Salose rojus ne vien turistams

LŽ 2009-08-07 00:00
2009-08-07 00:00
Jauku vaikštinėti siauromis Santorinio gatvelėmis. Eglės Šileikaitės nuotrauka
Grai­ki­jo­je ža­vė­jo ne tik nuo­sta­bi kraš­to gam­ta ir sa­vi­ti pa­pro­čiai, bet ir šio kraš­to žmo­nių sve­tin­gu­mas, su­bti­lus ge­bė­ji­mas įtik­ti sve­čiams. Be­je, šia sa­vy­be la­biau pa­si­žy­mi stip­rio­sios ly­ties at­sto­vai.

Į Kretos ir Santorinio salas atvykome tuomet, kai turistų buvo dar negausu. Jokių spūsčių, paplūdimiai neperkimšti. Gidė pasakojo, kad seniau jai per savaitę tekdavo dirbti su keturiomis turistų grupėmis, o dabar tik su viena - krizė atėjo ir į kurortus.

Santorinio saloje nustebino bažnyčių gausa - jų čia bene 350. Jas statydavo vietos vyrai, kurių gyvenimas, be abejonės, susijęs su jūra. Kad pūstų palankūs vėjai, kad jų laivą aplenktų negandos ir jūra būtų dosni - meldžiama prieš kelionę. Tiesa, dauguma šių bažnyčių yra privačios ir atidaromos tik per didžiąsias šventes, o didžiausia šventė Kretoje yra vardadienis.

Dviejų trijų kambarėlių namukai Santorinio saloje prilipdyti ant uolų kaip kregždžių lizdai. Fasadinėje pusėje du langai ir durys, kitur langų nėra. Statybinės medžiagos siauromis gatvelėmis gabenamos asiliukais. Namukai nudažyti baltai, mat ši spalva simbolizuoja laisvę, be to, gina nuo saulės. Varguomenė namukus statydavo apačioje, turtingieji - ant kalvų. Vieno namuko stogas kito šeimininkams tarnauja kaip terasa. Temperatūra namelių viduje vasarą visada pastovi, 18-19 laipsnių šilumos.

Kates globoja visi

Tuose žavinguose Santorinio namukuose nėra šildymo sistemos, todėl žiemą juose drėgna. Nenuostabu, kad tada salos žmones apninka niūrios nuotaikos: jie jaučiausi atkirsti nuo pasaulio, nešurmuliuoja turistų būriai. Santorinio sala - rojus ne tik žmonėms, bet ir šunims bei katėms. Daugumoje parduotuvių galima pamatyti nuo karščio besislepiančių naminių gyvūnų. Čia žmonės labai atlaidūs net ne vietoje prigulusiam keturkojui - niekas nepastums, nepaspirs, o ramiai apeis miegalių. Šie gyvūnai neturi šeimininko, jie tarsi priklauso visiems salos gyventojams. Tie juos ir pagirdo, ir pamaitina, ir suteikia medicinos pagalbą.

Geriamą vandenį į salą gabena tanklaiviai. Augalai retai laistomi. O pistacijos kepinamos saulėje tiesiog ant stogų, retsykiais užpilant jas jūros vandeniu. Štai iš kur tas natūralus jų sūrumas.

Beje, nekilnojamasis turtas čia nėra žvėriškai brangus, tačiau šioje saloje dažni žemės drebėjimai. Netoliese snaudžia ugnikalnis, todėl dideli draudimo mokesčiai. Nepigūs ir viešbučiai.

Ištvermės išbandymas

Daug turistų vilioja Kretos saloje stūksantis Samarijos tarpeklis. Į kelionę pėsčiomis išsirengėme 4 val. ryto. Važiavome keletą valandų, kol prasidėjo serpantinai. Nuostabūs gamtovaizdžiai: smaragdinės jūros atspalviai, saulės atspindžiai bangose, alyvmedžių laukai, vynuogynai. Kur ne kur bolavo vieniši namukai, koplytėlės. O ėjimas tarpekliu - ištvermės išbandymas. Sunkiausia trasos dalis - lipimas žemyn nelygiais akmenimis. Ir taip - 16 kilometrų. Nuo akmenų net paskausta padus.

Pagaliau nusileidus žemyn, tarpeklyje, stipriai pučia vėjas. Galutinis šio maršruto taškas yra kavinė, kur galima pailsėti, pūkštelti į jūrą. Tik gaila, kad čia akmenys tokie slidūs, jog vos įmanoma išstovėti. Tačiau vanduo - krištolinio skaidrumo. Važiuojant iš šio tarpeklio serpantinais, buvo matyti nepaprasto grožio saulėlydis, skambėjo graikiška muzika, o nuovargį keitė didžiavimasis, kad įveikėme visą trasą.

Vienoje tavernoje, kurios šeimininkas graikas, o jo žmona - gruzinė, mus pavaišino nepaprastai skaniu vynu. Nemokamai. Graikijos kavinėse aptarnauja maloniai, bet neįkyriai. Šeimininkė, sužinojusi, kad esame iš Lietuvos, pasiūlė graikiškos kavos ir vyno.

Skystasis auksas

Kretos greitkeliai daug kur apsodinti oleandrais. Iš pradžių maniau, kad dėl grožio. Pasirodo, šie nuodingi augalai apsaugo kelius nuo aplinkui šmirinėjančių gyvūnų, ypač krūmus mėgstančių kramsnoti ožių. Be to, stiprios oleandrų šaknys sutvirtina pakeles ir lietūs jų neišplauna. Daug kur žydi araukarijos.

Tačiau reikšmingiausias augalas kiekvieno Kretos salos gyventojo gyvenime yra alyvmedis. Tai - gyvybės simbolis, keletą kartų siejanti gija. Kretoje žmogus, neturintis žemės, kurioje auga alyvmedžiai, yra niekas. Vietos gyventojas paklaustas, kiek turi alyvmedžių, išdidžiai pasakys tikslų jų skaičių. Kiekvienam čia tenka po bene dešimt alyvmedžių. Jie neauga tik ten, kur iškrenta sniego.

Alyvuogių derlius imamas nuo lapkričio iki vasario mėnesio. Nuo vieno medžio nuskinama 30-40 kilogramų alyvuogių. Anksti rytą žmonės krato šakas ir uogos krenta ant ištiestų tinklų. Alyvuogių spalva priklauso ne nuo rūšies, bet nuo dydžio ir brandos. Spalio pradžioje skinamos mažosios, prasčiausios kokybės uogos. Geriausios ir vertingiausios tos, kurios pačios nukrenta, būna susiraukšlėjusios. Jos pristatomos į geriausius restoranus.

Alyvuogių aliejus, kitaip tariant, Kretos "skystasis auksas" - vienas pelningiausių žemės ūkio produktų. Jis gali skirtis rūgštingumu, tai priklauso nuo žemės, kurioje auga alyvmedžiai. Kretos salos žemė mažiau rūgšti negu Italijos ir Ispanijos, kur taip pat auginamos alyvuogės.

"Storos" vestuvės

Nuošaliuose kaimeliuose stebėjome, kaip gaminama rakija - vietos degtinė. Kad ji būtų skani, pasak vietos žinovų, reikia su meile rinkti vynuoges, minti jas. Senais laikais vynuoges mediniuose kubiluose mindavo moterys. Netgi būdavo patariama joms kojų nesiplauti. Užsikišusios už ausies baziliko šakelę, skambant graikiškai muzikai, jos su įkvėpimu darbuodavosi. Po to vynuogės būdavo paliekamos kuriam laikui ir kai gerokai prarūgdavo - virdavo degtinę.

Įdomi ir "retsino" gamybos technologija. Į šį vyną dedama pušies sakų, o ir laikomas jis pušinėse statinėse. Kadaise šį gėrimą vartojo vargingi Kretos žmonės, tik vėliau jo subtilų skonį įvertino ir turtingieji.

Tačiau didžiausias turtas Kretoje - šeima. Atėjus naujai gyvybei, džiaugiasi visa giminė. Mama, dar neatsigavusi, nespėjusi pasidžiaugti savo kūdikiu, jau kitą dieną sulaukia armijos giminaičių, kurie liete lieja džiaugsmą. Tai rodo, kaip čia laukiamas mažo žmogučio atėjimas, kokie reikšmingi yra jis ir jo mama.

Šioje šalyje nėra vardų mados. Vaikams duodami giminės vardai (senelių, tėvų, dėdžių ar tetų). Taip parodoma pagarba savo giminei. Labai svarbu išsirinkti gerą krikšto mamą. Krikštijami vaikai panardinant juos į vandenį ir plaukuose iškerpant kryžiaus ženklą.

Pagyvenę žmonės čia taip pat labai gerbiami. Kretoje nėra senelių globos namų. Kiekvieną giminės susiėjimą (vestuves, krikštynas ir kt.) pradeda seniausias ir garbingiausias giminės žmogus. Net ir pirmąjį šokį... Beje, nacionalinius šokius puikiai moka šokti visi Kretos vyrai. Šalia senolių šokiais savo emocijas reiškia ir jaunimas. Graikiškos vestuvės - tai "biznis". Mat svečiai privalo sunešti "kapitalą" jaunajai šeimai. Kadangi vestuvėse paprastai būna 500-700 žmonių, pradinis kapitalas, mano manymu, visai neblogas - juk kiekvienas atneša ne mažiau kaip po 50 eurų. Be abejo, per kraštus liejasi linksmybės - šokiai, dainos ir atsipalaidavimas, ko čia netrūksta ir kasdienybėje.

Graikų šeimoje vadovauja moteris. Ji, kaip pilkasis kardinolas, nesako tiesmukai savo vyrui, ko reikia, bet lyg tarp kitko mesteli mintį, o jis džiugiai įvykdo tai, ką jo žmona buvo sumaniusi. Jis įsitikinęs, kad tai jo mintis, protingoji graikė, suprantama žino tiesą, bet tyli.

Graiko gyvenime labai didelę reikšmę turi motina. Ji jam - valdovė. Sūnus tariasi su ja beveik visose gyvenimo situacijose. O žmona būna pakanti, paslaugi ir gerbia anytą. Pasisukus laiko ratui, ji taip pat tampa valdove - jau savo vaikams.

Mirus vietos gyventojui, apie tai išspausdinami pranešimai ir išklijuojami įvairiose miestelio vietose, kad visi sužinotų ir pagerbtų. Mirusiųjų kūnai visuomet nešami į bažnyčią. Po atsisveikinimo jie nėra užkasami, o laikomi katakombose, už kurias mirusiojo giminaičiai moka mokestį bažnyčiai. Po tam tikro laiko kaulai nuplaunami vynu ir dedami į urną . Ji nešama į baltu marmuru išklotus kolumbariumus arba pastatoma namuose. Mamos, netekusios vaikų, urnas dažniausiai saugo namuose.

Svarbiausia - neskubėti

Važiuojant serpantinais, dažnai pakelėse pastebėdavau mažyčių koplytėlių. Ne visos jos liudija apie nelaimingą atsitikimą šioje vietoje. Kai kurios - tai padėka, kad eismo įvykis baigėsi laimingai. Kretoje labai retai įvyksta avarijų, bet kai įvyksta - būna labai skaudžios.

Įėjusi į bažnyčias Kretoje pajusdavau šventų namų dvasią... Graikai yra labai tikintys. Šioje šalyje jaučiausi laisva, saugi, pilna emocijų ir kartu niekur neskubanti. Gyvenau jų gyvenimo tempu, o tai leidžia pastebėti daug nuostabių dalykų.

Ko negalima sakyti ar daryti, kad neįžeistum Kretos gyventojų? Gidė, kalbėdama apie Santorinio salą, vienam vietos vairuotojui pasakė: "Šioje saloje bažnyčių daugiau nei namų, vyno daugiau nei vandens, o asiliukų daugiau nei vyrų." Vairuotojas smarkiai įsižeidė... Be to, nereikėtų kretiečiams rodyti ženklo "okey" pirštais - jiems tai negražus gestas.

Nemačiau nė vieno girto, agresyviai nusiteikusio, šlitinėjančio gatvėmis vietos gyventojo. Emocingai besiaiškinančių santykius taip pat nebuvo. Kulniuojant pakele, iš paskos važiuojanti mašina garsiniu signalu perspėdavo, kad būtume atsargūs. Vairuotojai ten geranoriški. Jei susidarydavo keblesnė situacija, tarkim, prasilenkti autobusams, viskas greitai išsispręsdavo gestų kalba. Jokios įtampos, jokių ambicijų, tik geranoriškumas. Galbūt todėl net važiuojant serpantinais jautiesi ramus.

O baudos, beje, didelės. Pavyzdžiui, jei neprisisegei diržo - 400 eurų. Kirtai dvigubą juostą - 700-900 eurų. Keliuose policijos nepastebėjau, bet gidė sakė - jei policininkai nutveria, tai "čirškina" kaip reikiant. O bauda už bandymą "susitarti" gali būti gerokai didesnė negu už eismo nusižengimą. Benzino litro kaina - 1,08 euro. Beje, visi asiliukai, bent Santorinio saloje, registruoti kaip "transporto priemonės".

Kretos gyventojus geriau vadinti kretiečiais, o ne graikais. Taip pat ir Santorinio salos žmones. Jie tai mėgsta. Beje, neteko susidurti su mišria šeima - tarkim, graiko ir kretietės.

Skaudžiausia tema Kretos, kaip ir visos Graikijos, istorijoje - turkai. Geriau apie tai išvis neužsiminti.

Ilgaamžių šalis

Maisto pasirinkimas Graikijoje labai didelis, o graikiška virtuvė sveika. Vidutinis graikų amžius maždaug 72 metai. Taip yra todėl, jog jie visada vartoja šviežią maistą, gyvena neužterštoje aplinkoje (salose nėra jokių gamyklų, chemijos įmonių), kvėpuoja grynu oru, niekur neskuba, nepasiduoda stresui, visada būna atsipalaidavę.

Pagrindinis maistas valgomas vakare. Prieš karštus patiekalus atnešama "mezės" - įvairių patiekalų mažose lėkštutėse. Tai kelių rūšių salotos - tradicinės graikiškos (salotos, pomidorai, agurkai, fetos sūris, alyvuogės, alyvų aliejus, svogūnai, žaliasis pipiras), "horiatiki" (panaši sudėtis, bet be salotų ir su kitokiais prieskoniais), "tzatziki" - padažas, kurį lengva pasidaryti namuose: smulkiai sutarkuotus agurkus tereikia užpilti druska, palaikyti per naktį puode ir sumaišyti su natūraliu jogurtu, česnaku bei kitais prieskoniais. Man labiausiai patiko graikiškas makaronų apkepas "pastitsio". Jį valgant jauti švelnų saldumą, bet makaronai su faršu, todėl sotūs. Sužavėjo ir "spanakopita" - graikiški pyragaičiai su pjaustytų špinatų ir fetos sūrio, svogūnų ir kiaušinių įdaru. Jie skanūs tik šilti.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos va­do­vo Jo­no Mi­liaus at­lei­di­mo klau­si­mas iš­brauk­tas iš pir­ma­die­nio Vyriausybės po­sė­džio dar­bot­var­kės.
Baž­ny­ti­nio pa­vel­do mu­zie­jus (BPM) aiš­ki­na­si ga­li­my­bes į mū­sų ša­lį at­vež­ti eks­po­nuo­ti ypa­tin­gą re­lik­vi­ją – Lie­tu­vos glo­bė­jo šv. Ka­zi­mie­ro re­lik­vi­jo­rių, sau­go­mą Flo­ren­ci­jo­je, šv. Lau­ry­no [...]
JAV Res­pub­li­ko­nų par­ti­jos kan­di­da­tas į pre­zi­den­tus Do­nal­das Trum­pas sek­ma­die­nį per su­si­ti­ki­mą su Iz­rae­lio prem­je­ru Ben­ja­mi­nu Ne­ta­nya­hu pa­ža­dė­jo pri­pa­žin­ti Je­ru­za­lę „nedaloma“ žy­dų vals­ty­bės [...]
Jor­da­ni­jos sos­ti­nė­je sek­ma­die­nį nu­šau­tas įžy­mus ra­šy­to­jas Na­he­das Hat­ta­ras; iš­puo­lis įvy­ko Ama­ne prie teis­mo, ku­ria­me jam ke­tin­ta par­eikš­ti kal­ti­ni­mus is­la­mo įžei­di­mu, padarytu da­li­jan­tis ka­ri­ka­tū­ra [...]
JAV pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma šeš­ta­die­nį per ce­re­mo­ni­ją Na­cio­na­li­nė­je alė­jo­je per­kirps kas­pi­ną ir ati­da­rys Smit­so­no af­roa­me­ri­kie­čių is­to­ri­jos ir kultūros na­cio­na­li­nį mu­zie­jų.
1943 me­tų rug­sė­jo 23 die­ną na­ciai ir jų tal­ki­nin­kai ga­lu­ti­nai lik­vi­da­vo Vil­niaus ge­tą. Prieš 22 me­tus ši da­ta ofi­cia­liai įtei­sin­ta kaip Lie­tu­vos žy­dų ge­no­ci­do au­kų at­mi­ni­mo die­na. Šį kar­tą [...]
Liu­ci­jos Jū­ra­tės Kry­že­vi­čie­nės „Kū­ry­bi­nės trans­for­ma­ci­jos“ – teks­ti­lė, ak­va­re­lė, mo­no­ti­pi­jos, pro­jek­tai, tri­ma­čiai erd­vi­niai ob­jek­tai vie­no­je par­odo­je. Pa­sak pačios au­to­rės, trans­for­ma­ci­jos [...]
Vie­na di­džiau­sių ša­lies kul­tū­ros bend­ruo­me­nių Lie­tu­vos kul­tū­ros cen­trų aso­cia­ci­ja kvie­čia siū­ly­ti pre­ten­den­tus pres­ti­ži­niam ap­do­va­no­ji­mui „Auksinis fe­nik­sas“ gau­ti.
Ke­tu­ris mė­ne­sius po Lie­tu­vos re­gio­nus ke­lia­vęs „Ki­no pa­va­sa­rio“ edu­ka­ci­nis pro­jek­tas „Ki­no ka­ra­va­nas“ bai­gi­nė­ja šių me­tų marš­ru­tą. Li­ko du mies­tai, trys sean­sai. Rug­sė­jo 28 die­ną Tel­šiuo­se [...]
Rug­sė­jo 26 die­ną Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­zi­kos fa­kul­te­te vie­šės pro­fe­so­rius iš Vo­kie­ti­jos Uwe Eich­hof­fas. Sve­čias skai­tys pa­skai­tą „The Al­most Un­li­mi­ted Pos­si­bi­li­ties of NMR in Me­di­ci­ne“. 
„Twit­ter“ ar­ti­miau­siu me­tu ga­li su­lauk­ti for­ma­lių pa­siū­ly­mų dėl ak­ci­jų pir­ki­mo, pra­ne­šė CNBC. Tarp pre­ten­den­tų – „Goog­le“ ir „Sa­les­for­ce.com“. Pa­skel­bus šią ži­nią, „Twit­ter“ [...]
Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja at­si­sa­kė anks­čiau dek­la­ruo­tų pla­nų nai­kin­ti mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais tei­kia­mo tarp­tink­li­nio ry­šio (roa­ming, – angl.) mokesčius ke­liau­jan­tiems eu­ro­pie­čiams.
Vyks­tant nuo Kau­no au­tos­tra­da Že­mai­ti­jos link,  už Cin­kiš­kio san­kry­žos, kiek dau­giau kaip ki­lo­me­tras, prie miš­ko yra ro­dyk­lė „Ša­ra­vų ąžuo­las. „Pa­va­žia­vus keletą ki­lo­me­trų nuo­ro­dos [...]
Rug­sė­jo 28-ąją tu­rė­tų pa­aiš­kė­ti, ar at­si­ras mai­ti­ni­mo įmo­nė, ga­lin­ti ir no­rin­ti šie­met rū­pin­tis Kau­no „Ži­bu­rio“ mo­kyk­los auk­lė­ti­nių mai­ti­ni­mu. Kol mies­to val­di­nin­kai suka gal­vas, kaip [...]
Sek­ma­die­nį Elek­trė­nuo­se Lie­tu­vos le­do ri­tu­lio čem­pio­nai Elek­trė­nų „E­ner­gi­jos“ le­do ri­tu­li­nin­kai sto­jo į ko­vą Bal­ta­ru­si­jos aukš­čiau­sio­sios ly­gos rung­ty­nė­se su sve­čiais iš Bres­to. Elek­trė­nie­čiai [...]
Dvi­ra­ti­nin­kas Ai­dis Kruo­pis („Ve­ran­da's Wil­lems“) sek­ma­die­nį Bel­gi­jo­je lai­mė­jo 13-ąsias lenk­ty­nes „Gooik­se Pijl“ (1.2 ka­te­go­ri­ja). Už per­ga­lę 29-erių me­tų lie­tu­viui atiteko 40 pa­sau­lio [...]
Dr. Mal­go­ža­ta Ste­fa­no­vič, len­kai­tė iš Vil­niaus, Kro­ku­vo­je bai­gu­si po­li­to­lo­gi­jos ir so­cio­lo­gi­jos stu­di­jas, da­bar Kro­ku­vos Jo­gai­lai­čių uni­ver­si­te­te va­do­vau­ja Lie­tu­vos studijų cen­trui. „Ste­bė­da­ma [...]
Dvi jau­nos mer­gi­nos iš Ka­ma­jų mies­te­lio (Ro­kiš­kio r.) Li­na Ma­tiu­kai­tė ir Ie­va Ki­lie­nė su­ma­nė, par­ašė ir iš­lei­do pa­sa­kų vai­kams kny­ge­lę, ku­rios pa­grin­di­niai he­ro­jai – skai­čiai. Mer­gi­nos sie­kia [...]
Gy­ve­ni­mas iš­ban­do mū­sų dva­si­nę stip­ry­bę, kai ma­žiau­siai to ti­ki­mės. Ti­krą dva­si­nę stip­ry­bę at­sklei­džia tai, ką da­ro­me, ko ne­da­ro­me ir ko nie­ka­da ne­da­ry­tu­me. Kuo di­des­nis iš­šū­kis, tuo su­nkiau [...]
Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je na­cio­na­li­nės bib­lio­te­kos tu­ri per­mąs­ty­ti sa­vo vaid­me­nį ir tap­ti vals­ty­bės so­cia­li­nio, tech­no­lo­gi­nio pro­ce­so da­li­mi. Tai lem­ta ir Na­cio­na­li­nei Martyno Maž­vy­do bib­lio­te­kai, [...]
Pir­mą­jį spa­lio sa­vait­ga­lį gam­tos my­lė­to­jai vi­so­je Eu­ro­po­je kvie­čia­mi pri­si­jung­ti prie kas­met gau­sė­jan­čio ste­bė­to­jų bū­rio iš­ly­dė­ti iš­skren­dan­čius pa­ukš­čius. Tūks­tan­čiai žmonių 36 ša­ly­se [...]
Lie­tu­vos Zoo­lo­gi­jos so­das pri­sta­to elek­tro­ni­nį bi­lie­tą – jį lan­ky­to­jai ga­lės įsi­gy­ti in­ter­ne­tu ir taip iš­veng­ti ei­lių prie Kau­ne įsi­kū­ru­sio zoologijos so­do var­tų.
Sek­ma­die­nį Lie­tu­vo­je mi­ni­ma Ke­liau­jan­čių­jų ir vai­ruo­to­jų die­na.
Vie­šie­ji pir­ki­mai vi­sa­da ke­lia ne­ma­žai ais­trų – vie­niems ne­įtin­ka kon­kur­so są­ly­gos, ki­ti ne­su­si­tai­ko su pra­lai­mė­ji­mu ir pro­ce­dū­ras stab­do teis­muo­se. „Kur di­de­li pi­ni­gai, ten ir in­tri­gos“, [...]
Apie blo­gai ap­šil­tin­tus na­mus sa­ko­ma, kad pro sie­nas švil­pau­ja vė­jas, bet ar ži­no­te, jog apie sep­tin­ta­da­lį vi­sos ši­lu­mos ne­ten­ka­ma dėl ne­tin­ka­mai ap­šil­tin­tos apa­ti­nės namo da­lies? Ap­šil­ti­ni­mo [...]
Dau­ge­lis so­do ir dar­žo dar­bų jau at­lik­ta, ta­čiau ti­krai dar ne vi­si. No­rint sėk­min­gai už­baig­ti šį se­zo­ną ir pa­si­džiaug­ti der­liu­mi, rei­kia spė­ti lai­ku nu­im­ti li­ku­sias daržoves bei par­uoš­ti [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Ket­vir­tus me­tus iš ei­lės, Kau­no se­na­mies­čio bend­ruo­me­nė kvie­čia gy­vū­nų my­lė­to­jus pa­mi­nė­ti Šv. Pra­nciš­kaus, gyvūnų glo­bė­jo, die­ną. 
„Ma­no sū­nus šau­nus ir pro­tin­gas vai­kas, ta­čiau mo­kyk­lo­je jam ne­si­se­ka ir jis gau­na blo­gus pa­žy­mius“, – šiuos žo­džius ne­re­tai ga­li­ma iš­girs­ti iš nu­si­vy­lu­sių tė­ve­lių. 
Vi­si ži­no, kad ta­ba­ko ga­mi­niai ken­kia svei­ka­tai, ir net nau­jo­sios e-ci­ga­re­tės ga­li tu­rė­ti kenks­min­gų tok­si­nų. Ta­čiau Tek­sa­so A&M uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kų ty­ri­mas at­sklei­dė, kad pats ni­ko­ti­nas [...]
Vie­nas por­tu­ga­las 43 me­tus be rei­ka­lo pra­lei­do sė­dė­da­mas in­va­li­do ve­ži­mė­ly­je dėl klai­din­gos me­di­kų diag­no­zės. Į penk­tą de­šim­tį įko­pu­siam vy­riš­kiui te­ko iš naujo mo­kin­tis vaikš­čio­ti.
Kai ku­rie žmo­nės už­mo­kė­tų ge­rus pi­ni­gus už bet ką, kas su­si­ję su ve­lio­niu ra­šy­to­ju Tru­ma­nu Ca­po­te, net ir jo pe­le­nus.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip manote, kokie dabar yra Lenkijos ir Lietuvos santykiai?
Geri, bet reikėtų gerinti
Geri, gerinti nereikia
Atšalę visapusiškai
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Pir­mo­je sa­vai­tės pu­sė­je už­siim­ki­te nau­jo vers­lo pro­jek­tais ar ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rei­ka­lais. Jums ga­li bū­ti pa­siū­ly­tas iš tie­sų pers­pek­ty­vus pla­nas, bet sa­vo as­me­ni­nių pi­ni­gų ver­čiau ne­in­ves­tuo­ki­te. An­tro­je sa­vai­tės pu­sė­je pa­sis­ten­ki­te bū­ti ko­mu­ni­ka­bi­lus ir drau­giš­kas. Kuo dau­giau nau­jų pa­žįs­ta­mų įgy­si­te šio­mis die­no­mis, tuo ge­riau.

Daugiau

Komentuojami