TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Senosios Karšuvos beieškant

2015 02 27 6:00
Didžioji Bijotų įžymybė - Baubliai. Priekyje - namo, kuriame gyveno Dionizas Poška, pamatai. Junonos ir Vytenio Almonaičių nuotraukos

Jei kas pasiūlytų nuvykti į Karšuvą, daugeliui šiandien tai atrodytų tarsi kokia egzotika, nežinoma žemė. Ne kiekvienas iškart ir pasakytų, kur ji yra. Vien jau bandymas suvokti, kas ta Karšuva, kiek ją liudijančių ženklų dar išlikę, yra didžioji intriga kelionės, į kurią kviečia keliautojo žinynas "Šiaurės Karšuva".

Knygos autoriai Junona ir Vytenis Almonaičiai, patys išvaikščioję šį kraštą skersai išilgai, kviečia pažinti buvusią žemaičių žemę Karšuvą. Prieš savaitę Vilniaus knygų mugėje pristatytas leidinys parašytas taip, kad paskaičius norisi keliauti ir savo akimis išvysti ne tik gerai žinomas, bet ir atokiausias vietas.

Keletas objektų, kuriuos daugeliui teko aplankyti arba bent girdėti apie juos, - užuomina, kur ieškoti šios XIII-XIV amžiuje gyvavusios istorinės Karšuvos žemės. Tai - pirmuoju ne tik Lietuvos, bet ir Rytų Europos muziejumi laikomi Dionizo Poškos Baubliai, lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno tėviškės ar Upynoje esantis Klemenso Lovčiko muziejus, išgelbėjęs nuo melioracijos tris su puse tūkstančio eksponatų. Istorinė Karšuva, buvęs atskiras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) administracinis teritorinis vienetas - tai didžioji dalis dabartinių Šilalės ir Tauragės rajonų, kai kurios Šilutės, Klaipėdos, Kelmės rajonų vietovės.

Ir vietiniai ne viską žinojo

Stabtelėję ant Karšuvos piliakalnių, pilkapių, šventviečių, užsukę į kiekvieną miestelį, žinyno autoriai primena jų istoriją, pasižvalgo, kiek praeities pėdsakų išlikę šiandien. Aprašo ir naujus, prikeltus bei sutvarkytus lankytinus objektus, kuriuos sovietmečiu žinojo tik savarankiškai paveldu besidomintieji. Aprašyti ir nepriklausomybės metais atsiradę paminklai, partizanų kovas įamžinančios vietos.

Miestelių ir kaimų kapinėse pro J. ir V. Almonaičių akis nepraslydo kraštą garsinusių žymių žmonių kapai, įdomesni kapinių koplytstulpiai, retai kur sutinkami akmeniniai kryžiai. Neliko nepastebėtos ir gamtos įdomybės, pavyzdžiui, kiauraliemenė liepa senose Gorainių kapinėse, kamienais suaugę medžiai Tenenių parke, Bikavėnuose ąžuolo drevėje įrengta koplytėlė ir daugelis kitų mažai kam žinomų objektų. Įžvalgumo autoriams gali pavydėti ne vienas keliautojas. Kaip per knygos pristatymą prisipažino Šilalės rajono savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius, daug įdomių savo krašto vietų nežinojo net vietiniai šių žemių žmonės, kol nebuvo paskaitę ankstesnio J. ir V. Almonaičių žinyno "Karšuva 2" (dabar išleistas gerokai papildytas naujas leidimas).

Istorinė panorama

Kad vaizdžiai atsivertų istorinė krašto panorama, autoriai pateikia ir vertingų istorinių nuotraukų. Pavyzdžiui, kaip prie D. Poškos Baublių 1913 metais eksponuojamus šarvus matuojasi lankytojai, kaip atrodė skiedromis dengti Kaltinėnų miestelio stogai 1930 metais, kokios buitinės paslaugos 1938-aisiais buvo reklamuojamos ant vieno Pašilės bažnytkaimio pastato, 1949 metais miške pietaujantys partizanai, kokiais sunkvežimiais 1951 metais pro Biržų Lauko kaimą vežė tremiamuosius į Sibirą. Pateiktas net unikalios kelių skyrių slėptuvės, buvusios po rezistentų Kentrų namu Gūbriuose, brėžinys.

Stepono Dariaus tėvų kapas Judrėnų kapinėse.

Tikrai nėra tokio keliautojo žinyno, aprėpiančio visus kultūros objektus, pateikiančio išsamų istorinį žvilgsnį į kiekvieną įdomesnę vietovę, primenančio visas legendas, padavimus ir kaip tai moksliškai pagrindė archeologų tyrimai. Be to, vertingos istorinės nuotraukos praplečia krašto pažinimą, pribloškia nuostabiais dabarties peizažais, pateikia ir suskaičiuoja gražiausias kalveles, piliakalnius, upelius ir upokšnius.

Užfiksuota viskas

Apie knygos išliekamąją vertę kalbėjo ir jos pristatyme dalyvavusi Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė: "Šiais laikais, kai galime nuvykti į tolimiausius pasaulio kampelius, labai pasigendame artimiausių savo gimtojo krašto kampelių pažinimo. Su kolegomis vartydami šią knygą negalėjome atsidžiaugti, su kokia šiluma, kaip aiškiai ir vaizdžiai pristatytas kraštas. Tai ilgamečio, nuoseklaus darbo rezultatas. Autoriai - tikri šio krašto ekspertai. Ateinančioms kartoms užfiksuota viskas - kiekvienas ženklas ant šios žemės, ir su savo istorija. Daugiau tokių analogų nežinau."

J. Almonaitienė prisiminė, kad tai ilgiausiai jų rengta knyga. "Peržiūrinėdama senus negatyvus radau užfiksuotą save - dar studentę su kasytėmis, užrašinėjančią šiame krašte tautosaką. Tai buvo daugiau kaip prieš dvidešimt penkerius metus", - pasakojo ji. Vytenis suskaičiavo, kad rašydami knygą į Karšuvą vien 2014-aisiais buvo išsirengę penkiolika kartų, iš viso čia gyveno apie mėnesį.

"Tai, apie ką autoriai rašo, galima laikyti patikima informacija, - tvirtino pristatymo vedėja etnologė Gražina Kadžytė. - Be to, jie - ne šiaip keliautojai, o kvalifikuoti mokslininkai." (V. Almonaitis - istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, humanitarinių mokslų daktaras, J. Almonaitienė - psichologė, Kauno technologijos universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė - aut.)

Už faktų slypi emocijos

J. ir V. Almonaičiai laikosi principo aprašyti tik tai, ką patys yra matę, aplankę, tad jų informacija labai tiksli, išsami ir emocionali. "Šiaurės Karšuva" - jau aštuoniolikta sutuoktinių išleista knyga. Daugiausia iš jų - kelionių žinynų. "Rašydami šią knygą turėjome galvoje tai, kad žmonės perka ne daiktus, o emocijas, - tikino J. Almonaitienė. - Siekėme pateikti ne vien sausų faktų, bet ir emocijų. Tačiau norint jų turėti, pirmiausia reikia patiems išgyventi. O tai įmanoma daug kartų vykstant į tas pačias vietas. Beje, buvo daug atradimų. Tarkime, vartydamas liaudies meno albumus matai šio krašto koplytstulpius, tačiau esi įsitikinęs, kad jie jau seniai sunykę. Ir kaip nustembi, kai nuvažiavęs juos randi. Dažnai savęs klausiame, ar verta žmones vilioti, raginti vykti į tokius užkampius. Juk iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ten nieko įdomaus nėra. Supratau, kad žmonės tuose užkampiuose tikrai pamatys ne vien tai, kas matoma plika akimi, bet kur kas daugiau, jei ras priežastį čia atvykti. Jeigu bus pasiskaitę apie tam tikrą vietovę."

Vytenis ir Junona Almonaičiai skiria žinyną pažintinio-kultūrinio turizmo mėgėjams, taip pat visiems, kurie domisi Lietuvos istorija ir kultūros paveldu. / Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

XX amžiaus pilkapis

Per knygos pristatymą autoriai suintrigavo keliais surengtos viktorinos klausimais. "Kur šiame krašte XX amžiuje yra supiltas pilkapis?" - klausė V. Almonaitis. Tačiau atsakymas iškart išniro G. Kadžytei žvilgtelėjus į žilagalvį Vilniaus universiteto (VU) žygeivį Tadą Šidiškį. "1969 metais pilkapį supylė VU žygeiviai ir kraštotyrininkai S. Dariaus atminimui. Partijos CK tada svarstė, ar siųsti kariuomenę mūsų išvaikyti. Vis dėlto pilkapis buvo supiltas", - gyvąja istorija dalijosi T. Šidiškis.

Knygoje - tų metų nuotrauka ir aprašymas, kaip atsirado šis simbolinis pilkapis. Kaip prisimena amžininkai, 1968 metais pasklido žinia, kad melioruojant aplinkinius laukus S. Dariaus gimtosios sodybos vietą ketinama sulyginti su žeme. "Tuomet, 1969 metų gegužės 9 dieną, į S. Dariaus kaimą iš įvairių Lietuvos kampelių susirinko maždaug 500 (kita nuomone, apie 700) talkininkų (...) Legendinio lakūno sodybvietę sumanyta sutvarkyti ir pažymėti tikintis, kad tada ne taip paprasta bus ją lyg niekur nieko sunaikinti", - rašoma knygoje.

Autoriai cituoja net ta proga sukurtą eilėraštį, kurį pilant pilkapį čia perskaitė poetas Jonas Graičiūnas. Nors šios akcijos sumanytojai ir dalyviai vėliau buvo saugumiečių tardomi, bauginami, baudžiami, jie savo tikslą pasiekė - lakūno gimtinė liko nesunaikinta. Troba ir klėtis atstatyti 1989-1991 metais, įkurtas S. Dariaus memorialinis muziejus, kuriame eksponuojami ne tik lakūno ir jo šeimos daiktai, bet ir gausi Žemaitijos regiono etnografinė kolekcija, pristatoma šių apylinkių partizanų veikla (čionykštis dalinys buvo pavadintas Dariaus vardu). Knygoje taip pat įvardijama, kada ir kas iškėlė idėją sodybą atstatyti - tai įvyko 1983 metais po iškilmingo "Lituanicos" skrydžio 50-mečio minėjimo, o daugiausia nusipelnė aviatorius Vytautas Pakarskas ir aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas.

Autoriai išsiaiškino ir tai, kada ta sodyba buvo sunaikinta: "S. Dariaus gimtosios sodybos pastatai, ko gero, stovėtų po šiai dienai, jei nebūtų tyčia sunaikinti. 1946 metais ūkyje gyveno nuomininkai Pupalės, kurių sūnus Kazys-Karvelis partizanavo. Sodyboje dažnai lankydavosi stribai, norėdami jį sugauti. Galbūt įniršę dėl to, kad nesiseka, 1946 metų spalio 15 dieną ėmė ir padegė trobą bei klėtį, anot liudininko, "prikrovę šieno į kambarį, išdaužę langus su šautuvais"."

Memorialinę sodybą supa nuo 2005 metų kuriamas 8 ha memorialinis parkas, kurio šerdis - simbolinis "Lituanicos" kompasas. Nors lakūnų vardai žinomi visiems, ši vieta daugeliui keliautojų bus nauja ir nematyta. Kaimas, kuriame gimė S. Darius, seniau vadinosi Rubiškės. Tik po "Lituanicos" skrydžio jį imta vadinti Dariaus vardu, Dariškėmis.

Šis pavyzdys liudija, kaip išsamiai J. ir V. Almonaičiai supažindina su Karšuvos vietovėmis. Iš viso knygoje aprašytos 136 vietos, žemėlapyje pažymėtos 186 svarbiausios lankytinos vietovės, pateikta 530 iliustracijų.

Pirma oficiali stovyklavietė?

Kitas autorių klausimas buvo gerokai sunkesnis ir auditorijai ne iškart pavyko į jį atsakyti. "Rašant knygą paaiškėjo, kad šiame krašte turizmo infrastruktūra pradėta plėtoti bene seniausiai Lietuvoje. Kur 1561 metais buvo įkurta pirma oficiali stovyklavietė keliautojams?" - klausė V. Almonaitis. Tik papildoma informacija, kad ta vietovė - ant upės kranto ir LDK laikais turėjo herbą, Šilalės savivaldybės darbuotojai leido įminti šią mįslę. Tai - Žvingiai.

Pasak autorių, vietovė aprašyta 1561 metų Pajūrio valsčiaus inventoriuje. Čia kartu su šeimomis tuomet gyveno 14 miestelėnų ir du amatininkai - kailiadirbys bei batsiuvys. Dar nurodyta, kad "to miestelio ganykloms, malkoms ir pakeleivingiems žmonėms prie Jūros upės (...), prie Spraudaičių kaimo ribos skirtas beveik 1,5 valako sklypas". J. ir V. Almonaičiai daro išvadą, jog tai, ko gero, pirma žinia apie oficialią "stovyklavietę" Šilalės rajone.

O kad knygos suvilioti keliautojai rastų ir šiandien kur apsistoti, autoriai pateikia šiame krašte esančių kaimo turizmo sodybų adresus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"