Tanzanijoje: nepaprastai turtingas kosmosas

Rosita GARŠKAITĖ r.garskaite@lzinios.lt 2015-11-05 06:00
Rosita GARŠKAITĖ
r.garskaite@lzinios.lt
2015-11-05 06:00
Žvelgiant į Indijos vandenyną. Rositos Garškaitės nuotraukos
Tai bu­vo ma­no pir­mo­ji ke­lio­nė į Af­ri­ką. Pra­džia ne­ža­dė­jo nie­ko ge­ro: žlu­gus Vil­niaus oro li­ni­joms pir­ma­sis skry­dis įvy­ko vė­liau, an­tra­sis vė­la­vo, o tre­čia­sis aps­kri­tai bu­vo at­šauk­tas. Pro lėk­tu­vo lan­gą pa­ma­čius sod­riai ža­lią kraš­to­vaiz­dį, iš­rai­žy­tą ne­as­fal­tuo­tų ke­lių, apė­mė pa­leng­vė­ji­mas. Pa­ga­liau Tan­za­ni­ja. Pir­mas įspū­dis pa­gau­tas ne aki­mis ar au­si­mis, o no­si­mi: oras drėg­nas, ty­ras ir kva­pus.

Jau ži­nau, kad jo­kia ki­ta pra­sme nei geog­ra­fi­ne Af­ri­ka ne­eg­zis­tuo­ja. Že­my­nas per di­de­lis ir per įvai­rus, kad bū­tų ga­li­ma tai­ky­ti api­bend­ri­ni­mus. Ta­čiau ta pa­ti iš­ta­ra ga­lio­ja ir at­ski­roms vals­ty­bėms. Tan­za­ni­ja yra ke­tu­rio­li­ka kar­tų di­des­nė už Lie­tu­vą, ją su­da­ro dau­giau nei šim­tas et­ni­nių gru­pių, o man te­ko pa­bū­ti tik šiau­rė­je ir ry­tuo­se, pa­ma­ty­ti, kaip gy­ve­na, tik dvi gen­tys. Juo­ba kad ir ryš­kes­nio įsi­vaiz­da­vi­mo, ku­ris bū­tų pa­tvir­tin­tas ar pa­neig­tas, nei iš pa­sa­ko­ji­mų, nei iš fil­mų ar­ba kny­gų apie ša­lį ne­tu­rė­jau.

Pui­ki kny­ga, pa­tvir­ti­nu­si kai ku­rias ma­no pir­mo­jo ap­si­lan­ky­mo ter­ra incognita įžval­gas, į ran­kas at­si­tik­ti­nai pa­kliu­vo tik pra­ėjus die­nai po grį­ži­mo į Eu­ro­pą, dai­ran­tis vie­na­me Var­šu­vos kny­gy­nų. „Tai ti­kras okea­nas, pa­ski­ra pla­ne­ta, įvai­rus, ne­pap­ras­tai tur­tin­gas kos­mo­sas“, – taip kny­go­je „Sau­lės še­šė­lis“ ban­do api­bū­din­ti gar­sus XX am­žiaus len­kų žur­na­lis­tas, li­te­ra­tū­ri­nio re­por­ta­žo meis­tras Rys­zar­das Ka­puś­cińs­kis, ke­lia­vęs ir dir­bęs Af­ri­ko­je ke­lis de­šimt­me­čius.

Svečiuose pas masajus. Kooja pasakojo apie savo kasdienybę. Jai labiausiai patinka rūpintis šeima, gaminti jai maistą, parnešti vandens.

Gy­ven­vie­tės be pavadinimų

Va­žiuo­jant ke­lias de­šim­tis ki­lo­me­trų kai­rią­ja ke­lio pu­se (ko­lo­nis­tų bri­tų pa­li­ki­mas) nuo Ki­li­man­dža­ro oro uos­to iki Aru­šos – dau­gy­bė gy­ven­vie­čių be pa­va­di­ni­mų, ta­čiau mir­gė­te mir­ga ko­ka­ko­los ženk­lai. Af­ri­kos sto­gu va­di­na­mo kal­no ne­ma­ty­ti. Jau pa­čią pir­mą die­ną mums, į Tan­za­ni­ją at­yv­ku­siems žur­na­lis­tams iš Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos or­ga­ni­za­ci­jos „Mi­no­ri­ty Rights Group In­ter­na­tio­nal“ kvie­ti­mu, bu­vo pa­aiš­kin­ta, kad tai ne tik Af­ri­ko­je, bet ir vi­sa­me pa­sau­ly­je aukš­čiau­sias kal­nas, stūk­san­tis ne kal­nų ma­sy­ve.

Aru­ša – tre­čias pa­gal dy­dį mies­tas, jį ap­lan­ko dau­gy­bė tu­ris­tų, ku­riuos do­mi­na al­pi­niz­mas ar­ba sa­fa­ris, su­ahe­lių kal­ba reiš­kian­tis pa­pras­čiau­sią ke­lio­nę, į žy­mų­jį Se­ren­ge­tį.

Tan­za­ni­jo­je na­cio­na­li­nių par­kų ke­lio­li­ka, ta­čiau Se­ren­ge­čio – pir­ma­sis, di­de­lis ir svar­biau­sias tu­ris­ti­nis ob­jek­tas. Kaip ra­šė R. Ka­puś­cińs­kis, tai yra vie­ta, lei­džian­ti įsi­vaiz­duo­ti, kaip at­ro­dė pa­sau­lis Die­vui su­kū­rus dan­gų ir že­mę, van­de­nis ir sau­su­mas, aug­me­ni­ją ir gy­vū­ni­ją, bet be Ado­mo ir Ie­vos. Pa­čiai te­ko ap­lan­ky­ti kur kas pa­pras­tes­nę to­kios vie­tos ver­si­ją – Aru­šos na­cio­na­li­nį par­ką, ku­ris la­biau ati­ti­ko tu­ri­mus lai­ko ir fi­nan­si­nius iš­tek­lius. Liū­tų ne­ma­čiau, dramb­lio – tik pa­stur­ga­lį, ta­čiau įspū­dį pa­li­ko tin­gios bui­vo­lų bei zeb­rų kai­me­nės, girgž­dan­tys fla­min­gai, be­ga­lė ego­cen­triš­kų ba­bui­nų. Ku­rį lai­ką su ko­le­go­mis iš ar­ti spok­so­jo­me į per ke­lią ei­nan­čias ži­ra­fas. Pa­ke­rė­jo jų gra­ci­ja, tra­pu­mas.

Pir­mas pa­si­vaikš­čio­ji­mas po Aru­šos mies­tą, ku­ria­me – geog­ra­fi­nis Af­ri­kos cen­tras, nu­var­gi­no. Vos spė­jus iš­kel­ti ko­ją iš vieš­bu­čio, mus ėmė se­kio­ti vie­ti­niai, ban­dan­tys už­megz­ti po­kal­bį. Po ku­rio lai­ko iš ani­ma­ci­nio fil­mu­ko apie ka­ra­lių Sim­bą (liū­tą, su­ahe­lių kal­ba) ži­no­ma fra­zė „ha­ku­na ma­ta­ta“, nuo­lat jų kar­to­ja­ma, pra­dė­jo kel­ti aler­gi­ją. Ta fra­zė reiš­kia „jo­kių rū­pes­čių“. Vė­liau su­ži­no­jo­me ir dau­giau šios ka­ži ko­dėl vai­kiš­kai skam­ban­čios kal­bos žo­džių, tarp ku­rių dau­gy­bė ara­biš­kų, su­si­mai­šu­sių su anks­tes­nių už bri­tus ko­lo­nis­tų – por­tu­ga­lų ar vo­kie­čių.

Pa­dė­ko­ti sa­kant „a­san­te sa­na“, pa­sis­vei­kin­ti „mam­bo“ ar­ba pla­čiai nu­si­šyp­so­ti iš­gir­dus „ka­ri­bu“, t. y. svei­ki at­vy­kę, ne­tru­kus įpra­to­me, ta­čiau to­kie žo­džiai kaip „pi­ki pi­ki“ (motociklas), „ba­ra­ba­ra“ (kelias) ar „po­le po­le“ (lėčiau, o aps­kri­tai sa­ko­ma dau­ge­ly­je skir­tin­gų si­tua­ci­jų) pri­vers­da­vo šyp­te­lė­ti. Su­ahe­lių kal­ba vals­ty­bi­nė ne tik čia, bet ir kai­my­nė­se Ke­ni­jo­je, Ugan­do­je, Kon­go De­mo­kra­ti­nė­je Res­pub­li­ko­je. Įky­ruo­liai siū­lo­si pa­ly­dė­ti, par­ody­ti, par­duo­ti, ap­žiū­rė­ti. At­ro­do, kad ne­rū­pi­me tik mo­te­rims, ku­rios už­siė­mu­sios sa­vo rei­ka­lais: ran­kos užim­tos vai­kais, ant gal­vos – ne­šu­liai.

Masajų vaikai.

Ci­vi­li­za­ci­ja ir ritualai

Iš Tan­za­ni­jos šiau­rė­je esan­čios Aru­šos lei­do­mės į ša­lies gi­lu­mą – kai­miš­ką Ki­te­to re­gio­ną ir jo cen­tri­nę Ki­ba­jos gy­ven­vie­tę. Ke­lio­nė bu­vo ne­pa­mirš­ta­ma, bet ne dėl to, ką links­mų plau­čių vai­ruo­to­jas Moi­so­nas pa­va­di­no „af­ri­kie­tiš­ku ma­sa­žu“. Prie vi­su­rei­gio grei­čio ir ke­lio ypa­tu­mų per ke­lias va­lan­das bu­vo ga­li­ma pri­pras­ti, ta­čiau vaiz­dai už lan­go gniau­žė kva­pą. Sa­va­na ir jos gy­vū­nai (ga­ze­lės, an­ti­lo­pės, zeb­rai, ere­liai, man­gus­tos) bei au­ga­lai (aka­ci­jos, bao­ba­bai), o la­biau­siai – pie­me­nau­jan­tys ma­sa­jai su laz­do­mis. Ne­re­tai ir be gal­vi­jų, tie­siog dū­li­nan­tys ke­liu po du, su­si­su­pę ryš­kias­pal­vė­mis skrais­tė­mis.

Kas af­ri­kie­čiui na­mai, eu­ro­pie­čiui – pa­vo­jų ke­lian­ti ap­lin­ka. Es­te­tiš­ka­me pei­za­že jau­tie­si sve­ti­mas, sie­ki ap­si­sau­go­ti nuo to­kių vie­ti­niams įpras­tų da­ly­kų kaip karš­tis, sau­lė, drėg­mė, uo­dai. Pie­me­nau­jan­čią kla­jok­lių ma­sa­jų gen­tį su­tik­ti ir da­ly­vau­ti jų su­si­rin­ki­me po mil­ži­niš­ka aka­ci­ja, iš­vys­ti ri­tua­li­nius šo­kius po apip­jaus­ty­mo ce­re­mo­ni­jos ir įei­ti į jų na­mus, nu­drėb­tus iš kar­vių mėš­lo, bu­vo įdo­mu.

Ta­čiau dar la­biau pri­glu­dę prie sa­vo­sios gam­tos yra akie žmo­nės. Šios gen­ties at­sto­vai at­si­sa­ko už­siim­ti žem­dir­bys­te ar gy­vu­li­nin­kys­te, jie me­džio­ja ir ren­ka vai­sius, žo­les, šak­nis, to­dėl di­džią­ją da­lį lai­ko pra­lei­džia brūz­gy­nuo­se. Nors esa­ma or­ga­ni­za­ci­jų, gi­nan­čių jų in­te­re­sus, ko­vo­jan­čių už tra­di­ci­jų iš­sau­go­ji­mą, ky­la klau­si­mas, ar dar il­gai ra­sis no­rin­čių ši­taip gy­ven­ti. Di­de­lė da­lis šių žmo­nių jau sa­vo no­ru at­si­sa­kė ar bu­vo pri­vers­ti at­si­sa­ky­ti ar­cha­ji­nio gy­ve­ni­mo bū­do. Ša­lies te­ri­to­ri­jo­je trūks­tant der­lin­gos že­mės bei ple­čiant sau­go­mas te­ri­to­ri­jas dėl tu­riz­mo, są­ly­gos čia gy­ven­ti taip, kaip pro­tė­viai, ne­pa­lan­kios, o ir mo­der­naus gy­ve­ni­mo mies­tuo­se pa­ža­das vi­lio­jan­tis. Ci­vi­li­za­ci­ja ne­iš­ven­gia­mai įsib­ro­vė ir į pir­mykš­tį gy­ve­ni­mo sti­lių iš­lai­ky­ti no­rin­čių gre­tas. Mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas – ge­riau­sias to pa­vyz­dys. Juo ga­li fo­tog­ra­fuo­ti bal­tus žmo­nes su plau­kais, šie už­duo­da pa­čius keis­čiau­sius klau­si­mus: ke­lin­ta vy­ro žmo­na esa­te, ar vi­so­mis rū­pi­na­ma­si vie­no­dai, ar ėjo­te į mo­kyk­lą, ko­dėl rei­kia mer­gai­tėms apip­jaus­ty­ti ly­ties or­ga­nus ir pan. Skir­tin­gas kar­tas čia jun­gia ne te­ri­to­riš­kai apib­rė­žia­mas gy­ve­na­ma­sis plo­tas, o ri­tua­lai, kad ir ko­kie žiau­rūs kai ku­rie jų at­ro­dy­tų. Pa­vyz­džiui, mo­te­rų ge­ni­ta­li­jų apip­jaus­ty­mas ma­sa­jų uo­liai tę­sia­mas, nors Tan­za­ni­jos val­džios užd­raus­tas.

Akie genties atstovė.

Ne­bū­na sutemų

To­kių ryš­kių žvaigž­džių kaip bū­nant Ki­te­to re­gio­ne nie­kuo­met ne­ma­čiau. Be to, ten ne­tems­ta. To­kie mums įpras­ti reiš­ki­niai kaip va­ka­ras ar su­te­mos čia trun­ka vos ke­lias mi­nu­tes, tad at­ro­do, kad kaž­kas pa­spau­dęs myg­tu­ką bū­tų iš­jun­gęs švie­są. Nak­tis tie­siog iš­tin­ka, ji vie­no­dai tam­si tiek sep­tin­tą va­lan­dą va­ka­ro, tiek vi­dur­nak­tį. Ne­abe­jo­ju, kad vie­ti­nės gen­tys, dai­nuo­jan­čios apie sau­lės ir lie­taus die­vus, yra su­kū­ru­sios ką nors ir nak­ties gar­bei. Nors prie vie­ti­nių pa­go­ny­bės ap­raiš­kų li­ku­sių­jų, kaip tei­gia so­cio­lo­gai, tė­ra treč­da­lis. Že­my­ni­nė­je Tan­za­ni­jos da­ly­je ki­ti gy­ven­to­jai maž­daug po ly­giai pa­si­da­li­ja į krikš­čio­nis ir mu­sul­mo­nus.

Au­to­bu­su va­žiuo­jant iš Aru­šos į Dar es Sa­la­mą, is­to­ri­nę sos­ti­nę bei svar­biau­sią mies­tą, iš te­le­vi­zo­riaus pa­sie­kia krikš­čio­niš­kos pop­mu­zi­kos at­li­kė­jų dai­nos, o kel­tu ke­liau­jant į Zan­zi­ba­ro sa­ly­ną, kur ab­so­liu­ti dau­gu­ma gy­ven­to­jų – mu­sul­mo­nai, trans­liuo­ja­mos šlo­vę Ala­chui ati­duo­dan­čios gies­mės. Vieš­bu­čio Aru­šo­je va­dy­bi­nin­kas Pa­tric­kas, su­ži­no­jęs, kad no­riu pa­skam­bin­ti Zan­zi­ba­ro vys­ku­pui, iš­kil­min­gai par­eiš­kia esąs ka­ta­li­kas ir gar­siai pa­si­mel­džia už vi­są mū­sų gru­pę prieš iš­vyks­tant. Eu­ro­pie­čiai su­tri­kę.

Taip pat trik­dė skir­tin­gas lai­ko ir at­stu­mo su­vo­ki­mas. Jei sa­kė, kad va­žiuo­si­me pus­va­lan­dį – už­truk­si­me pu­san­tros va­lan­dos. Kal­bė­jo apie dvi de­šim­tis ki­lo­me­trų, iš tie­sų – šim­tas dvi­de­šimt. At­stu­mai tarp gy­ven­vie­čių di­de­li, ke­liai pra­sti ar­ba jų aps­kri­tai nė­ra – ne­sun­ku su­pras­ti, ko­dėl su­nku tiks­liai nu­sta­ty­ti dis­tan­ci­ją. O štai dėl lai­ko – ti­kras skir­tin­gų samp­ra­tų su­si­kir­ti­mas. Pa­sak R. Ka­puś­cińs­kio, mums lai­kas ob­jek­ty­viai eg­zis­tuo­ja, jis mus val­do, mes – ter­mi­nų ir da­tų ver­gai. Kiek­vie­nas konf­lik­tas su lai­ku bai­gia­si jo per­ga­le. O af­ri­kie­čiai tu­ri vi­sai ki­to­kį lai­ko su­pra­ti­mą, jis – lanks­tus, su­bjek­ty­vus, pa­klūs­tan­tis žmo­gui. Lai­kas at­si­ran­da kaip veiks­mų pa­sek­mė, tad ir klaus­ti, ka­da iš­va­žiuo­si­me ar kiek už­truk­si­me, nė­ra pra­smės.

Masajų moterys.

Nuo prie­sko­nių iki vergų

Zan­zi­ba­ro pa­va­di­ni­mas skam­ba ypač eg­zo­tiš­kai. Kaž­kam vie­to­var­dis gir­dė­tas iš Apol­li­nai­re'o pje­sės „Tei­re­si­jo krū­tys“, kaž­kas ži­no, jog ten gi­mė le­gen­di­nis dai­ni­nin­kas Fred­die Mer­cu­ry. Aso­cia­ci­jos su ko­ra­lų ri­fais, bal­to smė­lio pa­kran­tė­mis bei In­di­jos van­de­ny­nu tin­ka­mos. Ar­chi­pe­la­gas ži­no­mas jau nuo XV am­žiaus dėl in­ten­sy­vios pre­ky­bos, dau­giau­sia prie­sko­niais ir ver­gais. Į Zan­zi­ba­ro tur­gų par­duo­ti ver­gus vež­da­vo iš Kon­go, Ma­la­vio, Zam­bi­jos, Ugan­dos, Su­da­no. Jų kai­nos bu­vo skir­tin­gos: nuo do­le­rio už vai­ką iki dvy­li­kos už ža­vią jau­ną mer­gi­ną.

XIX am­žiaus pra­džio­je dau­giau nei pu­sė čia at­vy­ku­sių eu­ro­pie­čių mir­da­vo nuo ma­lia­ri­jos, o tuo me­tu iš­gy­ve­nu­sie­ji grįž­da­vo na­mo su kap­šais auk­so, dramb­lio kau­lo ir svar­biau­sia – su ver­gais. XV am­žiu­je pra­si­dė­jęs vers­las tru­ko tris šim­tus me­tų. Siau­bin­go­mis są­ly­go­mis ver­gai bu­vo ga­be­na­mi į Eu­ro­pą, Ame­ri­ką, Azi­ją. Už­ten­ka pri­si­min­ti Wil­lia­mo Tur­ne­rio pa­veiks­lą „Ver­gų lai­vas“, įkvėp­tą ti­kro XVIII am­žiaus įvy­kio, kai dau­giau nei 100 ver­gų bu­vo pa­pras­čiau­siai iš­mes­ti už bor­to lai­ve pri­trū­kus ge­ria­mo­jo van­dens. Bent pu­sė ver­gų iki po­ros mė­ne­sių truk­mės ke­lio­nė­se mir­da­vo nuo troš­ku­lio, al­kio, už­du­si­mo. Šian­dien to­je vie­to­je, kur bū­ta ver­gų tur­gaus, sto­vi ang­li­ko­nų baž­ny­čia, o vie­ti­niai sten­gia­si iš tu­ris­tų, no­rin­čių pa­ma­ty­ti is­to­ri­nius re­lik­tus, iš­plėš­ti kuo dau­giau ši­lin­gų.

Zanzibaras. Nuoroda į katalikų bažnyčią.

Krikš­čio­ny­bės vartai

Zan­zi­ba­ras su Tan­ga­ni­ka su­si­jun­gė 1964 me­tais (iš čia Tan­za­ni­jos pa­va­di­ni­mas) ir iš­lai­kė da­li­nį au­to­no­miš­ku­mą, ren­ka net at­ski­rą pre­zi­den­tą. Ta­čiau ne­ma­žai vie­tos gy­ven­to­jų mu­sul­mo­nų no­rė­tų vi­siš­kos ne­prik­lau­so­my­bės ir ma­no, kad da­bar­ti­nė po­li­ti­nė są­jun­ga juos iš­nau­do­ja. Šian­dien sa­ly­ne krikš­čio­nių gy­ve­na tik ke­lio­li­ka tūks­tan­čių, nors bū­tent per šį vie­ną se­niau­sių uos­tų ry­ti­nė­je Af­ri­kos pa­kran­tė­je į Tan­za­ni­ją at­ke­lia­vo Evan­ge­li­ja. „Zan­zi­ba­ras – krikš­čio­ny­bės var­tai“, – api­bū­di­na da­bar­ti­nis Zan­zi­ba­ro vys­ku­pas Au­gus­ti­ne'as Nde­lia­kya­ma Shao.

Bu­vu­si Zan­zi­ba­ro su­lto­na­to sos­ti­nė – ak­me­ni­nis mies­tas – džiu­gi­na eu­ro­pie­čių šir­dis. Net jei pir­mie­ji pa­sta­tai čia pa­sta­ty­ti tik XIX am­žiaus pra­džio­je, ši se­no­ji mies­to da­lis kur kas ar­ti­mes­nė nei ku­ri ki­ta iki tol ma­ty­ta Tan­za­ni­jos gy­ven­vie­tė. Jos vi­sos pri­me­na kai­me­lių kong­lo­me­ra­tą, o ne to­kio ti­po mies­tus, prie ku­rių esa­me įpra­tę. Ak­me­ni­nis mies­tas toks ma­žas, kad nors ir kur ei­tum, at­si­dur­si prie van­de­ny­no. Pa­si­vaikš­čio­ji­mus ap­sun­ki­na ir tai, kad gat­vės siau­ros, vin­giuo­tos. Ta­čiau gre­ta esan­tys pa­sta­tai, su­da­ry­da­mi še­šė­lį, gelbs­ti svei­ka­tą, pri­glo­bia nuo tvos­kian­čios sau­lės. Ap­žiū­rė­ję mies­tą tu­ris­tai trau­kia į pa­plū­di­mius: iš­si­mau­dy­ti, iš­ban­dy­ti bang­len­čių su ait­va­rais spor­tą ar tie­siog su­si­ran­gius ha­ma­ke iš­mauk­ti į ko­ko­so ke­va­lą su­pil­tą kok­tei­lį.

Masajų vyrų drabužiai ryškumu nenusileidžia moterų aprangai.

Li­gos ir te­ro­ris­tai negąsdina

„Ar ten la­bai skur­du? O kaip dėl sau­gu­mo, ma­tyt, vei­kia te­ro­ris­tai? Nuo ko­kių li­gų rei­kia pa­sis­kie­py­ti? Ebo­la? Ma­lia­ri­ja?“ – to­kie ir pa­na­šūs klau­si­mai ly­dė­jo nuo pat grį­ži­mo iš Tan­za­ni­jos.

Nors ši Ry­tų Af­ri­kos vals­ty­bė pa­ten­ka į skur­džiau­sių pa­sau­lio ša­lių pen­kias­de­šim­tu­ką, že­my­no kon­teks­te jos eko­no­mi­niai ro­dik­liai at­ro­do ga­na ge­rai. Tie­sa, ke­liau­ti Tan­za­ni­jo­je pi­gu tik taip, kaip tai da­ro vie­ti­niai. Pa­kliu­vus į tu­ris­ti­nes ša­lies da­lis, pa­ste­bi­mas kai­nų šuo­lis. Be to, la­bai leng­va su­klys­ti skai­čiuo­jant tūks­tan­ti­nes ši­lin­gų ku­piū­ras (už vie­ną JAV do­le­rį gau­ni dau­giau nei du tūks­tan­čius Tan­za­ni­jos ši­lin­gų), kur žmo­nių at­vaiz­dai puo­šia tik ma­žas ku­piū­ras, o di­des­nes – gy­vū­nai. Tai­gi svar­biau­sias pa­ta­ri­mas vyks­tan­tiems į Tan­za­ni­ją – su­si­ras­ti pa­ti­ki­mą vie­ti­nį, ga­lin­tį pa­tar­ti, į ku­rį au­to­bu­są ne­sės­ti ar­ba ku­rio­je už­kan­di­nė­je ne­val­gy­ti. Mat pra­ša­lai­čių su­tik­ti ga­li­ma įvai­riau­sių. Vie­ni, pa­klaus­ti ke­lio, bū­ti­nai nu­ro­dys prieš­in­gą. O ki­ti, pa­ma­tę gat­vė­je žiop­li­nė­jan­tį tu­ris­tą, pa­klaus, kur rei­kia, pa­ly­dės ir dar pa­lauks, kol nu­si­pirk­si tai, ko rei­kė­jo, kad par­da­vė­jai ne­ap­suk­tų.

Dėl li­gų per daug kvar­šin­ti gal­vos ne­rei­kia. At­vyks­tant į ša­lį bū­ti­na pa­teik­ti skie­pų nuo gel­to­no­jo dru­gio įro­dy­mą, ir tiek. Re­ko­men­duo­ja­ma pre­ven­ciš­kai ger­ti vais­tus nuo ma­lia­ri­jos. Pir­mą­ją vak­ci­ną nuo šios mir­ti­nos li­gos moks­li­nin­kai su­kū­rė vi­sai ne­se­niai, ji dar nė­ra pla­čiai tai­ko­ma. O nuo ebo­los vi­ru­so nu­ken­tė­jo tik Tan­za­ni­jos tu­riz­mas, o ne žmo­nės. Bep­re­ce­den­tis jos pro­trū­kis, pra­ėju­siais me­tais už­fik­suo­tas Va­ka­rų Af­ri­ko­je, tu­rė­jo tik eko­no­mi­nės įta­kos Ry­ti­nės pa­kran­tės ša­lims. Taip pat svar­bu ke­liau­jant pa­siim­ti stip­rų re­pe­len­tą ir tink­le­lį, kad ap­sau­go­tų nuo ma­lia­ri­nių uo­dų nak­tį.

Ir ga­liau­siai – sau­gu­mas. Vi­siems gir­dė­tos te­ro­ris­ti­nės gru­puo­tės „Bo­ko Ha­ram“ ar „Al Sha­bab“ Tan­za­ni­jos ne­pa­sie­kia, ta­čiau įžval­ges­ni vie­ti­niai dėl pa­sta­ro­sios nuo­gąs­tau­ja. So­ma­ly­je įsi­kū­rę is­la­mis­tai jau pul­di­nė­ja Ke­ni­ją, su ku­ria ri­bo­ja­si Tan­za­ni­ja. Be to, dėl di­de­lio ne­dar­bo (tei­gia­ma, kad kiek dau­giau nei 10 proc., bet iš tie­sų ne­įma­no­ma ži­no­ti, sta­tis­ti­ka šio­je ša­ly­je ne­eg­zis­tuo­ja), ku­ris la­biau­siai var­gi­na jau­ni­mą, tan­za­nie­čius te­ro­ris­tai leng­vai nu­sam­do. Bai­mi­na­ma­si, kad vie­ną die­ną iš­vy­kę jau­ni sam­di­niai grįš.

Tik vie­nas pa­žįs­ta­mas pa­klau­sė, ar re­ko­men­duo­čiau vyk­ti. „Ži­no­ma“, – at­sa­kiau nė ne­mirk­te­lė­ju­si. Tai įvai­rus, ne­pap­ras­tai tur­tin­gas kosmosas.

Baobabo link.

Flamingų pamėgti vandens telkiniai.

Masajų piemenys su mobiliaisiais telefonais.

Vergų turgaus vieta Zanzibare paženklinta skulptūromis.

Susiję straipsniai
Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
ACIU  78.60.124.146 2015-11-07 23:29:26
Rositai, nezinau ar ten vaziuociau, bet perskaiciau su malonumu
2 0  Netinkamas komentaras
Sei­mo na­riai siū­lo grą­žin­ti vals­ty­bės ap­do­va­no­ji­mo sta­tu­są ke­tu­riems ži­ny­bi­niams ap­do­va­no­ji­mams – Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­rė­jų sa­va­no­rių me­da­liui, Šau­lių žvaigž­dei, Šau­lių žvaigž­dės [...]
Že­mės ūkio mi­nis­trė „dar­bie­tė“ Vir­gi­ni­ja Bal­trai­tie­nė ir kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tras so­cial­de­mo­kra­tas Juo­zas Ole­kas ga­lės ra­miai baig­ti sa­vo ka­den­ci­ją. Opozicijos par­eikš­tos in­ter­pe­lia­ci­jos [...]
Šve­di­jo­je nuo 2018 me­tų bus grą­žin­ta vi­suo­ti­nė ka­ro prie­vo­lė, pra­ne­šė gy­ny­bos ministras Pe­te­ris Hultq­vis­tas.
Va­kar bū­da­mas 93 me­tų mi­rė Shi­mo­nas Pe­re­sas. Per sa­vo po­li­ti­nę kar­je­rą jis du kar­tus ėjo prem­je­ro par­ei­gas, bu­vo lai­ko­mas Iz­rae­lio bran­duo­li­nės prog­ra­mos ar­chi­tek­tu, bet vė­liau, at­si­sa­kęs anks­tes­nių [...]
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
16-asis Len­kų ki­no fes­ti­va­lis vyks spa­lio 6 – 16 die­no­mis pen­kiuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se – Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je, Ma­žei­kiuo­se ir Šal­či­nin­kuo­se. Len­ki­jos ins­ti­tu­to direktorius Mar­ci­nas Lapc­zyns­kis, [...]
Ak­to­riui, re­ži­sie­riui, bar­dui Kos­tui Smo­ri­gi­nui pa­skir­ta pir­mo­jo laipsnio vals­ty­bi­nė pen­si­ja.
Nau­jau­sias re­ži­sie­riaus Ig­no Miš­ki­nio dar­bas – tai tre­čia­sis jo pil­no me­tro fil­mas, po sėk­min­gai pa­si­ro­džiu­sių „Di­rin­gas“ ir „Ar­ti­mos švie­sos“.
Klai­pė­dos dra­mos tea­tras kvie­čia į prem­je­rą vai­kus – spa­lio 8 – 9 d. 12 val. tea­tras ro­dys spek­tak­lį pa­gal vie­ną gar­siau­sių pa­sau­ly­je kla­si­ki­nės vai­kų li­te­ra­tū­ros kny­gą – Ken­net­ho Gra­ha­me­‘o [...]
Vers­las ra­gi­na­mas jau da­bar pra­dė­ti ruo­štis po po­ros me­tų griež­tė­sian­čiam as­mens duo­me­nų val­dy­mui ir sau­go­ji­mui. Mat nau­jų tai­syk­lių ne­si­lai­kan­čioms įmo­nėms grės bau­da iki 20 mln. eu­rų. [...]
Be­veik 2 tūkst. Lie­tu­vos pie­no ga­min­to­jų per ar­ti­miau­sius tris mė­ne­sius ke­ti­na su­ma­žin­ti ga­my­bą ir už tai ti­ki­si gau­ti 1,77 mln. eu­rų Eu­ro­pos Są­jun­gos par­amos lė­šų pa­gal liepą Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos [...]
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Baig­tas svar­bus Ve­liuo­nos Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čios (Jur­bar­ko raj.) tvar­ky­bos dar­bų eta­pas. Jo me­tu res­tau­ruo­ti Vy­tau­ti­ne va­di­na­mos baž­ny­čios pa­ma­tai ir fa­sa­dai. Šie­met [...]
Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jo­je (LFF) rink­ti­nių di­rek­to­riu­mi dir­bęs Ro­ber­tas Taut­kus ėmė­si nau­jos veik­los. Jo ini­cia­ty­va įkur­ta Lie­tu­vos fut­bo­lo žai­dė­jų są­jun­ga (LFŽS), kuri rū­pi­na­si pro­fe­sio­na­lių [...]
Lie­tu­vos vy­rų te­ni­so rink­ti­nė, Da­vi­so tau­rės se­zo­ną bai­gu­si pra­lai­mė­ji­mu Bos­ni­jai ir Her­ce­go­vi­nai, sa­vų žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je vėl žais ne­grei­tai.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Ho­li­vu­do ak­to­riai Lie­vas Schrei­be­ris ir Nao­mi Watts po 11 drau­ge nu­gy­ven­tų me­tų su­ka kiekvienas sa­vo ke­liu.
Ty­ri­mų duo­me­ni­mis, be gim­to­sios kal­bos di­džio­ji dau­gu­ma lie­tu­vių mo­ka bent vie­ną už­sie­nio – pa­gal šią sta­tis­ti­ką esa­me vie­na iš pir­mau­jan­čių ša­lių Eu­ro­po­je. Vis dėl­to šiais lai­kais vie­nos [...]
Vie­nos di­džiau­sių Lie­tu­vos la­ze­ri­nių pro­duk­tų ir spren­di­mų tie­kė­jų „Al­tech­na R&D“ su­kur­ta itin plo­nų pjū­vių tech­no­lo­gi­ja šie­met pri­pa­žin­ta ge­riau­siu vers­lo ir moks­lo bend­ra­dar­bia­vi­mo [...]
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Ti­ki­ma­si, jog jau ki­tais me­tais Lie­tu­vo­je bus įreng­ta kro­vi­ni­nėms trans­por­to prie­mo­nėms skir­tos ypač sau­gios sto­vė­ji­mo aikš­te­lės.
Vis dau­giau lie­tu­vių ryž­ta­si nuo­sa­vą au­to­mo­bi­lį įsi­gy­ti li­zin­gu. Li­zin­gu per­kan­čių nau­do­tus au­to­mo­bi­lius tur­gu­je ar iš­si­rink­tus in­ter­ne­to skel­bi­mų sve­tai­nė­se gy­ven­to­jų skaičius kas­met au­ga.
Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja dau­gia­bu­čius pri­žiū­rin­čias or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ne­spė­jo lai­ku par­uoš­ti na­mų vi­daus šil­dy­mo ir karš­to van­dens sis­te­mų ar­tė­jan­čiam šildymo se­zo­nui, par­agi­no [...]
Sti­lin­gi me­di­niai lip­du­kai jū­sų kom­piu­te­riui? Tam­so­je švie­čian­tis bu­me­ran­gas? O gal­būt prie sta­lo prie sta­lo tvir­ti­na­ma ap­lin­kai draugiška šiukš­lių dė­žė? 
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Ti­kriau­siai kiek­vie­na esa­te iš­gy­ve­nu­si šo­ką, kai vie­ną die­ną svo­ris stai­ga pa­šo­ka po­ra ki­log­ra­mų, ar­ba va­ka­re sve­ria­te ge­ro­kai dau­giau nei ry­te. Šie svo­rio ki­ti­mai, kurie daž­niau­sia at­si­ran­da [...]
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Kamb­ri­jos gra­fys­tė­je (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja) avis au­gi­nan­tis Pi­pas Simp­so­nas kū­ry­biš­kai ėmė ko­vo­ti su va­gi­mis. Jis pa­si­tel­kė į pa­gal­bą ryškiai oran­ži­nius da­žus.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar Jums trukdė reikalavimas rodyti asmens dokumentą, perkant alkoholį?
Taip. Žeminanti patirtis
Ne. Civilizuotas sprendimas
Seimas neturi svarbesnių reikalų
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami