TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Rytprūsiai: kasdienes mintis išpurtė dviratis

2010 07 16 0:00
Prieškariu Krantas buvo populiarus kurortas, vadintas karališkuoju.
Vaido Mikaičio nuotrauka

Dabar buvusioje Rytprūsių teritorijoje vokiečių populiacijos faktiškai neišlikę, tačiau vokiečių turistai ar buvę pabėgėliai po truputį vėl prisimena savo buvusias žemes. Deja, kol kas nusivilia neradę beveik nieko, kas primintų jų gyvenamas vietas.

Tuomet viena Vokietijos provincijų - Rytų Prūsijos teritorija - apėmė dabartines Šiaurės Lenkijos, Karaliaučiaus srities ir Klaipėdos krašto žemes. Antrajam pasauliniam karui baigiantis, Rytprūsiams teko pirmoji ir stipriausia sovietų armijos įniršio banga. Po karo vokiečiai, atlaikę tą įniršį, badą ir ligas, iš Rytprūsių buvo visiškai išstumti, o į jų vietą atkeldinti kolonistai. Didžiausia provincijos dalis teko Lenkijai, mažesnė (Karaliaučiaus sritis ir Klaipėdos kraštas) - SSRS.

Žygis kitapus.

Praėjusį kartą (įspūdžiai LŽ spausdinti šiemet gegužės 21 dieną) dviračius mynėme rytine Karaliaučiaus srities dalimi iki Tilžės, dabar keliausime vakarine Mažosios Lietuvos dalimi nuo Tilžės iki Baltijos jūros, o į Lietuvą grįšime pervažiavę visą Kuršių neriją. Nors lietuvninkų šioje Rytų Prūsijos dalyje gyventa mažiau, tačiau maršrutas - įdomus. Žygis ilgesnis, kasdien teko įveikti po 90 ir daugiau kilometrų, bet pedalus myniau entuziastingai, juk važiavau savo mėgstama, milžinišką reikšmę lietuvybei turėjusia Rytų Prūsijos žeme.

Simboliška, tačiau pernai savo žygį baigėme čia - Bitėnuose, iš čia pradedame ir šiemet. Kertame sieną Karalienės Luizos tiltu, toliau - Tilžė, Gastos, Skaisgiriai, Labguva, Krantas, Rasytė, Nida, Ventė, Šilutė, Bitėnai...

Atstumas nemenkas, Rusijos sieną kirsti pėsčiomis pasirodė labai paprasta. Nors automobilių eilė buvo didelė, dviratininkai laikyti pėsčiaisiais, tad neteko stotis į bendrą eilę su automobiliais.

Ir štai mes Mažosios Lietuvos sostinėje Tilžėje, kurioje gyvena apie 40 tūkst. žmonių. Mieste buvo lietuvių visuomenės veikėjų drauge su Vydūnu telkimosi centras. Grįžau į įdomią Rytų Prūsijos žemę. Turbūt niekada nepabos lankytis, nes kiekvieną sykį atrandu čia ką nors nauja. Širdis atsigauna, nuovargis kažkur dingsta, vėl pasirengęs judėti gilyn į Rytprūsius.

Kalbino lietuviškai

Tilžės turguje nusipirkome polietileno plėvelės palapinei nuo lietaus apsaugoti. Netrukus įsitikinome, kad šis pirkinys galėtų pretenduoti į geriausio metų pirkinio titulą, nes visas keliavimo naktis lijo, ir palapinė tikrai nebūtų atlaikiusi tiek vandens. Turguje kai kurie vietos žmonės kalbino mus lietuviškai. Tilžėje nemažai automobilių lietuviškais numeriais: važiuojama iki pirmos degalinės, parduotuvės, vaistinės ir vėl atgal į Lietuvą.

Toliau žygis driekėsi Gastų miestelio link (rusiškas jo pavadinimas ypač prėskas ir be fantazijos - Slavskas). Pravažiavome visą vakarinę Tilžę, kurioje išlikę tikrai daug vokiškų pastatų, taigi ir Rytprūsių dvasios, o ilga gatvė buvo akmenuotas grindinys. Dviračiams jis nėra labai patogus, todėl teko šiek tiek pakentėti, tačiau akims buvo atgaiva, leidusi mintimis nukeliauti į prieškario Rytprūsius.

Šaltas Gastų vanduo

Jėgų dar yra, dviratis važiuoja gerai, todėl Gastas privažiuojame gan greitai. Tai nedidelis miestelis, turintis menką rytprūsišką palikimą, išskyrus nebent bažnyčią, nieko įdomesnio jame nėra. Jau perdėm rusiškas, gal tik kai kurie vokiški namai ir vokiška gatvių sandara dar likusi ir primena, kad miestelis turi kitokią istoriją, ne vien sovietinę. Nors XIX amžiaus viduryje Gastose gyveno 3,7 tūkst. lietuvninkų ir jie sudarė net 38 proc. parapijos gyventojų, stiprėjant nutautinimo politikai jų tolydžio mažėjo. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Gastose gyveno apie 400 lietuvių, o sovietmečiu miestelį pamėgo lietuvių tremtiniai, kuriems valdžia draudė grįžti į Lietuvą. Nežinau, kodėl jie čia kurdinosi, bet prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę Slavsko rajone gyveno apie 2,3 tūkst. lietuvių, kurie sudarė trečdalį rajono gyventojų. Anot šaltinių, ir dabar Gastose dar veikia šeši lietuvių kalbos ir etnokultūros būreliai bei fakultatyvai, nuo 1994 metų - Gastų vokalinis ansamblis "Beržynas", nuo 1999 metų - vaikų folkloro ansamblis "Beržynėlis".

Kažkuriam iš mūsų pasitaikė vietos žmogutis, kuris patarė nuvažiuoti prie miestelio mineralinių vandenų maudyklės. Pasirodo, atviras mineralinių vandenų baseinas Gastose, vokiečių statytas 1936 metais, išlikęs iki šiol. Miestelis buvo tuštutėlis, tačiau kai atvykome prie maudyklos, supratome, kad bene visi gyventojai susirinkę prie didelio ir gilaus betoninio baseino, kuriame labai šaltas vanduo. Nuo paprasto vandens jis skyrėsi tik tuo, kad buvo per šaltas tokiam metų laikui. Tačiau nuplauti kelionės prakaitą buvo smagu.

Nenusakomas atradimas

Toliau kelias driekėsi Didžiųjų Skaisgirių (dab. Bolšakovas) link. Šiame ruože orų prognozės ėmė pildytis su kaupu. Papūtė stiprus priešpriešis vėjas. Užplaukė pilki debesys ir atšalo oras. Minti tapo sunku ir nemalonu.

Skaisgiriuose visi sutūpėme prie kioskus primenančių kavinių, kuriose klientams matant kepė čeburekus. Nors tokių patiekalų jau seniai nevalgau, tačiau surizikavau. Nusipirkau vieną ir supratau, kad tokių šviežių, skanių, kvapnių ir sultingų čeburekų pastarąjį kartą valgiau daugiau nei prieš dešimtmetį, dar mokykloje.

Dar 43 kilometrai iki nakvynės vietos prie Labguvos. Oras taip subjuro, kad jaučiausi, tarsi būčiau benamis šuo per audrą. Staiga sutemo, atšalo, pradėjo lyti ir dar labiau pūtė priešpriešos vėjas. Be to, prasidėjo miškai. Būrys išsisklaidė, likau vienas, todėl minti buvo ne tik labai sunku, bet ir nejauku. Kelias visiškai tuščias, nė vieno automobilio. Porą kartų prasilenkiau su girtais vyrais, svirduliuojančiais tiesiog kelio viduriu ir atrodančiais tarsi vaiduokliai. Horizonte nematant kitų dviratininkų, toks tylus miręs kelias sutemus - tarsi vaizdas iš siaubo filmo.

Neįprasta, kad Karaliaučiaus srityje beveik visi žmonės gyvena miestuose arba kaimuose. Vienkiemių beveik nėra, turbūt todėl ir nejauku važiuoti, kai aplink nejauti gyvybės.

Vietoj bažnyčios - namas

Nakvynės vieta laukė šalia Labguvos (rus. Poleskas). Atvykome apie devintą vakaro į miesto viešą paplūdimį prie kanalo. Laimė, kad buvo prastas oras ir sekmadienio vakaras, todėl pramogaujančių miestiečių nebuvo matyti.

Labguvos apskrityje gyveno daug lietuvių valstiečių. Per 1709-1710 metų didįjį marą ir badą apskrityje mirė daugiau kaip 6,5 tūkst. žmonių, tušti liko 386 lietuvių ūkiai. Per XVIII amžiaus pirmosios pusės didžiąją kolonizaciją padaugėjo vokiečių, bet dėl nepalankių gamtinių sąlygų jų įsikūrė gerokai mažiau negu gretimose apskrityse, todėl apskrities lietuvių asimiliacija vyko lėčiau. Tačiau lietuvių nuolat mažėjo. XIX amžiaus viduryje apskrityje gyveno apie 13 tūkst. lietuvių ir tai sudarė net 34 proc. apskrities gyventojų. Visame Karaliaučiaus krašte vokietinimas buvo ypač intensyvus, kai 1939 metais į valdžią atėjo naciai, ir lietuvninkų skaičius krašte buvo mažiausias per visą laiką. Likimo ironija - vos po keliolikos metų tiek apskrityje, tiek visame krašte pačių vokiečių jau tebuvo tik vienetai.

Prieškariu Labguva buvo gana judrus miestas, turėjo gražų senamiestį, gerai sutvarkytus upių uostus ir laivybą. Per Antrąjį pasaulinį karą miestas gerokai apgriautas, o po karo sovietai sunaikino senamiestį, jo vietoje įrengė paradų aikštę su Vladimiro Lenino paminklu. Buvo visiškai apleisti uostai ir vandens keliai. Nugriautos bažnyčios vietoje iškilo gyvenamasis namas.

Naktį pūtė stiprus vėjas, lijo, bet Tilžėje pirkta plėvelė idealiai saugojo nuo lietaus. Dar niekad palapinėje nesijaučiau taip jaukiai, tarsi tikruose namuose.

Nesibaimina vokiškos praeities

Mūsų maršrutas - į Krantą (dab. Zelenogradskas). Stebimi miestiečių pervažiuojame Labguvą, plevėsuodami trispalvėmis. Oras kol kas neblogas, apygiedris, bet vėjas vis dar smarkokas. Keliolika kilometrų miname automobilių pilnu ir gana siauru Karaliaučiaus keliu. Nejauku. Pralenkiantis sunkvežimis sukelia tokį oro gūsį, kad tenka saugotis, antraip nuskriesi į griovį su dviračiu.

Kai išsukome iš Karaliaučiaus kelio, maršrutas krypo į šiaurę ir šiaurės vakarus Kuršių marių link. Tapo daug smagiau, nes keliukai buvo visiškai tušti, tačiau asfaltuoti. Pakelės apsodintos medžiais, todėl vėjas nelabai jaučiamas, galėjome tikrai pasimėgauti kelione.

Pakeliui jokio miestelio, tik pavieniai apleisti kaimukai, kuriuose net parduotuvių nėra. Gyvenimas čia visiškai sustojęs. Namai netvarkingi, daržai sužėlę, dilgėlės siekia palanges. Šunys laksto palaidi, žmonių nematyti. Išsiskyrė vos viena sodyba, kuri buvo sutvarkyta ir moteriškė triūsė darže.

Tokie keliukai driekėsi iki Kranto. Tik prie pat miesto įvažiavome į didelį, naujai tiesiamą kelią iš Karaliaučiaus į Krantą, mat senasis nebegalėjo atlaikyti vis didėjančių automobilių srautų.

Kaip ir visos Rytprūsių vietovės, Krantas sovietų valdžios buvo pervadintas. Jis tapo Zelenogradsku, tačiau miesto prieigose puikuojasi vokiškas miesto pavadinimas: "Cranz". Rusai jau nebesijaudina, kad kraštas turėjo vokišką praeitį. Priešingai, dabar bandoma atkurti tai, kas tą praeitį primena: suvokta, kad tik taip kraštas gali pritraukti vokiečių turistus.

Kopų kvapo nejusti

Prieškariu Krantas buvo populiarus Rytprūsių kurortas, žinomas kaip karališkasis kurortas. Rytų Prūsiją okupavus Sovietų Sąjungai, miestelio, kaip ir viso krašto, gyventojai pabėgo arba buvo išvaryti, nors miestelis nukentėjo nedaug.

Čia pietaujame ir pasižvalgome. Maisto kainos restorane šiek tiek mažesnės nei lietuviškos. Palei jūrą pastatyta masyvi betoninė krantinė, o į paplūdimį galima patekti tik nusileidus laiptais. Gamtos dvelksmas, pušų ar kopų kvapas nejuntamas, tiesiog per daug betono. Rusai stengiasi vėl paversti Krantą populiariu kurortu, todėl vyksta statybos, tvarkomasi.

Miname į Kuršių neriją, ties užtvara sargas moja ranka iš savo būdelės - važiuokite. Dviratis - ekologiška transporto priemonė, todėl jam mokestis netaikomas.

Automobilių rusiškoje Kuršių nerijoje daugiau nei lietuviškoje. Nekeista, juk rusams nereikia keltis keltu. Skirtumų tarp mūsiškės ir rusiškos Kuršių nerijos yra. Pas mus viskas išpuoselėta ir pritaikyta turistui, o ten - priešingai. Kelias duobėtas, nėra įrengto priėjimo prie jūros, jau nekalbu apie dviračių takus. Kiek judriau ties gyvenvietėmis, kurių ten vos trys. Tačiau tai nėra išpuoselėti kurortai, o tiesiog apleisti kaimai. Užtat Kuršių nerija Rusijoje žavi beveik laukine gamta, kur pakrantėje šeimininkauja tik vėjas.

Nesipriešino jūrų valdovui

Kuo arčiau Lietuvos, tuo mažėja automobilių ir apsupa gamta ir tyluma. Vietomis priėjus prie jūros horizonte galima neišvysti nė vieno žmogaus. Prie Kuršių marių kranto yra keletas sovietinių poilsio bazių, tačiau jos apsitvėrusios ir akivaizdu, kad pašaliniams ten nevalia. Bėda tik ta, kad palapinėms statyti vietų visiškai nėra.

Ties Lesnoje kaimu - siauriausia Kuršių nerijos vieta - tam skirta vos 350 metrų, tačiau jokių ją žyminčių ženklų.

Rasytė (rus. Rybačij) - didžiausias Kuršių nerijos kaimas, tačiau tylutėlis ir viešpatauja netvarka. Yra senovinė nesugriauta liuteronų bažnyčia, daug rytprūsių laikų raudonaplyčių namų. Stovi keletas moteliukų, pavadintų vokiškai, duobėtos gatvelės. Ir keletas sovietinių pastatų, bjaurojančių vokiečių rytprūsišką palikimą. Labai nedrąsiai ten skverbiasi turizmas ir patogumai.

Nors statyti palapines kopose griežtai draudžiama, tačiau už nedidelį paskatinimą regioninio parko sargas "draudžiama" koreguoja į "leidžiama", ir mes nakvojame kopose. Tai buvo tikra egzotika. Tamsus be žvaigždžių dangus, verčiantis iš kojų vėjas, šėlstanti jūra ir tuštuma be jokio žiburėlio aplink. Ir nežmoniškas darbas statant palapinę smėlyje, vėjui draskant ją ir jos įtvirtinimus. Vietomis pasirodantis mėnulis - vienintelis mūsų šviesos šaltinis. Nors tarp mūsiškių buvo daug drąsuolių, žadėjusių įsikūrus maudytis audringoje jūroje, tačiau toji drąsa dingo. Niekas nesiryžo mesti iššūkio jūrų valdovui. Supratau, kad lietuvių filmai, vaizduojantys senovę ir šėlstančią Baltiją, galėjo būti ir teisingi.

Naktį kartkartėmis pabusdavau ir pamanydavau, kad tuoj pakilsim į orą su palapine. Tačiau numynus 110 kilometrų nuovargis turbūt įveikė visus, nes rytą niekas nesiskundė blogai miegoję audringą naktį.

Civilizuota Nida

Jau šalia Lietuvos sienos užsukome į Morskoje kaimelį. Ta pati tuštuma ir netvarka, net gatvelės ne visos asfaltuotos - tarsi civilizacija taip ir nepasiekė šios vietos. Iki Nidos vos keletas kilometrų, tačiau kontrastas akivaizdus. Nida atrodo tarsi pasakų šalis. Tai sunkiai suprantama, juk Morskoje galėtų būti Rusijos Nida ir traukti minias turistų. Turbūt teisūs sakantieji, kad protu Rusijos nesuprasi. Šalia Morskoje yra didelis kalnas, į kurį užlipus atsiveria fantastiškas vaizdas į kaimelį ir Kuršių marias. Matyti ir Nida, ir plikosios kopos. Tikras perlas akims. Tačiau ant kalno tiek skruzdėlių, kad net žemė banguoja. Atsistojus ant smėlio, skruzdėlės per keletą sekundžių pasiekia net galvą.

Sieną kirtome labai greitai ir sklandžiai. Ir čia jau Nida, Lietuva, tikras grožis ir tvarka. Atsisveikinome su žygeiviais anksčiau, nes negalėjome atsispirti pagundai išmėginti tikrą, tvarkingą ir saugų pajūrio dviračių taką ir individualiai mynėme iki pat Klaipėdos.

Žygis, mano akimis, baigėsi per greitai, tikrai buvau pradėjęs juo mėgautis, pripratau prie žmonių, atrodė, kitaip ir negali būti:

nakvoji palapinėse, keliesi rytą ir vėl mini visą dieną. Kasdieniai rūpesčiai tampa daug paprastesni - miegoti, valgyti, įkurdinti palapinę... Tai puikus būdas išvalyti galvą nuo nereikalingų minčių ir rutinos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"