TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Sicilija: mafija niekuo dėta

2010 08 20 0:00
Erice miestelio pilis pastatyta 750 metrų aukštyje.
Algio Palionio nuotrauka

Kai mokykloje per geografijos pamoką pirmą kartą žemėlapyje išvydau Italiją, ji atrodė tarsi aulinis batas, nuspiriantis "akmenį" - Siciliją, didžiausią salą Viduržemio jūroje. Abi teritorijas skiria tik siauras Mesinos sąsiauris. Bet taip tik žemėlapyje.

Italija jau seniai "nespardo" šios didžiulę naudą valstybei teikiančios salos. O prieš tai kas tik nešeimininkavo šiame "aukso grynuolyje": graikai ir finikiečiai, romėnai ir vandalai, ostrogotai ir bizantiečiai, arabai, normanai ir ispanai. Ir visi jie paliko savo ženklą saloje. Gal todėl Sicilija, kurios krantus skalauja net trys jūros - Viduržemio, Tirėnų ir Jonijos, dar vadinama ir Vakarų Europos civilizacijos lopšiu. Ir supasi šis lopšys jau daugelį tūkstantmečių, anksčiau viliodavęs užkariautojus, o dabar - turistus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš daugelio kitų kraštų. Kas gi juos taip traukia į šią salą?

Pirmiausia čia saulės ir jos spindulių glamonių tikrai netrūksta. Kaip ir architektūros paminklų. Sicilijoje galima išvysti UNESCO saugomas graikų šventyklas netoli Agridžento, išlikusius romėnų amfiteatrus, arabiškojo, bizantiškojo, normaniškojo periodų paminklus. Žinoma, laikas ir kai kurie užkariautojai jų nepagailėjo, bet įžvelgti praėjusių laikų didybę, žavėtis siciliečių darbštumu ir nagingumu galima ir dabar. O po žemės drebėjimo atstatytus tokiu baroko stiliumi pastatus galima išvysti tik čia, Sicilijoje.

Etna

Mums pasisekė, nes įsikūrėme "Torre Macauda" viešbutyje, esančiame vakarinėje salos dalyje netoli Sciacca miestelio. Ant Viduržemio jūros kranto įsikūrusiame viešbutyje ir maitino gerai, ir pramogų netrūko. Bet ar galima gulinėti paplūdimyje, kai tiek kelio sukoręs lėktuvu atsiduri netoli didžiausio Europoje (3263 m) ir vieno aktyviausių Etnos ugnikalnio? Dar iš mokyklos laikų žinome, kad pagal graikų mitologiją jame įsikūrusi Hefaisto kalvė, o kalno papėdėje gyveno kiklopai. Aišku, nuvažiavę į vietą nei vieno, nei kito neradome, bet senelis ugnikalnis, kaip kalba siciliečiai, retsykiais pypkę tebepapsi, išleisdamas iš žemės gelmių baltų dūmų kamuolius. Skaniai pasijuokėme išvydę nuo vieno iš kraterio plyšių paknopstomis ar net visomis keturiomis skuodžiančius labai "drąsius" turistus. Mat "senelis" gerą dūmą buvo užtraukęs ir iškvėpė jį šiek tiek stipriau nei prieš tai. Na, o bėgliams rūpėjo kiek galima arčiau su objektyvais prisiartinti prie dūmijančio plyšio. Ir nors Etna dar retkarčiais pliūpteli ugnimi bei lava, kurios sustingusi masė juodavo abiejose kelio pusėse, vietiniai sako, jog greičiau išvysime kiklopus nei paskutinę Pompėjos dieną. Vaikščiodamas kalno keteromis tikėjau tuo kokiais 98 proc., bet dėl visa ko trumpiausią kelią žemyn nusižiūrėjau. Tądien Etna man priminė gulintį Guliverį, ant kurio vaikščiojo, bėgiojo, fotografavo maži žmogeliukai.

"Jums labai pasisekė, - pasitiko išlipančius iš keltuvo gidas Silvestro, - dvi dienas čia tvyrojo migla." Pasak jo, nuo gruodžio iki balandžio čia slidinėjama. Ant Etnos šlaitų būna nuo 4 iki 10 metrų storio sniego danga.

Miestai miesteliukai

Nusileidus nuo Etnos ne taip ir toli iki vieno gražiausių Sicilijos miestelių Taorminos, įsikūrusios ant aukštos kalvos. Įvairių kultūrų architektūra, amfiteatras, siauros ir kai kurios labai labai siauros (apie metrą) gatvelės, nuostabus vaizdas nuo kalvos žvelgiant žemyn į įlanką ir joje plaukiančius laivus. Sėdi nedidelėje lauko kavinukėje, mėgaujiesi saule, gaiviniesi vėsiu granita di limone (toks gaivus citrinų gėrimukas su grūstu ledu), šalia prie sienos čiurlena senų laikų fontaniukas, kažkur netoliese suskamba gitara... Vien dėl šios akimirkos čia vertėjo atvažiuoti.

Kaip, beje, ir į nedidelį aukštai kalnuose (750 m) įsikūrusį Erice miestelį. Autobusui į jį vingiuojant kalno serpantinu aukštyn, vaizdai atsiverdavo vis gražesni, kol pagaliau sustojome netoli senovinio miestelio gynybinės sienos vartų. Miestelio vaizdelis pribloškė. Kerinti architektūra, išpuoselėtos siauros gatvelės, viliojančios suvenyrais (keramika, dirbiniai iš Etnos lavos, marmuro, marionečių teatro lėlės, mezginiai ir t. t.), jose įsikūrusios parduotuvikės ir parduotuvės, kavinukės ir prašmatnūs restoranai... O kai prieini ant kalno viršūnės pastatytą pilį ir pažvelgi į apačioje išsiskleidusį Trapanio miestą, tada už jo išvysti galingą į turkio spalvos Tirėnų jūrą "įsibridusį" Kaputo kalną, suvoki, jog Sicilija tikrai nuostabiai graži. Ir nors žinau, kad joje liko dar daug mūsų nepamatytų įspūdingų šios salos vaizdų, Erice privalu išvysti kiekvienam Sicilijos svečiui.

Yra ir daugiau Sicilijoje lankytinų vietų. Tai miestai Ragūza, Agridžentas, Kubos sostinę Havaną primenantys Sirakūzai, Katanija, Marsala, garsėjanti vynu, ir, žinoma, sostinė Palermas. Apie pastarąjį išgirdau dar 1959 metais, kai mūsų name gyvenantis senas jūrininkas Vaclovas išeidavo į kiemą su gitara ir mums, basakojams vaikiščiams, uždainuodavo: "Mergaitė iš Palermo saulėtos Sicilijos..." Vargu ar jis nujautė, kad vienas iš mažųjų klausytojų, prabėgus keliems dešimtmečiams, vaikščios Palermo gatvėmis. Nepasakyčiau, kad jis mane labai sužavėjo - vis dėlto kiekviena sostinė yra didelis miestas ir tai dažniausiai slegia. Nors žiūrėti tikrai yra ką, labiausiai įstrigo atmintyje sostinėje matytos sicilietiškos vestuvės. Čia viskas buvo kaip italų filmuose. Saulė negailestingai svilino tiek mus, tiek vestuvių dalyvius juodais tarsi antracitas kostiumais, tik moteriškoji pusė buvo spalvinga. Tarp jų balta tarsi gulbė plaukė juodaplaukė jaunoji, driekėsi vos ne penkių metrų baltutėlis nuometas... Gidė pasakojo, kad Sicilijoje kai kurios moterys vyrus "medžioja" kone dešimt metų. O vyrukai neskuba - ne vienas pas mamą ir tėtį prabūna iki 40-50 metų. Negalėjau atsidžiaugti sėkme - fotografavau ir filmavau tikras sicilietiškas vestuves. Kaimynas Vaclovas, traukdamas dainą apie meilę Sicilijoje, net neįtarė, kur jis mane tada sugundė iškeliauti.

Netrūko vyno ir valgių

Ko jau ko, bet vyno Sicilijoje tikrai netrūksta. Karštos saulės spinduliuose prisirpusios vynuogės gausybėje daryklėlių ir daryklų virsta Marsalos ar Malvazijos, kitų rūšių baltuoju ir raudonuoju vynu. Pagal senas tradicijas (jų paisėme ir mes) vyno neturi trūkti ant stalo nei per pietus, nei per vakarienę. Ką jau kalbėti apie šventinį stalą! Tad žodžiai "saluto" (į sveikatą!), kaip ir "ciao", "salve" (labas), "buongiorno" (labas rytas), - dažniausiai vartojami.

O prie vyno visai tiko ir įvairiausi sūriai, ir tradiciniai makaronai (su sardinėmis neblogi) bei pastos, šviežios krevetės ir aštuonkojai, žuvys (tunų, kardžuvių kepsniai), baklažanų ir kitų daržovių troškiniai ir, žinoma, ypatinga vitello alla marsala (Marsalos vyne ištroškinta veršiena su grybais). Saldumynų mėgėjams čia irgi rojus. Sausainiai iš migdolų, marcipanų ir dar nežinia kokių tik siciliečiams žinomų vaisių, pyragai cassata ir cannoli alla siciliana (tokia vaflinė tūtelė su įvairiu saldžiu įdaru), gausybė ledų ir dar daug daug visko saldaus.

Nemačiau ten tik garsiosios Sicilijos mafijos vyrukų. Kai Lietuvoje prisižiūri visokių "Aštuonkojų", "Krikštatėvių" ir panašių filmų, tai taip ir knieti bent su vienu šnektelti. Vietiniai tvirtina, kad su jais jau seniai susidorota. Ką gi, nelabai ir nusiminiau, praradęs tokią progą. Sicilija ir be jų nuostabi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"