis. Muilas - vienas populiaresnių Sirijos suvenyrų. Turistai gali ne tik pamatyti, kaip jis gaminamas, bet ir nusipirkti ką tik padaryto. Tiesa, dėl karščio muilo fabrikas vasarą nedirba, todėl jį leidžiama lankyti tik spalio-balandžio mėnesiais.

Gatvėse - gyvas chaosas

Damaskas - kosmopolitiškesnis, atviresnis, didesnis ir turizmui labiau pritaikytas miestas. Jis taip pat turi ne mažiau įspūdingą senamiestį ir garsiausią Sirijos traukos objektą - Umejadu mečetę, kurioje ilsisi Jono Krikštytojo palaikai.

Tačiau labiausiai Sirijoje žavėjęs dalykas buvo šviežiai spaustos sultys. Alepo gatvėse gausu kioskų, apkarstytų įvairiausiais vaisiais, iš kurių pagal pirkėjo receptą spaudžiamos sultys. Maišydami įvairiausius vaisius ir eksperimentuodami jų skoniu kasdien gerdavome keletą kartų po pusę litro sulčių. O kainuodavo jos vos 2 litus.

Gyvenome pigiuose viešbutukuose, mokėdavome nuo 5 iki 11 dolerių už žmogų.

Eismas gatvėse - tikras chaosas. Pėsčiųjų perėjų čia niekam nereikia. Iš pradžių buvo baugu eiti per gatvę, nes jau pats vaizdas kėlė stresą, tačiau ilgainiui pripratome ir elgėmės kaip vietiniai. Svarbiausia - eiti ir nesiblaškyti. Kritiškiausiu atveju vairuotojas vis tiek sustos. Tačiau jei imsi blaškytis ar bėgti, prie vairo sėdintis žmogus negalės nuspėti tavo veiksmų, nervinsis, o tai gali baigtis ir nelaime.

Panašiai važiuojama ir automobiliais. Juostų ar pagrindinių gatvių niekas nepaiso. Važiuoja tol, kol kuris nors neišlaikys ir sustos praleisti. Sunku patikėti, bet avarijų pasitaiko mažai. Tarp vairuotojų jaučiamas tam tikras supratimas, kuris leidžia išvengti eismo įvykių.

Skrandžiui tiko ne viskas

Dažniausiai maitinomės gatvėje siūlomais kebabais, kainuojančiais 3-4 litus. Man jie pasirodė skanesni nei Lietuvoje, tik, skirtingai negu pas mus, sausi, be jokio padažo. Su vištiena, jautiena, žuvimis - kokių tik nori. Bėda ta, kad keletą dienų pavalgęs tų kebabų imi labai norėti įprasto maisto. Vietos restoranėliuose galima paragauti kokios nors sriubos, į šašlykus panašių kepsnių. Be abejo, prabangesniuose restoranuose maistas įvairesnis, bet ir brangesnis, tačiau vis tiek pigesnis negu Vilniuje. Padavėjai - tik vyrai. Aptarnaujančių moterų niekur nematėme. Restoranų pasirinkimas didelis. Tiesa, regėjome ir labai baisių "skylių", tokias Lietuvoje kaipmat uždarytų.

Vis dėlto problemų dėl maisto nepavyko išvengti. Mano skrandis nepriėmė fulios - trintų pupelių, žirnių mišinio su aliejumi ir actu. Negalavau visą dieną. Vėliau buvome atsargesni, pirkome ryžius, bulves, kiaušinius, duoną, daržoves ir viešbučių virtuvėse patys gaminomės maistą.

Pigu važinėti taksi

Transportas Sirijoje gana pigus, tik ne visada patogus. Daug kur važiuoja autobusai, bet jei nori pasukti į šoną nuo pagrindinių kelių, turi ieškoti privataus automobilio. 130 kilometrų kelionė autobusu iš Hamos į Alepą kainavo tik 4 litus. Privatūs vežėjai imtų 20 litų. Dažnai juos ir rinkomės, nes autobusai ne itin patogūs keliauti. Naktinio traukinio iš Alepo į Damaską bilietai mums kainavo po 7 dolerius.

Važinėti po didžiuosius Sirijos miestus vis tiek patogiausia taksi. Naudotis viešuoju transportu gana sudėtinga: arabiški užrašai ant mikroautobusų - nesuprantami, o ir vairuotojas sunkiai išaiškins, kur jis vyksta. Nors sirai pakelia užsieniečiams taksi kainą, vis tiek ji, mūsų akimis žvelgiant, juokingai maža. Važinėjant miesto ribose nereikėtų mokėti daugiau kaip 2 dolerių, nes ir taksometras retai kada priskaičiuoja daugiau kaip vieną dolerį.

Įkyriai nepristoja

Sirijos gyventojai labai draugiški ir vaišingi. Kviečia į parduotuves, vaišina arbata, kokakola, duona, bet, kitaip nei Egipte ar Turkijoje, nereikalauja nieko pirkti. Žmonės nuoširdžiai domėjosi mūsų kelione, teiravosi, iš kur esame ir kur vykstame, tačiau nebuvo įkyrūs. Nepastebėjome, kad į mus būtų žiūrėję lyg į pinigų maišą, iš kurio galima gerai pasipelnyti. Klausinėjo, ar patiko Sirija, ir dėkojo, kai pagirdavome jų kraštą. Net išvažiuojant iš Sirijos pasieniečiai išlaipino mus iš taksi, pasikvietė į savo patalpas ir ten pavaišino arbata.

Žmonės Damaske ir kituose miestuose skiriasi: mažesniuose - nuoširdesni ir draugiškesni. Atrodo, kiekvienas jaučia pareigą asmeniškai pakalbinti užsienietį, pasveikinti jį atvykus į Siriją. Taip ir žvaigždžių liga galima susirgti.

Vieną dieną susigundėme Hamos miesto viešbučio siūloma paslauga - kelione mikroautobusu į dykumas pažiūrėti beduinų kaimų. Buvome devyni turistai ir nė žodžio angliškai nemokantis vairuotojas. Kažin kur dykumoje važiavome per kelis kaimus, kuriuose matėme automatais ginkluotų vyrų. Tai šiek tiek glumino. Juk jei vidury dykumos pakliūtume į nagus nedraugiškai nusiteikusiems žmonėms, niekas naivių turistų turbūt ir su žiburiu nerastų. Laimė, tai buvo tik vaizduotės fantazijos... Niekas nė nemanė kėsintis į mūsų saugumą.

Išgąsdino futbolo sirgaliai

Vis dėlto ekstremaliausią nuotykį, mano nuomone, patyrėme geriausiame Sirijos mieste Alepe. Kadangi esu futbolo mėgėjas, susigundėme nueiti pažiūrėti Azijos čempionų lygos Sirijos ir Uzbekistano klubų rungtynių. Jos vyko įspūdingame miesto stadione. Viskas baigėsi tuo, kad sirai pralaimėjo. Tada vietos aistruoliai labai supyko ant jų ir ėmė siausti, veržtis į aikštę, mėtyti butelius bei visokius daiktus. Sirgaliai vis agresyvėjo, jautėme įtampą ir virš galvų skraidančius butelius. Spėriai puolėme dairytis, kaip čia kuo greičiau išsmukus iš to neprognozuojamo siautulio. Mes buvome bene vieninteliai užsieniečiai stadione, o mano žmona - tikrai vienintelė moteris. Apsaugininkai greitai įvertino situaciją ir pakvietė mus į uždarą, grotomis apjuostą ložę. Tokių ekstremalių nuotykių daugiau nepatyrėme, nebent tada, kai mus, užlipusius ant kalno toli nuo Damasko centro, kur neužklysta turistų ir kur atsiveria puiki miesto panorama, ėmė sekioti būrys vaikų. Vienas jų išsitraukė peilį ir paprašė pinigų. Tačiau viskas baigėsi laimingai, vaikas buvo taktiškai sutramdytas.

Šiaip ar taip, teigiamų emocijų ir puikių įspūdžių parsivežėme kur kas daugiau. Negana to, mano nuomone, sulaužėme vieną iš plačiai paplitusių stereotipų apie musulmonų kraštus - kad juose esą pavojinga užsieniečiams. Sirija nėra tokia šalis. Joje jautėmės gerokai saugesni nei savo krašte.

Turizmo kelionės iš Lietuvos į Siriją pradėtos organizuoti neseniai. Per jas galima vienai dienai užsukti į Libaną, keletą dienų pasidairyti po Jordaniją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"