TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Veisiejai: kur jotvingių darniai su gamta gyventa

2015 06 25 6:00
Iš paukščio skrydžio dar akivaizdžiau, kad Veisiejai - ežerynų kraštas. Veisiejų regioninio parko archyvo (Autopilotai.lt) nuotrauka

Jei Veisiejų krašto ežerynus esate matę, net Baltosios Ančios upe plaukioję, vis tiek čia verta dar kartą užsukti, nes neseniai atidarytas restauruotas buvusio dvaro flygelis. Jame įsikūrė Veisiejų regioninio parko lankytojų centras, kur jums pasiūlys daug naujų maršrutų akims ir sielai pamaloninti.

Aplinkos ministerijos užmojis naikinti nedidelių regioninių parkų direkcijas, o tų teritorijų priežiūrą patikėti stambesniems parkams, atrodo visiška nesąmonė. Ir sutaupyta vargu ar kas būtų, nes tuomet iš didesnių centrų tektų važinėti gana plačiai. O gal teritorijose saugomais objektais rūpintis ketinama iš kabinetų? Ir kas kitas, jei ne tuose atokiuose parkuose dirbantys bei gyvenantys žmonės labiau už kitus pažįsta ir mėgsta tas vietoves. Ar kas sugebėtų labiau už juos rūpintis tų vietovių gamtos ir kultūros paveldu? Dažnam jų tos vietos yra netgi gimtosios. Tokios mintys kilo apsilankius Veisiejų regioniniame parke, kai po jį grupę svečių lydėjo vietinės dzūkės - parko direktorė Lina Žukauskienė ir vyriausioji ekologė Irma Maciulevičienė.

Gamtininkės džiaugėsi, kad šiemet prie Snaigyno ežero netoli Veisiejų pastatytas 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio galima grožėtis Veisiejų apylinkėmis, aprašytomis ir čia gimusio Sigito Gedos, ežero bangose bandyti įžvelgti pasivaidenantį legendinį kunigaikštį Snaigių. "Prie bokšto įrengus lankytojų skaičiavimo detektorių paaiškėjo, kad šiemet per dvi savaites į bokštą yra užlipę 1400 žmonių. Tai pats švariausias iš 37 parko ežerų, - sakė L. Žukauskienė. - Ypač ežeringame mūsų krašte mėgsta lankytis vandens turizmo mėgėjai. Turime planų išvalyti kanalą, jungiantį Ančios ežerą ir Vainežerį, kad baidarėmis būtų galima iš Veisiejų miestelio Ančios ežeru, o paskui kanalu atplaukti iki Vainežerio, išlipus pasižvalgyti po buvusią Justinavo dvaro sodybvietę."

Kur klūpo Emilija Pliaterytė

Plaukiant Ančios ežeru ir artėjant minėto kanalo link, viename pusiasalyje yra mažai tyrinėti XVI-XIX amžių Vainežerio gynybiniai įtvirtinimai. Dabar iki Vainežerio nuo Veisiejų galima atvažiuoti prastu kaimo keliuku. Justinavos dvarą, dar vadinamą ir Vainežerio dvarviete, mena senos akacijos, šimtamečių liepų, klevų ir skroblų alėja. Buvusi dvarvietė paskelbta kertine miško buveine, dendrologinę vertę turinčiu gamtos paveldo objektu. Veisiejų regioninio parko darbuotojai kartu su lenkais iš gretimo Vygrių regioninio parko netoliese sulipdė "trobelių" molyje besiveisiančioms bitėms. Per seną XVII amžiaus parką turistų patogumui nutiestas pažintinis takas. Vainežerio dvaro parko akcentas - šimtamečių liepų, klevų ir skroblų alėja.

Iš dvaro statinių nieko neišlikę. Viduryje dvarvietės pievelės - po pralaimėto sukilimo klūpančios, tarsi atsisveikinančios su gyvenimu ir tėvyne Emilijos Pliaterytės skulptūra (autorius Evaldas Pauza). Vainežerio arba dar kitaip vadinamo Justinavo dvare 1831 metų gruodžio 23 dieną mirė kapitonė, pėstininkų pulko I kuopos vadė, lietuviškoji Žana d'Ark, sukilimo dalyvė grafaitė E. Pliaterytė. Pasakojama, kad ji su pusbroliu Cezariu Pliateriu ir bendražyge Marija Rašanauskaite bandė per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten toliau tęsti kovą. Ėjo miškais slapstydamiesi, daugiausia naktimis, kentė badą, troškulį, nuovargį. Kai Emiliją apleido jėgos, ant kojų atsivėrė žaizdos, Cezaris ir Marija nunešė ją į eigulio trobelę. Kreipėsi į artimiausią dvarininką (tuo metu Justinavo dvarą valdė Ignotas Ablamavičius), prašydami priglausti ligonę. Patriotiškai nusiteikęs dvarininkas grafaitę priglaudė netoli Kapčiamiesčio esančiame savo dvare Vainežerio kaime. Emilija buvo beatsigaunanti, tačiau, sužinojusi, kad sukilimas galutinai pralaimėtas, vėl pasiligojo ir mirė. Palaidota Kapčiamiesčio kapinėse, bažnytkaimyje taip pat jai pastatytas paminklas.

Saugoma ir dzūkiška tarmė

Veisiejų regioninio parko lankytojų centre galima susipažinti su krašto įdomybėmis, per ausines pasiklausyti dzūkiškos šnektos. Ypač smagiai nuteikia iš šių vietų kilusios dzūkiškai kalbančios parko direkcijos darbuotojos - L. Žukauskienė ir I. Maciulevičienė. Irma prisiminė, kad nuvykus studijuoti į Vilnių jai dar ilgai neapsivertė liežuvis Lazdzijų vadinti Lazdijais.

Veisiejų regioninio parko interneto tinklalapyje paskelbtas net dzūkiškų žodžių žodynėlis, kuris buvo atsiųstas kraštiečių. Jų kol kas 232. Tad jei kas dar mena, moka ir žino neužrašytų žodžių, parko darbuotojos prašo atsiųsti. Tai irgi jau saugomi, nykstantys tautos paveldo perlai. Be to, dzūkų tarmė tokia turtinga, kad vos ne kiekvienas kaimas turėjo ir savitų žodžių. Kokius vartojo ties Varėna, nevartojo Veisiejuose arba Veisiejuose žinomų nebūna girdėję alytiškiai. Lankytojams darbuotojos yra parengusios dzūkiškos šnektos egzaminą. Daug kas mano, kad užtenka vietoj d sakyti dz, vietoj t vartoti c (tik-cik), ir jau bus dzūkiškai. Bandykit spėlioti, ką reiškia ragočius, pencis, iščiūrkė, špycauka, šmaras, drapiežnas, šniūrauka? Bendrakeleivis žemaitis kraipė galvą ir stebėjosi: "Sunki ta dzūkų kalba. Niekaip neatspėčiau." Kadangi net kai kurie iš kitų vietovių kilę dzūkai nežino, interneto puslapyje ir lankytojų centre pateikiamas vertimas. Išvardyti žodžiai reiškia: kūlvirstis, kulnas, driežas, klizma, tepalas, užsispyręs, liemenė.

Dvarelis prie Ančios

Iš kitados buvusio prašmatnaus, vaizdingame Ančios ežero pusiasalyje stovėjusio Veisiejų dvaro autentiškas išlikęs tik vienas flygelis. Jį restauravus čia įsikūrė parko lankytojų centras.

Veisiejų dvaro užuomazgos siekia 1501 metus, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras šias žemes padovanojo savo vėliavininkui Ivanui Glinskiui. Dvaro sodybą (dviaukščius rūmus su dviem šoniniais flygeliais, iš kurių vienas išlikęs iki šių dienų) statė Mykolas Juozapas Masalskis (1697-1768) - Lietuvos didysis etmonas. Jo sūnus - Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis (1726–1794). Po M. J. Masalskio mirties dvarą valdė Oginskiai, vėliau Žynievai (Žinevičiai), su kuriais Oginskiai susigiminiavo per dukters vedybas. Po Pirmojo pasaulinio karo dvaras buvo apleistas ir sunyko.

Pagrindiniai rūmai žvelgė į ežerą. Dabar pakrantėje išlikęs senas beveik 10 ha dvaro parkas, kurį įkūrė dar M. J. Masalskis. Tai vienas seniausių parkų Lietuvoje. Deja, po kiekvienos vėtros išvirsta po medį senolį. Parko pakraštyje 1998 metais pastatytas paminklas tarptautinės esperanto kalbos kūrėjui Liudvikui Zamenhofui (1859–1917), kuris, gyvendamas Veisiejuose ir dirbdamas čia gydytoju, sukūrė tarptautinę kalbą (paminklo autorius – Julius Narušis).

Miestelyje yra nemažai išlikusių žydų pastatų. Juos į Veisiejus kadaise atsivežė M. J. Masalskis. XIX amžiaus antroje pusėje žydai sudarė 70 proc. apylinkės gyventojų. Nuo seno Veisiejai garsėja savo turgumi: prieš 500 metų juos rengti miesteliui buvo leista ketvirtadieniais. "Ketvirtadieniais jie čia vyksta iki šiol. Su žūsiukais, višciukais ir kitom kaimo gėrybėm", - intrigavo I. Maciuleviečienė.

Atsimainymo atlaidai

Dzūkijos katedra – Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia, kurios bokštas, iškilęs 35 metrus, jei niekas neužstoja, matyti 10 km spinduliu nuo Veisiejų.

Veisiejų dzūkai - jotvingių genties palikuonys, miškingose vietovėse nuo seno su gamta dermėje gyvenę, išsaugojo iš kartos į kartą perduodamą kultūrinį savitumą. Kasmet pirmą rugpjūčio sekmadienį Veisiejų bažnyčioje vykstantys Atsimainymo atlaidai - išskirtinis kultūros, gyvosios tradicijos reiškinys, atskleidžiantis pagoniškosios ir krikščioniškosios religijų sintezę. Apie tai byloja archajiška apeigų prigimtis. Atsimainymo atlaidai vyksta su degančių žvakių aukojimu, įžadais (ko nors prašant kartu ir pasižadama).

Veisiejų regioninio parko lankytojų centro stenduose galima susipažinti su šiais papročiais, paskaityti užrašytus senolių pasakojimus: "Man jau senų laikų močiutės pasakė, kad tu insižadėk Atsimainymo atlaiduose, ir tau Dzievas visciek padės" (...) "Klausi, dėl ko uždegc? Taigi žvakės uždegimas yra šventas kap žegnonė. Ugnelė yra šventa. Uždegimas - tai inteikimas savo prašymo."

Be žvakių, Atsimainymo atlaiduose svarbios ir maldos, apie kurias Veisiejų močiutės sakė: "Kiekvienas kap moka, tep prašo. Bėdai prispaudus, tai prašai su ašarom, parenki gražiausius žodzus, kad jie Dzievo ausį pasiektų, kad būtų nuo širdzies."

Atokiose kūdrose - tikra egzotika

Veisiejų regioninis parkas įsikūręs kalvotos Pietų Lietuvos aukštumos ir smėlingosios Pietryčių lygumos sandūroje, ežeringiausioje Pietų Lietuvos aukštumos dalyje. Čia saugomi 37 ežerai. Didžiausi ir giliausi ežerai - Ančia, Šlavantas, Snaigynas, Vernijis, Vilkinys. Miškai užima 51 proc. parko teritorijos. Tad vasarą čia tikras rojus turistams. Regioninio parko lankytojų centre modernus žemėlapis pateikia daugybę galimybių ežerynus apkeliauti pėsčiomis, dviračiais, automobiliais, nubrėžia maršrutus, kaip galima iškart kelis susisiekiančius ežerus perplaukti.

Kas nepatingės apeiti atokias kūdras, šlapias pievas, išvys egzotiškų augalų ir nematytos gyvūnijos. Nuo žmonių gyvenamųjų vietų nutolusiose balutėse prieš saulutę kartais kaitinasi baliniai vėžliai, dzūkų geležinėmis varlėmis vadinami. Tokie balų gražuoliai aptinkami tik Pietų Lietuvoje. Pernai į Veisiejų regioninio parko kūdras buvo paleista nemažai Kauno zoologijos sodo inkubatoriuje išperintų vėžliukų. Kaip patikino I. Maciulevičienė, jie puikiai čia pritapo. O ir buveinių jiems parūpinta - pašalinti krūmai balų pakrantėse, kad atėjus laikui vėžlienės galėtų išlipti į krantą ir keliauti į smėlėtas vietas kiaušinių dėti. Nuo paukščių, lapių ir kitokių plėšrūnų jų dėtis sauganti ir aptvarus daranti I. Maciulevičienė moksleivių praminta dar ir varlių karaliene. Ji žino kiekvieną kūdrą, kurioje gyvena labai retos europinės medvarlės. Sako, jų "giesmes" galima už kelių kilometrų girdėti.

Šios mažytės, lipniomis kojytėmis medžiais sugebančios laipioti varlės gana retos Lietuvoje, iš viso jų gali būti tik apie 2000. Daugiausia jų aptinkama Dzūkijoje. Prie Kapčiamiesčio, Šlavantėlio, Liūnelio tarpuežeryje rastos nemažos bendruomenės. Regioninio parko darbuotojai pasirūpino jų buveinėmis, sutvarkė balas, iškirto jas stelbiančius krūmynus. Europinė medvarlė – vienas regioninio parko simbolių.

Pelkėtas pievas, šlapias miškų aikšteles mėgsta retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas gegužraibinių augalų genties atstovas - kvapusis plauretis. Veisiejų regioniniame parke saugoma vienintelė Lietuvoje šio reliktinio augalo populiacija. "Mūsų oras - pats švariausias Lietuvoje, nes neturime jokios pramonės, - sakė L. Žukauskienė. - Tad svečius varome pėsčius ar važiuotus kuo daugiau gamtoje būti, to oro įkvėpti."

O kai važiuosite plentu Leipalingis-Kapčiamiestis, likus kokiems 3 km iki Kapčiamiesčio, privažiuosite seno autentiško akmenų grindinio (bruko) atkarpą. Jis buvo nutiestas XIX amžiuje. "Vairuotojai kartais piktinasi, kad juos čia krato. Tačiau tai tik keli šimtai metrų. Ką tai reiškia? Bet yra galimybė pajusti, kaip važinėta anksčiau. Dabar tai jau saugomas objektas, niekas jo asfaltu neužpils. Automobilių keleiviams patarčiau išlipti ir pėsčiomis šią atkarpą pereiti. Tai kelias, kuriuo kadaise Žygimantas Augustas savo mylimosios Barboros Radvilaitės karstą iš Krokuvos į Vilnių lydėjo. Tada dar net šio bruko nebuvo", - aiškino L. Žukauskienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"