TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Vargo valandos pakeliui į Karaliaučių

2015 06 18 6:00
Kantrybės išbandymas ant Tilžės tilto. N. Stankevičiaus nuotrauka

Į Karaliaučiaus kraštą važiavome penkiese vienu automobiliu. Visi buvome įtraukti į Įsručio pilyje rengiamo seminaro dalyvių sąrašą. Kvietime, adresuotame konsulatui, prašyta išduoti visiems nemokamas kultūrines humanitarines vizas.

Trims pavyko gauti lengvatines kultūrines vizas. Jos kartu su sveikatos draudimu kainavo po 15 eurų. Du žmonės turėjo sumokėti po 60 eurų, nes jų darbas ir pareigos (spaustuvininkas, draudimo darbuotoja) neleido gauti pigesnių vizų. Nemažai laiko dar prieš kelionę atėmė specialių anketų pildymas. Konsulato darbuotojai jas ne iš karto priėmė, vis nurodydavo naujas klaidas ar pildymo spragas. Pavyzdžiui, vėliau buvo pranešta, kad pilietybės skiltyje reikia rusiškai įrašyti: LITVA, 1991 RASPAD SSRS.

Pirmos dienos planas žlugo

Vieną gegužės ketvirtadienį pasiėmę laisvadienių ar atostogų iš ryto palikome Klaipėdą ir 11 val. atsidūrėme Panemunės-Tilžės pasienyje. Eilės nebuvo. Lietuvos muitininkų patikrinimas buvo draugiškas ir užtruko ne ilgiau kaip 10 minučių. Gaila, nepasiteiravome jų nuomonės dėl būsimos patikros Rusijos teritorijoje. Gerai nusiteikę stojome į 5 automobilių eilutę prie Karalienės Luizos tilto atnaujinto portalo. Ten ir išlaukėme 11 valandų - eilė telkėsi už mūsų, o judėjimo į priekį nejutome. Po vieną automobilį buvo priimama maždaug kas 2 valandas. Pagaliau tapome pirmi. Matėme, kad nuolat mus aplenkdamos prie kontrolės namelių važiavo mašinos rusiškais numeriais. Pasitaikė ir vienas kitas vokiečių, lenkų ar suomių automobilis, tačiau turintieji lietuviškus numerius buvo specialiai pamirštami. Dirbtinai sudarytoje eilėje laukė ir šeimų su mažais vaikais. Beje, kalbėtis su greta stovinčių automobilių vairuotojais buvo neleidžiama.

Prastovėjus 9 val. ant Tilžės tilto dviem mūsų keliautojams neišlaikė kantrybė. Praradę viltį ir palikę dalį daiktų, jie nuskubėjo į Mikytus, į paskutinį reisinį autobusą, vežantį į Klaipėdą, ir spėjo į jį įsėsti.

Mes po paskutinių formalių patikrinimų įvažiavome į Tilžę pro užkardą apie vidurnaktį, t. y. pralaukę 13 valandų. Taigi pirmos dienos planas susitikti su Tilžės konsulato darbuotojais, aplankyti Tilžės ir apylinkių įžymybes žlugo. Negalėjome nuvažiuoti ir į užsakytą viešbutį šalia Tolminkiemio, todėl vykome nakvoti pas vieną pažįstamą lietuvį prie Skaisgirių. Vėliau jis mus paguodė, kad 13 laukimo valandų nėra daug, nes pačiam šių metų pavasarį ant Tilžės tilto teko stovėti net 23 valandas.

Apžiūrėti paveldo likučiai

Kitą dieną bandėme važiuoti į tas vietas, kurių negalėjome aplankyti iš vakaro. Gražiai tyrinėjome paveldo likučius tarp Taplakių-Plyviškės-Salavos-Georgenburgo-Kraupiškio-Kusų. Neberadome kai kurių pastatų, dar puošusių tas gyvenvietes prieš 3-5 metus. Po pietų prasidėjęs lietus užklupo mus Pilkalnyje. Neaplankytos liko ir į kitus metus buvo nukeltos Vydūno vaikystės bei jaunystės vietos, Jono Vanagaičio gimtinės identifikavimas, Klonių kaimo su kitados garsiomis kapinaitėmis prie Liepgalių paieškos ir kiti tyrinėjimo darbai.

Gegužės 2 dieną keliavome po Vėluvos, Alnos, Girdavos apylinkes ir fotografavome. Girdavos (Železnodorožnyj) mieste patyrėme ne itin malonų susitikimą su didžiavalstybiškai nusiteikusiais arba nemandagiais žmonėmis. Jie nuolat stebėjosi mūsų fotografavimo ir lankymosi tikslais. Matyt, nenori, kad matytume masiškai ardomą paveldą ir tvyrančią netvarką. Vietinių manymu, iš kiekvieno prašalaičio, besidominčio jų namu ar kaimu, nieko gero nelauk: atseit arba parašys į laikraštį ir apkaltins devyniomis nuodėmėmis, arba ateis plėšti, padegti, ardyti likusių sienų plytų. Todėl pirmas jų klausimas paprastai būna grasinimas ar šauksmas: „Kas leido!?“ Geriausiu atveju piktokai pasiteiraujama, ko atvažiavome, ko ieškome, kodėl fotografuojame? Ir nesvarbu, kad fotografuojame nuo gatvės ar kelio.

Visai nesaugu pasidarė priartėjus prie griaunamų namų - tuojau prisistatė vietinės reikšmės savininkai ir viršininkai. Avariniais tapusių pastatų saugotojai dažnai patys organizuoja plytų ardymo darbus ir bijo būti paviešinti. Jeigu ima regztis pokalbis, vietiniai nuoširdžiai nustemba, kad lietuviai nesigaili žlugusios SSRS ir kad dabar Lietuvos žmonės gyvena geriau negu anuomet, kai „buvome viena šalis, kai vieni pas kitus keliavome ir draugavome“.

Kita vertus, sutikome ir istorija besidominčiųjų bei apgailestaujančiųjų dėl gražaus krašto kultūrinės ir ūkinės padėties, radome keletą naujų draugų. Savo kraštui neabejingiems žmonėms dovanojome knygas „Nuo Mažvydo iki Vydūno“ rusų ir lietuvių kalba.

Laikas bėgo labai greitai. Kasdien spėdavome aplankyti 11-15 gyvenviečių. Vėliau suskaičiavau, kad itin nesistengdami apžiūrėjome 18 viduramžių gotikos pastatų. Paskutinę dieną, sekmadienį, iš vietinio lietuvio Gintauto namų pro Vėluvą keliavome Unsatrapio (Kurortnoje) ir Frydlando (Pravdinsko) kryptimi. Iš ten kelias šalia Udervangio vedė į Karaliaučių, tada - į Rudavą, Labotą ir Kuršių neriją.

Sustiprinta kontrolė

Pasienyje buvome užregistruoti ir nukreipti į šoninę stovėjimo aikštelę. Po 2,5 val. tuščio laukimo atėjusi pareigūnė mums pranešė gerą naujieną, kad esame priimami į patikrinimą. Jis truko dar 30 minučių. Rusijos pareigūnai, pasipuošę Georgijaus juostelėmis, neslėpė, kad „mašiny s litovskimi nomerami obsluživajutsa v režime usilienogo kontrolia“ ("mašinos lietuviškais numeriais tikrinamos sustiprintos kontrolės režimu"). Beje, tuo metu mūsų automobilis buvo vienintelis, kuris vyko per neriją į Lietuvą.

Apie 3 valandas, sugaištas pasienyje, pakalbintas Lietuvos pasienio pareigūnas buvo nusiteikęs gana optimistiškai: esą kiti įvažiuodami laukia 5-6 val., o per parą praleidžiami 5 automobiliai. Pamaniau, kad muitininkai galėtų bent jau rinkti statistinius duomenis, kiek konkreti mašina „tikrinama" Rusijos pusėje. Nidos pareigūnai užtruko 15 min., o iš viso mums prireikė 3 val. 20 min., vos spėjome į 23.30 val. keltą.

Matyt, dabar geriausia priemonė keliauti po rusiškąją Prūsiją būtų dviratis. Vizą pase turintys dviratininkai pereitų sieną kartu su pėsčiaisiais mažiau nei per valandą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"