TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Ugnikalnių viršūnes slėpė rūsti gamta

2007 09 19 0:00
Lietuvių turistai prie Mutnovskio ugnikalnio kraterių.

Globalinės klimato permainos purto viso pasaulio gamtą. Tuo įsitikino dvylikos lietuvių turistų grupė, neseniai keliavusi po Kamčiatkos kraštą - rūsčią ir paslaptingą ugnies bei ledo šalį.

Dvidešimt dienų šiame tolimiausiame Rusijos pusiasalyje tarp Ochotsko ir Beringo jūrų bei Ramiojo vandenyno viešėjusiems keliautojams pasiekti pačių aukščiausių ugnikalnių viršūnes sutrukdė lietūs, vėjai ir debesys. Vietos žmonės turistams pasakojo dar niekada nepatyrę tokios šaltos ir lietingos vasaros kaip pastaroji.

"Kelionei po Kamčiatką pasirinkome palankiausią laiką - paprastai rugpjūtį orai ten būna šilti ir giedri. Tačiau šiemet buvo kitaip", - sakė vilnietis Darius Lašas.

Šį pavasarį Kamčiatką užplūdę karščiai ištirpdė nemažai ledynų šio krašto kalnuose, ir purvo nuošliaužos užpylė garsųjį Geizerių slėnį. Dešimtys karšto Žemės gelmių vandens fontanų, kuriais gėrėtis traukia tūkstančiai turistų iš viso pasaulio, buvo palaidoti po storu purvo sluoksniu. Paskui atvėso, dienos tapo lietingos.

Nors buvo prastas oras, mūsiškiai tvirtina nesigailintys šiai kelionei išleistų nemažų pinigų - egzotiškų vaizdų jie vis dėlto išvydo daug.

Sovietmečio tabu

Sovietiniais metais saugumo darbuotojai retai kam leisdavo pamatyti Kamčiatkos pusiasalį - tai buvo uždara teritorija. Galbūt todėl ji iki mūsų dienų išsaugojo pirmykštį grožį, savitumą ir laukinę gamtą. Kamčiatka - tai Geizerių slėnis, veikiančių ugnikalnių viršūnės, garo stulpai, lava ir pelenai. Skaidrios kaip krištolas Kamčiatkos upės pilnos žuvų, o lašišų nerštas ir pakrantėse žvejojantys lokiai - įspūdingas vaizdas.

Beje, Kamčiatkos kraštas kaip naujas Rusijos Federacijos (RF) subjektas šios šalies žemėlapyje atsirado visiškai neseniai, sujungus Kamčiatkos sritį ir Koriakų autonominę apygardą.

Šių dviejų regionų gyventojai per referendumą balsų dauguma nusprendė susijungti į bendrą Kamčiatkos kraštą, kurio administracinis centras - Kamčiatkos Petropavlovskas.

Naujojo RF subjekto atsiradimą smagiai paminėjo įsimylėjėliai - per jaunimo šventę daugiau kaip du tūkstančiai porų vienu metu pasibučiavo Kamčiatkos Petropavlovsko stadione.

Pasitiko sieros kvapas

"Labiausiai įsiminiau daugybę lašišų ir meškų", - prisipažino D.Lašas. Jo draugas Vytenis Gudas, kuris ir sugundė Darių vykti į šią kelionę, sako nustebęs dar Jelizove - Kamčiatkos Petropavlovsko oro uoste.

"Išlipus iš lėktuvo pasitiko vėsa ir keistas civilizacijos bei laukinės gamtos kontrastas: po kojomis - asfaltas, o aplink - didžiuliai, sniego kepurėmis pasipuošę kalnai. Palyginti su jais, mus atskraidinęs didelis rusiškas lėktuvas IL-96-300 "V.Čkalov" atrodė nykštukas", - pasakojo V.Gudas.

Keliautojai iškart patraukė prie Mutnovskio ugnikalnio. Šis ugnį, sierą ir pelenus spjaudantis 2323 metrų aukščio kalnas stūkso tik už keliasdešimties kilometrų nuo Kamčiatkos Petropavlovsko.

Lietuvius ten nuvežė vietos rusas Aleksandras, su kuriuo mūsų keliautojai susitarė dar būdami Lietuvoje. Turistų gelbėtoju dirbantis Aleksandras laisvalaikiu spėja pabūti ir jų vedliu. Svečius jis vežioja sunkvežimiu GAZ. Lengvųjų automobilių Kamčiatkos krašto užmiesčio keliuose mažai - daugiausia rusiški sunkvežimiai GAZ, "Ural" ir vakarietiški visureigiai.

Pernakvoję palapinėse už 20 kilometrų nuo Mutnovskio ugnikalnio, rytą lietuviai užsimetė nelengvą mantą ant pečių ir pėsčiomis patraukė jo link. "Ėjome pro karšto vandens šaltinius ir supuvusiais kiaušiniais dvokiančias fumaroles - iki 700 laipsnių karščio vandens garų ir sieros vandenilio bei kitų dujų mišinio fontanus, besiveržiančius iš Žemės gelmių. Šalia jų pastatyta geoterminė elektrinė.

Užkopę uolėtais skardžiais apačioje galėjome įžiūrėti verdančius "katilus", kuriuose burbuliavo gal purvas, gal kitokios Žemės gelmės", - pasakojo vaikinai.

Kalnas spjaudė ugnį

Iš ten lietuvių turistai duobėtais ir kračiais vieškeliais (plentų krašte nedaug) leidosi apie 700 kilometrų kelionėn į Centrinę Kamčiatkos dalį. Civilizacijos ir turistų čia gerokai mažiau negu Pietų Kamčiatkoje, o gamta dar rūstesnė, tačiau svarbiausia - čia stūkso Kliučevskio ugnies kalnas. "Dar būdami Lietuvoje planavome užkopti į jį", - pasakojo Vytenis.

Tai aukščiausias Eurazijos ugnies kalnas, iškilęs 4750 metrų virš jūros. Greta - kiek mažesni jo "broliai": Kamenij, Bezymianij, Ploskaja Bližniaja, Ploskaja Dalniaja, Ploskaja Zimniaja, Ploskyj Tolbačik, Ostryj Tolbačik. Šiai kalnų grupei maždaug 8 tūkst. metų, o pirmąkart ji savo galią pademonstravo prieš 300 metų. Nuo tada vieni ugnikalniai išsiveržia kartą per metus, kiti - kiek rečiau.

Tačiau vilčių šturmuoti Kliučevskio kalną mūsiškiams teko atsisakyti: keletas mėnesių prieš jiems atvykstant šis ligi tol kurį laiką tylėjęs ugnikalnis vėl prapliupo ugnimi ir pelenais. Turistus lydėjęs Aleksandras rizikuoti nepatarė. "Prieš 20 metų mano draugas čia žuvo - jam lipant į dundantį ugnikalnį atitrūkę akmenys pasileido žemyn ir užmušė", - pasakojo rusas.

Pasigėrėję šaudančiu pelenus Kliučevskio kalnu iš toli, lietuviai nusprendė kopti į ramesnius Ploskaja Zimniaja ir Ploskyj Tolbačik ugnikalnius, tad jų papėdėje pastatė palapines. Šioje stovykloje jie praleido daugiau kaip savaitę ir iš čia traukdavo į žygius po gretimus kalnus.

Vieta, kurioje įsikūrė turistai, buvo labai nuošali - iki artimiausio kaimo apie 50 kilometrų, jokių kelių. "Jeigu būtume susižeidę ar kokia kita nelaimė būtų užklupusi, gelbėtojai būtų mus pasiekę negreitai", - svarstė Vytenis. Lietuviai buvo ten visiškai vieni - per šioje vietoje praleistas 8 dienas jie nesutiko nė vieno turisto ar vietos gyventojo.

"Mus supo nežemiškas vaizdas - sustingusi lava, tarp kurios kauburėlių kyšojo žolė. Vietomis buvo matyti švilpikų urvų - šių gyvūnų ten nestinga. Tame "Mėnulio" kraštovaizdyje nebuvo net medžių", - prisimena Darius.

Gaubė tirštas rūkas

Tačiau netrukus paaiškėjo, jog ir šių ugnikalnių viršūnes pasiekti nėra paprasta. Vos turistai spėjo įsikurti palapinėse, pradėjo pilti lietus. Lijo taip smarkiai, jog apie kelionę aukštyn negalėjo būti nė kalbos. Liūtis truko ištisą parą.

Kai ji pagaliau baigėsi, keliautojai užsimetė kuprines ant pečių ir pradėjo kopti į ugnikalnius. Tačiau vos palypėjus aukštyn apsupdavo tirštas rūkas - gamta tarsi specialiai slėpė nuo smalsuolių Kamčiatkos turtus.

"Iš bėdos kopti galėjome - vieną kitą metrą priešais galėjai įžiūrėti. Tačiau nusileisti tokiomis sąlygomis būtų dar sunkiau ir rizikinga: statūs skardžiai vietomis apsnigti, apledėję, paslysi - gali žūti. Tad sėsdavome ant akmenų ir laukdavome, kol rūkas išsisklaidys", - pasakojo Vytenis.

Keletą dienų taip palaipiojus po kalnus, turistams teko pripažinti, jog visagalis Kamčiatkos valdovas - rūstūs vietos orai. Dieną kalnų papėdėje buvo apie 20 laipsnių šilumos, tačiau naktį net spustelėdavo šaltukas, pūsdavo žvarbus vėjas, dažnai lijo.

Tad kai atėjo metas pasileisti plaustais žemyn upe Bystraja, turistai apsidžiaugė - dienos stovykloje jau buvo prailgusios.

Ant lokių tako

Bystraja, kaip ir kitos Kamčiatkos upės ir upeliai, labai skaidri ir gana veržli, mat plukdo kalnų ledynuose tirpstantį vandenį. O svarbiausia - joje netrūksta lašišų, upėtakių ir kitokių žuvų. Tad Darius su Vyteniu tuoj išsitraukė spiningus. Laiko žvejoti buvo nedaug, bet kibo, o vieną nemažą lašišą Dariui pavyko ištraukti. "Intakuose jų raudonavo daugybė - žuvys traukė neršti", - susižavėjęs pasakojo Darius.

Žvejodami vaikinai turėjo progą pamatyti, kaip žūklauja vietos brakonieriai. "Praplaukė pro mus dviem motorinėmis valtimis tylėdami, nekreipdami dėmesio, lyg mūsų nė nebūtų, ir lyg niekur nieko ištiesė tinklą per visą upę. Laimikis buvo gausus. Susirinko ramiai žuvis ir pasišalino", - pasakojo vaikinai.

O jie patys ūmai apsižiūrėjo, kad takai, kuriais taip patogu buvo prieiti prie upės meškerioti, išmindžioti ne žmonių, o... lokių. "Pastebėjome šviežias meškų pėdas ir pasidarė nejauku", - prisipažino pašnekovai.

"Šeimininkas" - taip pagarbiai vietos žmonės Kamčiatkoje vadina rudąjį lokį ir pabrėžia, jog su šiuo žvėrimi geriau nesipykti: jis ne tik stiprus, bet ir labai greitas. Jų čia daug, apie 10 tūkstančių. Teigiama, jog Kamčiatkos lokiai nelabai agresyvūs, mat jiems nestinga ėdalo - žuvų, uogų.

"Vietos žmonės pasakojo, jog per metus pasitaiko tik 1-2 atvejai, kai meškos užpuola žmones. Dažniausiai tai atsitinka tada, kai patelė būna su jaunikliais arba kai ji būna sužeista medžiotojų", - pasakojo V.Gudas.

Su viena meška keliautojai buvo susidūrę, kaip sakoma, akis į akį. Tačiau jie buvo plauste, o lokė su lokiuku - upės pakrantėje. Išvydusi žmones meška puolė iš upės į krantą, įkandin jos nukurnėjo ir jauniklis.

Šių žvėrių artumą lietuvių keliautojai pajuto ir įsikūrę nakvoti upės saloje. "Sėdėjome naktį prie laužo ir staiga išgirdome, kaip čia pat suriaumojo. Vieną kartą, antrą... Šiurpu tapo", - prisiminė turistai. Rytą jie netoli palapinių rado meškų pėdų. Matyt, buvo įsikūrę ant šių gyvūnų žūklės tako.

Moksleiviai - su alumi

Nemažą įspūdį turistams padarė Malki kurortas. Čia maudyklos - terminiuose vandenyse, greta geizerių, virš jų tvyro garų tumulai. Skirtinguose uolinguose "baseinuose" - skirtingos temperatūros vanduo. Ir visa tai - natūrali gamta, be žmogaus įsikišimo.

Patiko mūsiškiams paplaukioti kateriu Ramiojo vandenyno įlankoje, prie kurios įsikūręs Kamčiatkos Petropavlovskas. "Sužvejojome porą otų ir jūrų ešerį, šis priminė ne tiek žuvį, kiek pabaisą: spygliuotas, baisiais žandais ir raudonas. Tačiau iškeptas buvo skanus", - juokėsi D.Lašas.

Vis dėlto keliautojai neslėpė ne tiek žvejoję, kiek dairęsi į uolėtus įlankos skardžius, toli nuo kranto į vandenyną įbridusias uolas. Vienoje įlankos pusėje - didžiulė Rusijos karinė povandeninių laivų bazė. Ten civiliams įplaukti griežtai draudžiama.

Kamčiatkos Petropavlovske mūsiškiai buvo rugsėjo pirmąją. "Mokslo metų šventė buvo ir ten - mieste būriavosi daug uniformuotų moksleivių. Merginų plaukuose - kaspinai su burbulais. Visa įlankos pakrantė apsėsta alų geriančio jaunimo, milicininkų - daugybė, tačiau jie besivaišinančių moksleivių tarsi nemato", - stebėjosi Vytenis.

Turistai buvo užsukę ir į turgų. Kaip ir tikėjosi, delikatesinių žuvų ir jų ikrų čia - daugybė. Pusė kilogramo lašišos ikrų kainuoja 350 rublių - maždaug 35 litai. Tačiau kiti maisto produktai Kamčiatkoje gana brangūs - juk į šį atokų pusiasalį nepigu juos atgabenti.

Vaikinų dėmesį patraukė tai, jog daug lengvųjų automobilių Kamčiatkos Petropavlovske - japoniški, daugelio jų vairas dešinėje pusėje. Paklausti, ar nesunku ir ar saugu tokiais važinėti, kai eismas vyksta dešine puse, vietos vairuotojai ranka numodavo: "Smulkmena - per porą dienų prie to pripranti."

Nelengva, bet įdomu

Keliautojai sakė kiekvienas šiai išvykai išleidęs po kiek daugiau kaip 6 tūkst. litų. "Jeigu būtume pasinaudoję turizmo agentūrų, kurios rengia keliones į Kamčiatką, pasiūlymais, būtų kainavę beveik dvigubai brangiau. Be to, agentūros paprastai veža klientus į Pietų Kamčiatką, kur turistų ir civilizacijos daugiau, o mes pamatėme laukinę gamtą", - svarstė Darius.

Orlaivis turistus iš Kamčiatkos Petropavlovsko į Maskvą skraidino devynias valandas. Keliautojams teko grįžti į kitą - įprastą laiką, kuris devyniomis valandomis skiriasi nuo rytietiškojo, tad grįžę į Lietuvą jie tenorėjo pailsėti.

"Pažįstami stebisi: kuriam galui tau tokia sunki ir brangi kelionė? Saulės mažai, kuprinės sunkios, drabužiai nešvarūs, dušo nėra. Geriau nuvažiuotum į Italiją - ten gali degintis švariame paplūdimyje ir gurkšnoti kokteilį. Tačiau man labiau patinka sunkios kelionės", - svarstė Vytenis.

"Toks turizmas labai skiriasi nuo kelionių po civilizuotas Vakarų šalis. Buvojau ir ten, tačiau čia buvo daug įdomiau", - jam pritarė Darius.


Kelionės dosjė

Kamčiatkos kraštas: Rusijos rytai, tarp Ochotsko jūros (vakaruose) ir Ramiojo vandenyno ir Beringo jūros (rytuose).

Administracinis centras: Kamčiatkos Petropavlovskas.

Pusiasalio plotas: 370 000 kv. km.

Gyventojų skaičius: apie 367 000.

Aukščiausias taškas: Kliučevskio ugnikalnis (4750 m).

Ugnikalnių skaičius: 160, iš jų 29 - veikiantys.

Ledynų skaičius: 414.

Klimatas: vidurio platumų vėsus, drėgnas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"