TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Veteranus suvienijo Nemuno pilys

2014 06 03 10:51
Raudonės pilis. Povilo Sigito Krivicko nuotraukos

Gerą progą bent trumpam ištrūkti iš kasdienės rutinos savo nariams vėl suteikė bendrovės „Lietuvos dujos“ veteranų klubas. Jo prezidentas Antanas Macijauskas pakvietė kolegas į kelionę, kad aplankytų senąsias panemunės pilis. Ankstyvą rytą visas autobusas šios pramonės šakos senjorų iš Kauno patraukė senuoju keliu palei didžiausią mūsų krašto upę.

Minėjo S. Stanevičius

Pirmasis sustojimas – Raudondvario istorinis kompleksas, įsikūręs netoli Nemuno ir Nevėžio santakos. Kaip didikų rezidencija Raudondvaris minimas nuo 1615 m., kai čia buvo pastatyti dvaro rūmai. Tai vienas ryškiausių renesanso ir romantizmo stiliaus dvaro ansamblių Lietuvoje. 1819 m. dvarą įsigijo Tiškevičiai. Jie suremontavo apirusius rūmus, pastatė oranžeriją, svirnų, arklides, įrengė parką. 1856 m. pastatyta pirmoji Raudondvario bažnyčia. Poezijoje Raudondvarį įamžino Simonas Stanevičius, taip 1829 m. pradėdamas savo pasakėčią „Arklys ir meška“: „Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą,/ Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,/ Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,/ Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo“.

Lygiai po 40 metų – 1869-aisiais – Raudondvaryje gimė vienas garsiausių Lietuvos kompozitorių Juozas Naujalis. Jis buvo paskutinis keturioliktasis vaikas dvaro tarnautojo šeimoje. Grafo Bogdano Tiškevičiaus finansiškai remiamas, jaunuolis išvyko studijuoti muzikos pagrindų į Varšuvą. Po studijų grįžęs į Lietuvą vargonininkavo ir vadovavo bažnyčios chorui Vabalninke, o 1891 m. kunigaikščio B. Oginskio pakviečiamas į Rietavą. Nuo 1892 m. – Kauno arkikatedros vargonininkas ir choro vadovas.

J. Naujalis po Raudondvario

Pirmojo pasaulinio karo metais J. Naujalis gyveno Švenčionyse ir Vilniuje. 1916 m. grįžo į Kauną. Kurį laiką dėstė muziką „Saulės“ gimnazijoje, dirbo Kauno katedros vargonininku, koncertavo. J. Naujaliui pirmajam iš lietuvių muzikų 1933 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1924 m. buvo pirmosios visos Lietuvos dainų šventės rengėjas ir vyriausiasis dirigentas. Šios pareigos J. Naujaliui buvo patikėtos ir 1928 bei 1930 m. Tose šventėse skambėjo paties J. Naujalio kūriniai, iš kurių daina „Lietuva brangi“ yra tapusi antruoju Lietuvos himnu.

Kaip vargonininkas virtuozas J. Naujalis daug koncertavo Kaune, o 1922 m. ir JAV: Bostone, Brukline, Detroite, Čikagoje, Klivlende, Pitsburge. Amerikoje rinko aukas Lietuvių meno kūrėjų draugijai. Tą koncertinę kelionę liudija Amerikos lietuvių padovanota graži didžiulė pasidabruota taurė su specialiu įrašu. Šiandien ji eksponuojama Raudondvario muziejaus ekspozicijoje, įamžinančioje Lietuvos muzikos patriarchą J. Naujalį (1869-1934) ir jo gimtinę.

Dujininkai veteranai A. Macijauskas, R. Bruzgulis, A. Vasiljevas Panemunės pilyje.

Vytautas ir Veliuona

Toliau traukiame Vilkijos link. Prariedame pro netoli plento stūksantį Seredžiaus piliakalnį, dar vadinamą Palemono kalnu. Dėl piliakalnio pavadinimo sklinda legendos, esą čia palaidotas tariamasis Lietuvos valstybės įkūrėjas, Romos kunigaikštis Palemonas. Pasakojama, jog jo sūnūs plaukdami Nemunu nusprendė išlipti kiek anksčiau, vienas jų įkūrė Kauno, kitas – Jurbarko miestą. Pats kunigaikštis pasilikęs iki pat mirties gyventi vaizdinguose panemunių slėniuose, kur dabar įsikūręs Seredžius.

Kelionę tęsiame Veliuonoje. Jos apylinkėse stūksantys piliakalniai mena XIII–XIV a. vykusias kovas su kryžiuočiais. Nedaug jaunesnė už tuos laikus ir Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia. Ji yra renesansinė, turi gotikos bruožų. Priešais bažnyčią stovi Vytauto paminklas (1930 m.). Juk parapiją Veliuonoje 1421 m. įsteigė pats Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1636–1644 m. Albrechtas Stanislovas Radvila pastatė naują mūrinę bažnyčią. Ją 1686 m. konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius. 1815–1831 m. Veliuonoje klebonavo Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis (1779-1837), lietuvių poetas, vertėjas. Už 1831 m. sukilimo rėmimą perduotas karo lauko teismui. 1832 m. jis pabėgo iš Lietuvos. 1864–1870 m. parapijos vikaras buvo Antanas Juška-Juškevičius. Jis čia surinko daug liaudies dainų ir dalį jų 1870 m. išspausdino knygoje „Svodbinė rėda veliuoniečių lietuvių“. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia apgadinta. Klebonas Z. Polonskis ją suremontavo.

Iš Raudonės bokšto

Pagaliau pasiekiame Raudonės pilį ir pūškuodami (nebe jaunystė...) užkopiame į jos bokštą (33,5 m aukščio). Po mūsų kojomis - žalumoje paskendęs pilies kompleksas švyti raudonais mūrais. Netoliese saulėje raibuliuoja plati Nemuno juosta. Tokiais vaizdais neįmanoma atsigėrėti ir liautis fotografuoti. Šios rezidencinės pilies rūmuose dabar veikia Raudonės pagrindinė mokykla.

XVI a. pabaigoje iš Prūsijos kilęs miško pirklys Krišpinas Kiršenšteinas Raudonėje pagal olandų architekto Peterio Nonhardto projektą pasistatė renesanso stiliaus įtvirtintus dvaro rūmus – tikrą pilį. Išmirus Kiršenšteinams, įsikūrė jų giminaičiai Olendskiai, kurie XVIII–XIX a. keliskart perstatė pilį pagal klasicizmo tradicijas. 1811 m. pilį iš Olendskių nusipirko Rusijos imperatorės Jekaterinos II favoritas grafas Platonas Zubovas, kuris keitė daugiau jos vidų, tačiau taip pat rekonstravo ir pilies išorę, iškasė tvenkinius, pastatė neogotikinio stiliaus malūną.

1944 m. rugpjūčio 6 d. vokiečiai traukdamiesi susprogdino didįjį bokštą, kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. 1965 m. pilis atstatyta (projekto autoriai – architektai S. Čerškutė ir V. Jurkštas), joje įsikūrė Raudonės pagrindinė mokykla, 1968 m. atstatytas didysis bokštas.

Panemunės pilis.

Daug vardų – pilis viena

Po Raudonės buvo įdomu pasiekti Panemunės pilį. Ji dar vadinama Vytėnų arba Gelgaudų pilimi. Panemunių pilis statyta apie 1600 m. vengrų didiko Jonušo Eperješo. Restauratoriai pilies kieme rado net keturių tipų tinko likučių, mat besikeičiantys savininkai pilį tinkavo įvairiomis medžiagomis. Galiausiai ji buvo atkurta tokios spalvos, kokios ir statyta – pilkos sienos su baltais apvadais. Čia didelį įspūdį palieka didingi bokštai su šaudymo angomis, pilį supantis parkas ir vandens telkiniai.

Pilis išgyveno įvairius laikotarpius – statinys ir visi šeši aplink iškasti tvenkiniai klestėjo tol, kol priklausė Gelgaudų giminei. Tačiau Gelgaudai dalyvavo 1831 m. sukilime, todėl pilis iš jų buvo atimta, o 1867 m. pilį ir dvarą iš tuometinės valdžios perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis. 1903 m. pilyje lankėsi garsusis rusų dailininkas Nikolajus Rerichas, kai su žmona Jelena keliavo Nemunu. Lankytojai gali užkopti į šios pilies bokštą, o nusileidę žvilgtelti į gilų karcerį, į kurį būdavo įmetami skolininkai.

Seniausia mūrinė tvirtovė

Kai papietavome jaukioje „Pilies užeigoje“, netrukus už Vytėnų mūsų autobusas pasuka šiaurėn ir per pusvalandį pasiekia Klaipėdos–Kauno autostradą. Turime pasiekti Kauno pilį, kur mūsų laukia baigiamoji išvykos dalis. Kauno pilis – seniausia mūrinė pilis Lietuvoje. Dėl svarbios strateginės padėties pilį daug kartų puldinėjo priešai. 1362 m. pavasarį, kai pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos buvo telkiamos prie Mėlynųjų Vandenų kovoti su Aukso Orda, Kauno pilį apgulė didelė kryžiuočių kariuomenė. Kęstučio sūnaus Vaidoto vadovaujama įgula atkakliai gynėsi. Tačiau po trijų savaičių apsiausties, kryžiuočiai pilį sugriovė.

Iki 1368 m. sumūryta antroji pilis ant buvusiosios pamatų. Visuose keturiuose pilies kampuose stovėjo flanginiai bokštai. Pilis dar ne kartą ėjo iš rankų į rankas. Tik 1404 m. galutinai atiteko lietuviams. Po 1410 m. Žalgirio mūšio pilis prarado savo strateginę reikšmę, tapo reprezentacine. Pilyje buvo įsikūrusios įvairios administracinės įstaigos, tarp jų – pilies teismas. Šiuo metu pilis yra iš dalies atstatyta, joje įsikūręs Kauno miesto muziejaus skyrius.

* * *

Ši kelionė jos dalyviams suteikė galimybę atnaujinti istorines žinias bei gerokai jas praplėsti. Juk ekskursijos vadovu buvo pats Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų direktorius, humanitarinių mokslų daktaras Vydas Dolinskas. Keliauninkus iš Vilniaus, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Alytaus dujininkystės įmonių vėl suvienijo malonus bičiulystės jausmas, bendro darbo prisiminimai. Dėl pasikeitusių politinių aplinkybių gamtinių dujų sistema pernai buvo suskaidyta į dvi savarankiškai veikiančias įmones – AB „Lietuvos dujos“ ir „Amber Grid“. Tačiau dujininkai veteranai lieka vieningi ištikimybe savo nelengvai profesijai ir per ją įgytai tvirtai draugystei. Tai patvirtino abiejų bendrovių atstovai – „Lietuvos dujų“ personalo skyriaus viršininkas L.Radzevičius ir bendrovės „Amber grid“ sekretoriato vadovas A. Mikulėnas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"