TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Santjago kelyje lietuvės tautiečių nesutiko

2009 10 30 0:00
Gyvas paminklas šv. Jokūbui katedros aikštėje.
Asmeninio albumo nuotrauka

Krikščionių piligrimų šv. Jokūbo keliu, geriau žinomu Santjago vardu, po Ispaniją žingsniavo dvi lietuvės iš Prienų. Jos pėsčiomis per mėnesį įveikė 500 kilometrų ir pasiekė kelionės tikslą - miestą Santjago de Kompostela.

Prienų gyventojos 59 metų Gražina Mikušauskaitė ir 64-erių Dainora Šaltienė tą kelią (iš viso jis driekiasi per 800 kilometrų), tik šiek tiek trumpesnį - 500 kilometrų, pėsčiomis dviese nuėjo per keturias savaites. Abi ne nuotykių ieškojo ir, žinoma, ne rekordo siekė, nors galėtų į jį pretenduoti. Moterims tikslą diktavo krikščioniškas tikėjimas - ten, kur keliauja piligrimai, visada galima tikėtis gerų dalykų ir dvasios atsinaujinimo.

Dvasia nušvito

Išvykdamos į piligriminę kelionę prieniškės kruopščiai ruošėsi, nes žinojo, kad kelyje teks pasikliauti tik savimi. Pasiėmė po dvi lazdas, kuprinę ir pažadėjo namiškiams: jei viskas seksis gerai, namo grįš po mėnesio.

Kaip sakė, taip ir padarė. Abi parkeliavo į Prienus sveikos ir gyvos, dvasiškai sustiprėjusios, nors nežmoniškai pavargusios. Sakė net nejautusios kojų. Paskutinėmis piligriminės kelionės dienomis nuovargis kaskart stiprėjo. Jei dar būtų reikėję eiti toliau, vargu ar likusį atstumą iki Finisterės moterys būtų pajėgusios įveikti. Visą tą laiką, kol žingsniavo Santjago keliu, jos nesutiko nė vieno žmogaus iš Lietuvos. Pasak žygeivių, piligrimų kelias atviras visiems, nesvarbu, kur gyveni ir kokį tikėjimą išpažįsti, esi turtingas ar vargšas, jaunas ar senas.

"Kaip įsitikinome, lietuviai dar tik atranda šį iš tiesų nelengvą, bet daugelio pasaulio žmonių jau išbandytą Santjago kelią", - kalbėjo keliautojos.

Tikrovėje - kitaip

Vos sugrįžusios ir keletą dienų pailsėjusios Gražina ir Dainora jau ėmė svarstyti, kada kitais metais vėl galės keliauti į Santjago de Kompostelos miestą. Tada tikrai bandys įveikti tuos 800 kilometrų. Piligriminis kelio sezonas prasideda gegužės mėnesį ir baigiasi spalio pabaigoje.

"Tik tuomet, kai pats jį nueini, supranti, kad viskas yra kitaip, nei prieš tai skaitei knygoje ar girdėjai iš pasakojimų. Tikrovėje patiri visiškai kitokių išgyvenimų ir atradimų - jų nerasi net geriausiame apraše. Viską reikia pačiam pamatyti ir tą kelią nueiti", - įsitikinusi G.Mikušauskaitė.

Sakoma, nesi tikras piligrimas, jei neperskaitai vieno garsiausių šiuolaikinių rašytojų brazilo, gyvenančio Prancūzijoje, Paulo Coelho

romantinio ypač populiaraus romano "Piligrimas". Autorius knygą parašė 1987 metais, netrukus, kai vienas pirmųjų nuėjo Santjago keliu ir, kaip pats prisipažino, patyrė dvasinį nušvitimą.

Gyvenimo pamokos

Keliaudama Gražina rašė įspūdžius. Radusi laisvą valandėlę pasižymėdavo kiekvienos nueitos dienos kilometrus ir patirtas gyvenimo pamokas. O buvo visko - ir džiaugsmo, ir ašarų, ir nusivylimo, ir pakilimo. Gal dėl to žmonės ir eina, kad atitrūkę nuo namų išbandytų ir atrastų save.

Kai būdavo ypač sunku, kai atrodydavo, jog žemė sukasi po kojomis, moteris atsiversdavo pirmąjį savo užrašų puslapį ir perskaitydavo prieš kelionę pačios įrašytas gražias mintis, o tada vėl eidavo toliau. Išminčiai sako: "Jei ne dabar, tai kada?"

"Tas kartas ir buvo šis. Su drauge net neabejojome - tik susižvalgėme lyg suokalbininkės, tarsi sakydamos viena kitai: "Eime", - prisiminė Gražina.

Ji įrašė dar ir tokius žodžius: "Kuo daugiau esi nuėjęs, tuo lengviau darosi. Arba kuprinė turi tapti mano kūnu." Sunku patikėti šia mintimi, nes kuprinę, sveriančią 19 kilogramų, reikėjo tempti 500 kilometrų. Joje buvo sudėti tik patys reikalingiausi daiktai ir maistas kelionei.

Trys dienos iki stebuklo

Piligriminę kelionę lietuvės pradėjo nuo Burgoso miesto, esančio Ispanijos šiaurėje, prie Prancūzijos. Iš Lietuvos autobusiuku jos važiavo per Lenkiją, Vokietiją ir Prancūziją. Tai truko tris dienas, tiek pat - atgalios. Važiuodamos išsikalbėjo su pakeleiviais, vykstančiais ta pačia kryptimi, tačiau kitais tikslais. "Mes važiavome ne braškių ar vynuogių skinti, nors kiti tikriausiai būtent taip manė. Mūsų tikslas buvo gyvenimo universitetas. Pats tikroviškiausias, koks tik gali būti", - aiškino Gražina.

Paprastai piligrimai neima į kelionę jokių žemėlapių. Lietuvės pamiršo net prožektorių, kad kelią naktį pasišviestų. Keldavosi labai anksti ir išeidavo iš nakvynės namų dar patamsiais. Moterys iš anksto žinojo, kad piligriminio kelio ženklai yra kriauklės ir geltonos strėlytės ant pakelės stulpų. Bet kaip tuos ženklus pamatyti tamsoje ir dar svetimame krašte?

Pasirodo, reikia žinoti ispaniškai tik vieną žodį "camino" (liet. kelias) ir turėti piligrimo skiriamąjį ženklą - kriauklę. Vietos gyventojai yra paslaugūs ir visuomet talkina keistuoliams keliautojams, jei šie pasiklysta, parodo, kuria kryptimi eiti, kad vėl pasiektum vieškelį.

"Keletą kartą buvome pasiklydusios, kelis kilometrus ėjome ne tuo keliu. Ką tai reiškia keliaujant pėsčiomis su kuprinėmis, manau, supranta daugelis. Labai stengėmės neišklysti iš kelio, bet kai pirmą kartą juo eini, klaidų nepavyksta išvengti. Sukome ratus vietoje po keletą sykių. Tačiau tas kelias - nepaprastas, juo vis tiek visi pasiekia Santjagą. Tai ir yra pats svarbiausias piligriminis stebuklas", - prisiminė pašnekovė.

Piligrimystės liudijimas

Per dieną moterys nueidavo daug daugiau, nei to reikalauja nerašytos piligriminės taisyklės. Norma yra po 15 kilometrų kasdien.

Lietuvės nupėdindavo daugiau kaip 25 kilometrus, o kartą, jau baigiantis kelionei, - net 38 kilometrus.

Kiekvienos dienos tikslas - pasiekti nakvynės namus, kurie nėra arti vienas kito išsidėstę. Jei blogai apskaičiuoji, kelias padvigubėja. Paprasčiausia nakvynė kainuoja apie 3 eurus. Kambariuose - dviaukštės lovos, yra erdvūs dušai, virtuvėlės, poilsio patalpos. Miegamuosiuose įsikuria 10-40 žmonių. Tačiau tam, kad galėtum pernakvoti, privalai turėti piligrimo pasą. Jį gauni pradėdamas kelionę.

Miesteliuose yra ir privačių nakvynės namų, bet ten nakvynė brangesnė - 6 eurai. Šie namai švaresni ir patogesni, juose paprastai būna mažiau žmonių. Galima nakvoti ir pensionuose, kurie taip pat nebrangūs - už 20 eurų patogiai pailsėsi dviviečiame kambaryje. "Komercija veržiasi ir į piligrimines keliones. Tačiau mes patogumų nesivaikėme, norėjome išsaugoti piligriminę dvasią. Labai vėlai ateiti į nakvynės namus nepatartina, nes kiekvienuose jų broliai vienuoliai į kelionės dokumentą dėdavo antspaudą, kad tikrai įveikėme tam tikrą kelio ruožą. Piligrimystės liudijimas išduodamas nuėjus 100 kilometrų. Mes jį taip pat gavome, kai pasiekėme Santjagą", - pasakojo prieniškė.

Nakvynės namuose kiekvienas piligrimas užsiima savo reikalais - prausiasi, valgo, meldžiasi. Bendrauja nedaug, tik tiek, kiek reikia. Norėdami išsivirti sriubos dalijasi vienu puodu. Jokių barnių, jokio pykčio, jokių nesutarimų.

"Viena korėjietė mudvi su Dainora pavadino seserimis. Jai pasirodė, kad esame labai panašios. Ypač nustebino ligotas senukas, net nežinau, iš kur atvykęs. Jis ne tik sunkiai paėjo, bet ir valgydamas vargo. Bet vis tiek ėjo kaip įmanydamas", - stebėjosi Gražina.

Vakarais lietuvė išsitraukdavo iš kuprinės Bernardo Brazdžionio poezijos knygelę ir skaitydavo. Jai tai buvo meditacija, kaip malda.

Žodis "Lietuva"

Pasiekus Santjago de Kompostelos miestą, kurio didingoje katedroje ilsisi šv. Jokūbo palaikai, piligriminę kelionę galima tęsti dar 100 kilometrų iki Finisterės. Šis miestas, kol buvo atrasta Amerika, vadintas Žemės kraštu. Čia galima pačiam pasiimti iš jūros kriauklę - kaip piligrimystės įrodymą.

"Iš tiesų mūsų džiaugsmui nebuvo ribų. Mes tai padarėme", - sakė Gražina. Per Mišias paprastai paminima, kiek piligrimų pasiekė Santjagą. Tąsyk, o tai nutinka gana retai, buvo ištartas ir Lietuvos vardas. Tik dvi moterys iš Prienų žinojo dar vieną paslaptį - jos tą kelią skyrė Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Prieš ateidamos į miestą keliautojos priemiesčio laukuose iš akmenukų ir gėlyčių sudėliojo: LIETUVAI - 1000!

Trumpai

Santjago kelias išgyveno ir pakilimų, ir nuopuolių. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas į Santjagą 1992 metais ypač padėjo išpopuliarinti jį. Per 17 metų daug padaryta, kad žmonės galėtų keliauti be sunkumų: atnaujinti nakvynės namai, įkurti nauji, veikia brolijos, kurios rūpinasi piligrimais.

Kelio istorija ilga kaip ir pats Santjago miestas. Dar 1189 metais popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą paskelbė šventu miestu - kaip Romą ir Jeruzalę. Viduramžiais jis klestėjo, žmonės tiesiog plūdo aplankyti šv. Jokūbo kapą. Vieni ten keliavo už bausmę, kad išpirktų savo nuodėmes ir blogus darbus. Kiti - prašyti Dievo sveikatos, malonių sau ir artimiesiems, kad apsaugotų juos nuo maro ir bado.

Atėjo 1492-ieji. Visa, kas žmones žavėjo ir traukė, neteko prasmės, daug kas buvo prarasta šimtmečiams. Visų pirma piligrimystei pakenkė ispanų inkvizicija. Žmonės baiminosi eiti tuo keliu, kad neužsitrauktų nepelnytos bausmės. Gal sutapimas, bet kai 1987 metais pasirodė brazilų rašytojo P.Coelho knyga "Piligrimas", Europos Taryba išleido vadinamąją Santjago deklaraciją - pakvietė Europos valstybes atgaivinti piligrimų maršrutą, kuris yra Europos bendro paveldo dalis. 1993-iaisiais UNESCO įtraukė šv. Jokūbo kelią į pasaulio paveldo sąrašą. Pastaraisiais metais piligrimų nuolat daugėja - kasmet keliu eina 200 tūkst. žmonių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"