TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Šiaurės Kipras: tūkstantmečių griuvėsiai ir laukiniai asilai

2016 11 03 6:00
Kirenijos uoste supasi laivai. Kristinos Stalnionytės nuotraukos

Kipre poilsiaujantys lietuviai vis dažiau pakeliauja po šiaurinę salos dalį, pačių gyventojų vadinamą Šiaurės Kipro Turkų Respublika. Į ją dar ne per seniausiai buvo leidžiama pažvelgti tik pro barikadų sienos plyšį Kipro sostinėje Nikosijoje. Ir tai nebuvo tikrasis Šiaurės Kipras, o tik abi teritorijas tris dešimtmečius skyrusi Jungtinių Tautų kontroliuojama buferinė zona – vadinamoji Žalioji linija.

Iki šiol jokia valstybė, išskyrus Turkiją, nepripažino 1983 metais paskelbtos Šiaurės Kipro nepriklausomybės. Šiaurinėje salos dalyje dar 1974-aisiais buvo dislokuota Turkijos kariuomenė, nuo tada čionai iš Turkijos kraustytos neturtingos turkų šeimos. Dabar du trečdaliai salos teritorijos priklauso Kipro Respublikai, kurios gyventojų daugumą sudaro Kipro graikai, trečdalis – Šiaurės Kipro Turkų Respublikai, kurioje gyvena Kipro turkai ir turkai.

2004 metais Kipro Respublikai įstojus į Europos Sąjungą (ES) daug kas keitėsi. Dabar ES piliečiams, norintiems pasižvalgyti po Šiaurės Kiprą, pakanka turėti pasą ir prie patikros posto langelio užpildyti prašymą. Lengviausia tai padaryti Nikosijoje – tuomet net automobilio nuomotis nereikės. Tačiau atvykę į Kipro pietus, išvykti privalote iš pietų, atvykę į šiaurę – iš šiaurės, per Turkiją. Šie menki suvaržymai netrukdo keliauti po puikaus klimato salą, kurioje net sausį vidutinė temperatūra siekia 10 laipsnių šilumos.

Seniausiame nuskendusiame laive rasti vyno ir aliejaus ąsočiai.

Du Nikosijos veidai

Šių dienų Nikosija – vienintelė pasaulyje likusi sienos padalyta sostinė: dalis venecijietiškoje tvirtovėje, turinčioje vienuolika bastionų, įsikūrusio jos senamiesčio priklauso Šiaurės, dalis – Pietų Kiprui. Britų generolo Peterio Youngo 1964 metais pieštuku žemėlapyje nubrėžtą žalią liniją Nikosijoje iki šiol žymi betoninių blokų siena su barikadomis. Kavinės įsikūrusios vos keli metrai nuo karių sargybos bokštelio.

Antikos ir ankstyvosios krikščionybės laikais Nikosija buvo vadinama Ledra. Dabar taip pavadinta pagrindinė senamiesčio gatvė. Iš šiek tiek daugiau nei milijono Kipre gyvenančių žmonių net trečdalis įsikūrę Nikosijoje. Abi sostinės puses galima apžvelgti iš graikiškojoje Ledros gatvės dalyje virš pastatų kyšančio Shakolas bokšto – vienuoliktame jo aukšte įrengta salė dideliais langais. Iš jo matyti šiaurės pusėje ant kalno šlaito išpiešta didžiulė Turkijos vėliava, kurią vos sutemus apšviečia lempelės.

Graikiškojoje Nikosijos dalyje klega kavinės, mirga parduotuvės. Turkiškoji dalis liūdnesnė. Žymiausias ir bene gražiausias pastatas čia – Šv. Sofijos katedra, osmanų laikais paversta Selimijos mečete. Užsukus į ją, gatvės klegesį nutildo storos gotikinės sienos. Viduje – nė vieno paveikslo, tik pliki šviesūs skliautai. Grindys išklotos kilimais, ant kurių visada išvysi į dešinę sieną pasisukusių besimeldžiančių vyrų ir moterų. Toje pusėje yra Meka. Daug senų cerkvių šiaurinėje Kipro dalyje paversta mečetėmis ir, nors islamas šalyje silpnas, nuo 1974-ųjų nuolat statomos naujos.

Už kelių kilometrų nuo Girnės stūkso gotikinis Belapaiso vienuolynas.

Spalvingesnis, balsingesnis ir gyvesnis Šiaurės Nikosijos kampelis – XVI amžiaus osmanų paliktas uždaras karavansarajus Büyük Han. Vidury jo esančią apskritą mečetę supa dviaukštis pastatas atviromis arkinėmis galerijomis, po kuriomis osmanų laikais pirmame aukšte veikė turgus, o antrame buvo 68 nuomojami kambariai. Mečetėje pirkliai melsdavosi penkiskart per dieną. Dabar abiejuose karavansarajaus aukštuose po arkadomis parduodami suvenyrai. Šiame savitame Šiaurės Kipro kultūros ir meno centre galima įsigyti muilo, eterinių aliejų, siuvinių, nėrinių, krepšių, pintų kėdžių, drožinių, keraminių indų ir kitokių rankdarbių. Apsipirkti smagu ir netoliese esančiame dengtame turguje.

Nikosijos senamiestį supančią 4,5 km ilgio sieną pastatė XVI amžiuje Kiprą kontroliavę Venecijos respublikos valdovai. Jos kontūrai tapo oficialiu sostinės herbu. Į apskritą tvirtovę su bokšteliais telpa visas senamiestis, tad sumanius po ją pasivaikščioti pravartu turėti žemėlapį. Nuo vieno senamiesčio objekto iki kito galima nukeliauti mėlynais dažais ant gatvės grindinio nupiešta linija.

Turkiškojoje dalyje dera apžiūrėti britų kolonijos laikų teismo rūmus (British Colonial Law Courts), XX amžiaus pradžios vienaaukščių namukų kvartalą Samanbahçe Evleri. Kirenijos vartai – vieni trejų gynybinės sienos vartų, pastatyti šiaurinėje sienos dalyje siekiant apsaugoti Nikosijos miestą Venecijos laikotarpiu. Dabar juose veikia turizmo informacijos centras.

Šiaurinė senamiesčio dalis temstant ištuštėja, nutyla. Veiksmas persikelia į naująją miesto dalį, už sienų. Mehmeto Akifo Caddesi gatvėje iki paryčių klega lošimo namai, baruose ir restoranuose liejasi alkoholiniai gėrimai. Čia retai išvysi moterų, prisidengusių galvas skaromis, o merginų sijonų trumpumas, turint galvoje šalies religiją, kartais net šokiruoja.

Šv. HiIariono pilis.

Tarp pilių ir atsigavusių kurortų

Kalnuotoje šiaurinėje Kipro dalyje pėdsakų paliko finikiečiai, asirai, egiptiečiai, persai, helenai, romėnai, bizantiečiai, Venecijos karalystės ir Osmanų imperijos gyventojai. Gamta ir reljefu – tai gražiausias salos kampelis, po kurį pasivažinėjus galima rasti daug įdomybių. Užsieniečiai dėl nedidelių kainų čia skuba pirkti namus. Po šias vietoves keliaujame su Aydinu Karacay, pirmosios kelionių agentūros „True Travel“, atvėrusios lietuviams duris į Šiaurės Kiprą, direktoriumi.

Populiariausias saloje tadicinis kleftiko kepsnys.

Nikosijoje sėdę į autobusėlį, sukame į vakarinėje salos pakrantėje įsitaisiusį kurortą Girnę. Po valandėlės jau vaikštinėjame pusmėnulio formos Girnės krantine. Čia plevėsuoja Turkijos ir Šiaurės Kipro vėliavos, uoste ant bangų sūpuojasi jachtos ir spalvoti laiveliai, vyrai kavinėse traukia vandens pypkes. Prie kranto nuo XVI amžiaus rymo masyvi venecijietiška Girnės tvirtovė. Joje atsidūrusi storų sienų apsupta ir suspausta Šv. Jurgio bažnyčia atrodo lyg duobėje. Nuo aukštų tvirtovės sienų atsiveria visas apačioje klegantis uostas.

Tvirtovėje veikiančiame sudužusių laivų muziejuje toliau dūlėja iš vandens ištraukto III amžiaus pr. Kr. laivo liekanos. Tai seniausias iš jūros dugno iškeltas prekybos laivas pasaulyje. Jame išliko ne tik molinių aliejaus ąsočių, lentų, geležinių rakandų, bet ir didžiulis indas, kupinas migdolų. Pajuodę jų kevalai atrodo lyg akmeniniai. Seniausi tvirtovės radiniai siekia VII amžių prieš Kristų.

Po valandėlės mes jau ant aukšto kalno, už kelių kilometrų nuo Girnės stūksančiame gotikiniame Belapaiso vienuolyne, kurio pavadinimas reiškia „taikos abatija“. Ant šlaito 1198–1205 metais katalikų augustijonų pastatytas vienuolynas, kaip ir daugelis kitų krikščioniškų šiaurinio Kipro pastatų, paverstas muziejumi. Šalia jo po atviru dangumi įsikūręs restoranas. Sėdame prie staliuko nukarusių vijoklių tuneliuose – iš vienos pusės matyti masyvūs griuvėsiai, iš kitos – Girnė ir jūra.

Iš Belapaiso keliaujame į 732 m virš jūros lygio iškilusią Šv. Hilariono tvirtovę, vieną iš likusių trijų kalnų tvirtovių Šiaurės Kipre. Bizantiečiai ją pastatė iš buvusio vienuolyno ir bažnyčios. Tvirtovė pavadinta Šv. Hilarijaus vardu, nes viduramžiais atvykęs į Kiprą iš Jeruzalės jis čia praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Aydinas nepraleidžia progos paminėti, kad Waltas Disney pasinaudojo tvirtovės vaizdu kurdamas animacinio filmo „Snieguolė ir septyni nykštukai“ pilį.

Nikosijos karavansarajus "Buyuk Han".

Miestas vaiduoklis ir romėnų palikimas

Kitą dieną Aydinas ragina keliauti į rytinę salos dalį. Joje įsikūrusi Famagusta, iki salos padalijimo laikyta gražiausiu Kipro kurortu. Prieš keturis dešimtmečius čia stovėjo daugiau nei pusė visų Kipro viešbučių. Venecijos karalystės laikais per Famagustos uostą pirklių gėrybės iš Kipro keliaudavo į rytinių Viduržemio jūros šalių uostus, o iš jų Šilko keliu pasiekdavo Tolimuosius Rytus ir Vakarus.

Mus lydėjęs kelionių agentūros "True Travel" direktorius Aydinas Karacay mėgaujasi kava.

Famagustos senamiestį iki šiol juosia venecijietiška siena, ant kurios užlipus Aydinas porina dar negirdėtą istoriją. Sako, ant šios sienos vyko Williamo Shakespeare'o aprašyta mauro Otelo drama. Otelo tvirtove vadinamą fortą XIV amžiuje pastatė Luzinjanų dinastijos valdovai, tačiau jau po šimtmečio įsiviešpatavę venecijiečiai perdarė savaip.

Nuo Otelo tvirtovės matyti virš Famagustos senamiesčio kyšantis bažnyčios bokštas. Prisiartinus paaiškėja, kad tai – karo aplamdyta gotikinė Šv. Mykolo katedra, paversta Lala Mustafa Pasha mečete su pristatytu minaretu. Joje prancūzų kilmės Luzinjanų dinastijos valdovai karūnuodavosi Jeruzalės karaliais.

Famagustos priemiestis Varoša, 1974 metais subombarduotas Turkijos karo lėktuvų, atsidūrė ant dviejų valstybių ribos. Vaiduokliu virtęs miestas iki šiol apleistas ir negyvenamas, saugomas spygliuotos vielos barikadų. Turistai čia nelaukiami. Iš suniokotų namų išvogta viskas, net grindų plytelės. Kliuvo ir senamiesčiui – jo bažnyčios, cerkvės ir senoviniai namai aptrupėję, stovėti likusios tik masyvios akmeninės dalys.

Pasukę į šiaurę nuo Famagustos atriedame į antikinio Salamino miesto griuvėsius. Seniausios jo liekanos siekia XI amžių prieš Kristų. Iš romėnų valdymo laikotarpio išliko forumas, terminės vonios, stadionas, amfiteatras. Didžiuliame teatre, kuriame tilpo 15 tūkst. žiūrovų, vaikšto keli turistai. Vienas atsistojęs teatro viduryje dainuoja, jam pasitraukus kitas deklamuoja eiles. Akustika nepriekaištinga, atsisėdus ant akmeninių suolų net viršutinėse eilėse puikiai girdėti.

Netoli Salamino užsukame į Šv. Barnabo vienuolyną, pastatytą iš Salamino miesto žydų šeimos kilusio šv. Barnabo garbei. Būdamas Jeruzalėje jis priėmė krikščionybę ir su šv. Pauliumi grįžo į Kiprą skleisti naujojo tikėjimo. Šią istoriją Aydinas iškloja vaikštinėdamas aplink vienuolyno bažnyčią, kurioje įsikūręs ikonų muziejus. Vienuolyno vidiniame kieme žydi gėlės ir žaliuoja šimtametis alyvmedis, pasieniais išsirikiavę vienuolių kambariai. Koplyčioje ilsisi šv. Barnabo palaikai.

Šv. Barnabo vienuolynas ir bažnyčia.

Laukinių asilų kraštas

Į šiaurės rytus nusidriekęs ilgas Kipro kyšulys ne vienam, pažvelgusiam į žemėlapį, žadina smalsumą. Į patį Karpazo pusiasalio smaigalį vingiuoja tik vienas padorus keliukas, o abipus jo keletą valandų driekiasi pievos ir alyvmedžių giraitės, nematyti nei žmonių, nei automobilių. Į klausimą, kas šiame pusiasalyje gyvena, Aydino atsakymas netikėtas: asilai. Pokštas pokštu, tačiau netrukus kelią pastoja laukinis asilas. Stambus, rudas, įžūliai kiša galvą pro autobusėlio langą į vidų. Dar šimtas metrų, ir kelią pastoja asilų šeimyna.

Šių asilų protėviai nebuvo laukiniai. Kipro kaimų gyventojai asilus laikydavo ūkiuose, naudojo juos alyvuogėms, vaisiams, daržovėms ir kitiems produktams gabenti. Laukinių asilų Karpaze atsirado po 1974 metų karo, kai dauguma Kipro graikų, palikę namus ir visą nuosavybę Šiaurės Kipre, pasitraukė į pietus, o Kipro turkai pabėgo iš salos pietų į šiaurę. Likę neprižiūrimi, asilai išsilakstė ir ilgainiui susibūrė vešliausiame, ramiausiame ir tyliausiame Kipro kampelyje, kur buvo mažiausiai žmonių. Kiti pasiklydėliai čia buvo atvežti vėliau. Dabar kyšulyje įsikūręs Karpazo nacionalinis parkas, žmogaus veikla jame griežtai ribojama.

Pasak Aydino, valstybės saugomi sulaukėję asilai Karpazo pusiasalyje tapo vietos ūkininkų siaubu: nugraužia alyvmedžius, suėda daržoves, pasidarbuoja net kiemuose. Asilus skriausti ir šaudyti draudžiama, jiems čia suteiktos išskirtinės teisės, kuriomis šie akiplėšiškai naudojasi. Pasėliai ir miškų plotai aptverti, medeliai soduose apraišioti skudurais. Labiausiai nuo asilų kenčia alyvmedžiai, jų čia auga daugiausia. Anksčiau Kipras tiekė alyvuoges visam Viduržemio jūros regionui. Šiaurės Kipre iki šiol auga maždaug 2 tūkst. saugomų senų alyvmedžių, kai kuriems iš jų jau per tūkstantį metų.

Karpazo pusiasalio pakrante 2 km driekiasi gelsvo smėlio paplūdimiai, į kuriuos kasmet atplaukia didieji jūrų vėžliai caretta caretta ir žalieji vėžliai chelonia mydas dėti kiaušinių. Turistai į Karpazą atvyksta pasivaikščioti gamtos takais. Kipro kalnuose iš viso nusidriekę 60 pasivaikščiojimo takų.

Romėnų amfiteatras antikiniame Salamino mieste.

„Vogtas kepsnys“ ir kiti skanėstai

Nežinodamas nė neįtartum, kad tradicinio salos patiekalo – ėrienos kepsnio kleftiko – pavadinimas kilęs nuo žodžio kleft, reiškiančio „vogti“. Vogtas kepsnys skurdžiais laikais būdavo ne išdaiga, o būtinybė. Avies vogti kleftiko kepėjai eidavo sutemus ir vogdavo ją ne iš gretimo kaimo, bet nusibelsdavo į tolimesnį, kad kaimynai neįtartų. Pačiupę avį vagys sprukdavo kiek kojos neša, pabėgę išsikasdavo duobę ir joje susikurdavo ugnelę. Duobėje patyliukais avį išsikepdavo, apsidairydami, ar niekas nemato. Kiek nesuvalgydavo, suvyniodavo ir užpildavo žemėmis, o išalkę vėl išsikasdavo. Kito kaimo vagys vogdavo avį irgi iš svetimo kaimo, tačiau visuomet tik vieną, ne daugiau. Tokia buvo kleftiko vagių taisyklė.

Dabar kleftiko galima paragauti restoranuose ar kaimo turizmo sodybose. Avių niekas nebevagia, tačiau senasis pavadinimas išliko. Šis patiekalas gaminamas keletą valandų, todėl užsakomas iš anksto. Be jo, restoranuose, parduotuvėse ir turguose galima paragauti tradicinio Kipro sūrio hellim, gaminamo iš ožkų arba avių pieno. Kad skonis būtų ryškesnis, į jį dedama mėtų. Šį delikatesą šeimininkės patiekia pusryčių, kepa keptuvėje arba ant žarijų.

Jei ne dėl kleftiko, tai į restoraną verta užsukti dėl meze – šaltų ir karštų užkandžių rinkinio, patiekiamo prieš pagrindinį patiekalą. Užsisakius vien meze, dažniausiai pagrindinio patiekalo nė neprireikia. Jo pagrindą sudaro avinžirnių humusas, agurkų ir jogurto salotos dzadzikis, malto sezamo pasta tahini, marinuoti kaparėliai ir salierai, keptas sūris halumis, marinuotos žaliosios alyvuogės su citrina, vytinta jautiena.

Beveik prie visų patiekalų kipriečiai valgo saloje auginamas bulves. Jas nuo seno ypač vertina britai. Bulves primena ir kolokasijų šaknys, tad kartais sunku suprasti, ar valgai bulves, ar kolokasijas. Didžiausi bulvių laukai plyti Karpazo rajone.

Kepsnius į skrandį kipriečiai palydi taurele zivanijos (zivaniya) – tai tradicinis Kipro alkoholinis gėrimas iš vynuogių masės išspaudų. Ši masė Kipre vadinama zivana. Bespalvis stiprus gėrimas lengvai dvelkia vynuogėmis. Skoniui pastiprinti kai kurie gamintojai į zivaniją įdeda cinamono, medaus, baziliko. Kipriečiai ją geria mažais gurkšneliais atšaldytą, neretai užkąsdami saldumynais.

Automobilio "patikra" įvažiuojant į Karpazo nacionalinį parką.
Kirenijos tvirtovėje pasislėpusi bizantiška Šv. Jurgio cerkvė.
Tūkstantmetis alyvmedis prie Famagustos katedros.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"