TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Tanzanijoje: nepaprastai turtingas kosmosas

2015 11 05 6:00
Žvelgiant į Indijos vandenyną. Rositos Garškaitės nuotraukos

Tai buvo mano pirmoji kelionė į Afriką. Pradžia nežadėjo nieko gero: žlugus Vilniaus oro linijoms pirmasis skrydis įvyko vėliau, antrasis vėlavo, o trečiasis apskritai buvo atšauktas. Pro lėktuvo langą pamačius sodriai žalią kraštovaizdį, išraižytą neasfaltuotų kelių, apėmė palengvėjimas. Pagaliau Tanzanija. Pirmas įspūdis pagautas ne akimis ar ausimis, o nosimi: oras drėgnas, tyras ir kvapus.

Jau žinau, kad jokia kita prasme nei geografine Afrika neegzistuoja. Žemynas per didelis ir per įvairus, kad būtų galima taikyti apibendrinimus. Tačiau ta pati ištara galioja ir atskiroms valstybėms. Tanzanija yra keturiolika kartų didesnė už Lietuvą, ją sudaro daugiau nei šimtas etninių grupių, o man teko pabūti tik šiaurėje ir rytuose, pamatyti, kaip gyvena, tik dvi gentys. Juoba kad ir ryškesnio įsivaizdavimo, kuris būtų patvirtintas ar paneigtas, nei iš pasakojimų, nei iš filmų arba knygų apie šalį neturėjau.

Puiki knyga, patvirtinusi kai kurias mano pirmojo apsilankymo terra incognita įžvalgas, į rankas atsitiktinai pakliuvo tik praėjus dienai po grįžimo į Europą, dairantis viename Varšuvos knygynų. „Tai tikras okeanas, paskira planeta, įvairus, nepaprastai turtingas kosmosas“, – taip knygoje „Saulės šešėlis“ bando apibūdinti garsus XX amžiaus lenkų žurnalistas, literatūrinio reportažo meistras Ryszardas Kapuścińskis, keliavęs ir dirbęs Afrikoje kelis dešimtmečius.

Svečiuose pas masajus. Kooja pasakojo apie savo kasdienybę. Jai labiausiai patinka rūpintis šeima, gaminti jai maistą, parnešti vandens.

Gyvenvietės be pavadinimų

Važiuojant kelias dešimtis kilometrų kairiąja kelio puse (kolonistų britų palikimas) nuo Kilimandžaro oro uosto iki Arušos – daugybė gyvenviečių be pavadinimų, tačiau mirgėte mirga kokakolos ženklai. Afrikos stogu vadinamo kalno nematyti. Jau pačią pirmą dieną mums, į Tanzaniją atyvkusiems žurnalistams iš Rytų ir Vidurio Europos organizacijos „Minority Rights Group International“ kvietimu, buvo paaiškinta, kad tai ne tik Afrikoje, bet ir visame pasaulyje aukščiausias kalnas, stūksantis ne kalnų masyve.

Aruša – trečias pagal dydį miestas, jį aplanko daugybė turistų, kuriuos domina alpinizmas arba safaris, suahelių kalba reiškiantis paprasčiausią kelionę, į žymųjį Serengetį.

Tanzanijoje nacionalinių parkų keliolika, tačiau Serengečio – pirmasis, didelis ir svarbiausias turistinis objektas. Kaip rašė R. Kapuścińskis, tai yra vieta, leidžianti įsivaizduoti, kaip atrodė pasaulis Dievui sukūrus dangų ir žemę, vandenis ir sausumas, augmeniją ir gyvūniją, bet be Adomo ir Ievos. Pačiai teko aplankyti kur kas paprastesnę tokios vietos versiją – Arušos nacionalinį parką, kuris labiau atitiko turimus laiko ir finansinius išteklius. Liūtų nemačiau, dramblio – tik pasturgalį, tačiau įspūdį paliko tingios buivolų bei zebrų kaimenės, girgždantys flamingai, begalė egocentriškų babuinų. Kurį laiką su kolegomis iš arti spoksojome į per kelią einančias žirafas. Pakerėjo jų gracija, trapumas.

Pirmas pasivaikščiojimas po Arušos miestą, kuriame – geografinis Afrikos centras, nuvargino. Vos spėjus iškelti koją iš viešbučio, mus ėmė sekioti vietiniai, bandantys užmegzti pokalbį. Po kurio laiko iš animacinio filmuko apie karalių Simbą (liūtą, suahelių kalba) žinoma frazė „hakuna matata“, nuolat jų kartojama, pradėjo kelti alergiją. Ta frazė reiškia „jokių rūpesčių“. Vėliau sužinojome ir daugiau šios kaži kodėl vaikiškai skambančios kalbos žodžių, tarp kurių daugybė arabiškų, susimaišusių su ankstesnių už britus kolonistų – portugalų ar vokiečių.

Padėkoti sakant „asante sana“, pasisveikinti „mambo“ arba plačiai nusišypsoti išgirdus „karibu“, t. y. sveiki atvykę, netrukus įpratome, tačiau tokie žodžiai kaip „piki piki“ (motociklas), „barabara“ (kelias) ar „pole pole“ (lėčiau, o apskritai sakoma daugelyje skirtingų situacijų) priversdavo šyptelėti. Suahelių kalba valstybinė ne tik čia, bet ir kaimynėse Kenijoje, Ugandoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje. Įkyruoliai siūlosi palydėti, parodyti, parduoti, apžiūrėti. Atrodo, kad nerūpime tik moterims, kurios užsiėmusios savo reikalais: rankos užimtos vaikais, ant galvos – nešuliai.

Masajų vaikai.

Civilizacija ir ritualai

Iš Tanzanijos šiaurėje esančios Arušos leidomės į šalies gilumą – kaimišką Kiteto regioną ir jo centrinę Kibajos gyvenvietę. Kelionė buvo nepamirštama, bet ne dėl to, ką linksmų plaučių vairuotojas Moisonas pavadino „afrikietišku masažu“. Prie visureigio greičio ir kelio ypatumų per kelias valandas buvo galima priprasti, tačiau vaizdai už lango gniaužė kvapą. Savana ir jos gyvūnai (gazelės, antilopės, zebrai, ereliai, mangustos) bei augalai (akacijos, baobabai), o labiausiai – piemenaujantys masajai su lazdomis. Neretai ir be galvijų, tiesiog dūlinantys keliu po du, susisupę ryškiaspalvėmis skraistėmis.

Kas afrikiečiui namai, europiečiui – pavojų kelianti aplinka. Estetiškame peizaže jautiesi svetimas, sieki apsisaugoti nuo tokių vietiniams įprastų dalykų kaip karštis, saulė, drėgmė, uodai. Piemenaujančią klajoklių masajų gentį sutikti ir dalyvauti jų susirinkime po milžiniška akacija, išvysti ritualinius šokius po apipjaustymo ceremonijos ir įeiti į jų namus, nudrėbtus iš karvių mėšlo, buvo įdomu.

Tačiau dar labiau prigludę prie savosios gamtos yra akie žmonės. Šios genties atstovai atsisako užsiimti žemdirbyste ar gyvulininkyste, jie medžioja ir renka vaisius, žoles, šaknis, todėl didžiąją dalį laiko praleidžia brūzgynuose. Nors esama organizacijų, ginančių jų interesus, kovojančių už tradicijų išsaugojimą, kyla klausimas, ar dar ilgai rasis norinčių šitaip gyventi. Didelė dalis šių žmonių jau savo noru atsisakė ar buvo priversti atsisakyti archajinio gyvenimo būdo. Šalies teritorijoje trūkstant derlingos žemės bei plečiant saugomas teritorijas dėl turizmo, sąlygos čia gyventi taip, kaip protėviai, nepalankios, o ir modernaus gyvenimo miestuose pažadas viliojantis. Civilizacija neišvengiamai įsibrovė ir į pirmykštį gyvenimo stilių išlaikyti norinčių gretas. Mobilusis telefonas – geriausias to pavyzdys. Juo gali fotografuoti baltus žmones su plaukais, šie užduoda pačius keisčiausius klausimus: kelinta vyro žmona esate, ar visomis rūpinamasi vienodai, ar ėjote į mokyklą, kodėl reikia mergaitėms apipjaustyti lyties organus ir pan. Skirtingas kartas čia jungia ne teritoriškai apibrėžiamas gyvenamasis plotas, o ritualai, kad ir kokie žiaurūs kai kurie jų atrodytų. Pavyzdžiui, moterų genitalijų apipjaustymas masajų uoliai tęsiamas, nors Tanzanijos valdžios uždraustas.

Akie genties atstovė.

Nebūna sutemų

Tokių ryškių žvaigždžių kaip būnant Kiteto regione niekuomet nemačiau. Be to, ten netemsta. Tokie mums įprasti reiškiniai kaip vakaras ar sutemos čia trunka vos kelias minutes, tad atrodo, kad kažkas paspaudęs mygtuką būtų išjungęs šviesą. Naktis tiesiog ištinka, ji vienodai tamsi tiek septintą valandą vakaro, tiek vidurnaktį. Neabejoju, kad vietinės gentys, dainuojančios apie saulės ir lietaus dievus, yra sukūrusios ką nors ir nakties garbei. Nors prie vietinių pagonybės apraiškų likusiųjų, kaip teigia sociologai, tėra trečdalis. Žemyninėje Tanzanijos dalyje kiti gyventojai maždaug po lygiai pasidalija į krikščionis ir musulmonus.

Autobusu važiuojant iš Arušos į Dar es Salamą, istorinę sostinę bei svarbiausią miestą, iš televizoriaus pasiekia krikščioniškos popmuzikos atlikėjų dainos, o keltu keliaujant į Zanzibaro salyną, kur absoliuti dauguma gyventojų – musulmonai, transliuojamos šlovę Alachui atiduodančios giesmės. Viešbučio Arušoje vadybininkas Patrickas, sužinojęs, kad noriu paskambinti Zanzibaro vyskupui, iškilmingai pareiškia esąs katalikas ir garsiai pasimeldžia už visą mūsų grupę prieš išvykstant. Europiečiai sutrikę.

Taip pat trikdė skirtingas laiko ir atstumo suvokimas. Jei sakė, kad važiuosime pusvalandį – užtruksime pusantros valandos. Kalbėjo apie dvi dešimtis kilometrų, iš tiesų – šimtas dvidešimt. Atstumai tarp gyvenviečių dideli, keliai prasti arba jų apskritai nėra – nesunku suprasti, kodėl sunku tiksliai nustatyti distanciją. O štai dėl laiko – tikras skirtingų sampratų susikirtimas. Pasak R. Kapuścińskio, mums laikas objektyviai egzistuoja, jis mus valdo, mes – terminų ir datų vergai. Kiekvienas konfliktas su laiku baigiasi jo pergale. O afrikiečiai turi visai kitokį laiko supratimą, jis – lankstus, subjektyvus, paklūstantis žmogui. Laikas atsiranda kaip veiksmų pasekmė, tad ir klausti, kada išvažiuosime ar kiek užtruksime, nėra prasmės.

Masajų moterys.

Nuo prieskonių iki vergų

Zanzibaro pavadinimas skamba ypač egzotiškai. Kažkam vietovardis girdėtas iš Apollinaire'o pjesės „Teiresijo krūtys“, kažkas žino, jog ten gimė legendinis dainininkas Freddie Mercury. Asociacijos su koralų rifais, balto smėlio pakrantėmis bei Indijos vandenynu tinkamos. Archipelagas žinomas jau nuo XV amžiaus dėl intensyvios prekybos, daugiausia prieskoniais ir vergais. Į Zanzibaro turgų parduoti vergus veždavo iš Kongo, Malavio, Zambijos, Ugandos, Sudano. Jų kainos buvo skirtingos: nuo dolerio už vaiką iki dvylikos už žavią jauną merginą.

XIX amžiaus pradžioje daugiau nei pusė čia atvykusių europiečių mirdavo nuo maliarijos, o tuo metu išgyvenusieji grįždavo namo su kapšais aukso, dramblio kaulo ir svarbiausia – su vergais. XV amžiuje prasidėjęs verslas truko tris šimtus metų. Siaubingomis sąlygomis vergai buvo gabenami į Europą, Ameriką, Aziją. Užtenka prisiminti Williamo Turnerio paveikslą „Vergų laivas“, įkvėptą tikro XVIII amžiaus įvykio, kai daugiau nei 100 vergų buvo paprasčiausiai išmesti už borto laive pritrūkus geriamojo vandens. Bent pusė vergų iki poros mėnesių trukmės kelionėse mirdavo nuo troškulio, alkio, uždusimo. Šiandien toje vietoje, kur būta vergų turgaus, stovi anglikonų bažnyčia, o vietiniai stengiasi iš turistų, norinčių pamatyti istorinius reliktus, išplėšti kuo daugiau šilingų.

Zanzibaras. Nuoroda į katalikų bažnyčią.

Krikščionybės vartai

Zanzibaras su Tanganika susijungė 1964 metais (iš čia Tanzanijos pavadinimas) ir išlaikė dalinį autonomiškumą, renka net atskirą prezidentą. Tačiau nemažai vietos gyventojų musulmonų norėtų visiškos nepriklausomybės ir mano, kad dabartinė politinė sąjunga juos išnaudoja. Šiandien salyne krikščionių gyvena tik keliolika tūkstančių, nors būtent per šį vieną seniausių uostų rytinėje Afrikos pakrantėje į Tanzaniją atkeliavo Evangelija. „Zanzibaras – krikščionybės vartai“, – apibūdina dabartinis Zanzibaro vyskupas Augustine'as Ndeliakyama Shao.

Buvusi Zanzibaro sultonato sostinė – akmeninis miestas – džiugina europiečių širdis. Net jei pirmieji pastatai čia pastatyti tik XIX amžiaus pradžioje, ši senoji miesto dalis kur kas artimesnė nei kuri kita iki tol matyta Tanzanijos gyvenvietė. Jos visos primena kaimelių konglomeratą, o ne tokio tipo miestus, prie kurių esame įpratę. Akmeninis miestas toks mažas, kad nors ir kur eitum, atsidursi prie vandenyno. Pasivaikščiojimus apsunkina ir tai, kad gatvės siauros, vingiuotos. Tačiau greta esantys pastatai, sudarydami šešėlį, gelbsti sveikatą, priglobia nuo tvoskiančios saulės. Apžiūrėję miestą turistai traukia į paplūdimius: išsimaudyti, išbandyti banglenčių su aitvarais sportą ar tiesiog susirangius hamake išmaukti į kokoso kevalą supiltą kokteilį.

Masajų vyrų drabužiai ryškumu nenusileidžia moterų aprangai.

Ligos ir teroristai negąsdina

„Ar ten labai skurdu? O kaip dėl saugumo, matyt, veikia teroristai? Nuo kokių ligų reikia pasiskiepyti? Ebola? Maliarija?“ – tokie ir panašūs klausimai lydėjo nuo pat grįžimo iš Tanzanijos.

Nors ši Rytų Afrikos valstybė patenka į skurdžiausių pasaulio šalių penkiasdešimtuką, žemyno kontekste jos ekonominiai rodikliai atrodo gana gerai. Tiesa, keliauti Tanzanijoje pigu tik taip, kaip tai daro vietiniai. Pakliuvus į turistines šalies dalis, pastebimas kainų šuolis. Be to, labai lengva suklysti skaičiuojant tūkstantines šilingų kupiūras (už vieną JAV dolerį gauni daugiau nei du tūkstančius Tanzanijos šilingų), kur žmonių atvaizdai puošia tik mažas kupiūras, o didesnes – gyvūnai. Taigi svarbiausias patarimas vykstantiems į Tanzaniją – susirasti patikimą vietinį, galintį patarti, į kurį autobusą nesėsti arba kurioje užkandinėje nevalgyti. Mat prašalaičių sutikti galima įvairiausių. Vieni, paklausti kelio, būtinai nurodys priešingą. O kiti, pamatę gatvėje žioplinėjantį turistą, paklaus, kur reikia, palydės ir dar palauks, kol nusipirksi tai, ko reikėjo, kad pardavėjai neapsuktų.

Dėl ligų per daug kvaršinti galvos nereikia. Atvykstant į šalį būtina pateikti skiepų nuo geltonojo drugio įrodymą, ir tiek. Rekomenduojama prevenciškai gerti vaistus nuo maliarijos. Pirmąją vakciną nuo šios mirtinos ligos mokslininkai sukūrė visai neseniai, ji dar nėra plačiai taikoma. O nuo ebolos viruso nukentėjo tik Tanzanijos turizmas, o ne žmonės. Beprecedentis jos protrūkis, praėjusiais metais užfiksuotas Vakarų Afrikoje, turėjo tik ekonominės įtakos Rytinės pakrantės šalims. Taip pat svarbu keliaujant pasiimti stiprų repelentą ir tinklelį, kad apsaugotų nuo maliarinių uodų naktį.

Ir galiausiai – saugumas. Visiems girdėtos teroristinės grupuotės „Boko Haram“ ar „Al Shabab“ Tanzanijos nepasiekia, tačiau įžvalgesni vietiniai dėl pastarosios nuogąstauja. Somalyje įsikūrę islamistai jau puldinėja Keniją, su kuria ribojasi Tanzanija. Be to, dėl didelio nedarbo (teigiama, kad kiek daugiau nei 10 proc., bet iš tiesų neįmanoma žinoti, statistika šioje šalyje neegzistuoja), kuris labiausiai vargina jaunimą, tanzaniečius teroristai lengvai nusamdo. Baiminamasi, kad vieną dieną išvykę jauni samdiniai grįš.

Tik vienas pažįstamas paklausė, ar rekomenduočiau vykti. „Žinoma“, – atsakiau nė nemirktelėjusi. Tai įvairus, nepaprastai turtingas kosmosas.

Baobabo link.
Flamingų pamėgti vandens telkiniai.
Masajų piemenys su mobiliaisiais telefonais.
Vergų turgaus vieta Zanzibare paženklinta skulptūromis.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"