TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Ugnis mirusiajam padeda atsikratyti kūno ir grįžti namo

2011 10 31 18:47

Lietuvoje skausmas praradus artimą žmogų laikomas gana intymiu dalyku. Tačiau pasaulyje esama kraštų, kur mirusiojo palydėjimas į paskutinę kelionę vyksta ne šeimos narių, draugų, giminaičių, kolegų rate, bet kur kas viešiau. Užmesti akį į šią procedūrą leidžiama net smalsiems turistams.

Be to, tamsiomis įkapėmis aprengtas velionio kūnas ne užkasamas žemėje, kaip įprasta mūsų šalyje, o uždengiamas spalvinga marška, papuošiamas gėlėmis ir uždegamas. Tokios tradicijos laikosi hinduistai, kurių milijonai gyvena Indijoje, Nepale ir kai kuriose kitose šalyse.

Pavyzdžiui, Nepalo sostinėje Katmandu pažiūrėti į šį gedulingą procesą galima prie garsios Pašupatinačio šventyklos. Hinduizmo neišpažįstantiems žmonėms į jos vidų leidžiama tik užmesti akį, užtat prieiti prie šventa laikomos Bagmati upės, ant kurios krantų nuolat deginami mirusieji, gali kiekvienas, nusipirkęs bilietą.

Vilniaus universiteto Orientalistikos studijų centro direktorius prof. dr. Audrius Beinorius dienraščiui „Lietuvos žinios“ pasakojo, kad Indijoje iki šių dienų vyrauja mirusiųjų kūnų deginimas arba kremavimas.

„Ugnis atlieka kelias funkcijas: ji apvalo ir kartu yra laidininkas tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulių. Vedų religijoje ugnis yra dievas Agnis ir vadinama dievų burna. Per ją vyksta sąveika su dangiškais, transcendentiniais lygmenimis. Ugnis siejama ir su pragaro, kentėjimo vaizdiniais. Jie egzistuoja įvairiose kultūrose“, - sakė jis.

Deginant esą įvyksta apvalymas ir tai veikia kaip savotiškas eskalatorius, pagreitinantis virsminį perėjimą į anapusybę. Be to, nepaliekama gyviesiems prie ko prisirišti. Žemėje ar vandenyje irimo procesas vyksta ilgiau, o ugnis kūną sunaikina iš karto. Dažnai laidojimo formas nulemia ir klimato sąlygos. Indijoje numesta banano žievė dvokia jau po valandos ir mirusio žmogaus kūno ten keletą dienų neišlaikytų.

Indų religinės tradicijos vienareikšmiškai teigia, kad mirusiajam reikia padėti atsikratyti kūno. Esą anapus ten yra mūsų namai, o čia – tremtis. Kūnas tik įkalina žmogų, tad jam reikia padėti atsikratyti kiauto, kuris tėra vienas iš daugelio kiautelių. Indiškos tradicijos kalba apie prisikėlimą po mirties, bet mirtis yra gimtis į anapusybę. Nors mirusio žmogaus gedima, mirti reiškia grįžimą namo. Todėl indai per laidotuves rengiasi baltai. Tai savotiškos šventės spalva: žmogus išėjo iš kalėjimo ir grįžta namo.

Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Valdemaro Šimėno teigimu, mūsų krašte Katalikų bažnyčia suformavo graudų požiūrį į mirusįjį: „Gedime, verkiame, bet anksčiau, matyt, ir mūsų protėviai džiaugdavosi, kad žmogus baigė šio gyvenimo kančias ir išėjo į laimingą aną pasaulį. Iš to džiaugsmo, matyt, kilo kitų tautų švenčiamas Helovinas, kuris mums, lietuviams, atrodo, nelabai priimtinas.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"