TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Šiaurės Peru: smėlio piramidės ir aukso lobiai

2016 04 21 6:00
Truchiljo miesto žiburiai. Kristinos Stalnionytės nuotrauka

Atokiame Šiaurės Peru paplūdimyje vis dar gali pasijusti atradėju: užkliuvęs už molio šukės staiga suvoki, kad mindai senovinį ąsotį, o pakrapštęs iš smėlio kyšančią audinio skiautę, ištrauki kelių šimtmečių amžiaus tuniką arba kokį nors žmogaus kaulą. Atrodo, neįtikima, bet aplinkiniams tokie atradimai – kasdienybė.

Dar prieš tūkstantį metų šiaurinėje Peru pakrantėje klestėjo turtingos Močės, Čimoro, Lambajekės karalystės, kurių valdovai nuo galvos iki kojų puošėsi auksu ir brangenybėmis, o jų plūkto molio rūmai skendėjo prabangoje. Paskutiniai aukso valdovai šias vietas apleido vos prieš 500 metų.

Į Šiaurės Peru keliauja nuotykių ieškotojai, dėl atradimų pamišę archeologai ir senųjų kultūrų tyrinėtojai. Lyg ir keista, kad kadaise čia gyvenę žmonės buvo žemdirbiai, nes aplink – vien smėlis, dykuma ir jūra. Tyras vanduo iš Andų į jų laukus atitekėdavo išmoningai įrengtais kanalais ir akvedukais, rodančiais to meto kultūrų didžiulę mokslo pažangą.

Šios vietos ne vieną nustebina autentiškumu, kolonijiniais miestais ir didžiulėmis bangomis, kurių gaudyti atvyksta minios aistringiausių pasaulio banglentininkų. Atsidūręs čia pasijunti lyg kapstytumeisi milžiniškoje smėlio dėžėje, kurioje kažkas pristatė gigantiškų smėlio ir molio pilių.

Didžiojo Galvakirčio tautos šventyklos

Už 8 km į pietus nuo Truchiljo miesto driekiasi Baltasis kalvagūbris (Cerro Blanco), o jo papėdėje stovi kelios oranžinės erozijos nukankintos piramidės. Iš pirmo žvilgsnio vargu ar atspėtum, kad tai piramidės – jos labiau primena karjere supiltus smėlio kalnus. Tačiau tie kalnai nepaprasti – kai prisiartini prie jų, archeologų atidengti dažų sluoksniai prabyla visomis vaivorykštės spalvomis, o sienų piešiniai ima pasakoti neįtikinamiausių pasakų siužetus.

Močės upė, kurios vardu pavadinta visa jos slėnyje nuo I iki VII amžiaus gyvavusi civilizacija, teka netoli Saulės šventyklos (Huaca del Sol). Užlipus ant jos viršaus matyti ir Mėnulio šventykla (Huaca de la Luna). Šios dvi apie 500 m. po Kr. pastatytos molio piramidės buvo svarbiausios Močės karalystėje, kuri driekėsi pakrante tarp dabartinio Ankašo pietuose ir Pjūros šiaurėje.

Saulės šventykla, septynių pakopų piramidė, kitados buvo didžiausia ikikolumbinėje Amerikoje – 42 m aukščio, 340 m ilgio ir 160 m pločio. Ją statė 250 tūkst. žmonių, o statybai buvo sunaudota apie 150 mln. plaušamolio plytų. 1602 metais piramidę išvydę ispanai tuoj sumanė apiplėšimo planą: jie nukreipė Močės upės vagą taip, kad vanduo, paplovęs molio šventyklą, atvertų visas slaptas ertmes.

Nors ir nuplovę trečdalį piramidės, ispanai lobių nerado. Tačiau daug ko aptiko šventyklą XIX amžiaus pradžioje tyrinėjęs vokiečių archeologas Maxas Uhle. Jis iš molio išgraibė daugiau nei 3 tūkst. archeologinių objektų, daugiausia keramikos dirbinių. Nuo erozijos apirusi Saulės šventykla dabar nesiekia nė 30 metrų aukščio, išlikęs vos ketvirtadalis statinio.

Mėnulio piramidė

Mėnulio piramidė mažesnė už Saulės – ji tik 21 m aukščio, 270 m ilgio ir 170 m pločio, bet spalvotesnė ir mažiau „pavargusi“. Šis statinys kilo palaipsniui penkis šimtus metų, o gyventojai vienu metu naudodavosi tik vienu aukštu, todėl visi šeši piramidės aukštai skiriasi vienas nuo kito. Kadangi po šimtmečio, pasistatę kitą aukštą, gyventojai ankstesnįjį pamiršdavo, nepanašūs ir skirtinguose aukštuose aptikti radiniai.

Manoma, kad visos molio piramidės buvo šventyklos. Mėnulio piramidė vis dar kasinėjama, čia atvažiuoja archeologų iš viso pasaulio. Vos įžengus vidun pasitinka dantyta burna išsižiojęs močių dievas Ai Apaek – Didysis Galvakirtys. Jo atvaizdas ne vienas – visa šventykla išmarginta didžiuliais rombais su šio dievo galva, o aplink ją skrajoja įvairias gamtos dvasias simbolizuojantys gyvūnai.

Didysis Galvakirtys žvelgia iš rombų apskritomis akimis, grasina atkišęs nagus, plaikstosi gyvačių uodegas primenantys plaukai. Jis ir aplink jį esančios figūros nuspalvintos sodria geltona, raudona, balta ir juoda spalvomis. Raja – tai vandens simbolis, pelikanas – oro, o gyvatė – žemės simbolis.

Močiai tikėjo, kad gyvenimo ir mirties viešpats Ai Apaek palaiko pasaulio tvarką, todėl kilus negandoms žyniai jam aukodavo žmones, dažniausiai – karo belaisvius ir kalinius. Mėnulio šventykloje XX amžiaus pabaigoje rasta daugiau nei 40 paaukotų žmonių skeletų.

Molio miestas

Tarp Saulės ir Mėnulio šventyklų kadaise plytėjęs miestas užėmė 60 ha, jame gyveno daugiau kaip 15 tūkst. žmonių. Į spalvotųjų šventyklų kiemus įeidavo tik kilmingieji gyventojai – kariai ir kunigai, o prastuomenė negalėdavo nė pažvelgti.

Močių prastuomenė dirbdavo į visas puses nuo šventyklų besidriekiančiuose laukuose, į juos vanduo iš Andų atitekėdavo kanalais ir akvedukais. Čikamos slėnyje net 80 km nusidriekiančiu ilgiausiu močių paliktu kanalu Canal de Cumbre ir kai kuriais kitais perujiečiai naudojasi iki šiol.

Močiai rašyti nemokėjo – jie savo istoriją išlipdė ir išpiešė ant puodų, puodynių ir puodelių, kuriuos galima vadinti molio paveikslėlių knygomis. Įmantrių formų spalvota močių keramika pasakoja apie puotas, linksmybes, ligas, meilę, namus, dievus ir aną pasaulį. Iš jos sužinota, kad jau tais laikais žmonės vartojo kokainmedžių lapus.

Įgudę keramikos meistrai savo kūriniuose sugebėdavo perteikti net žmonių emocijas: veiduose matyti liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, baimė. Turtingiausia šios kultūros keramikos kolekcija eksponuojama Larco Herreros muziejuje Limoje. Tai didžiausia privati ikikolumbinio meno kolekcija pasaulyje.

Žynio kapas ir Kao karalienė

Ramiojo vandenyno pakrantėje už pusės šimto kilometrų į šiaurę nuo Truchiljo stovi dar kelios į plūkto molio kalnelius panašios piramidės. Žemė aplink jas išvarpyta duobių – tai vadinamieji juodieji archeologai taip pasidarbavo, ieškodami kapų, mumijų ir lobių.

Šioje vietoje iš smėlio kyšo audinių skiaučių, žmonių kaulų, keramikos šukių. Peru archeologiniam palikimui tyrinėti ir saugoti nepakanka nei archeologų, nei policininkų. Visa Peru – tai didžiulis archeologijos parkas, jo ribas kažin ar įmanoma apibrėžti.

Prie El Brucho (El Brujo) šventyklų komplekso kas keli žingsniai po kojomis mėtosi šimtmečius skaičiuojančių daiktų liekanos. Jausmas lyg filme: eini, užmini, ištrauki, iškasi, čiupinėji...

Mažesnės šukės ir sudilusios audinių skiautės laikomos nevertingomis, jų niekas nerenka, nes po smėliu yra kur kas didesnių daiktelių. Pakasus giliau galima ištraukti... kaukolių, kaulų, statulėlių, pypkių, medžiagos gabalų, į kuriuos buvo suvynioti mirusieji. Iš rastų didelių šukių kartais pavyksta sulipdyti visą indą.

Huakomis vadinamos trys El Brucho piramidės pūpso plačiame paplūdimyje, iki jo iš mikroautobusų stotelės galima nuvažiuoti mototaksi. Komplekso pavadinimas El Brucho reiškia „šventą žynio vietą“, nes manoma, jog čia palaidotas močių žynys. Prieš močius šiame paplūdimyje gyvavo ir kitos kultūros – seniausiajai komplekso šventyklai Huaka Prieta – jau 4500 metų.

Didžiausios – Kao šventyklos – sienos išpieštos figūromis, panašiomis į Mėnulio ir Saulės šventyklų, išdažytos tokiais pat ryškiais dažais. Nusileidus į kapavietes ir požemines menes darosi baugu, kai iš visų pusių apsupa didžiaburnės Didžiojo Galvakirčio galvos. Ant sienų eilėmis stovi šventikai, grūmoja kariai su kirviais rankose, surišti virve žygiuoja belaisviai.

Kao šventykloje 2006 metais archeologai rado plėšikų nepaliestą Kao valdovės kapą ir jos mumiją. Žinia apie šį reikšmingą Peru archeologijos istorijoje įvykį apskriejo visą pasaulį. Buvo nustatyta, kad Kao valdovė mirė gimdydama prieš 1500 metų, vos sulaukusi dvidešimt penkerių.

Močiai nedarydavo mirusiųjų mumijų, bet taip jau nutiko, kad Kao valdovės kūnas, pašalinus vidurius, sausame smėlyje išsilaikė natūraliai. Matyti net tatuiruotės. Močiams tatuiruotės buvo lyg gijos, jungiančios mirtinguosius su dievais ir dvasiomis.

Močės ir Čikamos slėnių gyventojai ir šiandien tęsia lobių ieškotojų karjerą. Kapų plėšikų sūnūs, vaikai ir vaikaičiai gerai išmano šeimos tradicija tapusį verslą. Jeigu ne kapų plėšikai, archeologai dar ilgai būtų daug ko neradę. Mat mokslininkai iki kapaviečių ir šventyklų dažniausiai prisikasdavo (ir iki šiol prisikasa) sekdami kapų plėšikų pėdomis, turguose aptikę parduodamų nematytų archeologinių radinių.

Sklando gandai, kad po apsilankymų kapuose mirė ne vienas šventviečių vagis. Vietiniai sako, kad juos „pasišaukia šventykla“. Pasakojama, kad kapų vagys dažniausiai miršta ne staiga, o po kelių savaičių pakirsti nežinomos, lėtai ir sunkiai juos uždusinančios ligos.

Peru spalvos

Visuose Peru kampeliuose stebina ryškios spalvos, įvairios kalbos, skirtingi čiabuvių veidų bruožai, vis kitokie drabužių raštai. Nuo šiaurės iki pietų, nuo rytų iki vakarų šalis nusėta kas kelis kilometrus stūksančiais griuvėsiais. Peru viduryje kyla Andų kalnai, kuriuose telkšo aukščiausias pasaulyje Titikakos ežeras, rytuose žaliuoja Amazonės miškai, palei Ramųjį vandenyną driekiasi smėlynai ir dykumos, pribraižytos milžiniškų gyvūnų figūrų, matomų tik iš paukščio skrydžio. Nors laikas mūrus pavertė griuvėsiais, piramides paplovė potvyniai, o senieji miestai apaugo vijokliais ir apsiklojo smėliu, vaizduotę turintis keliautojas ir šiandien gali mintyse atkurti praėjusius šlovingus laikus. Šioje žemėje glūdi bemaž visų Pietų Amerikos kultūrų ištakos. Daug pasakojimų apie nuostabią Peru šalį sugulė į 2016 metais pradžioje išleistą šių eilučių autorės ir Ryto Šalnos knygą „Peru spalvos“. Kiekvienas šios knygos skyrius – tai langas į Peru istoriją, kultūrą, gamtą, meną, žmones. Tai knyga keliavusiems, keliausiantiems ar tik svajojantiems apie Peru, norintiems pažinti šią paslaptingą šalį ir joje gyvenusių senųjų kultūrų istoriją, gamtą ir palikimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"