TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Šimtamečių pilių šeimininkai dirba gidais

2008 10 03 0:00
Prie Cormatin pilies, apsuptos vandens kanalo, ganėsi žąsys.
Autorės nuotrauka

Kai užsimerkiu, atmintyje dažniausiai išryškėja Burgundijos pilių parkuose esančių tvenkinių vaizdai: seno akmens sienelės, žalsvas vanduo ir jo paviršiuje besisupančių įvairiaspalvių lelijų žiedai.

Įpuolus į lietuvišką kasdienybę, kelionė po Burgundiją dabar atrodo kaip malonus sapnas. Tai buvo savaitė neskubrios gyvenimo tėkmės - važiuojant, vaikštant ir mėgaujantis. Kai keliavome po Prancūzijos vidurio rytų regioną Burgundiją, mūsų nelydėjo gidas, todėl įspūdžiai, patyrimai ir atradimai buvo ypač malonūs. Rugsėjo pradžioje ten buvo šilta ir saulėta, gamta - vis dar ryškios žalios spalvos. Pakelių pievose ganėsi balsvos karvės, horizonto link einančiose vynuogienojų rikiuotėse mėlynavo uogos, upėmis lėtai pūškavo balti laivai, miestų ir kaimų lauko kavinėse ant nedidelių apvalių stalelių stovėjo vyno taurės. Kad ir kur važiuosi, rasi vėsių senų mūrų pilių, bažnyčių, abatijų ir vienuolynų.

Vaizdingos pakrantės

Pro Burgundijos miestelį Cuisery, kuriame buvau apsistojusi, teka upė Seille - platumo maždaug kaip Neris, vaizdingomis kaip Merkio pakrantėmis. Prancūzai, ypač senosios Europos kraštų turistai, mėgsta poilsį ant vandens, šiltu metų laiku keliauja vadinamaisiais Burgundijos kanalais, kuriems priklauso ir ši upė. Tik ne baidarėmis, kaip įprasta Lietuvoje, o laivais - nuosavais ir nuomotais. Beveik kiekvienas pakrantės kaimelis turi prieplauką, kur galima prisišvartuoti. Čia pat krantinėje - kavinės ir restoranai, nedideli viešbučiai tiems, kurie nenori nakvoti laivuose. Keliautojų vandeniu patogumui pakrančių kaimeliuose ir kempinguose įrengti stacionarūs tualetai, dušai, patalpos su skalbyklėmis.

Norėdama pamatyti gražias apylinkes, mūsų kompanija vienai valandai išsinuomojo motorinę valtį. Už šį malonumą suplojome 25 eurus. Jei valtį imtume pusdieniui ar visai dienai, susumavus valandos kaina būtų mažesnė. Išsinuomoti didesnį nei keturių vietų laivą kainuoja gerokai brangiau.

Plaukiant upe Seille, pro mus pralingavo ne vienas laivas su besišypsančiais poilsiautojais ant denių. Keliaujantieji vandeniu įpratę vieni kitiems pamojuoti. Nuo krantų moja ir žvejojantieji, jie neširsta, kad burzgiantis vandens transportas išbaido žuvis. Kai kuriose upės vietose įrengti šliuzai man priminė nuotaikingą Jerome'o K.Jerome'o romaną "Trise valtyje, neskaitant šuns".

Pilių - kaip grybų

Po Burgundiją smagu keliauti ir automobiliu. Ypač jei jis nedidelis, nes tokį lengva pastatyti. Čia net provincijoje džipų pamatysi retai - vieną kitą. Bent jau Burgundijoje daugiausia juos turi vynininkai, matyt, dėl praktinių sumetimų. Tačiau keliuose ir gatvėse dažnai galima pastebėti senovinių mašinų. Prancūzai jas mėgsta dėl jiems būdingo prieraišumo prie senienų, dažniausiai paveldimų iš kartos į kartą, ir, matyt, dėl įgimto estetikos jausmo. Sėdę į mašiną dairėmės po provinciją - kalvotas apylinkes, kaimus, žvilgsniu užkabindami už viduramžių pilių kuorų. Nuo kelio senus mūrus ne visada pastebėsi, kai kurie slepiasi ūksmingų medžių parkuose. Jei važiuojant pro šalį pradeda bėgti akmeninė arba mūrinė tvora, reikia atidžiai žiūrėti, kad pamatytum vartus ir link pilies vedančią alėją. Medžių proskynoje šmėsteli orus statinys.

Burgundijoje daugelyje kaimelių stūkso bent viena pilis. Į kai kurias patekti ir pamatyti, kaip gyveno ar tebegyvena aristokratai, galima nusipirkus 4-9 eurus kainuojančius bilietus. Įspūdinga: masyvios medinės girgždančios durys, senoviniais baldais apstatyti kambariai, gobelenais dekoruotos sienos, aristokratų portretai, didžiuliai židiniai, kuriuose ne vieną šimtmetį ugnis šoka savitą šokį. Pilis išlaikyti savininkams kainuoja nemažus pinigus. Kai kurie šeimininkai maloniai sutinka turistus, sumokėjusius už galimybę pasivaikščioti tarp viduramžių mūrų, kaip gidai rengia ekskursijas pilies svečiams, nuomoja jas įvairiems renginiams, patys rengia šventes ar koncertus apylinkės gyventojams.

Būna, kad paveldėtojas neturi pakankamai lėšų, o gal ir noro tinkamai prižiūrėti šeimai priklausančios pilies. Jei ši laikoma architektūros paminklu, įsikiša valstybė. Kai nuvažiavome apžiūrėti Pietų Burgundijoje esančios XIII amžiaus Brancion pilies, bilietus pardavinėjanti darbuotoja paaiškino, kad restauravimo darbais rūpinasi regiono valdžia, nes valstybė 50-iai metų perėmė nuosavybės teisę. Pilis tvarkoma, ir nors savininkas išsivežė visus baldus, ji yra labai įdomi kaip architektūros paminklas. Be to, turistus traukia ir šalia esantis kaimelis bei bažnyčia, skoningai įrengti sodeliai. Vienoje terasų, nuo kurios matyti nuostabi burgundiška panorama, atidarytas restoranas, kitose kaimelio vietose - suvenyrų parduotuvėlės.

Įdomus kelias į Burgundijos sostinę Dižoną, nes visur plyti akimis neaprėpiami vynuogynai. Čia gaminamos vienos garsiausių Prancūzijos vyno rūšių: Chambertin, Musigny, Chablis Vaudesir, Romanee-Conti, Corton-Charlemagne, Pouilly-Fuisse, Clos Vougeot, Pommard, Volnay, Meursault, Saint-Georges, Richebourg, Montrachet, Morgon ir kitos. Šiose apylinkėse pilių pridygę tarsi grybų, vienoje vietoje suskaičiavome net penkias, stūksančias greta viena kitos. Kitur jų mūrai - kas porą kilometrų. Pilyse galima apsilankyti, degustuoti ir įsigyti vyno.

Seno mūro namuose vėsu

Garsios burgundiško vyno rūšys pavadintos vietovių vardais. Sustojome Saint Georges miestelyje paragauti vienos iš čia gaminamų rūšių vyno - Nuits-Saint-Georges. Keturios taurės gėrimo kainavo 23 eurus. O štai už ąsotėlį vietinio baltojo vyno Vire kaimelyje sumokėjome... du eurus 40 centų - beveik 10 kartų mažiau. Čia nėra turistų srautų. O vynas skanus ir itin gaivus karštą dieną.

Uchizy kaimelyje pirkome vietinio, brolių Talmardų spaudžiamo baltojo vyno. Suprantama, iš pradžių ragavome. Prancūzai vyno rūsiuose dažniausiai perka ne buteliais, o dėžėmis. Burgundijos vynininkai turi nuolatinių klientų, o geresnis, originalesnio skonio vynas išperkamas nesulaukus naujojo derliaus.

Akmens ir mūro kaimai dvelkia senove. Namai statyti XV-XVIII amžiuje, kai kurių rūsiai mena net XIII amžių. Akmenimis grįstos siauros gatvelės likusios tokios pačios, kokios buvo viduramžiais. Ypač gražus yra Beaune miestelis, kuriame - bene didžiausia architektūrinių paminklų koncentracija. Ten yra garsioji flamandiško stiliaus inspiruota ligonių prieglauda "Hotel-Dieu", veikusi nuo 1452 metų. Ji pastatyta tuometinio Burgundijos kanclerio Nicolas Rollin, prieš mirtį nusprendusio tokiu originaliu būdu išpirkti daugybę savo nuodėmių. Prieglauda išsaugojo ne tik nuostabų interjerą - medžio drožinius, paveikslus, gobelenus, bet penkis šimtmečius išgyvenusias tokias detales kaip virtuvės rakandai, vaistinės indai ar ligonių lovas skiriančios raudono šilko užuolaidos.

Daugumoje didesnių kaimų (vis norėjosi vadinti juos miesteliais) yra barų ir nedidelių restoranų. Vietos žmonės čia ateina vakaroti, gurkšnojant vyną paplepėti su kaimynais. Daug vadinamųjų vynininkų namų: pirmame aukšte arba pusrūsyje - patalpos vynui laikyti, pakilus laipteliais į turėklais aprėmintą terasą, patenkama į gyvenamąją namo dalį. Prancūzams patinka namus puošti vazonais su gėlėmis ir įvairiais stilingais mažmožiais: medinėmis pašto dėžutėmis, variniais durų varpeliais, pintinėlėmis su džiovintais augalais... Seno mūro namuose vasarą vėsu. Ypač karštomis dienomis vietos žmonės langus užveria langinėmis.

Miela "blusinėti"

Prancūzai neįsivaizduojami be "blusų" turgaus. Burgundijoje aplankėme kelis kaimus, kuriuose savaitgalį galima buvo "pablusinėti". Informaciją, kada ir kur bus turgus, galima rasti turizmo biuruose arba internete. Kalbama, kad anksčiau juose būdavo daugiau antikvarinių vertybių. Tačiau kai kilo didelis užsieniečių susidomėjimas (ypač didelė paklausa iš Amerikos, Olandijos, Šveicarijos, Anglijos, o neseniai, žinoma, ir iš Rytų Europos), kokybė gerokai suprastėjo. Dabar "blusų" turguose ant prekystalių prikraunama visko - nuo senovinių indų bei rakandų iki kičo dirbinių ir lietuviškų Gariūnų lygio prekių. Tačiau įdomių ar netikėtų daiktų mažuose, ne itin žinomuose kaimeliuose buvo nemažai. Matėme senų baldų, šviestuvų, buities daiktų, papuošalų. Dauguma smulkių prekių nebrangios - nuo 50 centų iki 5-6 eurų. Pasimatavome... puikius odinius amerikiečių kareivių aulinius batus.

"Blusų" turguje žmonės mielai bendrauja, tariasi, kas ką norėtų įsigyti ar kitą kartą parduoti. Viena gal 10 metų mergaitė siūlė nuspalvintų akmenėlių, virtusių boružėmis ir vabaliukais. Pasakojo, kad išdažė juos kartu su mama. Akmeninė boružėlė dabar nutūpė ant mano palangės Vilniuje.

Norus išpildo pelėda

Į didžiausią regiono miestą išsirengėme priešpaskutinę viešnagės dieną. Burgundijos sostinė Dižonas, vadinama Burgundijos kunigaikščių miestu, turistus traukia ne tik nuostabia architektūra, bažnyčiomis, vienuolynais, polichrominėmis lakuotomis čerpėmis dengtais stogais, tapusiais neatskiriama burgundiško urbanistinio peizažo dalimi, bet ir nepaprastai sena bei įdomia istorija: pirmasis Castrum su 33 bokštais čia įsikūrė dar 280 metais, Burgundijos sostine miestas tapo 475 metais, o Dižono pavadinimas pirmą kartą paminėtas 550-aisiais. Svarbiausi čia - Burgundijos kunigaikščių rūmai, pastatyti 1366 metais Philippe'o le Hardi - pirmojo Valua atstovo. Juos, kaip ir visus Dižono muziejus, galima aplankyti nemokamai. Tie, kurie domisi XIV-XIX amžiaus italų ir prancūzų daile, gali nueiti į XVII amžiaus rūmuose įsikūrusį Magnin muziejų, kam įdomi archeologija - į Benediktinų abatijoje įsikūrusį archeologijos muziejų, o kam patinka Burgundijos viduramžių menas - aplankyti Bernardinų vienuolyno bažnyčioje įsikūrusį sakralinio meno muziejų. Bene įdomiausias yra burgundiškasis buities muziejus, skoningai įrengtas su autentiškomis amatininkų dirbtuvėmis, siuvyklomis, kirpyklomis, vaistinėmis, krautuvėmis, pilnomis kasdienio gyvenimo detalių.

Dižonas dar vadinamas ir garstyčių sostine. Jis garsus ir savo virtuve. Daugelyje Dižono kavinių ir restoranų galima paskanauti mums egzotiškų varlių kojyčių ir sraigių, kurios laikomos burgundų virtuvės simboliu.

Dižono centre - raizginys vien pėstiesiems skirtų gatvelių. Čia daugybė restoranų, kavinių, mažų ir didesnių parduotuvių, turistams skirtų prekyviečių. Senamiestyje ant šaligatvio ir grindinio yra paslaptingų ženklų - metalinių plokščių su pelėda ir rodykle. Jei seksi pelėdos pėdomis, trumpiausiu keliu apeisi svarbiausias istorines miesto vietas ir galiausiai rasi siaurutėje Pelėdos gatvėje esančios Notre-Dame bažnyčios sienoje įmūrytą akmeninę pelėdą. Manoma, kad palietus jos galvą ranka, išsipildys sugalvotas noras. Tuo tiki, matyt, ne tik vietiniai, bet ir turistai: nuo prisilietimų pelėdos galvutė visai nuzulinta. Kiek padvejojusi, ir aš sugalvojau norą. Dabar lauksiu, ar Dižono pelėda padės svajonei tapti realybe.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"