TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Sala, kurioje nėra kur maudytis ir "skamba" maistas

2014 09 26 6:00
UNESCO saugomas Prambanano hinduistų šventyklų kompleksas. worldheritage.routes.travelnuotrauka

Kai sužinojau, kad net aštuonis mėnesius praleisiu Javos saloje, tvirtai tikėjau, jog kasdien galėsiu maudytis jūroje. Deja, realybė pasirodė kitokia. Tačiau Javoje kaip savanorė praleidusi penkis mėnesius jau žinau, kad grįžusi Į Lietuvą tikrai pasiilgsiu nepakartojamų įspūdžių, šilumos, žmonių svetingumo ir... "skambančio" maisto.

Tiesa, Semarango miestą, kuriame dabar praleidžiu daugiausia laiko, skalauja jūros vandenys, ir aš gyvenu vos valandos pėsčiomis atstumu nuo paplūdimio. Tačiau pamačius, koks tai paplūdimys, praeina noras lįsti į vandenį. Panašiai yra ir kituose prie jūros įsikūrusiuose miestuose: jei ir užtinki kokį fabrikų neužterštą vandens lopinėlį (nesvarbu, ar tai jūra, upė ar ežeras), neretai vietos gyventojų jis jau būna paverstas sąvartynu.

Tokia yra kiek liūdna tiesa apie vieną tankiausiai gyvenamų vietų pasaulyje (Javoje - 143 mln. gyventojų, t. y. daugiau nei pusė visų indoneziečių), bet tai nereiškia, kad joje nėra kvapą gniaužiančių gražių vandens telkinių ar paplūdimių. Tik, deja, jų reikia paieškoti, o prie įspūdingiausiųjų neretai net neveža joks viešasis transportas, tad reikia prašyti draugų, turinčių motorolerius, arba samdytis privačią mašiną.

O kartais, net ir radus, atrodytų, puikią vietą maudytis, staiga išgirsti netikėtų prašymų to nedaryti. Esą ežeruose gyvena ne itin geranoriškų dvasių, todėl juose pavojinga plaukioti. Dauguma Javos gyventojų – pamaldūs musulmonai, tačiau jų tikėjimas sumišęs su animizmu, tad beveik visi jie tiki vaiduokliais ir dvasiomis. Jais aiškinama daugybė nesuprantamų reiškinių ir naudojama nuo dvasių saugančių amuletų.

Neatrastas rojaus kampelis

Kai draugams indoneziečiams išsakau savo neviltį, kad Javoje neįmanoma pasimėgauti jūra, jie pasiūlo keliauti į Karimundžavą. Anot jų, šis 80 km nuo Javos į šiaurę nutolęs mažutis salynas (27 nedidelės salos) yra net už Balio salą puikesnė vieta plaukioti ir nardyti, nes dar neatrastas užsienio turistų.

Tad su grupele merginų, tarp kurių - ir indonezietė Afi, susirengiame į Karimundžavą - užsisakome pigiausią vadinamąjį kelionės paketą (vienam žmogui trys naktys ir dvi dienos kainuoja mažiau nei 200 litų). Susitinkame vienoje iš Semarango autobusų stočių ir bandome pagauti autobusą, važiuojantį į Džaparos miestą, iš kurio kitą dieną išvyksta keltas į Karimundžavą. Deja, dėl neaiškių priežasčių visi autobusai perpildyti. Atsisakome, nes mums siūlo stovimas vietas, o kelionė iki Džaparos trunka 2-3 valandas.

Vėliau Afi suranda iki Džaparos mus nuvešiantį taksi. Tai trigubai brangiau nei autobusu, bet visos septynios bent jau turime kur sėdėti. Į Džaparą atvykstame vakarėjant. Apsistojame pas Afi draugą, ir šis mus nuveža į paplūdimį palydėti saulės. Klausiu, ar galiu ten maudytis. Jis pasibaisėjęs purto galvą ir nustebęs klausia - kam? Juk rytoj keliausime į Karimundžavą!

Kitą rytą septintą valandą turime būti kelte, nors jis gali išplaukti ir aštuntą ar devintą valandą – niekas tiksliai nežino kada. Jis išplauks tuomet, kai prisirinks pakankamai žmonių. Tačiau jo praleisti negalime, nes kitas keltas į salą kels tik kitą dieną, o mes turime kelto bilietus, įskaičiuotus į mūsų įsigytą kelionės paketą.

Tarsi ir iš anksto savaime aišku, kad kelte nebus pakankamai vietų visiems keleiviams. Iš tiesų žmonės sėdasi visur, kur tik randa vietos. Kadangi kelionė truks apie šešias valandas, dairomės, kur galėtume susirangiusios pamiegoti. Įsitaisome netoli sunkvežimių ir bangų siūbuojamos bangų pamažu užsnūstame. Pabundu vidury kelionės nuo įsismarkavusių bangų - šiek tiek supykina. Ilgainiui sėkmingai pasiekiame pagrindinę Karimundžavos salą, vadinamą tuo pačiu vardu.

Saloje mus pasitinka gidai, nuveža į namus, kuriuose jau laukia pietūs, ir palieka iki rytojaus ryto. Name nėra elektros. Išgirstu naujieną, kad čia elektra įjungiama tik apie 6 valandą vakaro ir išjungiama 6 valandą ryto. Be to, saloje karšta, o ledų - nė su žiburiu nerasi...

Labai norime maudytis. Viena anksčiau saloje buvusi draugė vokietė Sabina pasakoja, kad maždaug 20 minučių pėsčiomis atstumu yra puikus paplūdimys. Afi raukosi, nes ji, kaip ir dauguma indoneziečių, nepratusi vaikščioti. Tačiau kitoms draugėms 20 minučių kelias pėsčiomis atrodo tikras juokas. Kai einame vieninteliu saloje keliu, dairausi aplinkui ir nesuprantu, kodėl Karimundžava vadinama rojaus kampeliu - gražu, bet stebuklų kol kas nematau. Sabina šypsosi ir pasakoja, kad be galo graži ne pati sala, o jos povandeninis pasaulis ir stebuklą išvysiu tik plaukiodama su kvėpavimo vamzdeliu.

Žingsniuojame 20 minučių, pusvalandį, valandą. Su Sabina einame dviese, kitų, einančiųjų iš paskos, jau nematyti, tad Sabina ima nervintis - gal supainiojo kelią? Jūra jau šviečia pro medžius, o paplūdimio kaip nėra, taip nėra. Jį randame po dviejų valandų kelionės. Tik tuomet suprantu, jog nereikia net nerti po vandeniu, kad išvystum šios salos žavesį. Paplūdimys apytuštis, vanduo ryškiai mėlynas ir maloniai šiltas, smėlis minkštutėlis, o prie paplūdimio keletas moteriškių pardavinėja "jaunus" kokosus, kavą, kitus gėrimus ir keletą į blynus panašių patiekalų (indonezietiškai - gorengan, t. y. kepiniai). Mėgaujamės jūra, o visus saloje pažįstanti Afi saloje jau prašo gidų mus parvežti atgal - to jau nebus, kad ji žingsniuotų dar dvi valandas!

Kitą dieną pabundame anksti ir traukiame į uostą, kur mūsų laukia išnuomotas laivas. Jį dalijamės su kitais keliautojais, keturiais indoneziečiais, ir trimis agentūros darbuotojais.

Laivu plaukiame apie valandą, kol pasiekiame koralus. Keletą valandų nardome su kvėpavimo vamzdeliais. Tik tuomet galutinai įsitikinu, kodėl Karimundžava vadinama rojaus kampeliu - čia mirguliuoja įvairiausių spalvų koralai ir spalvingiausios žuvys. Po nardymo plaukiame į mažutę salą, kurioje gidai mums paruošia pietus: šviežių, ką tik pagautų žuvų, kurių grožiu ką tik žavėjomės, patiekalų. Po pietų – vėl maudynės ir lošimas kortomis su gidais.

Panašus ir kitos dienos scenarijus: plaukiojimas laivu, nardymas, puikūs pietūs, vakarojimas su gidas. Mūsų visų nugaros jau smarkiai nudegintos tropikų saulės. Iš tokio rojaus į Javą grįžtame labai nenoriai.

Tradicinės kultūros sostinė

Javos saloje baltaodis keliautojas paprastai sulaukia išskirtinio dėmesio - odos spalva čia garantuoja žvaigždės statusą. Vis dėlto yra keletas turistų itin pamėgtų vietų, kur vietos gyventojai taip pripratę nuo svetimtaučių, kad odos spalva jiems mažai ką reiškia. Tik, žinoma, mokėti už viską teks brangiau nei vietiniams.

Viena turistų pramintų vietų – Džogdžakartos miestas, dar kitaip vadinamas Džogdža. Tai - ypatingojo Džogdžakartos regiono sostinė. Šis regionas išskirtinis dėl jo gubernatoriaus - jis yra sultonas ir jo postas paveldimas. Džogdžos miestas, dar vadinamas studentų ar kultūros miestu, - geriausia vieta Javoje įsigyti batikos (specialiu būdu, naudojant vašką ir dažus, dekoruotos tekstilės), nusipirkti lauktuvių ar išvysti wayang kulit (tradicinio šešėlių teatro) pasirodymus.

Priešingai nei kiti Javos miestai, Džogdža pasitinka išskirtinai tvarkingu viešuoju transportu. Stotelių darbuotojai šiek tiek kalba angliškai ir maloniai ištiesia stotelių žemėlapį. Nieko panašaus nėra kituose miestuose, ten europiečius pasitinka chaosas, ir tik ilgiau pagyvenęs Javoje pradedi įžvelgti tam tikrą tvarką. O Džogdžoje viskas pritaikyta turistams. Lankomiausia šio miesto vieta - sultono rūmai. Turistams leidžiama apžiūrėti karūnavimo salę, esančią jų kieme, keletą kitų erdvių, tačiau realiai sultono šeimos apgyventi rūmai lankytojams nepasiekiami.

Vos už kelių kilometrų nuo sultono rūmų yra Tamansario vandens rūmai. Tai - buvę karališkieji sodai. Vienoje patalpų yra vandens telkinys, jame anksčiau maudydavosi sultono sugulovės, laukiančios, kol jas iš viršaus stebintis valdovas išsirinks nakties partnerę.

Ant Džogdžos provincijos ribos, bet pasiekiamas miesto transportu, yra IX amžiuje pastatytas UNESCO saugomas, tad ir turistų itin lankomas Prambanano hinduistų šventyklų kompleksas. Jis skirtas šventajai hinduistų trejybei: Brahmai, Višnu ir Šivai. Priešingai nei visai netoliese esanti Budai skirta išsiplėtusi Borobudūro šventykla, Prambanano šventyklų pastatai nediduko ploto, pailgi ir smailūs. Kiekvienos šventyklos teritorijoje – 47 metrų aukščio pagrindinis pastatas.

Beje, XVI amžiuje šventyklos neatlaikė žemės drebėjimo, jų griuvėsiai buvo išlikę iki XX amžiaus pradžios, tada pamažu pradėta jas atstatyti. Tačiau kai kurios jų iki šiol ir liko tik griuvėsiai.

Be turizmo pėdsakų

Džogžoje, Karimundžavoje ar kokioje nors šventykloje, nors ir grūdantis su kitais turistais, kartkartėmis smagu lankytis, tačiau man įdomiausia keliauti po vietas, į kurias turistai užsuka labai retai. Viena tokių – Bloros regentystė Centrinės Javos rytuose. Keliavau ten su savo drauge indoneziete Mėta aplankyti jos tėvų.

Kadangi dažniausiai gyvenu savanorių namuose arba tam tikram darbui suburiamose grupėse, kai vieną kambarį dalijuosi su daugybe asmenų, labai džiaugiuosi kiekviena galimybe apsilankyti tradiciniuose indoneziečių namuose ir pamatyti gyvenimą „iš vidaus“. Mėtos tėvai man pasirodė labai vaišingi, kaip ir daugelis pamaldžių musulmonų. Ne paslaptis, kad musulmonų kultūroje su svečiu elgiamasi kaip su karaliumi ar karaliene. Visgi po poros viešnagės dienų jau maniau, kad gal neblogai gyventi ir ne šeimoje, kitaip gana greitai neįsisprausčiau nė į vieną savo turimą drabužį - Mėta su mama jautė pareigą be paliovos mane maitinti. Per pertraukas tarp pusryčių, pietų ir vakarienės buvo siūloma įvairiausių tradicinių užkandžių, o aš, norėdama visko paragauti, labai ir nesipriešinau.

Nors Blora nė karto nepaminėta „Lonely Planet“ gide, besidomintiems Indonezijos kultūra - tai labai įdomi vieta. Joje gimė bene garsiausias indoneziečių rašytojas Pramoedya Ananta Toeras (1925-2006). Jo kūriniai gerai vertinami užsienyje, o savo šalyje jis nėra labai garsus (nemažai mano sutiktų jaunų žmonių jo pavardę pirmąsyk išgirsdavo iš manęs), daugelis jo kūrinių ne sykį cenzūruoti. Be to, rašytojo gyvenimas Indonezijoje pažymėtas didelių sunkumų, jis nemažai laiko praleido kalėjime. Dėl savo nacionalistinių pažiūrų P. A. Toeras neįtiko Indoneziją kontroliavusiems olandams, o dėl griežtų pareiškimų – ir pirmajam Indonezijos prezidentui Sukarnui. Jie kalino rašytoją po kelerius metus, o į valdžią atėjus diktatoriui Suhartui, jis laisvės neteko net 14 metų, juos praleido Buru salos kalėjime.

Paprašau Mėtos, kad eitume apžiūrėti rašytojo namo. Iš išorės jis atrodo apleistas, tačiau kieme ganosi ožiai. Užsukame į kiemą ir prie namo durų išvystame keletą uniformuotų žmonių bei vieną senyvą vyriškį, šis pakviečia mus užeiti vidun.

Paaiškėja, kad tai jaunesnysis rašytojo brolis Soesilo Toeras. Išgirdęs, jog esu iš Lietuvos, sako žino apie Baltijos šalis, nes net 13 metų gyveno Sovietų Sąjungoje ir dirbo vertėju iš rusų į indoneziečių kalbas. Pradedame kalbėtis rusiškai. Taip pirmą kartą Indonezijoje su vietiniu kalbuosi kalba, kurios nesupranta nė vienas greta esančių žmonių.

Uniformuoti žmonės taip pat prisistato - tai vietinės bibliotekos darbuotojai. Jie porą sykių nusifotografuoja su S. Toeru ir manimi. Mano nuotrauką išspausdina vietos laikraštis. Deja, bibliotekininkai nebuvo taip gerai susipažinę su Europos geografija kaip S. Toeras, tad laikraštyje rašoma, kad esu iš Norvegijos.

Kaip "skamba" maistas

Mano savanoriavimui Indonezijoje jau persiritus į antrąją pusę (iš aštuonių savanoriavimo mėnesių jau praėjus penkiems), mintimis imu dėlioti dalykus, kurių grįžusi į Lietuvą tikrai pasiilgsiu. Tarp jų: penkis kartus per dieną skambančio azano (musulmonų kvietimo melstis), tropinių vaisių, itin svetingų žmonių, draugų, šilumos.

Dar vienas į šį sąrašą patekusių dalykų – tas faktas, kad Indonezijoje maistas "skamba". Kartais sėdint warung (mažoje užeigoje) ir mėgaujantis naminiu indonezietišku maistu, keliaujant motoroleriu ar tiesiog vaikštant mieste išgirsti skambant lambados melodiją. Indoneziečiams ji reiškia, kad važiuoja duonos pardavėjas. Kitokia melodija skamba pravažiuojant ledų ar vaisių salotų pardavėjui. "Skamba" ir kitoks, sotesnis maistas.

Vienas populiariausių patiekalų Indonezijoje – nasi goreng (kepinti ryžiai). Juos gaminantis pardavėjas stumia triratį vežimėlį su jame įtaisytu dujų balionu, keptuve, kitais indais ir patiekalui reikalingais ingredientais. Indonezietiški kepinti ryžiai taip pat "skamba" - stumdamas vežimėlį pardavėjas barškina du metalinius daiktus. Jei pageidauji šio patiekalo, pardavėjas pasistato vežimaitį ten, kur tau patogu, ir ima gaminti tiesiog gatvėje. Valgyti prisėdi taip pat kur nors pakelėje. O jei esi kiek pramokęs indonezietiškai, užsimezga įprastas pokalbis: iš kur esi, ką čia veiki, ar jau esi ištekėjusi. Tiesa, po penkių mėnesių tokie pokalbiai jau būna įgrisę, tačiau manau, kad grįžusi namo pasiilgsiu ir jų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"