TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Sibiro platybės lietuvio nebaugino

2013 05 17 7:24
G.Alekna nukeliavo apie 400 tūkst. kilometrų, aplankė per 700 tremties vietovių, inventorizavo, nufilmavo ir nufotografavo apie 300 kapų ir kapaviečių. Gintauto Aleknos nuotraukos

Mažeikiškis Gintautas Alekna skersai ir išilgai yra išmaišęs didžiulę buvusios SSRS teritoriją. Ne nuotykių ir turistinių įspūdžių Rusijos nuošalumose ieškojo šis 56 metų vyras. Jam rūpi politinių kalinių ir tremtinių iš Lietuvos kapai.

Teleoperatorius, fotografas, bendrijos "Lemtis", kaupiančios duomenis apie sovietinio genocido aukas, narys G.Alekna nuo 1989 metų vadovavo daugiau kaip 30 ekspedicijų. Per daugiau kaip du dešimtmečius kartu su kitais misijų dalyviais G.Alekna nukeliavo apie 400 tūkst. kilometrų, aplankė per 700 tremties vietovių, inventorizavo, nufilmavo ir nufotografavo apie 300 kapų ir kapaviečių.

Praėjusią vasarą jis vadovavo trims išvykoms į Sibirą: porą savaičių su akcijos "Misija - Sibiras" dalyviais tvarkė tremtinių kapus Chakasijoje, po to tiek pat laiko praleido Kalnų Altajuje, dar vėliau - pusantro mėnesio viešėjo Krasnojarsko krašte. Apie šias ekspedicijas į tremties vietas LŽ rašė ne kartą, todėl šįkart G.Alekną klausėme, kurių vietovių gamta padarė didžiausią įspūdį. Galbūt Vakarų Sibire, prie sienos su Kazachstanu, plytintis Kalnų Altajus?

"Altajaus kraštas išties įdomus", - sutiko pašnekovas. Dabar Altajaus kraštui priklauso tik lyguminė dalis ir jos sostinė Barnaulas, o kalnai priskirti Altajaus Respublikai, kurios sostinė Gorno Altaiskas.

Altajaus krašte kiekvienas gamtos vaizdas vertas atviruko.

Medaus kvapas

Pirmą kartą Altajaus krašte G.Alekna su "Lemties" bendrijos ekspedicija lankėsi 1991 metais, kai sukako 50 metų nuo pirmųjų - 1941 metų - trėmimų į šią atokią Sibiro vietą. Jau tuomet tyrinėtojai pastebėjo, jog dauguma tremtinių statytų medinių kryžių sudegę arba supuvę.

Pernai ekspedicijos dalyviai aplankė Kutašo, Tengos, Oziornojės, Kužurlos, Kara Kobos ir kitų tremties vietų kapinaites, kur aptiko jau tik vieną kitą lietuvišką kapą ir paminklą.

G.Alekna neslėpė: darbo per ekspedicijas būna tiek daug, kad ne gamtos vaizdai labiausiai rūpi. Išvykai į kalnus ar kitas gražias vietas telieka viena kita diena. Žinoma, įspūdingų gamtos vaizdų netrūksta, juo labiau kad vaikšto ne tomis vietomis, kur keliauja turistai. Ieškant buvusių tremtinių kaimų tekdavo brautis per taigą, bristi tundra, persikelti per kalnų upes.

"Kalnų Altajuje įspūdingas Teleckojės ežeras. Jis šiek tiek primena Irkutsko srityje telkšantį Baikalą, tačiau šis kur kas didesnis. Kalnai aplink Teleckojės ežerą tarsi subridę į vandenį, o prie Baikalo šlaitai daug kur nuožulnesni. Baikalo pakrančių augalija skurdoka, nes čia vėsu, o prie Teleckojės ežero kalnai vešliai apaugę, mat klimatas Kalnų Altajuje šiltesnis", - aiškino keliautojas.

Pastaraisiais metais Altajaus Respublikoje labai daug turistų, ypač alpinistų - juos vilioja čionykštis aukščiausias Sibire Beluchos kalnas (4506 m), skaidrios Katūnės, Bijos, kitos upės, daugybė kalnų keterų ir kalnagūbrių. Dėl to čia statoma daug viešbučių, kempingų, tiesiami nauji asfaltuoti keliai, sparčiai gerinama turizmo infrastruktūra.

Gintautas ypač giria Altajaus medų - tokio kvapnaus ir skanaus jam netekę ragauti nei buvusios SSRS, nei Slovakijos, nei Austrijos ar kitų kraštų kalnuose. "Altajaus gyventojai tikina, kad jis geriausias pasaulyje ir, ko gero, teisūs", - svarstė pašnekovas.

G.Alekna nuo 1989 metų vadovavo daugiau kaip 30 ekspedicijų.

Zujo daugybė uodų

Vis dėlto, žinovo nuomone, yra Rusijoje vietų, kurių gamta dar įspūdingesnė negu Altajaus kalnai. "Man dar įdomesni Sajanų, Pabaikalės, Jakutijos kalnų masyvai", - vardijo G.Alekna.

Keliautojui į atmintį įsirėžė ekspedicija prie Uralo kalnų prisišliejusioje Komijos Respublikoje. "Klimatas čia atšiaurus, augalija skurdoka. Nors lankėmės vasarą ir kaitino saulė, Šiaurės Uralo kalnuose temperatūra buvo tik keli laipsniai aukščiau nulio, vis tiek zujo daugybė uodų ir kitokių vabzdžių. Kitur kalnuose tokiomis oro sąlygomis jų nerasi, o Šiaurės Urale jie prisitaikę gyventi net kai šalta", - stebėjosi G.Alekna.

Įdomios jam buvo kelionės ir po Tomsko sritį. Šiame milžiniškame Sibiro regione vyrauja lygumos, tačiau įspūdį daro didžiulės upės - Obė, Tomė, Čiulymas ir kitos. "Nors kelių kilometrų pločio, jos vinguriuoja tarsi upeliai, todėl nuolat ardo krantus ir keičia vagą", - sakė Gintautas.

Prie Kolpaševo gyvenvietės Obė 1979 metais po pavasarinio polaidžio išplovė kapines, kuriose buvo užkasti sovietinių čekistų sušaudyti žmonės. Lavonai pradėjo plaukti upe, sovietinis saugumas užtvėrė priėjimus prie Obės, neleido fotografuoti.

"Kai nuvažiavęs ten klausiau žmonių, kur ta kapinių vieta, jie parodė Obės vidurį - štai kaip toli pasislinko upė", - sakė G.Alekna.

Abipus Obės ir kitų Tomsko srities upių tūkstančius kilometrų plyti miškai.

Saulėlydis Altajaus krašte.

Įžūlios meškos ir vilkai

Gyvenviečių rasi tik kai kur prie upės, o tolėliau nuo jos žmonių nepamatysi keliaudamas ištisas savaites. Užtat didelė tikimybė sutikti meškų.

"Taigoje už 150 kilometrų nuo Narymo kaimo aptikome medkirčių brigadą. Vyrai pasakojo, kad didžiausia jų problema - meškos. Jos lenda į stovyklą, ieško maisto atliekų. Nuvaiko šūviais į orą, bet netrukus jos vėl prisistato", - tikino pašnekovas.

Per vieną ekspediciją taigoje lietuvis iš arti matė lokę su jaunikliais. Visi žino, jog meškai reikia duoti kelią - tie žvėrys nenuspėjami, ypač patelės su vaikais.

"Reikėjo nusigauti apie 200 kilometrų per taigą į buvusį Beriozovkos kaimelį, kur gyventa lietuvių tremtinių. Jokio kelio nei takelio, tik Paiduginos upė, vingiuojanti pro negyvenamas apylinkes, vadinamas meškų rojumi.

Prisikalbinęs sibirietį girininką, G.Alekna motorine valtimi leidosi į atokų kaimą ieškoti kapų. Pakeliui matė meškų išpėduotas smėlėtas pakrantes, kai kurie atspaudai buvo švieži, matyt, išgąsdino valties motoras ir lokys pasislėpė. "Netikėjau, kad šiuos žvėris iš arti pamatysiu. Radę ir nufotografavę kapines, leidomės atgalios. Išlėkėme už upės posūkio, žiūriu - prieš valtį tarsi kokie pagaliai plaukia. Bet vairininkas staiga suktelėjo laivą į šalį, nes plaukė meška su meškiukais! Ji iššoko į krantą, atsisuko į mus, atsistojo ant užpakalinių kojų ir taip baisiai suriaumojo, kad šiurpas nupurtė... Nevikrūs meškiukai irgi išsikepurnėjo iš vandens. Girininkas apsuko valtį, užtaisė karabiną ir darsyk praplaukė pro mešką. Ji buvo tokia įsiutusi ir pasirengusi mus pulti. Pasigirdo šūvis į orą, tik tada meška su meškiukais dingo taigoje", - prisiminė keliautojas.

Gyvenviečių rasi tik kai kur prie upės, o tolėliau nuo jos žmonių nepamatysi keliaudamas ištisas savaites.

Toliau į Rytus už Altajaus kalnų - Sajanai. G.Aleknai jie gražesni už altajietiškus. "Daug Altajaus kalnų - plikos uolos, o Sajanuose jos apžėlusios augalais", - gyrė jis Sajanus.

Galbūt todėl, paklaustas, kur norėtų praleisti senatvę, keliautojas ilgai nesvarstė: "Trobelėje prie Baikalo ežero arba Sajanų papėdėje. Sajanuose šilčiau, bet ir Baikalo gamta nuostabi".

Ir čia pat prisiminė nuotykį Irkutsko srities taigoje netoli Baikalo. "Ilgai brovėmės visureigiu iki buvusio kaimo, kur buvo ištremti keli šimtai mūsų tautiečių. Kapų jau neįmanoma įžiūrėti - tik medžiai, tarp jų kyšojo vienas apdegęs kryželis ir kelių tvorelių likučiai.

Fotografavau ir filmavau tą vietą, o šalia dairėsi mane atvežęs girininkas. Ūmai jis timptelėjo mano rankovę: "Gintautai, gal jau baigei?" Pajutęs jo balse nerimą pasiteiravau, kas atsitiko. "Aplink vaikšto vilkas ir tai man nepatinka", - atsakė.

Išėjome iš ten ir sėdome į sunkvežimį. Tada girininkas paaiškino: "Negerai, jei vilkas taip arti suka ratus apie žmones. Tikriausiai jis išvarytas iš gaujos, nusilpęs ir ieško lengvo grobio, gal net pasiutęs."

"Kaip jį pastebėjai?" - klausiau. "Staiga nutilo paukščiai. Tada pradėjau atidžiai dairytis ir pamačiau vilką šmėkštelint vienoje, po to kitoje vietoje netoliese", - aiškino palydovas. Tai rodo, kaip tenykščiai žmonės jaučia gamtą. Nutylantys paukščiai sibiriečiams reiškia įspėjimą, prisiminė G.Alekna.

Sajanų kalnuose. Į tokias ar kitas gražias vietas ekspedicijos dalyviai ištaiko vos vieną kitą dieną.

Gelbėjo laukiniai česnakai

Ar gamta padėjo mūsų tautiečiams tremtiniams išlikti gyviems? G.Alekna tuo neabejojo. "Daugybė uogų, grybų, riešutų, kitų gamtos gėrybių jiems buvo tiesiog išsigelbėjimas. Ypač vadinamoji čeremša - taigoje augantys laukiniai česnakai. Jie turi daug vitaminų, todėl juos valgė žalius, sūdė, konservavo žiemai.

Ypač sunku buvo pirmiesiems tremtiniams, kuriuos vežė į Sibirą 1941 metais, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jie labiausiai badavo, nes visas derlius, visi produktai, gaminiai vežti į frontą, tremtiniai maisto beveik negaudavo", - sakė G.Alekna.

Galbūt todėl, nors Sibiro gamta graži ir turtinga, o žemė gera, dauguma mūsų tremtinių, kuriems pavyko išlikti gyviems, anksčiau ar vėliau, nors ir per didelius vargus, grįžo į tėvynę.

Vis dėlto, kai žmogus praranda turtą, artimuosius, kai yra varu išvaromas iš gimtinės - nelabai jam tuo metu rūpi gamtos grožis. Tiesa, kai dabar kalbuosi su tremtiniais, kuriuos buvo išvežę į Altajų, Sajanų priekalnes, Pabaikalę, kitas nuostabias vietas, jie prisimena ne tik buvusius vargus, bet ir atsidūsta: "Gamta ten buvo graži", - teigė G.Alekna.

Gintautas prisipažino matęs visokią Rusijos gamtą, daugelį tremtinių kapų užfiksavęs. Liko surengti didoką ekspediciją į Krasnojarsko kraštą, kur reikėtų patikrinti keliasdešimt buvusių kaimų. Dar G.Alekna norėtų nukeliauti į Kamčiatką. "Buvau ten 1985 metais, krašto gamta tiesiog užbūrė. Nemažai pasaulio regėjau, tačiau kitos tokios - dar niekur", - prisipažino pašnekovas.

Šios viltys galbūt ir išsipildys, nes nuo 2013 metų sausio vidurio G.Alekna dirba jau nebe Mažeikių rajono savivaldybėje, o kultūros paveldo atašė Lietuvos ambasadoje Maskvoje. Vyras viliasi, jog ten dirbdamas turės daugiau galimybių pakeliauti po Rusiją. Jos gamta jį vis dar žavi.

Lenos stulpai - tarsi ne gamtos, o meno kūrinys.
Motorine valtimi keliaudamas Paiduginos upe, G.Alekna susidūrė su įtūžusia meška ir jos vaikais.
Keliautojas senatvėje norėtų įsikurti trobelėje prie Baikalo ežero.
Ieškant buvusių tremtinių kaimų tekdavo brautis per taigą, bristi tundra, persikelti per kalnų upes ir miegoti palapinėse.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"