TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Valstybė, kurios nėra pasaulio žemėlapyje

2013 10 18 6:00
Padniestrės Moldavijos Respublikos prezidentūrą uoliai tebesaugo galingas Lenino paminklas. Vaido Mikaičio nuotraukos

Pasaulyje yra apie du šimtai valstybių. Yra ir tokių, kurios laiko save valstybėmis, tačiau nėra pažymėtos pasaulio žemėlapyje. Viena jų visai netoli nuo Lietuvos – tarp Moldovos ir Ukrainos įsprausta Padniestrės Moldavijos Respublika (PMR), vadinama tiesiog Padniestre.

Sovietmečiu Padniestrė priklausė Moldavijos SSR. Skirtingai nei rumuniškai kalbančioje Moldavijoje, čia daugiausia buvo kalbama rusiškai. Subyrėjus SSRS, Padniestrės gyventojai suprato, kad su Moldova į Europą jiems ne pakeliui, todėl paskelbė nepriklausomą valstybę. Moldova, žinoma, nesutiko ir tarp jų kilo karinis konfliktas. Moldovai nepavyko sutramdyti separatistų, nes juos rėmė Rusijos kariuomenė, todėl karas baigėsi paliaubomis, kurios tebegalioja iki šiol. Padniestrės teritorijos Moldova nekontroliuoja, tačiau ir pačios Padniestrės iki šiol nepripažino nė viena pasaulio valstybė, išskyrus tokią pat separatistinę Abchaziją ir Pietų Osetiją.

Tačiau šios aplinkybės nekliudo Padniestrės valdžiai de facto kontroliuoti sienas, turėti savo kariuomenę, prezidentą, kitų valstybinių institucijų, policiją, valiutą. Padniestrė turi savo Konstituciją, vėliavą, herbą, himną ir piliečio pasą. Žinoma, su niekur negaliojančiais Padniestrės pasais daug nenuveiksi, todėl dauguma "šalies" gyventojų turi ir kitų valstybių - dažniausiai Moldovos, Rusijos ir Ukrainos - pasus. Kad Moldovai nekiltų pagundos vėl bandyti vienyti teritoriją jėga, Padniestrėje dislokuota 1,2 tūkst. Rusijos karių, vadinamųjų taikdarių.

Oficiali kalba - rusų

Nors "šalyje" gyvena bemaž apylygiai - po trečdalį - rusų, moldavų ir ukrainiečių, oficiali kalba yra rusų. Didžiausiuose Padniestrės miestuose – Tiraspolyje ir Benderuose (dar vadinamas Tigina) kalbama rusiškai, o kaimuose galima išgirsti ir rumunų kalbą. Ji dar vadinama moldavų kalba, tačiau nuo rumunų skiriasi tik tuo, kad rašoma kirilica. Griuvus SSRS Moldova grąžino anksčiau buvusį lotynišką alfabetą, tačiau Padniestrėje moldaviški užrašai liko kirilica.

Sakoma, kad šiuolaikinė Padniestrė yra labiausiai panaši į buvusią Sovietų Sąjungą, naudojanti Moldavijos SSR herbą, vėliavą, išsaugojusi visus sovietinius monumentus, šūkius, kariškių ir milicininkų uniformas.

Sovietinėje Moldavijoje daugiausia sunkiosios pramonės gamyklų buvo sutelkta būtent Padniestrėje, todėl dabar metalas ir jo gaminiai sudaro bene didžiausią Padniestrės eksporto dalį. Be to, Padniestrė sulaukia Rusijos ekonominės paramos.

Dar vienas, daug maloniau ir skaniau atrodantis Padniestrėje gaminamas produktas – konjakas. Konjako gamykla "Kvint" dirba Tiraspolyje ir gamina dar sovietmečiu gerą vardą turėjusį konjaką „Belyj aist“, „Kvint“, įvairių rūšių vyną ir brendį. Šie gėrimai turi prekės ženklą „Pagaminta Moldovoje“, nes nepripažinta valstybė pati eksportuoti negali, tenka prašyti Moldovos pagalbos.

Nerekomenduoja vykti

Kadangi mane visada viliojo ne turistų numindyti kraštai, ilgai gundyti save keliauti į šią vietovę neteko, nors Lietuvos užsienio reikalų ministerija į Padniestrę vykti nerekomenduoja. Nesant diplomatinių santykių, ištikus bėdai ten gali kliautis tik savo pastangomis. Be to, sklando kalbos apie Padniestrės pasieniečių ir policininkų kyšininkavimą, užsieniečiai tiesiog priversti mokėti smulkius kyšius, kad išvengtų problemų. Taip pat teigiama, kad jokioms tarptautinėms normoms nepaklūstanti "valstybė" yra nusikaltėlių prieglauda. Europos Sąjunga Padniestrę laiko kontrabandos, prekybos ginklais ir žmonėmis šaltiniu, pilkąja zona Europos viduryje. Dėl šių priežasčių ir norėjau pats įsitikinti, kaip yra iš tikrųjų. Juolab kad Padniestrėje viešėjusių keliautojų patirtys labai skyrėsi.

Į Padniestrę galima patekti automobiliu arba geležinkeliu iš Ukrainos ir Moldovos, nes oro uostų čia nėra. Geriausia vykti traukiniu ir prisistatyti geležinkelio stotyje budintiems pasieniečiams. Esą jie tik užpildo popierius ir nepriekabiauja, o važiuojant automobiliu pasieniečiai griežtesni. Vykti nuosavu automobiliu nerekomenduojama, mat ir civilizuotos valstybės, tarkim, Baltarusijos pasienyje lietuviai netenka savo automobilių, o Padniestrėje šie dalykai išvis neprognozuojami.

Kelionė autobusu

Mes vykome autobusu iš Moldovos sostinės Kišiniovo. Tiraspolis – Padniestrės sostinė. Jame sutelkta visa "valstybės" valdžia ir svarbiausi objektai. Miestą įkūrė Aleksandras Suvorovas, todėl šis rusų karvedys, jojantis ant žirgo, įamžintas Tiraspolio centre. Kartu su sovietiniu tanku ir, žinoma, Leninu. Tačiau būtent A.Suvorovas, o ne Leninas puikuojasi ant Padniestrės rublių. Per miestą teka Dniestro upė, jos graikiškas pavadinimas ir nusako miesto vardą: Tiraspolis – miestas prie Dniestro.

Straipsnio autorius užsiropštė ant rusų tanko.

Įvažiuojant į Padniestrę pasienyje prie Benderų jokių problemų nekilo. Buvome vieninteliai užsieniečiai autobuse. Mums kirsti sieną užtruko kiek ilgiau, ir visas autobusas buvo priverstas laukti, tačiau daugiau nesklandumų nepatyrėme. Padniestrės pasieniečiai duoda leidimą "šalyje" būti 24 valandas. Norint likti ilgiau, reikia registruotis vietos milicijoje.

Paprastai dauguma turistų atvyksta čia vos kelioms valandoms be nakvynės. Mes likome nakvoti Tiraspolyje, nes ketinome vakare aplankyti futbolo rungtynes, todėl iš anksto buvome nusiteikę išbandyti milicijos darbo metodus.

Atvykus į Tiraspolį apima nejaukumo ir keistos tylos jausmas. Tačiau turėdamas daugelio kelionių patirties pradedi mąstyti, ar tas jausmas nėra tiesiog mūsų galvose, kilęs dėl išankstinio nusiteikimo, nes atvykome pamatyti tarsi europietišką Šiaurės Korėją. Ir išties milicininkų žvilgsniai atrodo nepatiklūs, ir žmonės tarsi slapčiomis tave stebi. Bet netrukus įsitikini, kad miestas ne toks ir niūrus, o žmonės labai draugiški ir paslaugūs.

Įdomiausi objektai - centre

Tiraspolis dydžiu prilygsta Klaipėdai. Pagrindiniai ir įdomiausi miesto objektai sutelkti centrinėje – Spalio 25-osios - gatvėje. Pačiame miesto centre ji labai išplatėja, nes čia per šventes vyksta kariniai paradai. Šioje gatvėje įkurta prezidentūra, ministerijos, teatras, universitetas, Tarybų rūmai, muziejai, pėsčiųjų tiltas per Dniestrą, Pergalės parkas, kiti sovietmetį šlovinantys paminklai.

Dniestro upe plaukioja garlaiviai, už nedidelę kainą siūlantys pusę valandos paplaukioti Dniestru. Tai buvo labai viliojanti pramoga, tačiau mūsų laukė futbolo rungtynės naujutėliame „Sheriff“ stadione, tad upės malonumų teko atsisakyti.

„Sheriff“ - bene dažniausiai aptinkamas pavadinimas Padniestrėje. Tai buvusio prezidento sūnaus įmonė, valdanti įvairias verslo rūšis, pradedant stadionu, futbolo klubu ir baigiant prekybos centrais ir degalinėmis.

Skirtingai nei tikėjomės, Tiraspolis paliko ramaus ir saugaus miesto įspūdį. Jis net naktį saugesnis nei kiti panašaus dydžio Europos miestai. Teko girdėti, kad naujasis Padniestrės prezidentas ypač stengiasi, kad milicininkai ir pasieniečiai nereikalautų kyšių iš turistų.

Padniestrė neįsivaizduojama be saulėgrąžų. Benderai.

Vertėsi be karšto vandens

Siūloma vengti naktį įtartinai atrodančių barų ar lošimo namų, nes čia mėgsta rinktis kriminalinio pasaulio atstovai. Padniestrėje neseniai buvo uždrausta vartoti alkoholį viešose vietose ir pardavinėti jį po 22 valandos. Tiesa, nusipirkti jo vakare pavyko pernelyg nesistengiant. Užteko pasiguosti pardavėjai, kad negaliu nusipirkti konjako dovanų, ji įdėjo butelį į juodą maišelį ir liepė niekam nerodyti.

Padniestrė šiek tiek dvelkia senove dėl mažų ne savitarnos parduotuvių (išimtis "Sheriff" prekybos centrai), milicininkų sovietine uniforma ar stiklinėmis parduodamų saulėgrąžų, kurios pilamos į piltuvėlį, susuktą iš laikraščio. Tačiau mobilieji telefonai ir internetas paplitę plačiai. Kai kuriose moderniose kavinėse galima rasti ir bevielį internetą. Tokių kavinių kol kas nedaug, nes užsieniniai prekių ženklai kol kas labai lėtai įsitvirtina Padniestrėje.

Centre esantis viešbutis „Aist“, kuriame nakvojome, tipinis sovietmečio reliktas. Šaltas, netvarkingas, neužsidarančiais langais ir laužtomis durų spynomis. Jokio atnaujinimo po sovietmečio nebūta. Mums buvo pasiūlyti kambariai su karštu vandeniu ir be jo, tačiau pamačius dušą net nekilo mintis čia praustis, todėl nakvojome be karšto vandens. Trivietis kambarys atsiėjo šimtą litų. Beje, viešbučio kainos priklauso nuo keliautojo tėvynės. Lietuva laikoma kaip tolimasis užsienis, todėl jos piliečiams kainos didžiausios. Mažiausios likimo broliams iš Pietų Osetijos ir Abchazijos. Žinoma, yra ir modernių viešbučių, tačiau jie gerokai brangesni.

Patrauklios kainos

Nors mieste dauguma vietų pasiekiamos pėsčiomis, keliauti galima troleibusais ar mikroautobusais. Tiraspolis turi bendrą troleibusų tinklą su vos už dešimt kilometrų esančiu antruoju pagal dydį Padniestrės miestu – Benderais. Bilieto kaina nesiekia nė lito. Kadangi miestas nėra didžiulis, nebrangu naudotis taksi. Būdami iš prigimties įtarūs dėl įkainių, važiuodami į stadioną išsyk taksisto pasiteiravome dėl kainos. Šis mostelėjo į taksometrą - kiek parodys, tiek kainuos. Už penkių kilometrų kelionę sumokėjome bene keturis litus.

Maisto kainos Tiraspolyje yra kiek mažesnės nei Lietuvoje. Gerokai pigesnis alkoholis, cigaretės ir degalai. Pusę litro "Kvint" konjako galima įsigyti už dešimt litų. Labai pigus ir vynas. Banko kortelėmis atsiskaityti kol kas negalima, todėl reikia turėti grynųjų. Valiutų keityklų yra prie kiekvieno kampo. Reikia nepamiršti, kad Padniestrės rubliai yra nekonvertuojama valiuta, todėl išvykus iš "šalies" jie tampa tik beverčiais popierėliais.

Užtruko 15 minučių

Kaip mums sekėsi milicijos skyriuje prisiregistruoti dar vienai parai? Puikiai. Nuogąstavimai apie korumpuotus pareigūnus nepasitvirtino. Užtrukome bene penkiolika minučių, ir jokių nuotykių. Nekilo problemų ir išvykstant iš Padniestrės. Nors su lietuviškais pasais ir buvome išlaipinti iš mikroautobuso, tačiau tik tam, kad mūsų duomenis patikrintų kompiuteryje.

Beje, paskutinis autobusas į Kišiniovą išvyksta apie šeštą vakaro, todėl pavėlavusieji bus priversti nakvoti arba važiuoti į Moldovą taksi. Jei atsitiko taip, kad pametėte imigracijos kortelę ar užsibuvote ilgiau nei leidžiama – išvykite traukiniu. Jei stotyje neatkreipsite milicininkų dėmesio, išvažiuosite be problemų, mat pasienyje traukiniai netikrinami.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"