TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Šv. Jokūbo keliu - palaimos link

2012 09 21 8:08
Nijolės Storyk nuotraukos/Šv. Jokūbo keliu gali žingsniuoti mėnesį, du, ištisus metus, o gal ir visą gyvenimą.

Ispanijos Santjago de Kompostelos miestas ir jo link vedantis Šv. Jokūbo kelias (Camino de Santiago) ne tik piligrimams, bet ir visiems mirtingiesiems skamba it burtažodis. Kodėl šiais laikais žmonės ryžtasi eiti pėsčiomis bene 800 kilometrų su sunkia kuprine ant pečių ir lazda rankoje?

Prieš rengiantis į piligriminę kelionę kilo daug abejonių, ar pavyks. Kiek teko skaityti ar girdėti iš pasakojimų ir aprašymų, ji gana sunki. Nueiti pėsčiomis tenka beveik tūkstantį kilometrų.

Prieš metus Prancūzijoje per Sekmines man drauge su 10 tūkst. maldininkų iš viso pasaulio pavyko įveikti pėsčiomis beveik 100 kilometrų nuo Paryžiaus iki Šartro katedros. Taigi šioks toks ėjimo bagažas sukauptas.

Žinoma, Sekminių procesija nėra tas pats kaip piligrimų kelias. Šis atstumas vingiuoja per Pirėnų kalnus, tai sunkiausias ruožas pėsčiajam. Gali eiti vienas, kiek pats nori. Gali žingsniuoti mėnesį, du, ištisus metus, o gal ir visą gyvenimą. Kiekvieno valia rinktis.

Sau pasakiau: "Ne einu, bet važiuoju. Ne viena, o su grupele ir gide." Juk įmanoma ir taip keliauti šventuoju keliu, jei neturi užtektinai atostogų. Noras buvo toks didelis, kad dingo abejonės. Galbūt kada nors likimas lems visą kelią nueiti pėsčiomis. Dabar važiuoju autobusu ir trumpą ruožą einu.

Apie kelionę užsiminiau bičiulei Reginai, su kuria pernai ėjau į Šartrą. Ji tikra žygeivė - tuokart batai net kojų nepritrynė. Vadinasi, gali drąsiai eiti ir Šv. Jokūbo keliu.

Piligrimė Regina laiminga - pagaliau pamatė Santjago de Kompostelos katedrą.

Nėra konkretaus atsakymo

Į piligriminės kelionės autobusu programą buvo įtrauktas ne tik Šv. Jokūbo kelias, bet ir kitos šventosios vietos: Lenkijoje - Čenstakavos vienuolynas, Vokietijoje - pažintis su krikščioniška "Agnus Dei" bendruomene, Prancūzijoje - Tezė ir Lurdas. Tačiau svarbiausias tikslas - Ispanijos Santjago de Kompostelos miestas, kurio katedroje palaidotas apaštalas Jokūbas.

Piligrimų kelio pabaiga, kur esą išsipildo visos svajonės, laikomas vadinamasis Žemės Kraštas - Fistera - prie Atlanto vandenyno. Iki Amerikos atradimo buvo manyta, kad šioje vietoje baigėsi žemė. Kai piligrimai atpėdina prie vandenyno, tradiciškai čia palieka senus apdarus ir sudegina suplyšusius batus.

Iki čia ateiti svarbu vien dėl to, kad kaip ženklą, jog tikrai ten buvai, parsivežtum piligrimo kelio simbolį - kriauklę. Ji padeda neišklysti iš kelio ir eiti tinkama kryptimi.

Šiek tiek užbėgsiu įvykiams už akių pasakydama, kad viskas šiame kelyje neturi nei pradžios, nei pabaigos, tarsi susipina ir sukasi kaip margas gyvenimas. Atrodo, kad jau baigėsi kelias, o pajunti, jog tai dar tik pradžia. Susidaro magiškas ratas ir jame gera būti, užmiršti viską, kas vyko praeityje, kas buvo nereikšminga. Tarsi iš naujo pradedi gyventi, kitomis akimis regėdamas tai, ką tau davė ši, galbūt svarbiausia gyvenimo diena. Šv. Jokūbo kelias - kiekvieno piligrimo dvasinis patyrimas ir išgyvenimas, šis kelias saugo daugybę paslapčių, kurias jam tyloje patikėjo kiekvienas ėjusysis.

Akimirka ant kalvos, kai deginami vilčių laiškeliai.

Norų lapeliai

Dabartiniai piligrimai turi naujų tradicijų, kurios lengvai prigijo ir nuolat puoselėjamos. Kelionės pradžioje Prancūzijoje, nedideliame viduramžių miestelyje Le Piui an Velė, anksti ryte piligrimai susirenka į pamaldas bažnyčioje. Po mišių kunigas palaimina žygeivius ir palinki laimingos kelionės.  

Čia visi gavome po tuščią lapelį, kuriame užrašėme savo norus ir svajones, linkėjimus ir pageidavimus. Juos įdėjome į specialią dėžutę, stovinčią prie šv. Jokūbo statulėlės.

Į Žemės Kraštą prie Atlanto vandenyno turime nunešti ne savo lapelį, bet svetimo žmogaus, kuris jį taip pat buvo įdėjęs į dėžutę. Išsitraukiau lapelį, kuris buvo parašytas vokiečių kalba, tad gan lengvai jį perskaičiau. Moteris norėjo, kad jos duktė būtų sveika ir laiminga. Atsidūrusi prie Fisteros kyšulio jį sudeginau ant uolos tikėdamasi, kad tai padės nepažįstamajai iš Vokietijos susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą.

Mano draugė ištraukė lapelį, parašytą jai nesuprantama kalba, nesupratome ir mes. Tačiau nuraminau ją sakydama, kad nebūtina perskaityti, kas parašyta. Svarbiausia - naujos tradicijos esmė - lapelį nunešti iki Atlanto vandenyno ir ant uolos sudeginti. Įdomu, ar piligrimai sugebėjo perskaityti, ką parašėme lietuviškai?!

Kelionės pabaiga. Kriauklė stulpe, ji veda atgal namo.

Piligrimų pasai

Bažnyčioje taip pat gavome piligrimų pasus, mat be jų nepatektume į vadinamąsias nakvynės prieglaudas. Jos irgi dalis kelio ir daugeliui buvo naujas patyrimas. Čia pernakvoti kainuoja 3 eurus, kaip tikrame viešbutyje galima užsisakyti pusryčius.

Viename kambaryje dviaukštėse lovose miega apie dešimt piligrimų. Atėjusieji anksčiau užsiima geresnes vietas, tačiau niekas negali pabėgti nuo naktinio miegančiųjų knarkimo. "Orkestro" dūzgesys nutyla tik paryčiais, o penktą valandą piligrimai išprašomi iš nakvynės namų.  

Šv. Jokūbo kelyje sutiktos dvi piligrimės vokietės pasakojo, kad keliauja ne pirmą kartą ir norėdamos gerai išsimiegoti renkasi jaukų viešbutėlį. Žinoma, nakvynė yra keleriopai brangesnė, bet kai nuovargis lenkia prie žemės, visiškai nesvarbu, kad ištuštės piniginė.

Jos net įsigudrino kai kuriuos trumpus kelio ruožus nuo vieno miestelio iki kito nuvažiuoti taksi. Sakė, tai dariusios irgi iš didelio nuovargio. Ant nugaros jos, kaip ir visi piligrimai, nešėsi sunkias kuprines. Lazda, jei prireikia, batai būtinai storais padais,  nes kelias duobėtas, akmenuotas, ir kuprinė - pagrindiniai išskirtiniai piligrimų ženklai.

Mūsų nedidelė moterų grupė (drauge ėjęs vilnietės Nijolės vyras ir du vairuotojai piligrimų kategorijai nepriklausė), žinoma, išsiskyrė iš visų, kadangi nereikėjo mums tempti sunkių kuprinių: kelionės reikmenis laikėme autobuse, pasiimdavome tik tai, kas reikalinga tądien.

Vokietijoje gyvenome pas "Agnus Dei" vienuolyno vienuoles, kurios labai gražiai priėmė, pamaitino.

Pasirinkimas

Kol pasiekėme Fisteros kyšulį, mūsų grupės laukė tolima ir nelengva kelionė Šv. Jokūbo keliu, o paskui pasukome atgalios - namų link.

Piligrimai pėsčiomis nueina beveik tūkstantį kilometrų, mes automobiliu nuvažiavome per 7 tūkstančius.

Pėsčiomis ėjome tik apie 50 kilometrų, tiesiog juokingą atstumą. Tačiau patį įdomiausią ir turiningiausią ruožą, kuris dar kartą patvirtino, jog ne veltui žmonės eina iki Santjago de Kompostelos miesto pasimatyti su šv. Jokūbu. Tas 50 kilometrų atstumas nebuvo lengvas, kaip daugelis mūsų tikėjomės kelionės pradžioje. Ne visa grupelė įveikė ir šį ruožą. Itin alino Ispanijos vasaros karštis, kai kas neturėjo tinkamo apavo.

Raminantis vaizdas į Atlanto vandenyną.

Apipintas legendomis

Tolimaisiais viduramžiais žmonės ėjo pėsčiomis didelius atstumus ne norėdami pasipuikuoti fizinėmis jėgomis. Jie turėjo perduoti žinią kitiems, nes kitokių galimybių nebuvo. Piligrimystės esmės nevertėtų iškraipyti ir tapatinti su turistinėmis kelionėmis, nors ir turi tam tikrų bendrų bruožų. Piligrimas keliauja į šventąsias vietas, skatinamas dvasinių vertybių, noro geriau pažinti religijos istorines tiesas. Šv. Jokūbo kelias, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, - visų pirma krikščionybės ir tikėjimo kelias. Jo misija unikali ir išskirtinė, kuri nuo IX amžiaus išliko iki šių dienų.

Daugelis sako, kad Šv. Jokūbo kelias yra stebuklingas. Tais stebuklais žmonės nori tikėti, todėl ir eina. Jau esama liudininkų, kurie gavo šv. Jokūbo palaiminimą.

Pirmą naktį nakvojome prieglaudoje prie Sebreroso miesto. Šių piligrimų namų savininkas ispanas įkūrė nakvynės namus, kai pats patyrė piligrimų kelio šventąją galią. Jis sunkiai sirgo ir ryžosi dar vienam išbandymui, norėdamas pagyti, ėjo šv. Jokūbo keliu. Kiek laiko ėjo, sunku pasakyti, bet dabar yra beveik sveikas ir džiaugiasi gyvenimu, pats tarnaudamas piligrimams.

Piligrimų prieglauda kalnuose, viduje - labai jauku, įrengti visi patogumai.
Piligrimai stabtelėjo Lurdo mieste Prancūzijoje.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"