TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Telieka išmokti latvių kalbą

2011 12 16 6:00

Latviai turi kuo vilioti lietuvius - Livonijos pilimis (smalsu pasidairyti, kur buvo įsitvirtinę mūsų priešai kryžiuočiai), kryžiuočių palikuonių vokiečių dvarais, 30 atvirų slidinėjimo trasų su keltuvais (nors kalnai ne didesni už mūsiškius). Lietuviai ir estai sudaro bene didžiausią į Latviją atvykstančių turistų dalį.

Kirtus Lietuvos sieną pirmiausia verta stabtelti Bauskėje. "Jums, lietuviams, artimos pasienio Rundalės pilies nerodysiu, nes ir taip gerai ją žinote, mėgstate ten užsisakyti puotas, - sakė Latvijos valstybinio turizmo departamento Lietuvos žurnalistams organizuotoje kelionėje svečius lydėjusi lietuviškai kalbanti gidė Baiba Livina. - Gavau įdomią statistiką - iš penkerių Rundalėje keliamų vestuvių dvejos būna lietuvių!"

Turistų iš Lietuvos, pasak Baibos, jų krašte netrūksta. Paklausus, kur gidė išmoko lietuviškai, ši atsakė: "Nepriklausomybės laikais pamaniau: o kaip su broliais lietuviais kalbėsiu, nejaugi rusiškai? Nuėjau į Rygos universitetą ir išmokau." 

Santykiai - užburtas ratas

Mūsų kelionės palydovė pasidžiaugė, kad latvių aukščiausias kalnas Gaizinkalnis (311,6 m) yra aukštesnis už mūsų Aukštąjį kalną (293,84 m), kad jų Dauguva ilgesnė už mūsiškį Nemuną. "Tačiau ir lietuviai turi kuo džiaugtis - jūsų yra daugiau, - pridūrė Baiba. - Galėtume geriau vieni kitus pažinti. Man, tarkime, visai nesuprantama, kodėl nematome vieni kitų televizijų, o estų TV galime žiūrėti."

Neseniai du latvių ir lietuvių diplomatai išplatino studiją apie Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo perspektyvas. Jie atkreipė dėmesį, kad abiem kaimynėms trūksta žinių apie viena kitą. Tada susidaro užburtas ratas - kai žiniasklaida neteikia informacijos, mažėja domėjimasis kaimynų kraštu, o kai nėra susidomėjimo, nėra poreikio informuoti. Pasak diplomatų, šalių bendradarbiavimą sunkina ir tai, kad nemokame vieni kitų kalbų, nors jos yra artimos, be to,  mums lengviausiai išmokstamos užsienio kalbos. Lietuviui net lengviau išmokti šnekėti latviškai negu latviui - lietuviškai, nes latvių kalba dėl kontaktų su finais gerokai sumodernėjusi, nutolusi nuo prokalbės. 

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas Alvydas Butkus yra pasvajojęs, kad bent jau Šiaurės Lietuvos mokyklose latvių kalbą būtų galima dėstyti kaip fakultatyvinę, o Pietų Latvijoje - lietuvių. Tačiau kol kas švietimo ir mokslo ministras nemato reikalo šitaip gerinti tarpusavio santykius. Biurokratiškai žvelgiant, juk nepriklauso - tai ne jo daržas, o Užsienio reikalų ministerijos. Ir vėl užburtas ratas. Kalbų fakultatyvai - ne Užsienio reikalų ministerijos rūpestis. 

Kad ir kaip ten būtų, vieni pas kitus važinėjame. "Ant mūsų slidinėjimo kalnų, kai pasiklausai savaitgaliais, vien lietuviškai kalbama", - sakė Baiba. Tetrūksta mums pramokti latviškai, ir būtume patys mylimiausi turistai šiame krašte. Galėtume kalbėtis taip, kaip estai su suomiais - suprasdami vieni kitus ir be tarpinių kalbų. Kiekvienas, bandęs prabilti bent vienu kitu latvišku žodžiu, patvirtins, kaip latvius tai džiugina. Latvių kalbos išsaugojimas kaimynams tapo ypač aktualus šiemet. Jie nerimaudami laukia žinios, ar pavyks Latvijos rusams surengti referendumą dėl antros - rusų - kalbos paskelbimo valstybine. Mažai tautai tai būtų pražūtinga. Baiba įsitikinusi, kad tada Rygoje vėl viskas būtų beveik vien rusiškai, nes čia rusų - dauguma. "Tačiau viliamės, jog Europos Sąjunga atsižvelgs, bent jau turėtų, ne tik į mažumų teises, bet ir į labai mažų tautų kalbos išlikimo galimybes savo gimtojoje žemėje", - pabrėžė ji.

Keliaujant po Latviją šneka dažnai pasisukdavo apie kaimynų santykius. Gidė apgailestavo, kad mes per mažai žinome vieni kitų literatūros. Rodydama, kurioje pusėje yra garsių rašytojų Reinio ir Matisso Kaudzyčių, parašiusių "Matininkų laikus" apie carinę Latviją, gimtinė, ji prisipažino, jog veždama latvius į Žemaitės gimtinę pati lietuviškai perskaitė keletą mūsų klasikės kūrinių.

Saugojo Latvijos ir Lietuvos sieną

Apie tai, kad latviai galėjo tik sapnuoti nepriklausomybę, byloja ir turistiniai objektai. Krašte gausu vokiečių pristatytų pilių - Lietuvoje jų nė su žiburiu nerasi. "Bauskės pilį kryžiuočiai pastatė prie Lietuvos sienos, nes baiminosi stiprios nepriklausomos Lietuvos Kunigaikštystės. Šios pilies paskirtis buvo saugoti Latvijos pasienį", - pasakojo Baiba. 

Kai XIII-XVI amžiuje kryžiuočiai nukariautose Latvijos ir Estijos teritorijose įkūrė Livoniją, vietinių genčių pilių nebeliko. O tvirto storo mūro akmeniniai Livonijos ordino statiniai tebestovi iki šiol. Apskritai visos mūro pilys Latvijoje - svetimos. Latviai jas dabar sumaniai restauruoja ir rodo kaip savo krašto paveldą. 

Kelionės pradžioje aplankytoje Bauskės pilyje gyveno ir Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris, vėliau tapęs Kuržemės hercogu. Beje, pasižvalgius po vėlesnių laikų istoriją matyti, kad daugelio dvarų, rūmų savininkai - kadaise, Livonijos laikais, į Latviją atvykusių vokiečių palikuonys. Latviai juos jau vadina savais, vietiniais vokiečiais. Ar jų provaikaičiai dabar nepretenduoja į palikimą? "Visiems iš Latvijos išvykusiems vokiečiams buvo išmokėtos kompensacijos. Taigi šiandien jie nebeturi jokių teisių į savo proprosenelių dvarus", - paaiškino gidė. 

Pasimatuoti hercogienės suknelę

1443 metais baigta statyti Bauskės pilis prieš keletą metų atvėrė lankytojams duris kaip interaktyvus modernus muziejus. Pilyje atsikratyta daiktų saugyklos ir dulkių kaupyklos įspūdžio. Čia daug ką galima liesti, čiupinėti ir net matuotis drabužius. Lankytojams rengiamos specialios programos - mokoma apsivilkti viduramžių damų sukneles. 

"Moteris viena tokių sudėtingų apdarų negalėdavo apsirengti, jai reikėdavo pagalbininkių, - pasakojo pilies darbuotoja, vilkinti viduramžių drabužiu. - Kadangi tais laikais siuvinių iškarpos dar nebuvo tobulos, rankovės prie pečių būdavo atskirai privarstomos raišteliais. Suknelės plotis šonuose irgi reguliuotas raišteliais. Juk anksčiau moterys gimdė maždaug kas dvejus metus, tad drabužis turėdavo tikti būnant visokio pilnumo." 

Pagal buvusių pilies šeimininkų portretus ir XVI amžiaus siuvėjų knygas Bauskės muziejininkai atkūrė ir pasiuvo nuostabią kolekciją tų laikų drabužių. Remiantis išlikusiais paveikslais sukurti čia gyvenusių hercogų, hercogienių, princesių kostiumai. Jie visi - ispaniško stiliaus, mat XVI amžiuje visoje Europoje drabužių madą diktavo Ispanija. Tik vėliau atsirado prancūziško stiliaus apdarų.

Lankytojams demonstruojamas ir rūmų apavas - pasiūta keletas porų batelių. "Jie iliustruoja, kaip pamažu atsirado kulnas. Beje, vienus kaspinu surištus moteriškus batelius pasiuvome pagal Vilniuje rastų to laikotarpio batų pavyzdį, - kalbėjo pilies darbuotoja. - O didžiulės platformos - jos siekdavo net iki pusės metro - į madą atėjo dėl to, kad moterims iš po sijono nebuvo galima rodyti kojų. Kad suknelės apačia neišsipurvintų, labai praversdavo platformos."

Kitoje Bauskės pilies menėje galima papypkiuoti senovinę pypkutę, pasimokyti senovinių šokių ar net užsisakyti viduramžių puotą.

Čekiškas plytų piešinys

Viena Bauskės pilies dalis atstatyta taip, kaip ji atrodė XVI amžiuje, kitoje - palikti griuvėsiai. Jie tik konservuoti. Vasarą galima užlipti iki bokšto viršūnės, o apgriuvusių XV amžiaus akmeninių sienų apsuptame vidiniame kieme nusikaldinti senovinių monetų, pašaudyti iš arbaletų. Atstatytoje naujojoje pilyje dar bus atkurtos ir visos buvusios menės.

Iš kiemo pusės pirmiausia į akis krinta Lietuvoje neįprastas ir nematytas išorinių sienų dekoras - ant tinkuotų sienų išraižytos plytų formos. "Tokia plytų imitacijos technika buvo populiari Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje. Visais laikais tai geriausiai mokėjo daryti čekų meistrai. Atstatant Bauskės pilį jie taip pat buvo pakviesti ir štai kaip gražiai išmargino sienas, - pasakojo pilies darbuotoja. - Nors raštas atrodo efektingai, tai gana brangu. Todėl tokia technika buvo naudojama tik ten, kur norėta pademonstruoti prabangą. Juk Bauskės pilis - ordino magistro būstinė. Išdekoruota buvo prabangiai, nors atšiauriam klimatui toks dekoras ir nelabai tiko."

"Zirga galva" ir šiaurės elniai

Vis dėlto įdomu, kodėl mes su latviais vieni kitus broliais vadindami turime ir pašaipų "zirga galva". Pasirodo, versijų esama visokių. Teko girdėti, jog lietuviai taip praminė kaimynus dėl to, kad per karus ir badmečius latviai pjaudavo arklius ir valgydavo. Lietuviui žirgas - vos ne šventas gyvulys, arkliena jis nesimaitina. Istorija mena ir kitą versiją. Kadangi prieškario Latvija buvo pažengusi kur kas toliau negu Lietuva (privalomas septynmetis mokslas, nesuskaldyti ūkiai), šalyje dirbo daug lietuvių samdinių. Dėl to latviai į lietuvius žvelgė šiek tiek iš aukšto, vadino "leišiais" ir "zirga galva", patys "kėlėsi" ir gyrėsi, kad pas juos - "kaip pas vokietį". Vėliau prasivardžiavimas "zirga galva" atsisuko prieš pačius latvius. Šių dienų latviai aiškina, esą jie mus nuo seno vadina "zirga galva" dėl tų senovinių "zirgelių" ant namų stogų. 

Nors, atsigręžus į praeitį, galima tvirtinti, jog lietuviai daugiau laiko per karus yra praleidę ant žirgo nei latviai, net mūsų Vytyje - raitelis ant žirgo, tačiau kai kas suskaičiavo, kad liaudies dainų apie žirgelius daugiau turi latviai, o ne lietuviai. Tad ir neaišku, kam labiau dera vadintis "zirga galva". Na, bet prasivardžiuoti kaimynams, matyt, įprasta. Estus mes vadiname šiaurės elniais", - prisipažino gidė Baiba. 

Kalbantis aiškėjo ir daugiau įdomybių apie pravardes. Pasirodo, Latvijoje niekas nelaiko įžeidimu, kai juodaodis pavadinamas negru. "Tačiau žydų mes negalime vadinti žydais (nors latviškai skamba panašiai kaip lietuviškai - "žids"), nes rusų kalboje tai labai paniekinamas žodis, - teigė Baiba. - Neseniai mes juos pradėjome vadinti "ebrejs". 

Latvių nacionalinėje virtuvėje beveik nėra autentiškų latviškų patiekalų. Ji artima lietuviškai, rusiškai, estiškai, vokiškai. Tačiau visi žino XVIII amžiuje išrastą Rygos balzamą. Beje, ta pati gamykla pagal senovinį receptą gamina ir kmynų likerį ("Aluzu kimelis"), tik labai mažą kiekį. Ne vienas latvis patikins, kad sūris su kmynais yra jų nacionalinis patiekalas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"