TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Šventoji Žemė be šiltų šypsenų (II)

2014 09 19 6:00
Tūkstantmečių istoriją menančio Jeruzalės miesto panorama. Ritos Banuškevičiūtės nuotraukos

Izraelyje ir Palestinoje šio pavasario gale ir vasaros pradžioje mes, klajūnų lietuvių pora, su turistų kuprinėmis ant pečių praleidome šešiolika dienų. Pirmojoje dalyje ("Lietuvos žinios", š. m. liepos 25 diena) surikiavęs įspūdžius iš piligriminio žygio pėsčiomis vadinamuoju Jėzaus keliu, nuo Nazareto iki Kafarnaumo bei Negyvosios jūros, antrojoje – dalijuosi pasakojimu apie kelionę per Palestinos žemes, Jeruzalę, iki piečiausio Izraelio taško – prie Raudonosios jūros besiilsinčio Elato.

Nusileidę nuo žydų pasipriešinimo romėnams simboliu tapusio Masados tvirtovės kalno, tarpmiestiniu autobusu keliavome Palestinoje, Vakarų Krante, įsikūrusio Jericho miesto link. Jis daugelio istorikų yra laikomas seniausiu žmonijos istorijoje nuolat apgyvendintu miestu. Pirmoji gyvenvietė šalia oazės įsikūrė maždaug prieš 12 tūkst. metų.

Izraelio bendrovių autobusai į Palestinos miestus bei gyvenvietes neužsuka, pagrindiniame kelyje stoja šalia įvažiavimo į juos, kur įsikūrę Izraelio karinės policijos arba kariuomenės kontroliuojami patikros punktai. Maždaug šimtu šių nuolatinių (ir dar keliskart daugiau judriųjų) užkardų izraeliečiai iš esmės visiškai kontroliuoja palestiniečių judėjimą po Vakarų Kranto teritoriją. Leidimus vykti už jos ribų turi tik labai menka saujelė išrinktųjų.

Iki Jericho centro nusigavome taksi. Išlipę iš karto patraukėme vietinių dėmesį. Būrys įvairiausių paslaugų, maisto, nakvynės siūlytojų kaip Šiaurės Afrikos šalyse neapspito tik todėl, kad tokius klajūnus kaip mes čia galima ant dviejų rankos pirštų suskaičiuoti: vaikščiodami Jericho gatvėmis nė vieno europietiško veido tą vakarą nematėme.

Iš maisto užeigų ir kavos bei arbatos gėryklėlių vietiniams einant pro šalį aidėjo pasiūlymai sukirsti kebabų, išlenkti karšto gėrimo puodelį ar parūkyti vandens pypkę – šišą. Keliskart pasiteiravę, kur galima pigiau apsistoti, sužinojome, kad „Samio hostelyje“. Šis įsikūręs priemiestyje, iki kurio už kelis šekelius nukeliavome vietinių noriai naudojamu keleivinių mikroautobusų servisu – šeirutu.

Elektra – ne būtinybė

Suderėję nakvynės kainą ir miniatiūriniame kambariuke su senais kilimais ir dviem girgždančiomis lovomis palikę kuprines, gurgiančiais pilvais keliavome atgal į miestą medžioti vakarienės. Kaip ir reikėjo tikėtis, pasiūlymai, kur vakarieniauti, pasipylė jau į miesto centrą keliaujant šeirutu. Lyg dideliame arabiškame turguje: visi vieni kitus pažįsta, jei pats pasiūlyti negali, žino „draugą“, kuris už atitinkamą kainą pasiūlys pačią geriausią paslaugą. Žinoma, dažnai geriausią jam, o ne tikrųjų vietos kainų neišmanančiam žaliam turistui.

Kad jau nesame tokie žali, tai pirmo pasitaikiusio jauko nečiupome. Pavakarieniavome viename nuošaliau nuo centro įsitaisiusiame pustuščiame restorane. Jo šefas atrėžęs porą gabalų nuo priešais įėjimą kabaliavusios ožkos skerdenos iščirškino puikių šašlykų. Iš anksto suderėta sąskaita už vakarienę pasirodė tik šiek tiek mažesnė, nei jau buvome spėję įprasti Izraelio pusėje.

Virtuvės šefas iš rankų nepaleisdamas cigaretės noriai bendravo, paprašė nuotraukos kartu, paaiškino, kur kokie prie patiekalo pagardai, bei pasakojo, kaip rožinius kalafiorus burokėliais dažė. Prie šašlykų gavome įvairiausių garnyrų su gausiai čia vartojamomis įvairiomis raugintomis daržovėmis.

Grįžę į nakvynės namus, kuriuose tą naktį buvome vieninteliai svečiai, sužinojome, kad dingo elektra. Kodėl? Savininko sūnus turėjo atsakymą: elektra į miestą atiteka iš Izraelio elektrinių. Šie kada nori įjungia, kada nori išjungia. Kodėl šalia esančioje gatvėje šviesos žibėjo, atsakymo nepavyko išgirsti. Kai pabodo laukti išganingos elektros srovės, nusprendėme, kad tiks ir mobiliuosiuose telefonuose įmontuoti prožektoriai. Jais pasišviesdami radome ant paskutinio varžto kabančią kriauklę bei suskilusį veidrodį ir atlikome vonios procedūras, tada prigulėme tvankiame kambaryje. Svarbiausias jo prietaisas ventiliatorius, deja, ne mechaninis.

Įspūdingas vienuolynas kalnuose

Šalia kalno prigludęs Kristaus gundymo vienuolynas pasitinka amžių slėpiniais.

Prieš aušrą iš minareto, besistiebiančio į dangų priešais nakvynės namų langus, pasigirdo pirmoji dienos malda. Per sapnus paburbuliavę, kad Dievas būtų teisingesnis, jei leistų bent išsimiegoti, sulaukėme ryto. Dienos tikslas – apžiūrėti Jerichą ir jo įžymybes – prasidėjo nuo vizito į turizmo centrą. Ten nemokamai gavome žemėlapį su svarbiausių objektų koordinatėmis ir paslaugų išaiškinimą, kaip kur nusigauti.

Įdomiausias iš Jeriche aplankytų objektų – aukštai kalne įsikūręs stačiatikių Kristaus Gundymo vienuolynas, gyvuojantis nuo VI amžiaus. Išvydome relikvijas - eksponuojamų vienuolių kaukolių ir griaučių. Žvelgdami į kerinčią kalnų slėnio panoramą, pasivaišinome nemokama vienuolių kava ir arbata.

Išėjus iš vienuolyno prisistatė asilų vadeliotojai, atkakliai siūlantys parkeliauti atgalios raitomis. Keturgubai numušę jų pasiūlytą pradinę kainą, užsiropštėme gyvūnams ant nugarų ir kikendami pasileidome į kelią atgal iki aikštelės, kur laukė mus čia atvežęs gatvėje nusamdytas vairuotojas. Tačiau įpusėjus maždaug penkiolikos minučių kelionei supratome, kad nuolaidos turi savo kainą. Vienas vadeliotojų ėmė garsiai dūsauti, kosėti ir griebėsi už širdies, tvirtindamas, kad likusią kelio dalį pajėgs įveikti tik tada, kai primokėsime antra tiek. Metę asilus ir jų vadeliotojus, po ilgo kivirčo sumokėjome dalį sumos ir kelis šimtus metrų nukulniavome pėsčiomis.

Šventė ne visiems

Antrą naktį praleidę viešbutuke, kuriame ir vėl iš vakaro dingo elektra, rytą susipakavome mantą ir nuo Izraelio patikros punkto tarpmiestiniu autobusu iškeliavome į vieną svarbiausių kelionės tikslų – Jeruzalę. Atvažiavę į autobusų stotį iš jos tramvajumi patogiai nuvykome iki aukštomis mūro sienomis apsupto senamiesčio – jaffos.

Jeruzalės senamiestis, padalytas į keturis – žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų - kvartalus, yra tarsi atskiras miestas mieste. Nemenką dalį užima turgus, primenantis kitų Artimųjų Rytų šalių senamiesčius. Kol kitapus senojo miesto sienų didmiesčio ritmu verda Jeruzalės gyvenimas, įžengęs į senamiestį pasijunti patekęs į vienintelį tokį pasaulyje religijų katilą.

Kaip visi katalikų keliai veda į Romą, taip per keturias dienas įsitikinome – visi žydų keliai veda prie Raudų, dar vadinamos Vakarine, sienos. Pataikėme atvykti per vieną didžiausių Izraelio švenčių – Jeruzalės dieną, per kurią minimas šventojo miesto atgavimas po Šešių dienų karo su aplinkinėmis arabų valstybėmis. Tądien iš viso Izraelio suplaukusios minios su muzika, dainomis ir šokiais pro miesto centrą traukia Raudų sienos link. Žydai švęsti išties moka: tokios vieningos masinės euforijos gali pavydėti bet kuri pasaulio tauta. Panašią Lietuvoje būtų galima įsivaizduoti nebent tada, jei krepšinio rinktinė vienu sykiu laimėtų olimpiados, pasaulio ir Europos čempionatų auksą.

Kol žydai siautė šventės sūkuryje, senamiesčio musulmonų kvartale vyko grandiozinis karinės policijos reidas. Kratomi gyvenamieji namai, keletas antrankiais surakintų vyrų ir paauglių buvo išlydimi į sulaikymo vietą. Automatais ginkluotų karinės policijos būrių šiame mieste, ypač senamiestyje, apstu, tačiau netrukus prie jų pripranti, veik nepastebi. Vieniems automatais ginkluoti pareigūnai asocijuojasi su pavojais, kitiems - priešingai. Tokia šios šalies kasdienybė – manyk, ką nori. Šiek tiek erzina tai vienoje, tai kitoje gatvėje netikėtai iškylančios policijos užkardos. Jei į priekį kulniavai viena gatve, nereiškia, kad po pusvalandžio ta pačia galėsi grįžti atgal.

Jeruzalės diena – šventė ne visiems.

Žydai lauk neveja

Kadangi apie tūkstantmečių istoriją menantį Jeruzalės paveldą LŽ puslapiuose esame rašę jau ne kartą, tų pačių enciklopedinių faktų minėti neverta. Pateiksiu tik vieną praktinį patarimą. Jei ketinate patekti į už Raudų sienos esantį Uolos kupolą, iš toli spindintį auksu, ir Al Aksos mečečių kompleksą, bet nesate Mahometo sekėjas, galite tai padaryti tik kartą per dieną nurodytą valandą. Net ir palaukę netrumpoje eilėje nesitikėkite, kad į žymiausių Jeruzalės musulmonų šventovių vidų būsite įleisti. Kaip aiškino priešais mečetę paunksnėje įsitaisęs pusamžis musulmonas su Koranu rankose: Šventoji knyga kitatikiams užeiti į mečetę nedraudžia. „Tiesiog tokia politika“, - mirktėjo žvitrus vyriškis.

Štai žydai į sinagogas svetimšaliams užeiti leidžia. Kaip ir teritorijoje priešais Vakarinę sieną, joje vyrai ir moterys Dievą garbina atskirai. Šeštadienio vakarą, kai visas žydų kvartalas dūzgė švęsdamas šabo pabaigą, užsukau į vieną sausakimšų sinagogų, kurioje buvo tiršta it bičių avilyje. Niekas atgalios manęs neapgręžė ir religinių mano įsitikinimų netikrino. Tik vienas iš skrybėlę dėvinčių vaikinų keliskart timptelėjo už džemperio gobtuvo. Supratau, kad Dievo namuose būti nepridengta galva nevalia - pasitaisiau.

Prieš tai, paskutinę dieną Jeruzalėje, nukeliavome ir į šalia esantį Betliejų. Nors nuo Jeruzalės iki Jėzaus gimimo vietos tik dešimt kilometrų, Betliejus jau kitoje valstybėje. Izraelio autobusų bendrovės nedirbo, o taksistai už 150 šekelių siūlėsi pavežti tik iki Izraelio ir Palestinos sienos. Suprask, vėliau, kad nusigautum iki tikslo, palestiniečių taksi teks pakloti antra tiek.

Krepšininkas iš Betliejaus

Paprotino mus jaunimo viešbutyje dirbantis palestinietis – juk šabą švenčia tik žydai. Išėjus pro rytinius senamiesčio vartus musulmonų kontroliuojamoje Rytų Jeruzalėje miestas virė it įprastą dieną. Sumokėję už kelionę 8 šekelius, jau po pusvalandžio išlipome Betliejuje.

Aplankę pagrindinę šventovę, kurios katalikiškoje dalyje, prie biblinės Jėzaus Kristaus gimimo vietos, vieni kitiems per galvas lipo italų turistai, nutarėme iš arti išvysti Vakarų Krantą ir Izraelį skiriančią sieną, besidriekiančią Betliejaus priemiesčiu. Šiuo metu baigta apie 440 kilometrų iš planuotų 700 betotinio 8 metrų aukščio ir 3 metrų pločio atitvaro, kuriuo Izraelis siekia visiškai apjuosti Vakarų Krantą. Siena išpaišyta okupaciją smerkiančiais šūkiais ir simbolinėmis rašytinėmis Palestinos vaikų svajomis apie gyvenimą laisvėje, o ne kalėjime. Ją savo visame pasaulyje išgarsėjusiais grafičiais ištapė ir britų menininkas, pasivadinęs Banksy.

Dairantis į sieną prie mūsų stabtelėjo sukriošęs „Renault“, o jame sėdintys du neaiškios išvaizdos veikėjai primygtinai siūlėsi surengti ekskursiją į šalia Betliejaus esančią pabėgėlių stovyklą. Kadangi mandagus atsisakymas neįtikino, po trečiąkart piktai ir griežtai pakartoto „ne“, jie ėmė prašyti sušelpti, bet ir išmaldos nesulaukę nukeliavo savais keliais.

Užsukome pavalgyti į vietos užkandinę. Jos savininkas, pamatęs žalius marškinėlius su užrašu „Lithuania“, tuoj pat suskubo spausti ranką ir čiauškėti apie krepšinį. Nors čia futbolas kur kas populiaresnis, bet jis dėl krepšinio alpstąs. Po kelių minučių jau žinojome visus jo sportinius laimėjimus vaikantis oranžinį kamuolį.

Palestinos žmonės bendravo noriai. Kai kas galėtų sakyti, kad tai tik arabiškas turgiškumas, siekiant nulupti kiekvieną papildomą grašį iš turistų. Bet nors ir pasitaikė sutikti nesmagių tipų, daugelio žmonių šypsniai, rankos paspaudimai ir pasisveikinimai buvo nuoširdūs. Kontaktas su svetimšaliais daugeliui vietinių yra vienintelė galimybė prisiliesti prie kitoje sienos pusėje esančio pasaulio.

Grilis ant Elato uolų

Pirmąsias vienuolika kelionės dienų praleidę ant kojų, iš Jeruzalės per Negevo dykumą autobusu nudardėjome į siaurame plyšelyje prie Raudonosios jūros, tarp Jordanijos ir Egipto, įsiterpusį Elatą. Izraeliui priklauso tik 12 kilometrų, bet strategiškai labai svarbaus pajūrio ruožo.

Pats Elatas, nors saulė čia šviečia 360 dienų per metus, didelio įspūdžio nepaliko. Na, tokia ramesnės mūsų Palangos versija su vietiniais herojais ir gražuolėmis bei laikiną būsto nuomą siūlančiais seniokais.

Paplūdimys čia uolėtas, auksinio smėliuko nė kvapo. Karštis birželio pradžioje - jau svilinantis, paplūdimio termometrų švieslentės dieną nuolat prisukdavo daugiau nei 40 laipsnių. Išlipi iš jūros, o po pusvalandžio - ir vėl visas žliaugi prakaito upeliais, tad neri į vandenį bent trumpam atsigaivinti.

Per keturias dienas Elate baigę ištrinti europietiško gymio bruožus, paskutinį rytą grįžome atgal į Tel Avivą, iš kur laukė skrydis į Vilnių. Iki tol spėjome išsimaudyti šiltoje bangomis vilnijančioje Viduržemio jūroje ir dar kartą pasigailėjome, kad Tel Avivui negalėjome skirti daugiau laiko. Paplūdimiai čia, kitaip nei Elate, smėlėti ir tvarkingi, o miestas - europietiškai atsipalaidavęs, kosmopolitinis. Net skrybėlėtųjų žydų chasidų, kurie užkalbinusiam užsieniečiui nė žodžio nepratars, beveik nesutiksi. Skirtingai nei Jeruzalėje, kur jų tiršta.

Paskutinis praktinis patarimas – į Tel Avivo Beno Guriono tarptautinį oro uostą pasistenkite atkeliauti bent prieš tris valandas iki skrydžio. Patikra čia kur kas ilgesnė, nei esame pratę. Be to, naudojantis kai kurių, ypač pigių oro linijų paslaugomis, teks keliskart pasivažinėti nuo vieno terminalo iki kito. Perėję visas saugumo procedūras, įlipome į lėktuvą ir tuokart tarėme „Shalom!”

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"