TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Salantų kraštas: žemaičiai kuršių žemėse

2015 08 20 6:00
Salantų bažnyčią 1900 metais projektavo švedų kilmės architektas Eduardas Strandmanas. Prieš tai čia nuo XVII amžiaus stovėjo dvi medinės bažnyčios. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Rugpjūčio pradžioje atidarytas Salantų regioninio parko lankytojų centras supažindina su unikaliomis šio žemaičių krašto lankytinomis vietomis ir vilioja pasidairyti po vietas, kur kadaise kuršių gyventa.

Ko jau ko, bet akmenų (žemaitiškai – kūlių) Salantų regioniniame parke netrūksta. Žmonės net juokauja, kad akmenų daugiau nei pasėjama grūdų. Didžiausias parko akmuo – penktas pagal dydį Lietuvoje – Šilalės kūliu vadinamas. Tačiau tai neturi nieko bendra su Šilalės miestu. 3,66 metro aukščio Šilalės kūlis drybso netoli Mosėdžio, Šilalės kaime. „Paskutinis ledynas mūsų parke paliko labai gražų reljefą. Slinkdamas per kraštą jis suformavo gilius, gražius Salanto, Erlos, Minijos upių slėnius, iš Skandinavijos atstūmė daug riedulių, – pasakojo Salantų regioninio parko ekologė Dovilė Barčkutė. – Unikalūs ledyno pėdsakai palikti ir netoli Mosėdžio Šauklių riedulyne. O čia augantis kadagynas dar vadinamas Lietuvos tundra. Ypač gražu dabar, pražydus viržiams.“

Tačiau ne vien dėl akmenų į Salantų kraštą verta važiuoti. Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis Salantų regioniniame parke šiemet baigta sutvarkyti nemažai naujų teritorijų, jas galima lankyti. Dabar iš toli matyti piliakalniai, nuo kurių pašalinti medžiai ir krūmokšniai.

Kai kuršių nebeliko

Kaip pasakojo parko kultūrologas, Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas, šio krašto piliakalniai, pilkapiai – tai kuršių palikimas, o visas vėlesnis kultūros palikimas – jau žemaičių. „Mindaugui priėmus krikštą, vokiečiai įžengė į Kuršą ir jį užėmė be mūšių. Gal vyko kažkokie politiniai žaidimai, gal kuršiai buvo įtikinti, kad nereikia priešintis. Po Durbės mūšio 1260 metais kuršiai perėjo į žemaičių pusę, sutriuškino vokiečius ir prieš juos sukilo. Tačiau po 1263 metų sukilimo etniniai šio regiono gyventojai kuršiai buvo beveik išnaikinti. Tik nedidelės jų salos liko prie Imbarės, Kretingos, Kartenos (tai liudija senieji kuršiški vietovardžiai, upėvardžiai), – pasakojo ekskursiją lydintis J. Kanarskas. – Nuo XV amžiaus į ištuštėjusias kuršių žemes iš dabartinės Latvijos pradėjo keltis šiauriniai kuršiai. Po Melno taikos sutarties, kai Vokiečių ordinas pajūrio gabalą atidavė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, čia masiškai pradėjo keltis ir žemaičiai, vėliau jie asimiliavo paskutines kuršių liekanas.“

Archeologo J. Kanarsko teigimu, šie pokyčiai akivaizdūs kapinynuose: kuršiškus papuošalus pakeitė žemaitiški, kito ir laidojimo papročiai. „XVI amžiaus viduryje kuršių jau nebebuvo, nebent mąstymas, tradicijos pasiliko. Tai, ką dabar vadiname kuršiais, yra ne kuršiai, o kuršininkai – sulatgalinti šiauriniai latviai, XVIII-XIX amžiuje apsigyvenę šiuose kraštuose. Kuršininkai kalba latgalių kalba, kuri tapo latvių kalbos pagrindu, – sakė jis. – Mano žmonos tėvai kilę iš šio krašto, tad visada stebėjausi, kad nuvykę į Latviją jie susikalba su latviais. Vietinė žemaičių tarmė turi kuršių kalbos bruožų.“

Pasak J. Kanarsko, šiose apylinkėse po reformacijos dar buvo atsigavusios pagonių bendruomenės – atgijo kuršiškas palikimas kūrenti šventąją ugnį. Ji degė ant Birutės kalno ir ant Alkos kalno prie Salantų XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje. Tai paskutinė pagonių alkavietė, kurioje ilgiausiai degė ugnis. Šioje vietoje išlikęs aukuro akmuo su dubeniu.

Medinė architektūra

„Nors riedulių visur netrūksta, šiam kraštui būdinga medinė architektūra. Visos pirmosios bažnyčios, malūnai buvo mediniai. Kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai, koplytstulpiai – taip pat. Nežinia kodėl vietiniai žmonės mūrinius pastatus pradėjo statyti gana vėlai, – teigė J. Kanarskas. – Mosėdyje tik XVIII amžiaus pabaigoje, kitur XIX – XX amžiaus pradžioje atsirado pirmosios mūrinės bažnyčios ir kiti mūro statiniai. Jie artimiau susiję su dvarų kultūra. Iki to laiko žmonės labiau mėgo šiltesnę medžiagą – medį nei šaltą akmenį.“

Aplink senąsias bažnyčias dar išlikę šiam kraštui būdingų akmens tvorų – rieduliai tik sukrauti vienas ant kito, nesumūryti. Tokią tvorą galima išvysti ir aplink Kalnalio bažnyčią ties Kretingos-Salantų keliu. „Kalnalis – tai didžiulė aukštuma, įsiterpianti į Salanto ir Kūlupio upių santaką. Nuo Salanto senslėnio ši vieta atrodydavo kaip kalnas. Žemaičiai ją ir pradėjo vadinti kalnaliu – dideliu kalnu, – aiškino J. Kanarskas. – Ant kalnalio XVII amžiuje stovėjo koplyčia, jos vietoje 1777 metais Grūšlaukio dvarininkas pastatė pirmą medinę bažnyčią. Joje 1801 metais buvo pakrikštytas būsimasis žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius. 1883 metais bažnyčia nuo žaibo sudegė. Parapijiečiai suaukojo pinigų ir vėl pastatė medinę bažnyčią, ji stovi iki šių dienų.“

Į akis krinta bažnyčios bokšteliuose esantys dailūs, ornamentuoti kryžiai su dviem kryžmomis. Pasak J. Kanarsko, tokie kryžiai ypač buvo populiarūs XVII amžiuje. „Kai per archeologinius kasinėjimus kapuose ant mirusiųjų krūtinių randame kryžiukus, jie irgi dažnai būna tokie – dvigubi, dar vadinami ir popiežiaus kryžiumi, liaudiškai – karavyko kryžiumi, nes kilę nuo Karavyko vietovės Ispanijoje. Tokius kryžius įprasta buvo naudoti apsaugai nuo epideminių ligų – maro, šiltinės, – teigė archeologas. – Anksčiau beveik kiekviename kaime stovėdavo didžiuliai karavyko kryžiai.“

Griežlių pievos, laumių pėdos

Kalnalio apylinkėse atsiveriantį Erlos slėnį galima apžvelgti nuo netoli bažnyčios stovinčio 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto. Tolumoje matyti ir Salantų bažnyčios bokštai. Pasak parko ekologės D. Barčkutės, šiame beveik 50 km nusidriekusiame slėnyje stačiais šlaitais (nuo Mosėdžio iki Kūlupio ir Salanto santakos, iki Minijos) saugomos į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos griežlės. Slėniai patenka į „Natura 2000“ teritorijų tinklą kaip paukščių apsaugai svarbi teritorija. Kitados šia vieta slinko didžiulis ledynas, jis ir suformavo tokį reljefą.

„Griežlėms reikia pievų. Jos niekada neperės javų laukuose. Jei per intensyviai ūkininkaujama, griežlės neturi kur gyventi. Todėl darbštiems žemaičiams kartais tenka priminti, kad neskubėtų per anksti, kol griežlės dar neišperėjusios vaikų, nušienauti pievų„, – aiškino D. Barčkutė.

Parkas saugo ne tik gamtą, bet ir su ja susijusį kultūros paveldą. „Dauguma riedulių yra ne tik gamtos, bet ir kultūros paveldo objektai, – sakė J. Kanarskas. – Dydžiu ar įdomiais įspaudais atkreipdavę dėmesį akmenys gaudavo įvairiausius pavadinimus. Jei akmuo su įdubumu, žmonės įžiūrėdavo laumių, velnių, karvių pėdas. Laumės kūlių gana daug Minijos ir Salanto upių baseinuose. Buvo tikima, kad laumės ant tų akmenų velėdavo skalbinius. Žmonės yra prikūrę įvairiausių legendų, tik geologai tą vaizduotę gana lengvai sukritikavo. Mokslininkų teigimu, įvairūs įdubimai atsiranda ištrupėjus, išbyrėjus minkštesnei riedulio vietai.“

Šią vasarą Salantų regioninio parko direkcijos rūpesčiu įrengtas 1 km pėsčiųjų takas, vingiuojantis iki garsiojo Minijos skardžio – Lietuvos Šveicarija vadinamos atodangos ties Dauginčių kaimu. 22 metrų aukščio, 44 metrų pločio Dauginčių atodangą lengvai pasiekti gali ir Minija plaukiantys vandens turizmo mėgėjai. Jiems pakrantėje įrengta stovyklavietė.

Dauginčių kaimas nuo Kartenos miestelio tėra nutolęs vos 3 km į Plungės pusę. Tačiau ligi atodangos, sekant kelio ženklus, teks nukakti dar bene 3 km nuo pagrindinio kelio Palanga-Šiauliai, Minijos link besileidžiančiu žvyrkelio ruožu. Sustojus automobilių aikštelėje ties Dauginčių kaimo maro aukų kapinaitėmis, pėsčiųjų tako maršrutas veda Šilpelkės mišku, kuriame ošia nemažas skroblynas.

Nuo Kartenos piliakalnio

Užlipus ant Kartenos piliakalnio J. Kanarskas rodė tolumoje, dešiniau nuo Kartenos miestelio esantį kitą – Gintarų piliakalnį. Jis dar vadinamas Vyšnių kalnu. „Ant jo kadaise stovėjo pats pirmas Kartenos dvaras. Tai Kartenos pradžia. Miestelis įkurtas kalno papėdėje. Kai XVII amžiaus pirmoje pusėje švedai dvarą ir miestelį sudegino, gyvenvietė persikėlė į dabartinę vietą, – pasakojo archeologas. – O Vyšnių kalno vardas prigijo dėl to, kad aplink dvarą augo daug vyšnių, kurios dar ilgai, kai jau ir dvaro nebuvo, kiekvieną pavasarį žiedais apsipildavo. Vėliau ir vyšnias iškirto, dirbamu lauku pavertė, bet pavadinimas išliko iki šių dienų.“

Be piliakalnio, netoli Kartenos yra nemažai ir kitų lankytinų vietų. Tai 1922 metais pastatytas Kartenos lurdas su stebuklinguoju šaltiniu ir mitologinis akmuo, Laumės kūliu su Karvės (Velnio) pėda vadinamas. 2,95 metro ilgio, 1,98 metro pločio akmuo čia atkeliavo prieš 12–13 tūkst. metų.

Žemaičiai yra išsiaiškinę, iš kur kilęs Kartenos vardas. Kartenos pilį bandė paimti dvi kariuomenės – rusų ir švedų. Tačiau jos nesutarė, kuri turi pirma pulti, tad slėnyje susikovė tarpusavy. O Kartenos kunigaikštis, žiūrėdamas iš viršaus, tarė: „Veizėk, kare ten (žiūrėk, karas ten). Taip gyvenvietei piliakalnio papėdės slėnyje ir prigijo Kartenos vardas.

„Kaip byloja rašytiniai šaltiniai, Salantų vietoje iki XVI amžiaus vidurio buvo Skilandžių kaimas, miestelis ir dvaras. Po 1630 metų miestelis pagal čia tekančią Salanto upę buvo pervadintas į Salantus„, – sakė vaikščiojančia šio krašto enciklopedija vadinamas J. Kanarskas.

Garsieji žmonės

Dauguma garsių šio krašto žmonių susiję su akmenimis. Tai Vaclovas Intas, įkūręs akmenų muziejų, Vilius Orvidas, savo sodyboje suformavęs unikalų muziejų po atviru dangumi (jo tėvas ir senelis buvo garsūs šio krašto akmentašiai). Ne mažiau svarbų pėdsaką šiame krašte paliko ir pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėjas Aleksandras Bendikas. Salantuose jis 1905 metais išleido kalendorių „Keleivis, išeinąs į Žemaičius ir Lietuvą“.

Garsus ir drožėjas Petras Kalenda, savo sodyboje įkūręs lėlių teatrą, o dirbtuvėlėse drožęs skulptūras žemaitiškoms koplytėlėms. Labiausiai jis išgarsėjo M. Valančiaus literatūrinio herojaus – Palangos Juzės – skulptūra, kuri, kaip prisimena J. Kanarskas, sovietmečiu buvo tapusi visų buitinio gyventojų aptarnavimo įmonių simboliu.

Išsiruošusiems pakeliauti po šį įdomų kraštą verta žinoti, kad lankyti čia yra daug ką, – Salantų regioniniame parke – 144 kultūros paveldo objektai, taip pat 120 kultūrinę vertę turinčių objektų, kurie nėra įrašyti į kultūros paveldo vertybių registrus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"