TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Šventoji Žemė be šypsenų

2014 07 25 6:00
Gyvybės paieškos Negyvosios jūros paplūdimyje. Ritos Banuškevičiūtės nuotraukos

Per šešiolika dienų, pavasario ir vasaros sandūroje praleistų keliaujant po Izraelį ir Palestiną, keliskart teko išgirsti vietos gyventojus klausiant – o kodėl taip keistai sumanėte čia atvykti? Jei puikias atostogas įsivaizduojate kaip pasilepinimą saule prie viešbučio, kuriame "viskas įskaičiuota", baseino, pasaulyje apstu kur kas ramesnių ir pigesnių šalių.

Kodėl? Bus įdomu!

Į Šventąją Žemę traukė ne tai. Pasirinkdami ten keliauti, neabejojome, kad bus įdomu. Jau nuvykę įsitikinome, kad kiekviena praleista diena to verta. O ir lėktuvo bilietai į abi puses tiesioginiu pigių skrydžių oro linijų maršrutu iš Vilniaus į Tel Avivą kainuoja daugmaž penkis šimtus litų. Nutarėme pasinaudoti proga ir po kiek ilgesnio nei trijų valandų skrydžio susipažinti su tūkstantmečių istoriją menančiu paveldu, savita kultūra ir vietos gyventojų pasaulėžiūra.

Šalis, nors ir sunkiai suskaičiuotum galybę turizmo objektų, tikrai nėra standartinė turistinė. Šypsenomis, ištiestomis rankomis ir tūpčiojimais savarankiškų klajoklių, įsitikinome, niekas nepasitinka. Gilintis į dešimtmečius nesibaigiančio konflikto Artimuosiuose Rytuose peripetijas šiame straipsnyje nematau prasmės. O pastarosiomis dienomis jis įsiliepsnojo nauju gaivalu. Taikaus sprendimo ieško ir neranda ne tik karo kirvio niekad neužkasančios konfliktuojančios šalys, bet ir visa pasaulio bendruomenė. Kaip lakoniškai tarstelėjo per kelionę sutiktas ten gimęs ir augęs izraelietis – išlieta per daug kraujo dėl mažo žemės lopinėlio. Kol atsakymas bus neapykanta, akivaizdus „mes ir jie“ susiskirstymas, tol tikėtis taikos paukštelių ir gėlyčių neįmanoma.

Beje, keliaujant į Izraelį reikėtų iš anksto žinoti, kur bent pirmąją naktį apsistosite. Oro uoste pasus tikrinanti pasienietė keliskart griežtu tonu to klausė. Pavyko išsisukti miglotu atsakymu – viešbutis prie Lietuvos ambasados, tikslų pavadinimą pamiršome. Antspaudo į atvykstančių į šalį piliečių pasą nebededa. Praktiška, nes vėliau keliaujant į kai kurias arabų šalis visų pirma tektų pakeisti pasą su tokiu antspaudu į naują. Pasienyje išduoda nedidukę tris mėnesius galiojančią įvažiavimo kortelę, kurią privalu nešiotis iki pat kelionės pabaigos.

Pernakvoję prie jūros aptiktame ekonominės klasės Tel Avivo jaunimo viešbutyje vieną naktį, kitą rytą susiruošėme į Nazaretą, kuris buvo pirmasis mūsų kelionės tikslas.

Autostopu užtrunka

Iš Tel Avivo į Nazaretą nusprendėme keliauti autostopu – ne kartą išbandyta praktika, leidžianti paprastai ir tiesiogiai megzti naujas pažintis su vietiniais. Viename garsiame užsienio keliautojų portale anksčiau buvome radę patikinimą, kad Izraelis – viena tinkamiausių šalių tokiems avantiūristams, kaip mudu su širdies drauge, pasiryžusiems bent dalį kelionės atstumų įveikti pakeleivingais automobiliais.

Maždaug šimto kilometrų ruožą šešiomis mašinomis nuvažiavome per pusdienį. Išvados? Ne viskas gryna teisybė, ką internete rašo. Vairuotojai stoja, bet prieš stodami, gerokai pagalvoja. Nors vietiniai, be automobilio norėdami nukakti į šalia vienas kito išsibarsčiusius miestukus, neretai patys kelia nykštį, europietiška išvaizda ir didelė kuprinė ant pečių iškart išduoda – kitoks, neaiškus.

Krikšto akimirka Jordano upėje.

Gal atsitiktinumas, bet penki iš šešių stabtelėjusių pavežti vairuotojų buvo arba užsienyje studijavę ir patys tokiu būdu ten keliavę jaunuoliai, arba užsienietes vedę vietos gyventojai. Jų teigimu, autostopas Izraelyje – ne pats tinkamiausias keliavimo būdas. Izraeliečiai, nuolat gyvenantys įtampos židinyje, nepatikliai žvelgia į tokius keliautojus. Sulaukėme patarimo: iškeltas lapas su kelionės tikslo pavadinimu turėtų suveikti geriau parašytas hebrajiškais, o ne lotyniškais rašmenimis.

Izraelio arabų (nepainiokite su palestiniečiais) sostine vadinamas Nazaretas nėra didelis miestas. Iš jo kitą dieną pėsčiomis iškulniavome 65 kilometrų piligrimų maršrutu, vadinamu Jėzaus keliu. Jis iki Galilėjos ežero yra nusidriekęs per vietas, per kurias prieš du tūkstantmečius taip pat keliaudavo Jėzus Kristus, skleisdamas Dievo žodį.

Su šortais į bažnyčią – nevalia

Iki tol apžiūrėjome Nazareto įžymybes, kurių svarbiausia – Marijos Apreiškimo bazilika. Ji į dangų stiebiasi toje vietoje, kur, anot Šventojo Rašto, angelas apreiškė Švč. Mergelei Marijai, kad ji nuo Šventosios Dvasios pradės ir pagimdys Dievo Sūnų. Čia išmokome dar vieną pamoką: vyrams dengti kojas žemiau kelių, o moterims – kojas ir pečius iš tiesų privalu, net jei lauke karšta kaip pirtyje. Vis dėlto bažnyčios prižiūrėtojas, plikšio lietuvio, šio straipsnio autoriaus, iš pradžių neįleidęs nė į bažnyčios kiemą, sureagavo į klausimą: „Ar Jėzus nemyli žmonių su šortais?“ ir priėjęs tyliai pasiūlė neskubėti pirkti kelnių, o sugrįžti po šeštos valandos vakaro, kai bažnyčią palieka paskutinės turistų ekskursijos.

Grįžome. Geraširdis senukas ne tik davė apsisiausti kojas parduotuvėlėje ant lentynos gulinčiomis skaromis, bet už tai neprašė nė šekelio. Maža to, dvi valandas vedžiojo po įspūdingą bažnyčią, kaip pupas į sieną berdamas su ja siejamas istorijas ir mums, kaip ne patiems pavyzdingiausiems katalikams, šmaikščiai mindamas religines mįsles. Bažnyčią juosianti siena padabinta Marijos portretais, kuriuos dovanojo tikinčiųjų piligrimų bendruomenės iš įvairiausių pasaulio šalių. Tarp jų aptikome ir lietuvišką Dievo Motinos portretą.

Senukas, pats stačiatikis Rytų krikščionis, beveik kaip tipiškas lietuvis pasibėdojo, kad Izraelyje pragyventi sunku, kainos pastaraisiais metais smarkiai išaugo. Nors vidutinis atlyginimas Izraelyje prieš mokesčius siekia daugiau nei šešis tūkstančius litų, bet kainos čia taip pat astronominės. Nazarete, kuriame daugumą gyventojų sudaro arabai ir krikščionys, šiek tiek pigiau. Na, o toliau įsikūrusioje žydų gyvenvietėje Nazareto Ilite nekilnojamasis turtas, taip pat ir žemė, dar brangesni. Paprasta turistinė skaičiuoklė: ne pernelyg gausūs pietūs užeigoje dviem žmonėms Izraelyje atsieina šimtą litų, vandens butelis parduotuvėje – šeši septyni litai, alaus bokalas – daugiau nei dvidešimt litų.

Kareivių Izraelyje – kur pasisuksi, o karo mašinų galima pamatyti ir miestų gatvėse.

Galilėjos ežero gaivuma

Jėzaus kelią, žingsniuodami beveik be pertraukų nuo aušros iki sutemos, nuėjome per dvi dienas. Buvo verta. Tiek dėl išskirtinių vietų, per kurias vinguriuoja šis maršrutas, tiek dėl savęs išbandymo. Turistinius žygius per kalnus, lygumas ir dykumas pėsčiomis Izraelyje galima pavadinti nacionaliniu sportu. Žygiuojančiųjų daug, tiesa, tam labiausiai tinka vasario-kovo mėnesiai, kai šiaurinė šalies dalis sužaliuoja. Vėliau žalumos, išskyrus gausiai drėkinamas plantacijas, nelieka, viską iškepina karšta saulė. Pagrindinis patarimas susiruošusiems į žygį - neužmiršti pasiimti vandens. Beje, Izraelyje galioja taisyklė, kad pėsčiomis keliaujančiam turistui paprašius į butelį pripilti vandens pakelėje esančios užeigos ar kitos aptarnavimo vietos negali atsakyti.

Pasiekę kelionės tikslą, aplankėme Galilėjos ežero pakrantėje įsikūrusį Kafarnaumą, kur Jėzus paskelbė šv. Petrą savo įpėdiniu. Taip pat apžiūrėjome kiek tolėliau esančią įspūdingo grožio stačiatikių bažnyčią. Iš kito keliautojų gausiai lankomo komplekso, skirto krikščionių turistams, apsaugos darbuotojo buvome šiurkščiai, su pasikartojančiu riksmu „kvailiai!“, išprašyti. Mat ir vėl, žliaugiant prakaitui, į paskutinę piligriminę maršruto stotelę atitapsėjome neužstempę ilgų kelnių ar sijonų.

Už viską labiau pradžiugino Galilėjos, vienintelio gėlavandenio ežero Izraelyje, gaivūs vandenys. Apsistojame ne pačiame pigiausiame vokiečių maldininkams skirtame viešbutyje, nes kitokio pasirinkimo šioje vietovėje beveik nėra. Vėliau sužinojome apie įsikūrusį už kelių kilometrų Karei Deshe jaunimo viešbutį. Į jį ir persikraustėme antrai nakčiai, laukdami, kol pasibaigs nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio vakaro trunkantis šabas. Tuomet šalis vėl nubunda ir patogiau keliauti tolyn.

Druskos ir purvo vonios

Nuo ten patraukėme žemyn į pietus, Negyvosios jūros link. Sustoję pusiaukelėje aplankėme Jardenitą – vieną teigtinų Jėzaus Krikšto Jordano upėje vietų. Tai išties unikalaus grožio gamtos kampelis, svajokliams keliantis sąsajų su rojaus sodu. Šiltame vandenyje laisvai plaukioja garra rufa žuvelės. Tos pačios, kuriomis šveičiama oda Lietuvoje įsikūrusiuose grožio salonuose, ir tai kainuoja ne vieną dešimtį litų. Sumerkėme po žygio pėsčiomis nuvargusias pėdas į vandenį ir stebėjome, kaip sanitarės mėgaujasi gremždamos odos atplaišas.

Įėjimas į Jardenitą nemokamas, keliolika litų teks atseikėti tik jei panorėsite apsivilkę balta marška pasinerti į upės vandenis, taip atkartodami simbolinį krikšto aktą. Beje, kaip tikino čia sutiktas piligrimas iš Lenkijos, vien įėjimas į analogišką vietą Jordanijoje (ta šalis - kitoje Jordano upės pusėje) kainuotų apie du šimtus litų.

Smagiai praleidę kelias valandas Jardenite, tęsėme žygį Negyvosios jūros link. Be abejo, turėjome tikslą pasilepinti gydančių savybių turinčiu druskingu jos vandeniu ir buvome pasiryžę atlikti keletą gravitacijos dėsnį paneigiančių plaukimo triukų. Jausmas pasinėrus į žemiausioje pagal jūros lygį planetos vietoje esančio ežero vandenis iš tiesų unikalus. Gulint ant vandens be jokių intencijų nuskęsti, galima paskaityti knygą, netgi, gerai išlaikant pusiausvyrą, atsisėsti. Išsitepėme gydomuoju purvu. Vietiniai, žinantys vietas, kur šio ežero pakrantėje kaupiasi juoda košė, atsinešė purvo indeliuose. Mes, šįkart nusprendę, kad patogiau įsigyti nei bimbinėti kelis kilometrus aštriomis uolomis, kioske už 15 šekelių (maždaug 12 litų) nusipirkome jo pakelį. Pakako dviem.

Negyvosios jūros pakrantėje įsitaisiusiame En Gedžio turistiniame kaimelyje radome dar vieną Izraelio jaunimo viešbučių tinklui priklausantį viešbutuką. Šios organizacijos jaunimo nakvynės namai yra viena iš nedaugelio ekonominės klasės nakvynės alternatyvų Izraelyje. Jų viešbučiuose kambarį dviem nakčiai galima rasti už kiek daugiau nei šimtą litų. Šiaurinėje Negyvosios jūros dalyje renkasi dauguma druskų ir purvo voniomis norinčių pasilepinti turistų. Pietinė ežero dalis dėl čia veikiančių druskos kasyklų yra išdžiūvusi.

Per naktį nugrandę druską nuo iki raudonumo iškepusios odos, kitą dieną užkopėme į netoliese kalno viršūnėje išbarstytas Masados tvirtovės liekanas, paskutinį izraelitų kovos prieš romėnus bastioną. Spėjome į žygį susiruošti laiku, nes kiek prieš vidurdienį maršrutą pėsčiomis, vadinamą Gyvačių taku, dėl oro temperatūros, pasiekusios 38 laipsnius, uždaro.

Nusileidę nuo kalno vykome į Palestinos teritoriją, Vakarų Krantą. Tai patogiausia daryti net ir mažiausiuose miesteliuose stojančiais žaliais, X formos logotipu pažymėtais didžiausios Izraelio tarpmiestinių autobusų kompanijos „Egged“ autobusais. Tiesa, šie į pačias palestiniečių gyvenvietes neužsuka. Sustoja prie įvažiavimo į miestą, kur įsikūrę Izraelio kariuomenės kontroliuojami patikros postai. Prieš akis antra kelionės dalis – per Palestiną, Jeruzalę, Negevo dykumą – iki piečiausio Izraelio taško, siaurame plyšelyje tarp Jordanijos ir Egipto, prie Raudonosios jūros besiilsinčio Elato.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"