TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Vėl norėčiau sugrįžti į Žydrąją pakrantę

2011 07 08 0:00
Tarsi burtininko ranka pažėrė laivelių.
Algio Palionio nuotrauka

Daugelis lietuvių atostogoms renkasi tolimus kraštus ir salas. Tačiau ir Senojoje Europoje apstu vietų, kurias pamatęs neužmirši.

Ir kai palypėjęs į kalną dar keletą pakopų pagaliau atsisukau - kurį laiką nei fotografuoti, nei filmuoti nesiryžau. Tiesiog stovėjau uolos viršūnėje įrengtoje aikštelėje ir alpėjau nuo atsivėrusio vaizdo. Ten apačioje pro pušų šakas gal už kokių 150 metrų įlankoje saulės spinduliuose raibuliavo Viduržemio jūra. Žvilgsniui kylant link horizonto, jos saulės zuikučiai peraugo į žydrynę, kurios tolumoje lyg sapne lėtai slinko baltos burės. Staiga dešinėje iš už iškyšulio į įlanką tarsi burtininko ranka pažėrė spalvotų laivelių ir jie ėmė siūte siūti po įlanką. Kiek paišdykavę ir tarsi suardę tvyrojusį pasakišką gamtos paveikslą laiveliai dingo už iškyšulio. Stovėjau ir aiškiai suvokiau, kad tai vieta, kur ilsisi siela, kad tai dar vienas peizažas, kuris bus išsaugotas atminties kolekcijoje kartu su gražiausiais vaizdais iš Meksikos, Kubos, Tailando, Indijos ir Kenijos, Čekijos ir Lenkijos, Gruzijos, Venesuelos bei daugelio kitų šalių ir, žinoma, brangios Lietuvos. O šio puikaus paveikslo pavadinimas lai būna "Rytas pakrantėje prie Lloret de Mar". Taip vadinasi vienas Ispanijos Kosta Bravos įlankos kurortų, nuo kurio ir prasidėjo "Tez Tour" kelionių organizatoriaus siūlomas naujas pažintinis turas "Viduržemio jūros legendos".

Būna, kad prisiskaitai ir prisižiūri nuotraukų bei televizijoje filmuotos medžiagos apie vieną ar kitą visame pasaulyje pripažintą kūrinį, o išvydęs imi ir nusivili (gal persisotinta?). Bet to nepasakysi išvydęs Barselonoje garsiojo ispano architekto Antonio Gaudi kūrybą. Vien tik sukūręs vieną savo paskutiniųjų "kūdikių" - Šv. Šeimos bažnyčią (nors jam gyvam esant ir neužbaigtą), šis Dievo apdovanotas talentu ispanas įsiliejo į garsiausių pasaulio visų laikų architektų gretas. Likimo ironija - A.Gaudi mirė skubėdamas į savo šedevro statybą, jį partrenkė tramvajus. Žmonijai liko jo darbai Barselonoje - suprojektuotas Guelio parkas, Paseig de Gracios gatvė ir daug turtingų ispanų užsakymu pastatytų namų. Visi jie puikiai įsilieja į bendrą Ispanijos sostinės panoramą, ją gali išvysti atsidūręs Montjuik kalno viršūnėje.

Šios pirmosios ekskursijos - Viduržemių jūros legendos finalas - vakarinis "dainuojančių fontanų" šou. Tai pasakiškas vandens ir muzikos šokis senojoje Barselonoje. Tūkstančiai žmonių sustoję aplink juos, susėdę parke gėrėjosi ir viską pamiršę aikčiojo kartu su kiekvienu nauju fontanų vandens pliūpsniu ir šviesos pasikeitimu bei lingavo į skambančios muzikos taktą. Mačiau, kaip šalia stovėjusi gražiai pražilusi dama paslapčia nubraukė ašarą... Ant Barselonos pamažu slinko vakaras.

Atrodo, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje vietoj siūlomų variantų geriau tiktų gal ir ne toks galingas kaip Barselonoje (3200 vandens purkštukų!), bet savas "dainuojantis" Vilniaus fontanas. Būtų, kaip sakoma, atgaiva ir kūnui, ir sielai. Net ir pavadinimas "Laisvė" labai tiktų. Taigi pamąstykime.

Kitą rytą važiuojame toliau - iš Ispanijos patraukiame į Prancūziją susipažinti su garsiąja Žydrąja pakrante. Beje, ji taip vadinama ne todėl, kad... o todėl, kad ir kur važiavome, kad ir kaip žiūrėjome, Viduržemio jūra skaisčiai saulutei šviečiant visada buvo žydra.

Važiuodami į Nicą pakeliui užsukame į dar Romos legionierių statytą miestą Narboną. Jame, panašiai kaip ir bet kuriame Meksikos miestelyje, pagrindinis turistų lankomas objektas - bažnyčia. Narbone tai XIII amžiuje pastatyta bažnyčia. Ji - garsiausia Europoje neužbaigta katedra, nes statinys atsirėmė į miesto sienos vartus, kurių buvo nutarta negriauti. O viduje visus sužavėjo ant sienos sumontuoti didžiuliai vargonai. Pasiknaisiojau atmintyje, bet panašių kurioje nors anksčiau lankytoje šalyje neteko matyti. Galėjome dar užsukti ir į siauroje gatvelėje įsikūrusį Arklio bei kalvio muziejų. Jo šeimininkas, stovėdamas tarpduryje, prancūziškai kvietė į vidų, bet... Karas karu, ekskursijos ekskursijomis, o pietų metas - šventas dalykas, ir visi puolė į artimiausią kavinukę. Ech, būtų gyvas d'Artanjanas - atsirūgtų visiems!

Nica. Gražus senoviška ir šiuolaikiška architektūra išsiskiriantis miestas, irgi su gal ne tokiais galingais, bet savais fontanais, naktį šviečiančiomis besikeičiančiomis spalvomis skulptūromis ant aukštų kolonų, įspūdingu Anglų bulvaru, po miestą kursuojančiu moderniu tramvajumi (visai tiktų toks ir Vilniui), su iš tolo matoma didžiule "skulptūra" žmogaus galva, kur arčiau privažiavus pasirodo esanti miesto biblioteka, taip pat su savo gerai įrengtais paplūdimiais prie žydro vandens. Beje, XIX amžiaus pirmoje pusėje į paplūdimius žmonės eidavo apsirengę, nes tada degintis saulėje, keisti odos spalvą buvo tiesiog nepriimta, ir tik garsioji Koko Šanel 1920 metais "įvedė į madą" saulės įdegį. Nica po Spalio revoliucijos Rusijoje buvo tapusi baltagvardiečių ir rusų turtuolių prieglobsčiu. 1920 metų surašymo duomenimis, 25 proc. Nicos gyventojų buvo rusai. Tai jų nuopelnas, kad Nicoje taksistai ir šiandien nelabai mėgsta taksometrus.

Iš Nicos mūsų autobusas riedėjo į kaimelį Eze, įsikūrusį aukštai kalnuose. Jo siauros gatvelės, kylančios iki pat kalno viršūnės, aibė mažyčių parduotuvikių ir dailininkų bei kitų amatininkų saloniukų, kavinukių ir restoraniukų (kad ir su dviem staliukais) ir vėl nuostabūs atsiveriantys vaizdai jūros link. Dienos čia per maža. Drąsiai galima būtų "relaksuoti" šiame Eze ir kokią savaitėlę, taip nusprendėme su bičiuliu Romu gurkšnodami vėsų prancūzišką vyną. Tą, matyt, kažkada puikiai suprato ir garsusis Nyčė, kuris čia filosofavo ne vienus metus.

Paskui atėjo laikas ir Kanams, Monakui, šoktelėjome ir į netoliese esantį San Remo, kur vyksta garsieji estrados dainininkų ir dainų konkursai. Stovėjau prieš kino teatrą "Ariston" ir mėginau prisiminti, kada pirmąkart apie jį išgirdau. Jaunystėje dar tarybiniais laikais mūsuose italų estrada prasibraudavo į radijo eterį, kartais patransliuodavo jų žvaigždes Centrinė TV iš Maskvos, na, ir vienas kitas turėjo tik jam žinomais keliais gautą vinilinę plokštelę ar net visas dvi. O dabar kaip niekur nieko stoviu prieš "Ariston" ir bent mintyse mėginu užplėšt jaunystės laikų melodiją. Prisidainavęs patraukiau prie jūros. Vanduo itališkoje Viduržemio jūroje buvo šiltesnis nei Ispanijoje. Gal todėl čia tokios gražios melodijos ir gimsta.

Kanuose, vos tik priartėjome prie Kino festivalių rūmų, padaręs keletą fotokadrų prie garsiojo raudonojo kilimo puoliau Žvaigždžių alėjoje ieškoti mielosios Sofi Loren įspausto delniuko bronzoje. Mes bitlų laikais su klasės draugu Vytu taip pat brazdinome gitaromis ir abu iki ausų buvome "įsikliopinę" šią italų gražuolę. O dabar aš, jau pražilusiais smilkiniais, priklaupęs ant kelio žiūrėjau į dailų moteriškos rankutės įspaudą. Reikės kada nors sutikus savo jaunystės draugą pasigirti ir papasakoti. Kaip ir apie puikią Kruazet krantinę, kur per festivalius sukinėjasi garsiausios kino žvaigždės.

Monakas - miestas, įsikūręs ant uolos, mums prieš akis tiesiog išdygo netikėtai, kai autobusas išniro iš už posūkio. Visi net aiktelėjo. Ir buvo dėl ko. Senovine ir šiuolaikiška architektūra aplipusi didžiulė uola ir buvo viena mažiausių Europos kunigaikštysčių. Su savo Katedra, Kunigaikščių rūmais ir egzotišku sodu, senovinėmis patrankomis ir uniformuotais sargybiniais, su apačioje pakrantėje įrengtomis prieplaukomis ir gausybe įvairių jachtų bei katerių. Taaaip, gražiai gyventi neuždrausi.

O pamėginti gražiai pagyventi nutarėme patraukę į netoliese esantį Monte Karlo kazino. Įėjimas - 10 eurų, dar dešimt už du ruletės žetonus ir pirmyn tuštinti kazino aruodų. Beje, kad ir kaip gudrausi, bet foto ir vaizdo aparatūrą teks palikti saugykloje. Taigi, iš mūsų grupės 41 būsimas "turtuolis" išbandęs savo laimę paliko po 20 eurų ir tik Julijai vienas iš dviejų žetonų, pastatytas ant gimimo dienos skaičiaus, suteikė begalę džiaugsmo (vakare ir jos bičiuliams) - ji laimėjo 175 eurus. Taigi, nevalia pamiršti savo gimtadienio net ir užsukus į kazino!

Kai lėktuvas iš Barselonos oro uosto pakyla ir pasuka Vilniaus link, nejučia klausiu pats savęs, ar norėčiau vėl sugrįžti į jau matytas vietas. Visada stengdavausi to nedaryti, nes dar tiek daug nematytų šalių ir puikių vietų, o gyvenimas nėra begalinis. Bet šį kartą teko sau nusileisti - į Žydrąją pakrantę tikrai verta sugrįžti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"