TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Tarp uolų įkalinto Reino pakrantėmis

2007 12 28 0:00
Riudeshaime per kalėdinę mugę kaštonai kepami lauko kepykla paverstame garvežiuke.
Autorės nuotrauka

Per dieną, kol visai sutemo ir danguje pakibo senos vokiškos pilys, palei romantiškąjį Reiną nukeliavome daugiau kaip pusantro šimto kilometrų.

Reinas, ilgiausia Vokietijos upė (1320 km), vokiečių vadinama upių tėvu. Jos slėniuose įkvėpimo ieškojo daug garsių poetų, kompozitorių ir dailininkų. Abipus upės driekiasi XVIII amžiaus architektūros miesteliai. Manoma, kad šias vietas mėgo ir legendinis moterų mylėtojas Kazanova.

"Siūlau pamatyti romantiškąjį Reiną", - viešint Vokietijoje patarė šioje šalyje gyvenanti mokytoja Bronė Lipšienė. Kitą dieną sėdau į jos automobilį, ir abi išvažiavome ieškoti romantikos. Po geros valandos pasiekėme Bingeno miestelį. Nuo jo prasideda vadinamojo romantiškojo Reino ruožas pietvakarių Vokietijoje. Reino slėnis tarp Bingeno ir Koblenco vadinamas brangakmeniu ir yra UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąraše.

Toliau mūsų automobilis riedėjo kairiąja Reino pakrante. Po lietingų dienų upės vanduo buvo pakilęs, atrodė, dar šiek tiek, ir apsems kelią. Palydovė tikino, kad kartais taip ir atsitinka. Bet štai 2003-iųjų vasarą Reinas buvo taip nusekęs, kad juo negalėjo plaukti laivai.

Pakrante lygiagrečiai asfaltuoto kelio tolyn driekėsi geležinkelio bėgiai, jais kaskart praskriedavo elektrinis traukinys, akimirkoms pradingstantis tuneliuose, iškastuose uolose. Taip yra abiejuose upės krantuose. Reinu ramiai slinko ilgos baržos. Toje upės dalyje, palei kurią mes važiavome, nuo Mainco iki Koblenco nėra nė vieno tilto, žmonės ir automobiliai keliami keltais. "Reinas - laivybinė upė, tiltai trukdytų", - paaiškino Vokietijos lietuvė.

Reiną tose vietose į vagą įspraudę statūs uolėti kalnai. Jų šlaituose - vynuogynai, uolų viršūnėse stūksto viduramžių pilys. Jų mūrai žiemą beveik susilieja su žemės, juodų belapių medžių ir parudavusios žolės tamsiais tonais. Bet sutemus vaizdas neįtikimas: atrodo, kad apšviestos pilys tiesiog pakibusios danguje, nes uolos ir dangus susilieja į vientisą tirštą juodumą.

Šiuo metu Reinas apsėmęs nedidelės saleles, žemės nematyti, styro tik medžių kamienai, kai kur tiesiai iš smėlio spalvos vandens kyla apvalūs bokštai, manoma, kadaise buvę kaip muitinės, galbūt nuo tų laikų, kai šiose žemėse buvo nepriklausomos kunigaikštystės.

Sustojame kitame miestelyje - Bacharache. Jis taip pat driekiasi palei upės vagą. Ir vėl siaurų grįstų gatvelių labirintai. Pagrindinėje gatvėje šalia dovanėlių dėžutėmis papuoštos eglutės po medine stogine - prakartėlė. Paėjusios viena siaura gatvele nustebusios stabtelėjome. Ant nedidelio šlaito ganėsi ožkos, vieną akimirką jos buvo sustingusios tarsi skulptūros. "Gal čia dar viena prakartėlė?" - nusijuokėme.

Sent Goare nusprendėme keltis į kitą Reino krantą. Teko pasisemti kantrybės, nes keltas ilgai nejudėjo iš vietos. Kai pagaliau persikėlė į tą pusę, kur laukėme mes ir dar nemažas būrys keliautojų, iš jo į visas puses pabiro mokyklinio amžiaus vaikai su kuprinėmis ant pečių. Kai kurių laukė tėvai, atsirėmę į automobilius. Persikėlusios grįžome dešiniuoju upės krantu, kur stūkso stati 132 metrų Loreley uola. Pasak legendos, kadaise saulei leidžiantis ten sėdėdavo viliokė mergina ir šukuodavo savo ilgus plaukus, liepsnojančius saulėlydžio spinduliuose. Į gražuolę Loreley žiūrintiems jūreiviams iš meilės apsvaigdavo galva, jie nesuvaldydavo laivų, šie atsitrenkdavo į povandeninius rifus ir nuskęsdavo. Kita versija: dėl nuskendusių laivų buvo kalta ne auksaplaukė undinė, o toje vietoje, kur upė daro staigų linkį, besisukantys vandens verpetai. Šią uolą 1823 metais savo kūrinyje aprašė garsus vokiečių poetas Heinrichas Heine.

Grįždamos šiuo Reino krantu sustojome dar keliuose miesteliuose. Kiekvienoje gatvelėje tiesiog viena prie kito - užeigos, kavinės, restoranai. Žiemą jie apytuščiai. Štai erdviame restorane Asmanshausene buvome vienintelės pietautojos. Bet vasarą, kai mėgstantys degustuoti vyną keliautojai upe plaukia laivais, lankytojų juose netrūksta. Tokie kruizai Reinu ypač patinka turistams iš Amerikos ir Japonijos.

Japonų sutikome ir mes, kai šalia Riudeshaimo pakilome į kalną. Nuo tos aukštumos atsiveria nuostabi panorama: upė ir miesteliais bei gyvenvietėmis aptūpusios pakrantės. Senamiesčiuose pastatai lyg susiklijavę, kiek aukščiau išsibarstę nameliai tiesiog lipa į uolėtus šlaitus.

Paskutinė mūsų stotelė buvo pačiame Riudeshaime. Teigiama, kad jį buvo pamėgęs vokiečių poetas Johannas Wolfgangas Goethe. Kai lankėmės Riudeshaime, kaip ir daugelyje kitų miestelių, laikotarpiu tarp advento ir Trijų Karalių, šurmuliavo kalėdinė mugė. Tokiu metu savaitgaliais vokiečiai nesėdi namie, jie eina į senamiestį, bendrauja, pramogauja, perka kalėdines dovanas, valgo čia pat kepamus kepsnius, gurkšnoja kavą ir karštą vyną. Miesteliai tviska nuo šventinių šviesų, gatvėse skamba muzika ir dainos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"