TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Užsibunkeriavę

2011 10 23 12:16

Bunkeriai paplūdimiuose. Bunkeriai, nudažyti žydrai, su užrašu "Baras". Bunkeriai už žiogrių ir Tiranos priemiesčiuose. Ir komunistinio diktatoriaus Envero Hoxhos (Hodžos) antkapinis statinys šiek tiek stilizuoto bunkerio formos. Naujoji Albanija auga ant bunkerių.

Duresis, paplūdimys

Žmonės žino kelius per laukus ir trumpiausius keliukus čia nusigauti. Ištisomis šeimomis ropščiasi žvyruotu keliuku, kad įsitaisytų kur nors už dujų rezervuarų - didelių rutulių, tarsi baltų balionų. Taip atrodo iš tolo - balti balionai, pakibę prie pat žemės. Iš arčiau - metaliniai rezervuarai, o šalimais žvejų uostas, veikiau - tiesiog įlankėlė, kurią baigia užnešti dumblas, keletas pilkų nuo purvo valčių ir, žinoma, bunkeris - dabar sandėliukas tinklams.

Duresis - ne itin didelis miestas vos vos daugiau kaip tris milijonus gyventojų turinčioje šalyje. Bet miestas painus, nes plečiasi į visas puses, vis kur nors atsiremdamas į jūrą. Istorinių sluoksnių nesuskaičiuosi. Tereikia išvardyti gana naujus, kad suprastume, kodėl yra taip, kaip yra: nuo 1944 metų iki mirties 1985 metais šalį valdė E.Hoxha, komunistų partijos ir vyriausybės vadovas (argi vienvaldys gali mirti kitaip negu prie valdžios vairo? Net jeigu jis keisčiausias Stalino ir Mao sukryžminimo rezultatas, atskalūnas, laikęs savo šalį pasaulio užribyje, izoliuotą nuo visų ir nuo visko, o galų gale nutraukė santykius net su vieninteliu bičiuliu, maoistine Kinija?)

E.Hoxha ėjo vienišiaus keliu, o jeigu jo šaliai buvo ne pakeliui su juo, tai tuo blogiau šaliai: ją lengva paversti gulagu. Uždrausti išvažiuoti. Uždrausti ką nors savo turėti. Uždrausti klausti, kodėl uždrausta. Tvarką palaiko "Sigurimi" (Albanijos saugumas, KGB, "Stasi", "Securitate" drauge paėmus): kam nepatinka, tas - kalėjime, tremtyje, prie sienos. Ir kiekvienas privalo ginti E.Hoxhos šalį: pastatyta aštuoni šimtai tūkstančių bunkerių šaudyti į priešą. (Tik priešas, kaip Godo, neateina. Nes iš kur?)

 Duresis vakare

Duresis - neaprėpiamas miestas: iš pradžių centras, pajūrio bulvaras, kur moterys vaikštinėja, spausdamos nosinaites prie veido, nes kaitroje pūva viskas, ką atneša vanduo. Tad moterys saugosi, tarytum oras ne tik nuodytų jas, bet ir verstų odą luptis lopais.   Aplinkui sklaidosi tiršti dūmai, mėsos, kepamos ant grotelių ar iešmų, kvapas; sklinda pardavinėjamų plokštelių ir garsajuosčių muzika. Čia bandoma prekiauti mažmožiais ir daug rankų išsitiesia prašyti išmaldos, čia ir naktinių pasivaikščiojimų vieta. Naktinių, nes tiktai naktimis oras nors tiek atvėsta, kad kyla noras išeiti iš namų.

Krantinės bulvare maži malonumai: riešutai, valgomi iš popierinio maišelio, papirosas, surūkomas laukiant ko nors, kas galbūt atsitiks.  Praeiviai žiūri sau po kojų, kad neužmintų mažų vaikų, miegančių ant kartono su smulkia moneta, tėvų pamėtėta šalia kaip užuomina. Žmonės žiūri, bet pinigų neduoda.

Atokiau nuo jūros yra gatvės. Centre samdiniai saugo vietas atvažiuojančiųjų pasilinksminti automobiliams stovėti. Sargai vaikšto pėsti, dulkėtais sandalais arba basi; jų viršininkai atvažiuoja automobiliais, sakytum, tiesiog iš parduotuvės, visos mašinos juodos, poliruotoje skardoje žybčioja lemputės, neonai. Visa gatvė - tai didelis koncertas. Smuklė kiekviename name, o kiekvienoje smuklėje kas nors groja ir dainuoja.

Priemiesčio rajonuose gyvenimas sutemus visiškai kitoks: nuobodžiaudami jaunuoliai ramsto ženklus kryžkelėse, gatvės važiuojamoji dalis laistoma laistytuvais, nes asfaltas seniai išdaužytas ir jo nepalaisčius vaizdas būtų lyg po bombos sprogimo, butuose taip pat viską dengia dulkės. Visa tai tarp juokų ir pašnekesių, kaimyno su kaimynu, krautuvininko su arbūzų pardavėja,  lėtų pašnekesių, nes niekas niekur neskuba ir darbų niekam ne per daug.

O štai ir miesto pakraštys, atšlaitės, jūra. Gatvė baigiasi be perspėjimo, toliau jau tik keliukas. Juo pravažiuoja traktoriai, automobiliai, bet retai. Retkarčiais vaikšto žmonės. Viskas vyksta iš lėto: automobiliai supasi, lyg ketintų apsiversti ant šono, žmonės sunkiai kilnoja kojas, nes keliukas kyla į kalną. Žmonės ir automobiliai slenka link poros namukų, prie kurių riogso dėžės amunicijai, o toliau nebėra nieko. Jokių statinių. Jūra ir žole apžėlę šlaitai.

Tiktai tada pasirodo betonas, įkastas į žemę, bunkeriai tarsi plikių kaukolės, kyšančios iš krūmų, po du, kartais po keliolika iš eilės, išsirikiavę į eilę, nebylūs, su siauručiu plyšiu tiesiai į jūrą. Tam tikrais tarpais didesni kupolai aštuonioms galvoms šaudyti, kad neprasmuktų joks automobilis, joks žmogus, joks žvėris, kad niekas neįsiveržtų į šitą teritoriją, kad Albanija būtų Albanija.

Bunkeriai, bunkeriai iki horizonto, iki begalybės. Bunkeriai, nudažyti dangiška spalva, su užrašu "Baras" ir strėle, jog dabar tarnauja reklamai. Bunkeriai, išmarginti spalvotomis dėmėmis, buvusio karinio dalinio teritorijoje, dabar apleistoje - naujasis savininkas juos paliko, nes pigiau nudažyti ir palikti ramybėje negu griauti.   Bunkeriai po namu, kaime, po du, po tris, keturis, taip pat palikti, nes lengviau apsodinti krūmais ir pamiršti, negu kankintis su gelžbetoniu. Bunkeriai už pinučių ir Tiranos priemiesčiuose.  Bunkeriai visur. Niekam netinkami (o juk buvo jų daugiau kaip aštuoni šimtai tūkstančių).

Žemiau krūtų - tik metalas

Nacionaliniame muziejuje Tiranoje, XX amžiaus albanų dailės parodoje, galima numirti iš nuobodulio: apačioje vaizdeliai tarsi prancūzų orientalistų - tik truputį suvėlinti, truputį prasčiau pavykę, ne kokios nors tolimos ir dėl to patrauklios šalys, o turgavietės savame krašte. O antrame aukšte - socialistinis realizmas, vaikai su karabinais treniruojasi gatvėje; plačia srove liejasi plienas; tos paminklinės figūros, kurias visų šalių socialistinis realizmas masiškai gamino gipse, akmenyje, bet kaip gruntuotoje drobėje.

Salės viduryje merginos skulptūra, nutrūkstanti iškart po krūtimis, žemiau tik metalas, išverstas laukan. Keistas užbaigimas, galima pamanyti, tačiau tai ne užbaigimas, o kalvio darbas, kuris skulptūros apatinę dalį atplėšė replėmis ir išmetė. Mat toji mergina buvo nuoga, todėl skulptoriaus kolegos pranešė kur reikia ir viskas, kas sukurta, virto laužu. Išliko tik ta pusė skulptūros ir tiktai dėl to, kad kūrinį saugojo muziejus Tiranoje. (Net ir ten atėjo kalvis su įrankiais, net ir ten nukirto tai, ką pripažino nepadorumu: pilvą, šlaunis, viską, kas neatitiko apsimestinio padorumo normos krašte, uždarytame geležine uždanga.) Stovi pirmame aukšte kaip priminimas.

Dabar viskas kitaip. Kai dumiame keliu, policininkas parodo, kad automobilis važiavo trim pirštais per greitai. Be pasekmių.   Šalikelėse tūkstančiai žmonių kuria sau geresnį gyvenimą: pardavinėja rankšluosčius su dvigalviu aru, arbūzus, dar ką nors. Nes jau galima.

E.Hoxha buvo palaidotas šiek tiek stilizuotos bunkerio formos mauzoliejuje: sukurta didžiulė pagarbos erdvė siekiant parodyti, kad E.Hoxha ne visas mirė, kad jo idėjos amžinai gyvos. Dabar statinį nuomoja įvairios firmos, ant stogo pilna antenų, bet jis išlaikė šiek tiek stilizuoto bunkerio formą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"