Sala, kurioje nėra kur maudytis ir "skamba" maistas

Goda JUREVIČIŪTĖ 2014-09-26 06:00
Goda JUREVIČIŪTĖ
2014-09-26 06:00
UNESCO saugomas Prambanano hinduistų šventyklų kompleksas. worldheritage.routes.travelnuotrauka
Kai su­ži­no­jau, kad net aš­tuo­nis mė­ne­sius pra­lei­siu Ja­vos sa­lo­je, tvir­tai ti­kė­jau, jog kas­dien ga­lė­siu mau­dy­tis jū­ro­je. De­ja, rea­ly­bė pa­si­ro­dė ki­to­kia. Ta­čiau Ja­vo­je kaip sa­va­no­rė pra­lei­du­si pen­kis mė­ne­sius jau ži­nau, kad grį­žu­si Į Lie­tu­vą ti­krai pa­siilg­siu ne­pa­kar­to­ja­mų įspū­džių, ši­lu­mos, žmo­nių sve­tin­gu­mo ir... "skam­ban­čio" mais­to.

Tie­sa, Se­ma­ran­go mies­tą, ku­ria­me da­bar pra­lei­džiu dau­giau­sia lai­ko, ska­lau­ja jū­ros van­de­nys, ir aš gy­ve­nu vos va­lan­dos pės­čio­mis at­stu­mu nuo pa­plū­di­mio. Ta­čiau pa­ma­čius, koks tai pa­plū­di­mys, pra­ei­na no­ras lįs­ti į van­de­nį. Pa­na­šiai yra ir ki­tuo­se prie jū­ros įsi­kū­ru­siuo­se mies­tuo­se: jei ir už­tin­ki ko­kį fab­ri­kų ne­už­terš­tą van­dens lo­pi­nė­lį (ne­svar­bu, ar tai jū­ra, upė ar eže­ras), ne­re­tai vie­tos gy­ven­to­jų jis jau bū­na pa­vers­tas są­var­ty­nu.

To­kia yra kiek liūd­na tie­sa apie vie­ną tan­kiau­siai gy­ve­na­mų vie­tų pa­sau­ly­je (Ja­vo­je - 143 mln. gy­ven­to­jų, t. y. dau­giau nei pu­sė vi­sų in­do­ne­zie­čių), bet tai ne­reiš­kia, kad jo­je nė­ra kva­pą gniau­žian­čių gra­žių van­dens tel­ki­nių ar pa­plū­di­mių. Tik, de­ja, jų rei­kia pa­ieš­ko­ti, o prie įspū­din­giau­sių­jų ne­re­tai net ne­ve­ža joks vie­ša­sis trans­por­tas, tad rei­kia pra­šy­ti drau­gų, tu­rin­čių mo­to­ro­le­rius, ar­ba sam­dy­tis pri­va­čią ma­ši­ną.

O kar­tais, net ir ra­dus, at­ro­dy­tų, pui­kią vie­tą mau­dy­tis, stai­ga iš­girs­ti ne­ti­kė­tų pra­šy­mų to ne­da­ry­ti. Esą eže­ruo­se gy­ve­na ne itin ge­ra­no­riš­kų dva­sių, to­dėl juo­se pa­vo­jin­ga plau­kio­ti. Dau­gu­ma Ja­vos gy­ven­to­jų – pa­mal­dūs mu­sul­mo­nai, ta­čiau jų ti­kė­ji­mas su­mi­šęs su ani­miz­mu, tad be­veik vi­si jie ti­ki vai­duok­liais ir dva­sio­mis. Jais aiš­ki­na­ma dau­gy­bė ne­sup­ran­ta­mų reiš­ki­nių ir nau­do­ja­ma nuo dva­sių sau­gan­čių amu­le­tų.

Ne­atras­tas ro­jaus kampelis

Kai drau­gams in­do­ne­zie­čiams iš­sa­kau sa­vo ne­vil­tį, kad Ja­vo­je ne­įma­no­ma pa­si­mė­gau­ti jū­ra, jie pa­siū­lo ke­liau­ti į Ka­ri­mun­dža­vą. Anot jų, šis 80 km nuo Ja­vos į šiau­rę nu­to­lęs ma­žu­tis sa­ly­nas (27 ne­di­de­lės sa­los) yra net už Ba­lio sa­lą pui­kes­nė vie­ta plau­kio­ti ir nar­dy­ti, nes dar ne­atras­tas už­sie­nio tu­ris­tų.

Tad su gru­pe­le mer­gi­nų, tarp ku­rių - ir in­do­ne­zie­tė Afi, su­si­ren­gia­me į Ka­ri­mun­dža­vą - už­si­sa­ko­me pi­giau­sią va­di­na­mą­jį ke­lio­nės pa­ke­tą (vie­nam žmo­gui trys nak­tys ir dvi die­nos kai­nuo­ja ma­žiau nei 200 li­tų). Su­si­tin­ka­me vie­no­je iš Se­ma­ran­go au­to­bu­sų sto­čių ir ban­do­me pa­gau­ti au­to­bu­są, va­žiuo­jan­tį į Dža­pa­ros mies­tą, iš ku­rio ki­tą die­ną iš­vyks­ta kel­tas į Ka­ri­mun­dža­vą. De­ja, dėl ne­aiš­kių prie­žas­čių vi­si au­to­bu­sai per­pil­dy­ti. At­si­sa­ko­me, nes mums siū­lo sto­vi­mas vie­tas, o ke­lio­nė iki Dža­pa­ros trun­ka 2-3 va­lan­das.

Vė­liau Afi su­ran­da iki Dža­pa­ros mus nu­ve­šian­tį tak­si. Tai tri­gu­bai bran­giau nei au­to­bu­su, bet vi­sos sep­ty­nios bent jau tu­ri­me kur sė­dė­ti. Į Dža­pa­rą at­vyks­ta­me va­ka­rė­jant. Ap­sis­to­ja­me pas Afi drau­gą, ir šis mus nu­ve­ža į pa­plū­di­mį pa­ly­dė­ti sau­lės. Klau­siu, ar ga­liu ten mau­dy­tis. Jis pa­si­bai­sė­jęs pur­to gal­vą ir nu­ste­bęs klau­sia - kam? Juk ry­toj ke­liau­si­me į Ka­ri­mun­dža­vą!

Ki­tą ry­tą sep­tin­tą va­lan­dą tu­ri­me bū­ti kel­te, nors jis ga­li iš­plauk­ti ir aš­tun­tą ar de­vin­tą va­lan­dą – nie­kas tiks­liai ne­ži­no ka­da. Jis iš­plauks tuo­met, kai pri­si­rinks pa­kan­ka­mai žmo­nių. Ta­čiau jo pra­leis­ti ne­ga­li­me, nes ki­tas kel­tas į sa­lą kels tik ki­tą die­ną, o mes tu­ri­me kel­to bi­lie­tus, įskai­čiuo­tus į mū­sų įsi­gy­tą ke­lio­nės pa­ke­tą.

Tar­si ir iš anks­to sa­vai­me aiš­ku, kad kel­te ne­bus pa­kan­ka­mai vie­tų vi­siems ke­lei­viams. Iš tie­sų žmo­nės sė­da­si vi­sur, kur tik ran­da vie­tos. Ka­dan­gi ke­lio­nė truks apie še­šias va­lan­das, dai­ro­mės, kur ga­lė­tu­me su­si­ran­giu­sios pa­mie­go­ti. Įsi­tai­so­me ne­to­li su­nkve­ži­mių ir ban­gų siū­buo­ja­mos ban­gų pa­ma­žu užs­nūs­ta­me. Pa­bun­du vi­du­ry ke­lio­nės nuo įsis­mar­ka­vu­sių ban­gų - šiek tiek su­py­ki­na. Il­gai­niui sėk­min­gai pa­sie­kia­me pa­grin­di­nę Ka­ri­mun­dža­vos sa­lą, va­di­na­mą tuo pa­čiu var­du.

Sa­lo­je mus pa­si­tin­ka gi­dai, nu­ve­ža į na­mus, ku­riuo­se jau lau­kia pie­tūs, ir pa­lie­ka iki ry­to­jaus ry­to. Na­me nė­ra elek­tros. Iš­girs­tu nau­jie­ną, kad čia elek­tra įjun­gia­ma tik apie 6 va­lan­dą va­ka­ro ir iš­jun­gia­ma 6 va­lan­dą ry­to. Be to, sa­lo­je karš­ta, o le­dų - nė su ži­bu­riu ne­ra­si...

La­bai no­ri­me mau­dy­tis. Vie­na anks­čiau sa­lo­je bu­vu­si drau­gė vo­kie­tė Sa­bi­na pa­sa­ko­ja, kad maž­daug 20 mi­nu­čių pės­čio­mis at­stu­mu yra pui­kus pa­plū­di­mys. Afi rau­ko­si, nes ji, kaip ir dau­gu­ma in­do­ne­zie­čių, ne­pra­tu­si vaikš­čio­ti. Ta­čiau ki­toms drau­gėms 20 mi­nu­čių ke­lias pės­čio­mis at­ro­do ti­kras juo­kas. Kai ei­na­me vie­nin­te­liu sa­lo­je ke­liu, dai­rau­si ap­lin­kui ir ne­sup­ran­tu, ko­dėl Ka­ri­mun­dža­va va­di­na­ma ro­jaus kam­pe­liu - gra­žu, bet ste­buk­lų kol kas ne­ma­tau. Sa­bi­na šyp­so­si ir pa­sa­ko­ja, kad be ga­lo gra­ži ne pa­ti sa­la, o jos po­van­de­ni­nis pa­sau­lis ir ste­buk­lą iš­vy­siu tik plau­kio­da­ma su kvė­pa­vi­mo vamz­de­liu.

Žings­niuo­ja­me 20 mi­nu­čių, pus­va­lan­dį, va­lan­dą. Su Sa­bi­na ei­na­me dvie­se, ki­tų, ei­nan­čių­jų iš pa­skos, jau ne­ma­ty­ti, tad Sa­bi­na ima ne­rvin­tis - gal su­pai­nio­jo ke­lią? Jū­ra jau švie­čia pro me­džius, o pa­plū­di­mio kaip nė­ra, taip nė­ra. Jį ran­da­me po dvie­jų va­lan­dų ke­lio­nės. Tik tuo­met su­pran­tu, jog ne­rei­kia net ne­rti po van­de­niu, kad iš­vys­tum šios sa­los ža­ve­sį. Pa­plū­di­mys apy­tuš­tis, van­duo ryš­kiai mė­ly­nas ir ma­lo­niai šil­tas, smė­lis minkš­tu­tė­lis, o prie pa­plū­di­mio ke­le­tas mo­te­riš­kių par­da­vi­nė­ja "jau­nus" ko­ko­sus, ka­vą, ki­tus gė­ri­mus ir ke­le­tą į bly­nus pa­na­šių pa­tie­ka­lų (in­do­ne­zie­tiš­kai - gorengan, t. y. ke­pi­niai). Mė­gau­ja­mės jū­ra, o vi­sus sa­lo­je pa­žįs­tan­ti Afi sa­lo­je jau pra­šo gi­dų mus par­vež­ti at­gal - to jau ne­bus, kad ji žings­niuo­tų dar dvi va­lan­das!

Ki­tą die­ną pa­bun­da­me anks­ti ir trau­kia­me į uos­tą, kur mū­sų lau­kia iš­nuo­mo­tas lai­vas. Jį da­li­ja­mės su ki­tais ke­liau­to­jais, ke­tu­riais in­do­ne­zie­čiais, ir tri­mis agen­tū­ros dar­buo­to­jais.

Lai­vu plau­kia­me apie va­lan­dą, kol pa­sie­kia­me ko­ra­lus. Ke­le­tą va­lan­dų nar­do­me su kvė­pa­vi­mo vamz­de­liais. Tik tuo­met ga­lu­ti­nai įsi­ti­ki­nu, ko­dėl Ka­ri­mun­dža­va va­di­na­ma ro­jaus kam­pe­liu - čia mir­gu­liuo­ja įvai­riau­sių spal­vų ko­ra­lai ir spal­vin­giau­sios žu­vys. Po nar­dy­mo plau­kia­me į ma­žu­tę sa­lą, ku­rio­je gi­dai mums par­uo­šia pie­tus: švie­žių, ką tik pa­gau­tų žu­vų, ku­rių gro­žiu ką tik ža­vė­jo­mės, pa­tie­ka­lų. Po pie­tų – vėl mau­dy­nės ir lo­ši­mas kor­to­mis su gi­dais.

Pa­na­šus ir ki­tos die­nos sce­na­ri­jus: plau­kio­ji­mas lai­vu, nar­dy­mas, pui­kūs pie­tūs, va­ka­ro­ji­mas su gi­das. Mū­sų vi­sų nu­ga­ros jau smar­kiai nu­de­gin­tos tro­pi­kų sau­lės. Iš to­kio ro­jaus į Ja­vą grįž­ta­me la­bai ne­no­riai.

Tra­di­ci­nės kul­tū­ros sostinė

Ja­vos sa­lo­je bal­tao­dis ke­liau­to­jas pa­pras­tai su­lau­kia iš­skir­ti­nio dė­me­sio - odos spal­va čia ga­ran­tuo­ja žvaigž­dės sta­tu­są. Vis dėl­to yra ke­le­tas tu­ris­tų itin pa­mėg­tų vie­tų, kur vie­tos gy­ven­to­jai taip pri­pra­tę nuo sve­tim­tau­čių, kad odos spal­va jiems ma­žai ką reiš­kia. Tik, ži­no­ma, mo­kė­ti už vis­ką teks bran­giau nei vie­ti­niams.

Vie­na tu­ris­tų pra­min­tų vie­tų – Džog­dža­kar­tos mies­tas, dar ki­taip va­di­na­mas Džog­dža. Tai - ypa­tin­go­jo Džog­dža­kar­tos re­gio­no sos­ti­nė. Šis re­gio­nas iš­skir­ti­nis dėl jo gu­ber­na­to­riaus - jis yra su­lto­nas ir jo pos­tas pa­vel­di­mas. Džog­džos mies­tas, dar va­di­na­mas stu­den­tų ar kul­tū­ros mies­tu, - ge­riau­sia vie­ta Ja­vo­je įsi­gy­ti ba­ti­kos (spe­cia­liu bū­du, nau­do­jant vaš­ką ir da­žus, de­ko­ruo­tos teks­ti­lės), nu­si­pirk­ti lauk­tu­vių ar iš­vys­ti wayang ku­lit (tra­di­ci­nio še­šė­lių tea­tro) pa­si­ro­dy­mus.

Prieš­in­gai nei ki­ti Ja­vos mies­tai, Džog­dža pa­si­tin­ka iš­skir­ti­nai tvar­kin­gu vie­šuo­ju trans­por­tu. Sto­te­lių dar­buo­to­jai šiek tiek kal­ba ang­liš­kai ir ma­lo­niai iš­tie­sia sto­te­lių že­mė­la­pį. Nie­ko pa­na­šaus nė­ra ki­tuo­se mies­tuo­se, ten eu­ro­pie­čius pa­si­tin­ka chao­sas, ir tik il­giau pa­gy­ve­nęs Ja­vo­je pra­de­di įžvelg­ti tam ti­krą tvar­ką. O Džog­džo­je vis­kas pri­tai­ky­ta tu­ris­tams. Lan­ko­miau­sia šio mies­to vie­ta - su­lto­no rū­mai. Tu­ris­tams lei­džia­ma ap­žiū­rė­ti ka­rū­na­vi­mo sa­lę, esan­čią jų kie­me, ke­le­tą ki­tų erd­vių, ta­čiau rea­liai su­lto­no šei­mos ap­gy­ven­ti rū­mai lan­ky­to­jams ne­pa­sie­kia­mi.

Vos už ke­lių ki­lo­me­trų nuo su­lto­no rū­mų yra Ta­man­sa­rio van­dens rū­mai. Tai - bu­vę ka­ra­liš­kie­ji so­dai. Vie­no­je pa­tal­pų yra van­dens tel­ki­nys, ja­me anks­čiau mau­dy­da­vo­si su­lto­no su­gu­lo­vės, lau­kian­čios, kol jas iš vir­šaus ste­bin­tis val­do­vas iš­si­rinks nak­ties par­tne­rę.

Ant Džog­džos pro­vin­ci­jos ri­bos, bet pa­sie­kia­mas mies­to trans­por­tu, yra IX am­žiu­je pa­sta­ty­tas UNES­CO sau­go­mas, tad ir tu­ris­tų itin lan­ko­mas Pra­mba­na­no hin­duis­tų šven­tyk­lų komp­lek­sas. Jis skir­tas šven­ta­jai hin­duis­tų tre­jy­bei: Brah­mai, Viš­nu ir Ši­vai. Prieš­in­gai nei vi­sai ne­to­lie­se esan­ti Bu­dai skir­ta iš­sip­lė­tu­si Bo­ro­bu­dū­ro šven­tyk­la, Pra­mba­na­no šven­tyk­lų pa­sta­tai ne­di­du­ko plo­to, pa­il­gi ir smai­lūs. Kiek­vie­nos šven­tyk­los te­ri­to­ri­jo­je – 47 me­trų aukš­čio pa­grin­di­nis pa­sta­tas.

Be­je, XVI am­žiu­je šven­tyk­los ne­at­lai­kė že­mės dre­bė­ji­mo, jų griu­vė­siai bu­vo iš­li­kę iki XX am­žiaus pra­džios, ta­da pa­ma­žu pra­dė­ta jas at­sta­ty­ti. Ta­čiau kai ku­rios jų iki šiol ir li­ko tik griu­vė­siai.

Be tu­riz­mo pėdsakų

Džog­žo­je, Ka­ri­mun­dža­vo­je ar ko­kio­je nors šven­tyk­lo­je, nors ir grū­dan­tis su ki­tais tu­ris­tais, kart­kar­tė­mis sma­gu lan­ky­tis, ta­čiau man įdo­miau­sia ke­liau­ti po vie­tas, į ku­rias tu­ris­tai už­su­ka la­bai re­tai. Vie­na to­kių – Blo­ros re­gen­tys­tė Cen­tri­nės Ja­vos ry­tuo­se. Ke­lia­vau ten su sa­vo drau­ge in­do­ne­zie­te Mė­ta ap­lan­ky­ti jos tė­vų.

Ka­dan­gi daž­niau­siai gy­ve­nu sa­va­no­rių na­muo­se ar­ba tam ti­kram dar­bui su­bu­ria­mo­se gru­pė­se, kai vie­ną kam­ba­rį da­li­juo­si su dau­gy­be as­me­nų, la­bai džiau­giuo­si kiek­vie­na ga­li­my­be ap­si­lan­ky­ti tra­di­ci­niuo­se in­do­ne­zie­čių na­muo­se ir pa­ma­ty­ti gy­ve­ni­mą „iš vi­daus“. Mė­tos tė­vai man pa­si­ro­dė la­bai vai­šin­gi, kaip ir dau­ge­lis pa­mal­džių mu­sul­mo­nų. Ne pa­slap­tis, kad mu­sul­mo­nų kul­tū­ro­je su sve­čiu el­gia­ma­si kaip su ka­ra­liu­mi ar ka­ra­lie­ne. Vis­gi po po­ros vieš­na­gės die­nų jau ma­niau, kad gal ne­blo­gai gy­ven­ti ir ne šei­mo­je, ki­taip ga­na grei­tai ne­įsisp­raus­čiau nė į vie­ną sa­vo tu­ri­mą dra­bu­žį - Mė­ta su ma­ma jau­tė par­ei­gą be pa­lio­vos ma­ne mai­tin­ti. Per per­trau­kas tarp pus­ry­čių, pie­tų ir va­ka­rie­nės bu­vo siū­lo­ma įvai­riau­sių tra­di­ci­nių už­kan­džių, o aš, no­rė­da­ma vis­ko par­agau­ti, la­bai ir ne­sip­rie­ši­nau.

Nors Blo­ra nė kar­to ne­pa­mi­nė­ta „Lo­ne­ly Pla­net“ gi­de, be­si­do­min­tiems In­do­ne­zi­jos kul­tū­ra - tai la­bai įdo­mi vie­ta. Jo­je gi­mė be­ne gar­siau­sias in­do­ne­zie­čių ra­šy­to­jas Pra­moe­dya Anan­ta Toe­ras (1925-2006). Jo kū­ri­niai ge­rai ver­ti­na­mi už­sie­ny­je, o sa­vo ša­ly­je jis nė­ra la­bai gar­sus (ne­ma­žai ma­no su­tik­tų jau­nų žmo­nių jo pa­var­dę pir­mą­syk iš­girs­da­vo iš ma­nęs), dau­ge­lis jo kū­ri­nių ne sy­kį cen­zū­ruo­ti. Be to, ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mas In­do­ne­zi­jo­je pa­žy­mė­tas di­de­lių su­nku­mų, jis ne­ma­žai lai­ko pra­lei­do ka­lė­ji­me. Dėl sa­vo na­cio­na­lis­ti­nių pa­žiū­rų P. A. Toe­ras ne­įti­ko In­do­ne­zi­ją kon­tro­lia­vu­siems olan­dams, o dėl griež­tų par­eiš­ki­mų – ir pir­ma­jam In­do­ne­zi­jos pre­zi­den­tui Su­kar­nui. Jie ka­li­no ra­šy­to­ją po ke­le­rius me­tus, o į val­džią at­ėjus dik­ta­to­riui Su­har­tui, jis lais­vės ne­te­ko net 14 me­tų, juos pra­lei­do Bu­ru sa­los ka­lė­ji­me.

Pa­pra­šau Mė­tos, kad ei­tu­me ap­žiū­rė­ti ra­šy­to­jo na­mo. Iš iš­orės jis at­ro­do ap­leis­tas, ta­čiau kie­me ga­no­si ožiai. Už­su­ka­me į kie­mą ir prie na­mo du­rų iš­vys­ta­me ke­le­tą uni­for­muo­tų žmo­nių bei vie­ną se­ny­vą vy­riš­kį, šis pa­kvie­čia mus užei­ti vi­dun.

Pa­aiš­kė­ja, kad tai jau­nes­ny­sis ra­šy­to­jo bro­lis Soe­si­lo Toe­ras. Iš­gir­dęs, jog esu iš Lie­tu­vos, sa­ko ži­no apie Bal­ti­jos ša­lis, nes net 13 me­tų gy­ve­no So­vie­tų Są­jun­go­je ir dir­bo ver­tė­ju iš ru­sų į in­do­ne­zie­čių kal­bas. Pra­de­da­me kal­bė­tis ru­siš­kai. Taip pir­mą kar­tą In­do­ne­zi­jo­je su vie­ti­niu kal­buo­si kal­ba, ku­rios ne­sup­ran­ta nė vie­nas gre­ta esan­čių žmo­nių.

Uni­for­muo­ti žmo­nės taip pat pri­sis­ta­to - tai vie­ti­nės bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai. Jie po­rą sy­kių nu­si­fo­tog­ra­fuo­ja su S. Toe­ru ir ma­ni­mi. Ma­no nuo­trau­ką iš­spaus­di­na vie­tos lai­kraš­tis. De­ja, bib­lio­te­ki­nin­kai ne­bu­vo taip ge­rai su­si­pa­ži­nę su Eu­ro­pos geog­ra­fi­ja kaip S. Toe­ras, tad lai­kraš­ty­je ra­šo­ma, kad esu iš Nor­ve­gi­jos.

Kaip "skam­ba" maistas

Ma­no sa­va­no­ria­vi­mui In­do­ne­zi­jo­je jau per­si­ri­tus į an­trą­ją pu­sę (iš aš­tuo­nių sa­va­no­ria­vi­mo mė­ne­sių jau pra­ėjus pen­kiems), min­ti­mis imu dė­lio­ti da­ly­kus, ku­rių grį­žu­si į Lie­tu­vą ti­krai pa­siilg­siu. Tarp jų: pen­kis kar­tus per die­ną skam­ban­čio aza­no (mu­sul­mo­nų kvie­ti­mo mels­tis), tro­pi­nių vai­sių, itin sve­tin­gų žmo­nių, drau­gų, ši­lu­mos.

Dar vie­nas į šį są­ra­šą pa­te­ku­sių da­ly­kų – tas fak­tas, kad In­do­ne­zi­jo­je mais­tas "skam­ba". Kar­tais sė­dint wa­rung (ma­žo­je užei­go­je) ir mė­gau­jan­tis na­mi­niu in­do­ne­zie­tiš­ku mais­tu, ke­liau­jant mo­to­ro­le­riu ar tie­siog vaikš­tant mies­te iš­girs­ti skam­bant lam­ba­dos me­lo­di­ją. In­do­ne­zie­čiams ji reiš­kia, kad va­žiuo­ja duo­nos par­da­vė­jas. Ki­to­kia me­lo­di­ja skam­ba pra­va­žiuo­jant le­dų ar vai­sių sa­lo­tų par­da­vė­jui. "Skam­ba" ir ki­toks, so­tes­nis mais­tas.

Vie­nas po­pu­lia­riau­sių pa­tie­ka­lų In­do­ne­zi­jo­je – na­si go­reng (ke­pin­ti ry­žiai). Juos ga­mi­nan­tis par­da­vė­jas stu­mia tri­ra­tį ve­ži­mė­lį su ja­me įtai­sy­tu du­jų ba­lio­nu, kep­tu­ve, ki­tais in­dais ir pa­tie­ka­lui rei­ka­lin­gais ing­re­dien­tais. In­do­ne­zie­tiš­ki ke­pin­ti ry­žiai taip pat "skam­ba" - stum­da­mas ve­ži­mė­lį par­da­vė­jas barš­ki­na du me­ta­li­nius daik­tus. Jei pa­gei­dau­ji šio pa­tie­ka­lo, par­da­vė­jas pa­sis­ta­to ve­ži­mai­tį ten, kur tau pa­to­gu, ir ima ga­min­ti tie­siog gat­vė­je. Val­gy­ti pri­sė­di taip pat kur nors pa­ke­lė­je. O jei esi kiek pra­mo­kęs in­do­ne­zie­tiš­kai, už­si­mez­ga įpras­tas po­kal­bis: iš kur esi, ką čia vei­ki, ar jau esi iš­te­kė­ju­si. Tie­sa, po pen­kių mė­ne­sių to­kie po­kal­biai jau bū­na įgri­sę, ta­čiau ma­nau, kad grį­žu­si na­mo pa­siilg­siu ir jų.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
Ledas  217.111.93.114 2014-10-10 21:03:29
Ka jus studijuojate, kad i kazkoki musulmoniska siukslyna nusibaladojote savanore dirbti? Kazkuo primena pasakojimus is Nigerijos, kur viena VDU absolvente neradusi darbo nusibaladojo savanoriauti ir braide s... keleta menesiu.
1 1  Netinkamas komentaras
Sei­mo na­riai siū­lo grą­žin­ti vals­ty­bės ap­do­va­no­ji­mo sta­tu­są ke­tu­riems ži­ny­bi­niams ap­do­va­no­ji­mams – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liui, Šau­lių žvaigž­dei, Šau­lių žvaigž­dės [...]
Že­mės ūkio mi­nis­trė „dar­bie­tė“ Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė ir kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras so­cial­de­mo­kra­tas Juo­zas Ole­kas ga­lės ra­miai baig­ti sa­vo ka­den­ci­ją. Opozicijos par­eikš­tos in­ter­pe­lia­ci­jos [...]
Šve­di­jo­je nuo 2018 me­tų bus grą­žin­ta vi­suo­ti­nė ka­ro prie­vo­lė, pra­ne­šė gy­ny­bos ministras Pe­te­ris Hultq­vis­tas.
Va­kar bū­da­mas 93 me­tų mi­rė Shi­mo­nas Pe­re­sas. Per sa­vo po­li­ti­nę kar­je­rą jis du kar­tus ėjo prem­je­ro par­ei­gas, bu­vo lai­ko­mas Iz­rae­lio bran­duo­li­nės prog­ra­mos ar­chi­tek­tu, bet vė­liau, at­si­sa­kęs anks­tes­nių [...]
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
16-asis Len­kų ki­no fes­ti­va­lis vyks spa­lio 6 – 16 die­no­mis pen­kiuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se – Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Ma­žei­kiuo­se ir Šal­či­nin­kuo­se. Len­ki­jos ins­ti­tu­to direktorius Mar­ci­nas Lapc­zyns­kis, [...]
Ak­to­riui, re­ži­sie­riui, bar­dui Kos­tui Smo­ri­gi­nui pa­skir­ta pir­mo­jo laipsnio vals­ty­bi­nė pen­si­ja.
Nau­jau­sias re­ži­sie­riaus Ig­no Miš­ki­nio dar­bas – tai tre­čia­sis jo pil­no me­tro fil­mas, po sėk­min­gai pa­si­ro­džiu­sių „Di­rin­gas“ ir „Ar­ti­mos švie­sos“.
Klai­pė­dos dra­mos tea­tras kvie­čia į prem­je­rą vai­kus – spa­lio 8 – 9 d. 12 val. tea­tras ro­dys spek­tak­lį pa­gal vie­ną gar­siau­sių pa­sau­ly­je kla­si­ki­nės vai­kų li­te­ra­tū­ros kny­gą – Ken­net­ho Gra­ha­me­‘o [...]
Vers­las ra­gi­na­mas jau da­bar pra­dė­ti ruo­štis po po­ros me­tų griež­tė­sian­čiam as­mens duo­me­nų val­dy­mui ir sau­go­ji­mui. Mat nau­jų tai­syk­lių ne­si­lai­kan­čioms įmo­nėms grės bau­da iki 20 mln. eu­rų. [...]
Be­veik 2 tūkst. Lie­tu­vos pie­no ga­min­to­jų per ar­ti­miau­sius tris mė­ne­sius ke­ti­na su­ma­žin­ti ga­my­bą ir už tai ti­ki­si gau­ti 1,77 mln. eu­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos par­amos lė­šų pa­gal liepą Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos [...]
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Baig­tas svar­bus Ve­liuo­nos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios (Jur­bar­ko raj.) tvar­ky­bos dar­bų eta­pas. Jo me­tu res­tau­ruo­ti Vy­tau­ti­ne va­di­na­mos baž­ny­čios pa­ma­tai ir fa­sa­dai. Šie­met [...]
Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jo­je (LFF) rink­ti­nių di­rek­to­riu­mi dir­bęs Ro­ber­tas Taut­kus ėmė­si nau­jos veik­los. Jo ini­cia­ty­va įkur­ta Lie­tu­vos fut­bo­lo žai­dė­jų są­jun­ga (LFŽS), kuri rū­pi­na­si pro­fe­sio­na­lių [...]
Lie­tu­vos vy­rų te­ni­so rink­ti­nė, Da­vi­so tau­rės se­zo­ną bai­gu­si pra­lai­mė­ji­mu Bos­ni­jai ir Her­ce­go­vi­nai, sa­vų žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je vėl žais ne­grei­tai.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Ho­li­vu­do ak­to­riai Lie­vas Schrei­be­ris ir Nao­mi Watts po 11 drau­ge nu­gy­ven­tų me­tų su­ka kiekvienas sa­vo ke­liu.
Ty­ri­mų duo­me­ni­mis, be gim­to­sios kal­bos di­džio­ji dau­gu­ma lie­tu­vių mo­ka bent vie­ną už­sie­nio – pa­gal šią sta­tis­ti­ką esa­me vie­na iš pir­mau­jan­čių ša­lių Eu­ro­po­je. Vis dėl­to šiais lai­kais vie­nos [...]
Vie­nos di­džiau­sių Lie­tu­vos la­ze­ri­nių pro­duk­tų ir spren­di­mų tie­kė­jų „Al­tech­na R&D“ su­kur­ta itin plo­nų pjū­vių tech­no­lo­gi­ja šie­met pri­pa­žin­ta ge­riau­siu vers­lo ir moks­lo bend­ra­dar­bia­vi­mo [...]
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Ti­ki­ma­si, jog jau ki­tais me­tais Lie­tu­vo­je bus įreng­ta kro­vi­ni­nėms trans­por­to prie­mo­nėms skir­tos ypač sau­gios sto­vė­ji­mo aikš­te­lės.
Vis dau­giau lie­tu­vių ryž­ta­si nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį įsi­gy­ti li­zin­gu. Li­zin­gu per­kan­čių nau­do­tus au­to­mo­bi­lius tur­gu­je ar iš­si­rink­tus in­ter­ne­to skel­bi­mų sve­tai­nė­se gy­ven­to­jų skaičius kas­met au­ga.
Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja dau­gia­bu­čius pri­žiū­rin­čias or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ne­spė­jo lai­ku par­uoš­ti na­mų vi­daus šil­dy­mo ir karš­to van­dens sis­te­mų ar­tė­jan­čiam šildymo se­zo­nui, par­agi­no [...]
Sti­lin­gi me­di­niai lip­du­kai jū­sų kom­piu­te­riui? Tam­so­je švie­čian­tis bu­me­ran­gas? O gal­būt prie sta­lo prie sta­lo tvir­ti­na­ma ap­lin­kai draugiška šiukš­lių dė­žė? 
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Ti­kriau­siai kiek­vie­na esa­te iš­gy­ve­nu­si šo­ką, kai vie­ną die­ną svo­ris stai­ga pa­šo­ka po­ra ki­log­ra­mų, ar­ba va­ka­re sve­ria­te ge­ro­kai dau­giau nei ry­te. Šie svo­rio ki­ti­mai, kurie daž­niau­sia at­si­ran­da [...]
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Kamb­ri­jos gra­fys­tė­je (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja) avis au­gi­nan­tis Pi­pas Simp­so­nas kū­ry­biš­kai ėmė ko­vo­ti su va­gi­mis. Jis pa­si­tel­kė į pa­gal­bą ryškiai oran­ži­nius da­žus.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar Jums trukdė reikalavimas rodyti asmens dokumentą, perkant alkoholį?
Taip. Žeminanti patirtis
Ne. Civilizuotas sprendimas
Seimas neturi svarbesnių reikalų
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami