TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Šiaurės Škotija Naujuosius švenčia du kartus

2016 02 25 6:00
Ant Loch Neso ežero kranto stovi įspūdingi Urkvuharto pilies griuvėsiai. Skaidrės Urbonienės nuotraukos

Viduržiemį mokslo reikalais vykusi į Šiaurės Škotiją menotyrininkė, etnologė Skaidrė Urbonienė džiaugiasi pamačiusi šį kraštą tokiu metu, kai vietinės bendruomenės švenčia Naujuosius metus pagal senąjį Julijaus kalendorių. „Ir oras nustebino: salos šiaurėje, nors rytais krūmai, žolė ir apšarmodavo, parkuose žydėjo rožės, skleidėsi raktažolės ir pas mus tik ant palangių augantys ciklamenai. Matyt, Findhorno įlanką taip šildo Golfo srovė“, – pasakojo ji.

Į Tarptautinės etnologijos ir folkloristikos draugijos (SIEF) veiklą įsitraukusi ir kasmet rengiamuose kongresuose bei konferencijose dalyvaujanti vilnietė S. Urbonienė po renginių stengiasi daugiau pakeliauti ir susipažinti su tuo kraštu. Sausio mėnesį su kolega kauniečiu etnologu Arūnu Vaicekausku ji vyko į Šiaurės Škotiją, nedidelį Findhorno miestelį prie Findhorno įlankos, į SIEF darbo grupės, kuri tyrinėja kalendorines šventes, konferenciją. Skaidrė skaitė pranešimą apie Lietuvoje jau išnykusias Kryžiaus dienas ir sovietmečiu išlaikytas Gegužines pamaldas.

Paskui degantį deglą

„Organizatoriai konferenciją visada rengia tokiu metu, kad tame krašte būtų galima pamatyti kokią nors vietos bendruomenės minimą šventę. Kaip tik sausio 11 dieną šiaurės škotai pagal senąjį Julijaus kalendorių (įteisintą Romos imperatoriaus Julijaus Cezario dar 46 metais pr. Kr.) sutinka Naujuosius metus. Grigaliaus kalendorius, Europoje įteisintas 1582 metais, Britų salose įsigaliojo tik 1752 metais. Taigi Naujųjų metų pagal senąjį kalendorių šventė nebuvo niekada išnykusi, ji iki šiol švenčiama daugelyje miestų ir miestelių. Tad škotai Naujuosius metus dabar mini du kartus, – pasakojo Skaidrė. – Jeigu ne konferencija, vargu ar kaip turistas sumanytum sausio mėnesį trenktis kažkur į Škotijos šiaurę, į Burghedo miestelį prie Findhorno įlankos, ir dalyvauti škotų Naujųjų metų (dar vadinamų Ugnies) šventėje. O kadangi kaip atsidavę mokslininkai važiavome savomis lėšomis, tai dar pasilikome keletą dienų ir pavažinėjome po šį kraštą.“

Kaip pasakojo etnologė, miestelio bendruomenėje yra žmogus – to deglo, vadinamo clavie, karalius. Jis kasmet pagamina statinės dydžio medinį fakelą, jį prikrauna šulelių, apšlakstytų degiu skysčiu, ir keliese pasikeisdami neša per gyvenvietę. Deglo karaliaus titulas yra paveldimas, o jei tai giminėje nutrūksta, bendruomenė išsirenka žmogų, kuriam patiki šias svarbias pareigas.

Retkarčiais nešantieji fakelus sustodavo, pasikraudavo naujų šulelių, o išbarstomus nuodėgulius minia iškart surinkdavo. Sako, tie angliukai ateinantiems metams atneša laimę. Juos paskui įprasta dovanoti, siųsti savo giminaičiams. „Mano kolegė švedė Marlene taip pat labai norėjo tokio nuodėgulio, balutėje sušlapino skudurėlį, kad galėtų jį įsivynioti, ir pasičiupo. Kiti, mačiau, griebė kuokštais šlapios žolės“, – sakė Skaidrė. Konferencijos vadovui iš Aberdyno universiteto Elphinstono etnologijos instituto Thomui McKeanui, tyrinėjusiam šią apeigą, dar labiau pasisekė – jam pavyko pasigriebti metalinį sudegusio deglo lanką. „Pasak šio tyrinėtojo, šventė labai svarbi bendruomenei, jos vienijimuisi, ji nebuvo dirbtinai sukurta ar atkurta, o atėjusi iš senų laikų ir išsaugota“, – teigė etnologė.

Piktų genties pėdsakai

Šventės kulminacija – jau viso didžiulio atnešto deglo sudeginimas ant kalvos prie jūros, kur yra čia kadaise gyvenusios piktų genties fortas. Piktus dažnai puldinėdavo vikingai. Pasak etnologės, Škotijoje yra vietovių, kur per šią Naujųjų metų šventę sudeginamas ne didžiulis deglas, o vikingų laivas – tai simbolizuoja ir pergalę prieš blogio jėgas. Tai kartu ir apsivalymo, pasirengimo naujiems metams apeiga. „Burghedas piktų genčiai buvo svarbi strateginė vieta prie jūros. Rašoma, kad IX amžiuje jį užėmė vikingai. Nuo tada kaimelis ir žinomas“, – teigė etnologė.

Kaip aiškino pašnekovė, sudeginę deglą škotai eina švęsti į savo namus arba į vietines užeigas, kurios nemokamai net vaišina trinta moliūgų sriuba bei bulvių koše. Patiems telieka nusipirkti gėrimų.

„Teigiama, kad šis ritualas siekia net piktų genties laikus, tačiau rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVII amžiuje“, – sakė pašnekovė. Piktai – Šiaurės ir Rytų Škotijos genčių konfederacija, gyvavusi nuo romėnų laikų iki X amžiaus. Vėliau piktai prisijungė gėlų karalystę ir sukūrė Albos karalystę, kuri egzistavo dar šimtą metų, kol susiliejo su šiaurės britais. Taip atsirado škotai. Šiaurės Škotijos muziejuose keliauninkei teko matyti daug išlikusių akmenų su iškaltais piktų genties ženklais, kurie labai primena keltų ornamentiką.

Siekia ekologinės pusiausvyros

Konferencijos dalyviai buvo apgyvendinti įdomioje vietovėje, kur vasarą gali apsistoti ir turistai. „Šalia Findhorno miestelio yra toks mažytis, gal 300 gyventojų turintis Findhorn Fundation kaimelis. Jo bendruomenė nuo 1962 metų propaguoja ekologinį gyvenimo būdą, siekia ekologinės pusiausvyros. Bendruomenė neturi savo religinės doktrinos, laikosi pamatinių žmogiškų vertybių, kurios būdingos daugeliui religijų“, – aiškino Skaidrė. Ant daugelio medinių namų stogų žaliuoja vejos, aplink daug sodelių, ramybės parkelių (to prašo informacinės lentelės). Kai vienai konferencijos dalyvei skrydžio metu dingo bagažas, bendruomenės žmonės ją nuvedė į kaimelyje esantį namelį, į kurį visi suneša nereikalingus daiktus – gal kam nors jų prireiks. „Taip gražiai žmonės ir keičiasi. Priimta, kad ką nors pasiimantys gyventojai palieka savo nereikalingų daiktų. Jei ko nors pristigo svečias, jam padovanojama. Lagamino netekusi mūsų kolegė čia buvo aprengta“, – prisiminė Skaidrė.

Kur gyvena Loch Neso pabaisa

Pašnekovė patarė užsukti į kiekviename miestelyje esančius turizmo informacijos centriukus. Čia jums pasiūlys maršrutų, vedančių pro nuostabias pilis, jų griuvėsius ar kalnų takeliais. „Ten labai gražu, nes į šiaurę prasideda kalnai, Hailandas – Aukštutinė Škotija. Čia kaip mūsų Aukštaitija, – juokėsi etnologė. – Nors traukiniai brangoki, bet gana pigiai iš miesto į miestą galima nuvažiuoti „megabusais“, bilietus jiems galima įsigyti tik internete (www.megabus.com). Turėdami kelias dienas iki skrydžio namo, nuvykome į Inverneso miestelį prie Neso upės. Tai Hailando regiono sostinė. Iš gretimo miesto rengiamos ekskursijos į salas. Tačiau buvo žiema, trumpos dienos, nesiryžome.“

Nuo Inverneso nelabai toli garsusis Loch Neso ežeras, kuriame, kaip byloja legendos, gyvena mistinė Nesė – pabaisa su dramblio straubliu, gyvatės galva. Ant 39 km ilgio ežero kranto stovi Urkvuharto pilies griuvėsiai. Vietovėse aplink ežerą, kurio didžiausias gylis siekia net 230 metrų, škotai mėgsta atostogauti.

„Po Inverneso užsukome į Stirlingo miestelį, kuriame yra viena gražiausių Škotijoje pilių. Daug kas sakė, kad Stirlingo pilis, nors mažesnė, bet įdomesnė už Edinburgo. Tikrai įspūdinga. Mane labai sužavėjo pilį supančios senosios kapinės, – sakė etnologė. – O apsistoti žiemą bet kuriame miestelyje nebuvo problemų, nes taikytos didelės nuolaidos. Tad kai iš anksto vietų nerezervavome, netgi pasisekė sutaupyti.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"