TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Urugvajaus ramybė priminė Lietuvą

2012 09 28 7:03
Palei Atlanto vandenyną - nuostabūs smėlio paplūdimiai./Audriaus Stonio nuotraukos

Dokumentinio kino kūrėjas Audrius Stonys keliaudamas po kino festivalius spėja pajusti ir tų kraštų dvasią, bet iškart ten kurti  dokumentinį filmą nekyla ranka. "Trumpai pabuvęs neišvengsi turisto žvilgsnio", - teigė jis, tačiau LŽ papasakojo, kas jam Urugvajuje patiko kaip keliautojui.

Pietų Amerikoje režisieriui jau teko lankytis. Rio de Žaneiro ir San Paulo kino festivaliuose viešėjęs A.Stonys, gavęs kvietimą atvykti į Urugvajų, į visame pasaulyje garsų dokumentinių filmų festivalį "DocMontevideo", sakė buvo ir nustebęs, ir ne. "Šio krašto kinas, kultūra yra aukšto lygio, sostinėje vyksta daug rimtų renginių, į "DocMontevideo" pristatyti savo kūrybos yra kviečiami režisieriai iš viso pasaulio. Dokumentinio kino forumuose, kuriuose man tenka lankytis, visada galima sutikti jaunų kino kūrėjų iš Urugvajaus. Kinui čia tikrai skiriama daug dėmesio, - teigė A.Stonys. - Urugvajų įsivaizdavau visai kitaip. Apskritai Pietų Ameriką mes įsivaizduojame kaip narkotikų, įtampos, kraują stingdančių dramų kraštą. Tačiau Urugvajus mane nustebino. Jokios grėsmės, jokio chaoso, su kuo mums kartais asocijuojasi Pietų Amerika. Nemačiau to, kas kartais nemaloniai nuteikia greta esančiose Argentinoje ar Brazilijoje. Urugvajus yra labai europietiška, jauki, graži, rami šalis. Klausiau, su kuo urugvajiečiai pykstasi. Pasirodo, su niekuo. Net neįprasta buvo girdėti - su kaimynais (brazilais, argentiniečiais) nesipyksta, net neturi dėl ko bartis. Urugvajus negali pasigirti nei aukso, nei naftos, nei dujų, nei anglies ar geležies ištekliais. Kadaise, kai į Pietų Ameriką plūdo kolonistai, Urugvajaus nebuvo dėl ko užkariauti. Čia laukai, miškai, pievos. O ką ten paimsi? Ilgai konkistadorai, kovoję dėl įtakos zonų Pietų Amerikoje, buvo net užmiršę šį kraštą. Tik po kiek laiko nusprendė ir šią teritoriją pasidalyti, šalis atiteko Ispanijai."

Festivalio "DocMontevideo" archyvo nuotrauka/Dokumentinio kino festivalyje Montevidėjuje A.Stonys sulaukė daug kinu besidominčių urugvajiečių klausimų.

Peizažas ir kinas

Pavažinėjęs toliau už sostinės, už Montevidėjo, režisierius išvydo mums gana artimą peizažą. "Nors Urugvajus yra visai kitoje gaublio pusėje, valstybė labai panaši į Lietuvą, - teigė A.Stonys. - Šalis taip pat turi apie tris milijonus gyventojų. Urugvajuje nėra kalnų, bet yra ežerų, miškų, upių, pievų, kuriose ganosi karvės. Peizažas labai primena lietuvišką. Net ir jų kinas kažkuo artimas lietuviškam. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad peizažas formuoja kino kalbą. Vienoks kinas yra Gruzijoje, kur dominuoja aštrūs kalnai, kitoks Lietuvoje, dar kitoks Suomijoje, Laplandijoje. Pamačiau erdvių panašumą. Tai, jog šalis nėra apgyventa taip tankiai kaip Japonija ar Indija, kad žmogui aplinkui yra tam tikros erdvės, tai irgi lemia  mums gana artimą kino kalbą. Peizažas daug kur tikrai primena Lietuvą. Gal dėl to nekelia nuostabos, kad Urugvajus tapo lietuvių, emigravusių iš Lietuvos 1920-1930 metais, priebėga. Jie ten, manau, pasijuto labai jaukiai."

Dabar Urugvajaus gyventojai gana europietiški (94 proc. jų laiko save išeivių iš Europos palikuonimis). "Pastatų architektūra labai įdomi, savita - šis tas iš Europos atėję, šis tas interpretuota savaip. Kas domisi architektūra, miestuose tikrai turi į ką pasižvalgyti", - tikino režisierius.

Urugvajiečiai visuomet nešiojasi termosą ir matės indelį.

Lietuviai gerbiami

Lietuvių bendruomenės atstovai A.Stoniui aprodė miesto įdomybes ir La Platos įlankos pakrantėje tebestovinčias didžiules, jau neveikiančias skerdyklas, kuriose anuomet atplaukę lietuviai pirmiausia gaudavo darbą. Lietuvių bendruomenė gyvena gražiausiame sostinės rajone - ant Sero kalvos, nuo kurios visas Montevidėjas kaip ant delno.

Lietuvių bendruomenė, pasak A.Stonio, Montevidėjuje yra žinoma, matoma ir gerbiama. "Gerbiama dėl to, kad - gal sunku ir įsivaizduoti - trečia ar net ketvirta karta yra išlaikiusi lietuvių kalbą.

Įsivaizduokite, seneliai dar jauni būdami atvyko iš Lietuvos, Urugvajuje gimė jų vaikai, paskui anūkai, proanūkiai, ir visi jie puikiai kalba lietuviškai, nors niekada net nesilankę Lietuvoje, - žavėjosi pašnekovas. - Lietuviai čia turi savo lėšomis pastatytą bažnyčią, kuri visa ištapyta Lietuvos vaizdais: Kryžių kalnas, Vilniaus katedra, Šv. Onos bažnyčia, Šiluvos koplyčia. Toks bendrumas aplinkiniams daro įspūdį. Sutikau vieną jauną urugvajietį, kuris puikiai kalba lietuviškai. Man buvo sunku patikėti, kad nieko bendro su Lietuva neturintis žmogus mūsų kalbą buvo išmokęs šiaip, savo noru (porą metų studijavo Vilniuje). Klausiau, kodėl nusprendė mokytis. Sakė, gyvenęs Sero rajone šalia lietuvių, jam didelį įspūdį padarė mūsiškių bendruomenė, papročiai ir tradicijos. Ir tai, kaip žmonės myli savo vaikus, vertina gimtąją kalbą. Tad jaunuolis ir nusprendė išmokti vieną seniausių Europoje kalbų."

Apie Lietuvą urugvajiečiai daug žino iš lietuvių bendruomenės. Yra net Lietuvos aikštė. Kai pasakydavau, kad esu iš Lietuvos, urugvajiečiai iškart atsakydavo: "O, žinome, Sero."

Nuo Sero kalvos - visas Montevidėjas kaip ant delno.

Su matės indeliais

"Urugvajuje visi geria matės arbatą. Mes klaidingai manome, kad matė yra arbatos rūšis, iš tikrųjų taip vadinamas mažo moliūgo formos indelis. Į jį pilama šerva - specialios žolelės. Geriama per metalinį vamzdelį - bambišą. Kadangi indelis būna pilnas žolių, vandeniui vietos nėra, tad visi nešiojasi dar ir termosus su karštu vandeniu, nuolat jo pripila į indelį, - dėstė A.Stonys. - Tikrą urugvajietį ir atpažinsi iš tokio pomėgio. Visa krantinė palei La Platą būna nusėsta žmonių su termosais ir mate. Ar vairuoja automobilį, ar skaito bibliotekoje, visi turi tuos matės indelius. Kavą geriančių nepamatysi. Šimtais tonų jie suvartoja tos arbatos, atėjusios dar iš indėnų tradicijų. Be matės neįmanoma įsivaizduoti Urugvajaus."

Kaip pažymėjo pašnekovas, Urugvajus - kraštas be didelių socialinių kontrastų. "Nemačiau jokių lūšnynų, kokius galima pamatyti, pavyzdžiui, Brazilijoje. Nemačiau ir perdėto turto demonstravimo. Montevidėjas - labai jaukus miestas, jo visos gatvės veda į La Platą. Patys geriausi paplūdimiai - netoli Montevidėjo. Net argentiniečiai čia važiuoja. Ir svilinančio karščio nėra, klimatas visais metų laikais gana malonus", - susižavėjęs tikino A.Stonys.

Sostinės architektūra gana savita - šis tas atėję iš Europos, šis tas savaip transformuota.

Vegetarams būtų sunku

Pasak pašnekovo, Urugvajuje prastai jaustųsi vegetarai - ten valgoma beveik vien tik mėsa. "Klausiau, kodėl prie mėsos negalima gauti salotų, man pasakė: karvės ėda salotas, o mes - karves, tai kodėl mums dar reikėtų ir salotas valgyti?" - stebėjosi režisierius. Žemdirbystės kraštu Urugvajus tapo nuo tų laikų, kai neradę čia naudingųjų iškasenų ispanai pradėjo auginti galvijus. Sąlygos tam buvo tinkamos. Ir dabar, kaip skelbiama geografiniuose žinynuose, 77 proc. šalies teritorijos užima ganyklos. Ariamos žemės - tik 7 procentai. Tai kur čia bus tų salotų? Beveik 90 proc. šalies teritorijos auginami galvijai.

Kaip pažymėjo pašnekovas, be panašumų su Lietuva, Urugvajuje tikrai yra nemažai ir tokios egzotikos, kokios mūsų krašte nepamatysi. "Ten net vanduo sūkuriuoja į kitą pusę - juk pietų pusrutulis, - teigė A.Stonys. - Gana lietuviškose lygumose daug palmių, apelsinų giraičių. Tropikinės erdvės be galo gražios. Klimatas nuosaikus. Kai ten lankiausi liepos mėnesį, buvo pati žiema. O ji atrodė kaip mūsų bobų vasara - švietė saulė, apie 15 laipsnių šilumos, viskas gana žalia, miestuose jautėsi lengva rudeniška nostalgija."

Režisierius Urugvajuje viešėjo dešimt dienų. Turėdamas laiko po festivalio renginių vaikštinėdavo gatvėmis ir jausdavosi labai jaukiai. Jam pasirodė, kad tai šalis, kurioje gera ir ramu gyventi.

Lietuvių lėšomis pastatytos bažnyčios vidus išpuoštas Lietuvos vaizdais.

Gailėjosi nepasiėmęs kameros

Savo naujausią dokumentinį filmą "Raminas" Montevidėjo kino festivalyje parodęs A.Stonys sulaukė pasiūlymo filmuoti Urugvajuje. "Atsisakiau, nes tiek dienų per mažai, kad galėtum suprasti, pajausti kraštą ir ką nors nufilmuoti. Per tokį trumpą laiką neišvengsi turisto žvilgsnio. Reikėtų bent kelių mėnesių ar net metų. Tačiau buvo momentų, kai jau gailėjausi, kad nepasiėmiau kameros. Vien jau lietuvių bendruomenė, per keturias kartas išlaikiusi lietuvių kalbą, man pasirodė įdomus objektas filmui. Tai mane sužavėjo, - tvirtino režisierius. - Miestas, žmonės gana atviri. Būtų buvę ką filmuoti, nors iš pradžių pasirodė, kad dokumentalistui kiek per rami šalis. O gal per dešimt dienų tiesiog nespėjau pamatyti aštrių kampų, kurių visuose kraštuose būna." Audriaus teigimu, žmonės čia nevengia kameros, fotoaparato. Bėgti nuo kameros, pasak pašnekovo, europinis fenomenas. Štai kai viešėjo Gruzijoje, tai žmonės net džiaugėsi, kai juos filmavo. Esą mūsų krašte nežinia ko išsigąstama.

Lietuvos garbės konsulė Urugvajuje Cecilia Hernandez Svobas (antra iš dešinės) su vyru urugvajiečiu ir lietuvių bendruomenės narėmis.

A.Stonys Montevidėjo festivalyje pristatė savo filmą apie 75 metų gruzinų imtynininką Raminą Lomsadzę, kadaise per 55 sekundes įveikusį septynis priešininkus. Filme jis kovoja su stipriausia savo varžove - vienatve, ir vyksta ieškoti merginos, kurią mylėjo ir prarado prieš 50 metų. "Raminą" festivalio publika priėmė puikiai, emocingai. "Sakyčiau, net pasireiškė ispaniškoji žiūrovų charakterio pusė, - teigė A.Stonys. - Pateikė daugybę protingų klausimų. Iš jų galima spręsti, kiek žmonės domisi kinu, kiek išprusę šioje srityje. Paskui prie manęs priėjo Salvadoro Alvarezo, laikomo vienu dokumentinio kino kalbos kūrėjų, vaizdo klipo tėvu, našlė iš Kubos ir pakvietė šį filmą kitais metais pristatyti Kuboje."

Peizažas Urugvajuje gana lietuviškas - laikai, miškai, ežerai ir pievos.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"