TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Sicilija: šventyklų slėnis ir migdoliniai skanėstai

2016 12 01 6:00
Kaimelis Etnos papėdėje./Kristinos Stalnionytės nuotraukos

Didžiausia Italijos sala Sicilija garsi ne tik istorijomis apie mafiją. Švelnaus Viduržemio jūros klimato lepinamoje saloje gausu istorinio palikimo – nesvarbu, kur link pasuksite, neišvengsite susidūrimo su amžių susluoksniuota praeitimi. Įžengus į salos miestus, sužavės jų autentiškumas, o žvilgsnis būtinai užklius už griuvėsių ir apdūlėjusių akmeninių skulptūrų.

Dauguma Sicilijos miestelių atrodo palikti likimo valiai nuo pat gimimo, tarsi gyvas praeities muziejus ateities kartoms. Erdvė aplinkui tarsi apsunkusi nuo prisiminimų ir senovės kvapo, kurio galima įtraukti į plaučius kartu su ryto oru. Kiekvienas Sicilijos miestas neša savo istorijų naštą: Sirakūzai, Palermas, Taormina, Katanija, Čefalu...

Čefalu miestelį skalauja Tirėnų jūra.

Palermą įkūrė finikiečiai

Palermo įlankos pakrante, kurioje dabar klega Sicilijos sostinė Palermas, dar VIII amžiuje prieš Kristų susižavėjo finikiečiai. Jie pirmieji čia įkūrė savo koloniją. Praslinkus porai šimtmečių iš jos išaugo didelis miestas. Amžiams bėgant, miestas pateko į romėnų, paskui – į barbarų rankas, vėliau čia viešpatavo arabai, normanai, švabai, ispanai ir net austrai. Palerme išlikusi senovės palikimo gausa tarsi medus bites vilioja turistus.

Musulmonų šventyklos vietoje viduramžiais iškilo Palermo katedra. Kelis amžius perstatinėtos, gražintos ir dailintos katedros puošyboje išliko daug musulmoniškojo meno elementų. Katedrą supusios kapinės praėjusiame amžiuje atsidūrė po aikštės grindiniu. Kita Palermo įžymybė – Normanų rūmai ir XVI amžiaus Karolio V įžygiavimo į miestą proga pastatyti Naujieji vartai. Rūmus, dar vadintus karališkąja rezidencija, plėtė ir dailino arabai, vėliau – normanai, o nuo XI amžiaus juose viešpatavo normanų ir švabų karaliai.

Vaiduokliu virtęs Sirakūzų miestas.

Viduramžišką Šv. Jono bažnyčią ir Benediktinų vienuolyną taip pat puošė ir dailino arabai. Įspūdingiausia vienuolyno dalis – vidiniame kieme paslėpti egzotiški sodai, iš visų pusių apsupti dviem lengvučių elegantiškų kolonų eilėmis. Palermo Kapucinų vienuolynas garsus savo kriptomis ir katakombomis, kuriose išlikę apie 8 tūkst. Palermo aukštuomenės mumijų.

Praeities reliktai – ne tik muziejuose

Susipažinti su Sicilijos praeitimi galima keliuose Palermo muziejuose, jau nekalbant apie tai, kad visa sala nusėta griuvėsiais. Beveik bet kurioje vietoje palypėjus ant kalvos ir apsižvalgius akys užklius už krūmais užžėlusių graikų teatrų, romėnų termų, amfiteatrų, pilių ar gynybinių sienų liekanų, šventyklų, katakombų ar tiltų.

Nors Palermo archeologijos muziejuje gausu ne tik graikų ir romėnų, bet ir paleolito bei bronzos amžių palikimo, Sicilijoje archeologijos paminklų kur kas įdomiau ieškoti po atviru dangumi. Be pavienių stūksančių griuvėsių, saloje yra keletas ypač įspūdingų archeologinių kompleksų. Tai Selinuntės ir Solunto, Segestos, Tindari, Kamarinos, Agridžento ir kt. vietovės. Archeologijos paveldas šioje saloje vienos kelionės metu tiesiog neaprėpiamas, nesvarbu, kiek laiko ketinate čia būti.

Sicilijoje niekas niekur neskuba.

Keliauti po salą patogiausia automobiliu. Atskridus į Palermą, jį galima išsinuomoti oro uoste, o grąžinti prieš skrydį namo. Branginantiems laiką ir sveikatą keliauti autobusu tikrai nepatartina, o marias laiko turintiems nuotykių mėgėjams kelionė valstybiniu transportu gali pasirodyti net labai patraukli.

Čefalu uolos papėdėje

Į šiaurinėje salos pakrantėje esantį Čefalu miestelį kartaginiečiai atplaukdavo jau V amžiuje prieš Kristų. Dabar virš miesto šalia stačios uolos iškilusi didelė katedra. Nors kopimas į uolą reikalauja pastangų, tikrai ne veltui. Maždaug pusiaukelėje iki viršūnės kalvą juosia akmeninė siena, nuo jos patogu apžiūrėti apylinkes. Įkopus dar aukščiau, iki uolos viršūnę vainikuojančių deivės Dianos šventyklos griuvėsių, atsiveria vaizdas į kitoje kalno pusėje plytinčią Tirėnų jūrą ir salas.

Iš Čefalu galima toliau keliauti pajūriu iki Tindari ir Mesinos arba, pusiaukelėje pasukus pro Etnos ugnikalnį, akis palepinti kalnų peizažais. Šis 3343 m aukščio veikiantis ugnikalnis – didžiausias Europoje. Kopti į jį geriau su patyrusiu gidu, nes teritorija aplink kraterį ir pati kraterio viršūnė pavojinga.

Iš Taorminos matyti Etna

Rytiniame salos krante, šiauriau nuo Etnos, įsikūrusi Taormina – kitas ne mažiau nei Čefalu turistų mėgstamas miestelis. Tauro kalno keterą apsikabinusi Taormina prisiglaudusi aukštai šlaite, todėl iš bet kurios miesto vietos atsiveria plati apylinkių panorama. Jei oras giedras, matyti ir Etnos viršukalnė. Taorminoje taip pat gausu archeologijos paminklų, iš jų svarbiausias – graikų teatras. Romėnai čia paliko savo pirčių, vilų, aikščių. Vėliau mieste iškilo katedra, jūra bažnyčių, bokštų ir bokštelių.

Katanijos centre atkastas amfiteatras

Iš Taorminos pasukus į pietus, Sirakūzų link, verta trumpam stabtelėti Katanijoje. Katanija, kaip ir Palermas, – modernus ir judrus miestas, bet jame irgi galima pamatyti daugybę senųjų meno vertybių. Kaip ir daugelyje Sicilijos vietų, čia dunkso romėnų amfiteatras, atkastas tiesiog miesto centre.

Herkulio šventyklos kolonos.

Amfiteatrą supančioje aikštėje, apstatytoje vėlesnių laikų namais, įrengtos parduotuvės, restoranai, gatvėmis zuja automobiliai ir minios žmonių. Aplink aikštę ir kiek toliau nuo jos atsišakojančios gatvelės atskleidžia savo paslaptis netingintiems jomis pasivaikščioti. Jose slypi vėlesnių amžių bažnyčių ir šventyklų bei painią miesto istoriją menančių užkampių.

Sirakūzai virto miestu vaiduokliu

Rytiniame salos krante, į pietus nuo Katanijos, plyti vaiduokliu virtęs Sirakūzų miestas. Vieną svarbiausių antikinės Graikijos miestų VIII amžiuje prieš Kristų įkūrė korintiečiai. Pirmoji jų gyvenvietė įsikūrė Ortigijos saloje, kuri ir yra tikrasis Sirakūzų senamiestis. Į šią salą iš Sirakūzų centro galima nukeliauti Umbertino tiltu.

Įžengus Umbertino tiltu į Ortigijos salą, pasitinka didžiulės Apolono šventyklos kolonos. Aukščiausioje salelės dalyje stovi deivės Atėnės šventyklos vietoje iškilusi barokinė katedra, priešais ją plyti nedidukė, akmenimis grįsta Katedros aikštė. Šalia visų šių vertybių salos pakraštyje prie jūros iš uolos trykšta Aretūzos šaltinis. Tai Sirakūzų miesto simbolis.

Ortigijos saloje išlikęs senamiestis pritrenkia savo autentiškumu. Kiekvienas namas, akligatvis, keliukas, kampas ar tiltelis nukelia kelis šimtus metų į praeitį. Namai čia nerestauruojami, iš sienų trupa akmenys, nuo stogų krinta čerpės, rūdija įmantrių balkonų turėklai, pamažu virsta ir griūva didžiulėmis spynomis užrakintos ąžuolinės durys, o šiose nuo savo pačių senatvės merdėjančiose gatvelėse saulės atokaita mėgaujasi šunys ir nuobodžiauja katės.

Agridžento miestas Sicilijos pietuose siejasi su šventyklų slėniu.

Gyvenimo ritmas Sirakūzuose sustoja ne tik siciliečiams, bet ir turistams. Ramybė tvyro ore. Niekas neskuba, nešūkauja ir nedrumsčia Sirakūzų dvasios. Pažvelgęs viršun gali išvysti pro langą kyšančią senutės galvą, abejingai stebinčią pasikeitusį pasaulį. Prislopintus senojo miesto garsus nustelbia jūros ošimas. Atsisėdęs ant akmens priešais jūrą ir žvelgdamas į tolį pasijunti tarsi pats virstąs suakmenėjusia amžiaus dulke.

Įdomybės aplink Sirakūzus

Archeologijos paminklų gausu ir aplink Sirakūzus. Netoli miesto išlikęs V amžiaus prieš Kristų iš akmens iškaltas teatras – vienas didžiausių ir seniausių buvusioje antikinėje Graikijoje. Šalia šio teatro – didžiausias Sicilijoje romėnų amfiteatras. Jis taip pat iš akmens, tik keturiais amžiais vėlesnis. Kadaise jame vykdavo cirko vaidinimai ir gladiatorių kautynės.

Įdomi yra uola „Dionizo ausis“. Ją taip pavadino dailininkas Karavadžas (Caravaggio) dėl jos panašumo į ausies ertmę ir dėl neįprastų akustinių savybių. Legenda pasakoja, kad Sirakūzų tironas šioje uoloje įkalindavo savo priešus, o pats pro angą viršuje klausydavosi belaisvių pokalbių ir aimanų. Netoli „Dionizo ausies“ yra dar viena svarbi Sirakūzų vieta – tai Grotičelio nekropolis ir ola, vadinama Archimedo kapu.

Šventyklų miestas prie Agridžento

Agridžento miestas Sicilijos pietuose – tai antikos filosofo Empedoklio gimtinė. Jis įsikūręs kalne ir nusileidęs abiem jo šlaitais žemyn beveik iki kalno papėdėje plytinčio šventyklų slėnio. Manoma, kad miestą VI amžiuje prieš Kristų įkūrė graikai. Nuo gruodžio iki kovo mėnesio, kai Sicilijoje pavasaris, visas šventyklų slėnis pasipuošia migdolų žiedais.

Jau nuo IV amžiaus prieš Kristų slėnio centrinėje dalyje plytėjo romėnų miestas. Ir dabar čia matyti senovinių namų, parduotuvių, kelių liekanų, prabangių mozaikinių grindų, tapytų sienų fragmentų, vandentiekio kanalų. Tačiau įspūdingiausiai atrodo išilgai slėnio išsidėsčiusios septynios antikinės šventyklos, kurių kiekviena skirta skirtingam graikų dievui ar deivei.

Šventyklų slėnyje.

Iš visų šventyklų didžiausios buvo skirtos Dzeusui ir Herkuliui. Dzeuso šventyklą tais laikais pranoko tik Dianos šventykla Efeze. Dzeuso šventyklos stogą rankomis ir galvomis laikė telamonai – žmogaus kūno formos gigantiškos akmeninės kolonos. Vieną telamono originalą galima išvysti slėnyje esančiame archeologijos muziejuje, o jo įspūdingo dydžio kopija guli tarp kitų šventyklos liekanų po atviru dangumi.

Herkulio šventykla, pastatyta VI amžiuje prieš Kristų, – pati seniausia slėnyje. Iš pusšimčio jos kolonų teliko aštuonios, dabar šalia kelio viliojančios pro šalį keliaujančius turistus. Netoli šventyklos yra kita, bent šimtmečiu vėliau pastatyta Eskulapijaus šventykla. Šalia šių šventyklų slėnyje išsirikiavusios dar kelios – Vulkano, Konkordijos, Demetros. Konkordijos šventykla viduramžiais buvo paversta krikščionių bazilika, o Demetros įdomi tuo, kad išskobta vientisame uolos luite.

Nuo žemės drebėjimų ir karų apgriuvusias šventyklas iki XVII amžiaus niokojo ir ardė vietos gyventojai. Jie skaldė akmenis ir iš jų statė namus bei naudojo kitoms ūkinėms reikmėms.

Marsala ir migdolai

Baigiant kelionę per senuosius Sicilijos miestus, prieš grįžtant į Palermą būtina užsukti į garsiausią ir seniausią Sicilijos uostą Marsalą, visame pasaulyje žinomą dėl jame nuo XVIII amžiaus gaminamo Marsalos vyno. Beje, šį vyną išrado du anglai, į baltąjį vyną įmaišę truputį brendžio ir jį pasaldinę. Taip gimė marsala, o šio vyno neparagauti atvykus į jo gimtinę būtų įžeidimas.

Sicilija garsėja ir saldumynų įvairove, kurių beveik būtina sudedamoji dalis – migdolai. Tai salos tradicinis augalas ir amžiną pavasarį bei džiaugsmą simbolizuojantis medis. Sezono metu bet kur kavinėje galima paragauti šviežio migdolų pieno. Jei norite pradžiuginti artimuosius, parvežkite jiems dovanų migdolinių skanėstų. Jei pridėsite dar butelį marsalos, lauktuvės bus iš tiesų puikios.

Romėnų amfiteatro liekanos.

.

Romėnų teatras.

.

Sirakūzų balkonas.

.

Konkordijos šventykla - geriausiai išsilaikiusi slėnyje.

.

Dzeuso šventyklos telamonas.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"