TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Šimtą dienų – basomis po kaimą

2016 05 19 6:00
Nuo ant kalnelio stovinčios "Širvynės" atsiveria Šventosios upės vandenys. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Lietuvoje iš viso priskaičiuojama 655 kaimo turizmo sodybos (iš jų beveik 400 priklauso Kaimo turizmo asociacijai). „Tačiau atostogas kaime žmonės renkasi tik šiltuoju metų laiku, sezonas tetrunka 100 dienų, todėl per tokį laikotarpį didelio verslo neįsuksi. Kaip prisipažįsta sodybų šeimininkai, tai daugiau jų gyvenimo būdas, o ne verslas“, – sakė devynioliktą sezoną pradėjusios asociacijos vadovas Linas Žabaliūnas.

Poilsiautojai Lietuvos kaime turi iš ko rinktis: yra sodybų ramiam poilsiui miško paunksnėje, yra kur rengti triukšmingus susibūrimus, yra kur aktyviai pasportuoti ar net nusilipdyti puodą ir jį po atostogų parsivežti namo. „Kaimo turizmas per dešimtmetį pasikeitė, nes keitėsi ir vartotojai. Sodybos prieš keletą metų pradėjo specializuotis. Anksčiau bandė siūlyti visko, ko tik pageidauja klientas, o dabar – tai, ką kiekviena gali padaryti geriausiai“, – aiškino L. Žabaliūnas. Šeimininkai jau vengia vieną namą išnuomoti vestuvininkams, o greta esantį namelį – šeimai su mažais vaikais, norinčiai ramaus poilsio. Šiandien dauguma sodybų pasiskirsčiusios pagal veiklos paslaugas – arba tik pobūviams, arba tik ramioms atostogoms. L. Žabaliūnas, kaimo turizmo sezono atidarymo proga organizavęs žiniasklaidos atstovams apžvalginį turą po Vilniaus, Motėlų, Utenos ir Anykščių sodybas, aprodė gana skirtingas ir įdomias paslaugas teikiančias sodybas.

Tarp žirnių, avių ir žirgų

Bene arčiausiai Vilniaus įsikūręs užmiesčio klubas „Provansalis“ veiklą pradėjo kaip ekologinis ūkis. Dabar aplink naują, baltą klasicizmo stiliaus dvarelį primenančią sodybą, kurioje savaitgaliais rengiami pobūviai, 45 hektarų plote auga javai, žirniai. Pievoms nereikia žoliapjovių, nes jas „nušienauja“ avys, džiuginančios šeimas su vaikais. „Turime 7 žirgus, tad atvykusieji gali pajodinėti prižiūrimi trenerės. Apylinkėse nemažai dvarų, yra kur pasižvalgyti. Galima nujoti iki Pikeliškių, Glitiškių, Anavinio, Perūnų, Vižulionių dvarų. Mūsų didžiausia vertybė – užmiesčio erdvė. Jei kas nors klausia, ar galima gerti vandenį iš čiaupo, sakau, kad jau tuoj bus galima gerti ir iš tvenkinio, nes nuo 2004 metų, kai čia įsikūrė ekologinis ūkis, nebuvo naudojama jokios chemijos“, – pasakojo klubo valdytoja Agnė Vaitkuvienė, mokslų daktarė, užaugusi mieste, baigusi archeologiją, Vilniaus universitete dėstanti kultūros paveldo istoriją, vadybą ir architektūrą. Tačiau po kelių paskaitų moteris visiškai pasineria į kaimą. Vyro Andriaus prie ūkio darbų nematyti, jis visą dieną Vilniuje, į vienkiemį atskuba tik po darbo. Didelis ūkis, žemė – kelių šeimų nuosavybė, bet „Provansalis“ – Vaitkų šeimos verslas.

Agnė čia stengiasi sukurti pramogą miestiečiams: kviečia pasižiūrėti, kaip kerpamos jų auginamos Lietuvos juodgalvės avys, leidžia vaikams iš buteliuko pamaitinti ėriukus, vasaros pabaigoje iš vadinamųjų šieno kitkų statyti pilis.

Šeimos, auginančios vaikus, labai pamėgo javų terapiją. „Kadangi pašarinius grūdus džioviname ekologiškai, papylę ant polietileno, kartais juos reikia permaišyti. O tai geriausia daryti – basomis. Žmonės pabandė ir labai patiko, – kalbėjo Agnė. – Rudenį visus džiugina senas sodas, kuriame auga ananasinių, antaninių veislių obelys. Sodo paunksnėje karštomis vasaros dienomis susirenka pailsėti žirgai.“

Viloje „Provansalis“, kuri matyti važiuojant Molėtų plentu, darbo dienomis gali apsistoti ir pavieniai keliautojai – nieko nėra maloniau, kaip rytą atsibudus pro atvirus langus grožėtis neaprėpiamais žaliais laukais, besiganančiomis avimis.

Atsikando mėgstančiųjų paūžti

Molėtų rajono „Kliukų“ sodybos poilsiautojai gali apsistoti atskiruose nameliuose prie šaltiniuoto tvenkinio ir iš jo atsišakojančių tvenkinėlių. Šeimininkai neardo natūralios augmenijos ir nepuoselėja dirbtinų gėlynų. „Mūsų sodybą mėgsta tie, kurių batų kulniukai nesminga į dirvą, kurie atvažiuoja tiesiog pailsėti gamtoje. Čia tikrai nerasite prabangos, auksinių čiaupų, bet švarias, tvarkingas patalpas tikrai pažadame. Gal kur lenta ir kreivai prikalta ar vinis užlinkusi, tačiau viską stengiamės daryti patys. Nuolat žiūriu, ar durys neišklibo, ar langas nestringa atidaromas, vis einu ir tvarkau. Trijų savo vaikų net buvau pramintas statybininku“, – sakė Vytis Štelbys. Jis irgi miestietis. Kai tėvai prieš 25 metus netoliese nusipirko sodybą, o jo bendraamžiai traukdavo į diskotekas, Vytis autostopu važiuodavo o į kaimą. Vėliau šalia tėvų ir pats įsigijo dilgėlėmis bei krūmokšniais apžėlusį sklypą. Išpuoselėjo jį, bet kasmet vis tiek randa ką dar statyti, tobulinti. Kai kartą vaikai Vyčio paklausė, kodėl jis vis ką nors stato ir stato, tėtis atsakė: „Jums viskas liks.“ „Mums? O, tai kiek čia daug visko reikės nugriauti“, – atsakė atžalos.

Vyčio žmona daugiau laiko praleidžia Vilniuje, turi privatų darželį, tad vyrui darbo kaime – per akis. Tačiau šeimininkas džiaugiasi, kad žmonės pamėgo ramų poilsį „Kliukų“ sodyboje, turi nuolatinių klientų. Jų vaikai jau pažįsta vieni kitus, draugauja ir būtinai nori kartu atostogauti. „Savaitgaliais net didelį katilą sriubos ant laužo visiems išverdu. Bet poilsiautojai nemėgsta šeimininkų, kurie persekioja juos kiekviename žingsnyje. Ne vienas skundėsi nuo tokių pabėgęs ir nenorintis grįžti. Pas mus sugrįžta, – džiaugėsi Vytis. – Iš pradžių į kaimą važiuodavo tie, kurie mėgsta smagiai paūžti. Šių jau atsikandau. Dabar iš anksto sakau, kad priimu tik ramaus poilsio mėgejus. Vidurdienį pas mus tvyro vos ne mirtina tyla – vaikai miega popiečio miego.“

Vytis prisipažino, kad vien iš 100 dienų trunkančio kaimo turizmo neišgyvensi. „Ypač pykdavau ant meteorologės Audronės Galvonaitės, kuri anksčiau mėgdavo kelis lašus įvardyti liūtimi, o vėjelį – škvalu, – juokėsi vyras. – Po tokių jos pranašysčių pasipildavo klientų skambučiai, atšaukiantys užsakymus. Dabar tenka ir avansą imti. O atvažiuoja žmonės į kaimą – ir joks ten škvalas ilsėtis netrukdo. Blogiausiu atveju viename namelyje yra įrengta didelė biblioteka.“

Kaime – kaimo amatai

Apie „Menišką kaimą“ Molėtų rajone moksleiviai jau seniai žino – čia kūrybinga keramikų šeima organizuoja įvairias edukacines programas. Lankytojai gali ne tik ką nors nusilipdyti, bet ir išmokti pinti juostas, velti vilną, lieti žvakes.

Prieš keliasdešimt metų keramikai Birutė ir Vilius Šeškauskai į Labanoro girią važinėjo iš Panevėžio, čia turėjo dirbtuvę. Aplinkiniuose miškuose vasaras leido dvi jų dukros ir du sūnūs. „Kai baigėme mokslus, sugrįžome. Mums čia viskas sava“, – tvirtino Lina Dieninė. Ji su broliu Kęstučiu ir seserimi Rūta iš europinės paramos pastatytuose Bebrusų kaimo bendruomenės namuose įkūrė tradicinių amatų centrą „Meniškas kaimas“.

Vasarą sodyboje vyksta tarptautiniai juodosios ir raugo keramikos seminarai, simpoziumai. Čia nulipdyti darbai iš pradžių keliauja į parodas po Lietuvą, o paskui grįžta į bendruomenės namus. „Planuojame ir muziejų atidaryti. Šiemet lipdysime Luokesų ežero tema. Šiame ežere buvo atrasta vienintelė Baltijos šalyse gyvenvietė ant polių. Iš dugno ištraukta daug puodų šukių – jos nukeliavo į muziejus. Mes atkursime tuos puodus, vėliau vežiosime po Aukštaitiją ir rengsime parodas. Juk įdomu pamatyti, kokius indus prieš du tūkstančius metų naudojo gyvenvietės ant polių žmonės“, – aiškino Lina.

Futbolininkas meistrauja ir inkilus

Buvęs futbolininkas Dainius Širvys rado laimę Utenos rajone. Savo sodyboje „Širvynė“ ant Šventosios kranto jis susidomėjo ir paukščiais. „Kartą šaltą pavasarį ant medžio prie upės dešimt gandrų nakvodavo. Paskui, žiūriu, ir kitiems namelių reikia. Tad pradėjau meistrauti inkilus, nors 40 metų rankoje plaktuko buvau nelaikęs. Dabar kiekviename medyje – po inkilą. Ir pavėsinę pats sukaliau. Kad kaime nelabai yra ką į talką pasikviesti“, – prisipažino Dainius.

Jis propaguoja aktyvų poilsį – nuomoja baidares, paskui ant kranto laukia atplaukiančiųjų, pakuria pirtelę, su vaikais eina lesinti laukinių ančių. „Vaikams labai įdomūs ir visokie gyvuliukai, bet jų neturiu, tad nuvedu į kaimynų tvartus“, – pridūrė šeimininkas, vasaromis dar organizuojantis moksleivių – futbolo vartininkų – iš visos Lietuvos stovyklą.

Savo sodyboje, kuriai įrengti neprašė jokios europinės paramos, Dainius su žmona puoselėja vien lietuviškus augalus, stengiasi, kad viskas derėtų prie aukštaitiško stiliaus. „Iš pradžių į sodybą tik patys ilsėtis važiuodavome. Paskui pamanėme: kam važinėti, kad galime čia gyventi. Ir taip jau šešeri metai. Bet kaimo turizmas – tai ne verslas, o gyvenimo būdas, – tvirtino Dainius, mokslo metais Užpalių mokykloje dar dirbantis futbolo treneriu. – Ne visi tėvai gali savo atžalas į treniruotes Utenoje vežioti, o vaikams reikia kuo nors užsiimti. Džiaugiuosi, kad į jie linksta į sportą, o ne kur kitur“.

Vėliavos spalvų nameliai

Gitana Mileikaitė nesigaili senelių žemę, kuri Linkuvos miestelyje buvo užstatyta, atsikėlusi į Anykščių rajoną. Mišku apaugusioje Šventosios pakrantėje pastatė tris medinius namelius poilsiautojams. Atstumas tarp jų nemažas – kad kiekvienas jaustųsi taip, tarsi vienas gyventų miške. Be to, daug jaukumo suteikia trys spalvos. „Vėliavos nekeliu, nes mano „vėliava“ – trispalviai nameliai, – šmaikštavo Gitana. – Geltonas namelis – svajonių, žalias – vilties, raudonas – meilės. Kiekvienas pasirenka pagal norą. Populiariausias yra raudonasis.“ Prie geltono namelio supasi geltonas hamakas, viliojantis pro šalį plaukiančius baidarininkus. Gitana buvo muzikos mokytoja, tačiau dėl balso problemų gydytojai patarė keisti profesiją.

Sodybos pavadinimą „Geras“ išrinko dukros. Jos mokosi Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, bet vasaras mėgsta leisti čia, netoli Anykščių esančioje sodyboje, kurioje nėra nė vieno sodinto medžio, visi – augę natūraliai.

Baidarių nuomą Gitana pradėjo neturėdama nė vieno lito. „Tiesiog rizikavau. Kai nameliai jau buvo pastatyti, internete paskelbiau, kad parduodu vasaros plaukimo kuponus. Jų buvo nupirkta gal 500, gavau apie 30 tūkst. litų. Tada su vyru nuvykome į Lenkiją ir nusipirkome 12 baidarių bei priekabą joms vežioti. Ir vasarą jau turėjome ką nuomoti. Taip verslas ir įsisuko“, – pasakojo moteris.

***

Beveik visos minėtos kaimo turizmo sodybos yra pasinaudojusios Europos Sąjungos parama (Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos suteikė galimybę steigti kaimo turizmo sodybas, plėsti paslaugas). Dabar tokios paramos jau neteikiama. Kaime numatyta tik remti ekonominę veiklą, gamybą, paslaugų įvairinimą, darbo vietų kūrimą.

„Nors kaimo turizmo sodybos negali įsteigti daug darbo vietų, tai labiau šeimos verslas, naudos iš jų kaimas gauna kitokia forma. Pamatę, kaip gražiai tos sodybos tvarkosi, grožiu užsikrečia ir kiti kaimo gyventojai, jie irgi ima puoselėti savo aplinką. Be to, į kaimą atostogauti atvykę žmonės nori natūralių maisto produktų. Jeigu sodybos šeimininkai negali jų pasiūlyti, ieško pas artimiausius ūkininkus. Taigi naudos turi ir ūkininkai – yra kam parduoti savo produktus“, – kalbėjo L. Žabaliūnas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"