TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Už poliarinio rato – paskui Šiaurės pašvaistę

2016 04 14 6:00
Šiaurės pašvaistė Suomijoje. Naktys čia būna tokios spalvingos, kad negali miegoti. Roberto Kananavičiaus nuotraukos

„Šiaurėje taip spalvinga, kad dauguma to net nesitiki. Ten tikrai ne vien sniegynai“, – tvirtina iš dviejų savaičių slidžių žygio po užpoliarę grįžęs daktaras (fizika) Robertas Kananavičius, lazerių specialistas.

Poliarinis ratas dar vadinamas speigiračiu, tačiau Skandinavijoje, per kurią nusidriekė lietuvių maršrutas, didelių speigų iš tikrųjų nebūna, nes pakrantės klimatą veikia Golfo srovė. Pasak keliautojo, toliau nuo pakrantės Suomijoje dažnai būna ir minus 30 laipsnių, retkarčiais – dar šalčiau. „Ten, kur mes šliuožėme, nakvoti palapinėse ant sniego nebuvo labai ekstremalu. Žinoma, reikia tinkamai pasirengti. Skandinavijos šaltis malonus slidinėti – minus 5–10 laipsnių, tik vieną kitą dieną spūstelėjo žemiau nei 20, – pasakojo žygio vadovas R. Kananavičius. – Svarbiausia, kad atlydžių nebūtų, nes jų kartais pasitaiko dėl Golfo srovės. Dėl jos ne tik šilčiau, fiordai neužšąla, bet ir atneša daug sniego bei pūgų. Kartais net šlapdriba ir pūga vienu metu pasitaiko, tuomet būna šlapia. O kol šaltukas, kol sniegas sausas, jis nubyra, tai ir viskas gerai. Problemų kėlė tik inventorius: tai nauji batai kam nors kojas nutrynė, tai nekokybiškos pirštinės suplyšo.“

Aštuoniese – į šiaurę

Nuo studijų metų pradėjęs keliauti su Vilniaus universiteto (VU) žygeivių klubu R. Kananavičius iki šiol keliauja. Slidėmis yra nušliuožęs ir nemažai Suomijos teritorijos, kai po doktorantūros 2003 metais ten dirbo trejus metus, pramoko suomių kalbos. „Norėjau Skandinavijos poliarinę sritį parodyti pradedantiesiems slidininkams. Kai pernai VU žygeivių klube (jis atviras, gali dalyvauti ne tik studentai) paskelbiau, kad renku grupę, greitai atsirado 8 norintieji (5 vyrai ir 3 moterys). Tarp keliautojų buvo ir studentų, ir doktorantų, ir jau dirbančių. Šį kartą susirinko nemažai fizikų“, – teigė R. Kananavičius.

Aštuonių žmonių grupei maršruto pradžią buvo patogu pasiekti išsinuomotu mikroautobusu. Susikrovę slides, kuprines, pasiėmę maisto kelionei, žygeiviai keltu iš Talino persikėlė per Baltijos jūrą ir nuo Helsinkio patraukė į šiaurę. Žygį pradėjo Suomijoje, Kilpisjervio kaimelyje, šalia trijų šalių susikirtimo, kuris nuo Helsinkio nutolęs apie 1300 kilometrų. Tada perčiuožė Švediją, o kelionę baigė Norvegijoje, nuo kalnų nusileidę Signaldaleno slėnyje.

„Dar galima iš Helsinkio į šiaurę gerą tūkstantį kilometrų pavažiuoti traukiniu, kuris gali gabenti ir automobilius. Žmonės kupė tuo metu turi progą gerai išsimiegoti“, – pasakojo žygio vadovas.

Spalvų pakanka

Paklaustas, kodėl rinkosi šiaurę, kai dauguma važiuoja į pietus, kur daugiau spalvų ir šilumos, R. Kananavičius pasakojo: „Vienas žygio dalyvis po kelionės pasakė, kad matyti vaizdai pranoko lūkesčius. Šiaurėje gamta labai graži, daug kalnų ir kalnelių. Suomijoje – jie apvalesni, Švedijoje – statesni, o Norvegijoje – visai statūs, aštresnėmis viršūnėmis, daug gilių kanjonų, salų ir pusiasalių. Gal saulės ir mažoka, bet spalvų tikrai pakanka. Kai saulė aukštai nekyla, daiktai, žmonės meta labai ilgus šešėlius. Be to, dažnai galima išvysti Šiaurės pašvaistę – jei tik giedras dangus ir pakankamas Saulės vėjas.“

Žygio maršrutas driekėsi 69 laipsnių šiaurės platuma, kur pašvaisčių susidaro daugiausia. Kad būtų aiškiau įsivaizduoti, kaip žygeiviai priartėjo iki šiaurės, galima pasakyti, kad pusiaujas žymimas 0 laipsnių, Šiaurės ašigalis yra ties 90 laipsnių platuma, o šiauriausias Lietuvos taškas – 56 laipsniai šiaurės platumos. Pasak R. Kananavičiaus, keliaujant bent savaitę 70 laipsnių šiaurės platuma, jau yra nemaža tikimybė išvysti Šiaurės pašvaistę. „Tai reiškinys, kurį norisi ir verta pamatyti, – tvirtino jis. – Šiuo nuostabiu reginiu grožėjomės tris kartus. Kartą viskas nusidažė žalia spalva, net nuotraukose sniegas atrodė žalias. Po šio žygio dar buvau savaitei nuvykęs į Suomiją, į slidinėjimo centrą Lulese. Ten tris naktis buvo tokios ryškios pašvaistės, kad miegoti buvo neįmanoma, teko eiti fotografuoti.“

Nakvynės ant sniego

Žygyje nakvynę reikia planuoti palapinėse. Kartais galima apsistoti nameliuose. Suomijos nacionaliniuose parkuose jų gana daug. „Jie skirti tik tokiems keliautojams kaip mes. Privažiuoti iki jų kelių nėra, tad juos pasiekia tik slidininkai, o vasarą – pėsti keliautojai“, – aiškino pašnekovas. Pusė namelio neužrakinta, o kita – užrakinta, nes skirta iš anksto užsisakiusiems. Keliautojai tokiuose nameliuose randa malkų, reikia tik paskaldyti. Suomijoje tokie nameliai pastatyti valstybės lėšomis, o Norvegijoje dauguma priklauso šalies turistų sąjungai, tad už nakvynę juose reikia susimokėti vėliau, grįžus iš kelionės: yra nurodytas sąskaitos numeris, į kurį pervedama tam tikra suma. Jokių ten budėtojų nėra.

„Smagu, kad ši sistema remiasi žmonių sąžiningumu ir (daug kam gali atrodyti keista) vis dėlto veiksminga, nors ir kainuoja vienam asmeniui apie 30 eurų. Tačiau vietos unikalios, nelengvai pasiekiamos, gyveni tarsi pasaulio pakrašty. Romantiška“, – pasakojo R. Kananavičius. Tačiau šiame žygyje lietuviai tokiais nameliais pasinaudojo tik porą kartų. Žygio pradžioje ir pabaigoje nakvojo Kilpisjervyje nuomojamuose namukuose. „Jau vien dėl pirtelės verta, o ir pats namukas labai racionaliai ir smagiai pastatytas. Suomijoje apskritai beveik visi namai ir nameliai su pirtelėmis. Įsitikinome, kad suomiška pirtis tokia pati kaip lietuviška. Vanduo pilamas ant akmenų – kad garas kiltų. Sausos pirtys – tikriausiai sovietų išmonė“, – teigė R. Kananavičius.

Žygeiviai viską, ko reikia nakvynei, turėjo savo. Miegant ant sniego svarbu yra vienas geras storas kilimėlis arba du plonesni. „Kokį rinktis miegmaišį, irgi yra du variantai: arba kiekvienas atskirai miega tikrai šiltame miegmaišyje, arba sulenda trise susijungę du kad ir ne itin šiltus miegmaišius, – pasakojo keliautojas. – Palapinės turi atlaikyti stiprų vėją. Kai nėra miško, nėra kur pasislėpti. Jei tinkamas sniegas, galima pjauti sniego plytas ir statyti sienas. Jei yra laiko, galima ir iglu – eskimų žiemos būstą – pasistatyti.“

Poliarinės nakties šviesa

Už poliarinio rato, kaip pasakojo R. Kananavičius, įdomu keliauti ir per poliarinę naktį. Jam anksčiau ne kartą teko į žygį išsiruošti būtent tokiu metu (poliarinė naktis būna nuo gruodžio pradžios iki sausio vidurio). „Nors tuomet saulė nepateka, bet iš už horizonto vos vos pašviečia. Ties 70 laipsnių šiaurės platuma aklinos tamsos dar nebūna. Ryte viskas – sodriai mėlynos spalvos, o vakarop debesys jau įvairiausių spalvų: violetinės, rausvos, raudonos, tamsiai raudonos. Per įprastą saulėlydį tokių spalvų niekur neteko matyti. Naktį šviečia arba pašvaistė, arba mėnulis. Beje, per poliarinę naktį pilnas mėnulis niekada nenusileidžia“, – pasakojo daug šiaurės matęs keliautojas. Norvegiją jis taip pat yra išmaišęs – teko būti Lopos, Liungeno pusiasaliuose, Seilando saloje. „Tos salos ir pusiasaliai yra vandenyne, tad matyti fiordai, balti kalnai tiesiog kyla iš tamsios jūros, o ir šiaip gražių vaizdų netrūksta, ypač aukščiau palypėjus“, – teigė jis.

Ryšio nepasigedo

Per pastarąją kelionę žygeiviai sutiko tik porą suomių, šie pro juos pračiuožė motorinėmis rogėmis. „Matyt, gyvūnus skaičiavo, nes mūsų pasiteiravo, ar nematėme ernių“, – pasakojo pašnekovas. Kitur išvydo tik anksčiau čiuožusiųjų slidžių vėžes. Daugiau – jokių žmonių pėdsakų.

Tačiau tokiose negyvenamose teritorijose nėra baisu, jeigu kam nors nutiktų kokia nelaimė. „Per pusdienį galima nučiuožti iki vietos, kur jau veiks mobilusis ryšys. Arba užlipęs ant kurio nors kalno gali paskambinti (teorinė telefono ryšio riba yra apie 32 km nuo bokšto), – pasakojo fizikas. – Mums ryšio ir civilizacijos tikrai netrūko. Dauguma jaudinosi tik dėl namiškių, kad ims nerimauti negaudami žinių. Todėl vos tik atsirasdavo ryšys, puldavo rašyti, kad mums viskas gerai.“ Keliaujant atšiauresnėmis vietovėmis galima pasiimti palydovinio ryšio telefoną.

Pašnekovo teigimu, poliarinė Skandinavija labai patogi slidžių žygiams, tai ne Sibiro užpoliarė, kur speigas daug didesnis, be to, ypač dabar, keblu nusigauti. „Esu keliavęs ir po Sibirą: du kartus buvau Rytų Sajanuose, Užbaikalėje. Įspūdingiausias žygis buvo 2003 metais Putoranų plokštikalnėje, Taimyro pusiasalyje, netoli Norilsko. Tuomet 24 dienų žygyje buvome visai be telefono ryšio. Rizikavome, – prisipažino R. Kananavičius. – Nors vietovė taip pat yra ties 69 laipsnių šiaurės platuma, keliavome balandžio mėnesį, bet temperatūra būdavo 18–25 laipsnių šalčio. Gamta ten labai graži, bet aplink Norilską, kur kasama daug naudingųjų iškasenų, medžiai išdžiūvę 50 km spinduliu.“

Kai nėra užuovėjos

Poliarinėje Skandinavijoje žygio dalyviai išvydo visokios gamtos – nuo palyginti lygios Suomijos, iki aštrių kalnų Norvegijoje. Taip žygis ir buvo planuotas, kad prasidėtų paprastesniame rajone ir vis darytųsi sudėtingesnis. Kai sąlygos šliuožti būdavo geros, per dieną įveikdavo 20 km, kai sudėtingesnės, kalnuotos – nukeliaudavo 8 kilometrus. „Buvo dienų, kai teko šliuožti per gausybę puraus sniego, todėl pirmiesiems tekdavo sunkiai minti vėžes. Greitis labai priklauso nuo visų kelionės sąlygų“, – aiškino žygio vadovas.

Arktiniuose rajonuose beveik nėra medžių, todėl, pasak pašnekovo, viskas kiaurai perpučiama. „Anksčiau visi mėgdavo apskritas kaip cirko palapines „Zima“, bet jos neatsparios stipriam vėjui. O jis čia būna ir iki 100 km per valandą, – teigė R. Kananavičius. – Kai miško nėra, nuo tokio negali niekur pasislėpti. Kad pūga nesudraskytų palapinių, geriau rinktis tokias, kurios turi kuo daugiau lankų. Kai vieną parą užklupo pūga, palapines apstatėme sniego sienelėmis. „Plytas“ išsipjovėme iš kietesnio sniego. Tada mūsų trijų palapinių miestelis atrodė kaip mūrinis senamiestis.“

Viskas – ant savo pečių

Žygeiviai rytais išsivirdavo sočius pusryčius, o dienai į termosus prisipildavo arbatos. „Virykles kūrenti paprastu benzinu nėra gerai, jis turi nuodingų priedų, be to, nuo jo dažnai užsikemša viryklės. Maistui gaminti naudojome tirpiklį „Nefrasas“. Dar geriau naudoti specialų skystą primuso kurą, kuris yra dar labiau išvalytas ir dar geriau dega, – patirtimi dalijosi keliautojas. – Galima naudoti ir dujas. Tik paskui tenka neštis papildomą svorį – tuščius balionėlius. Be to, prastos dujos šaltyje blogai dega.“

Planuojant kelionę apskaičiuojama, kiek reikės kuro: žmogui per dieną, atsižvelgiant į oro sąlygas, reikia 100–150 g skystojo kuro. Jei žygis 10 dienų, žmogui reikės 1–1,5 kg kuro. Kruopščiai apskaičiuojamas ir kiekvienos dienos maisto davinys. Per daug neprisikrausi, juk viską reikės nešti ant pečių. Keliautojai pasiėmė tik būtiniausių ir negendančių maisto produktų: kruopų košėms, iš anksto išvirtų mėsos spirgų, sviesto, lašinių, dešros, kietojo sūrio, šokolado. Kadangi žygis buvo nelabai ilgas (neskaitant kelionės autobusiuku ir keltu, slidėmis šliuožė 9 dienas), vyrų kuprinės svėrė apie 30, moterų – 25 kilogramus.

Pasak žygio vadovo, anksčiau tokio ilgumo kelionė slidėmis kartu su visomis išlaidomis žmogui atsieidavo apie 1000 litų, o dabar – 400 eurų. „Civilizacijos per tiek laiko tikrai nepasigedome, kaip tik nusileidus į slėnį pasigirdo apgailestavimo gaida: „Na, va, ir vėl civilizacija.“ Nors ta civilizacija – kelios trobelės. O man pasidarė įdomu, ką ten žmonės veikia. Reikės kaip nors išsiaiškinti, ką ten žmonės veikia tokiose gražiose vietose“, – jau svajodamas apie būsimas keliones kalbėjo R. Kananavičius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"