TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Viešnagė ledo ir ugnies šalyje

2014 08 08 6:00
Islandijos sostinė žavi jaukiu paprastumu, tačiau nereikia apsigauti – Reikjavike veiklos tikrai netrūksta. Gabijos Lukšaitės (LŽ) nuotraukos

Jei žavitės šiaurietiška gamta, o geizerių ir vulkanų vaizdai nuolat kutena keliautojo vaizduotę, metas apsilankyti Amerikos ir Eurazijos tektoninių plokščių sandūroje įsikūrusioje paslaptingojoje Islandijoje.

Patekti į Islandiją nesudėtinga. Yra net tiesioginis skrydis Vilnius-Reikjavikas, tačiau taupumo sumetimais jo nesirinkau. Susigundžiau Suomijos oro linijų „Finnair” pasiūlymu ir už bilietą į abi puses su persėdimu Helsinkyje sumokėjau 1200 litų.

Kaip dažnai nutinka keliaujant į įvairių šalių sostines ar didmiesčius, lėktuvas Islandijoje nutūpė ne pačiame Reikjavike, o už keliasdešimties kilometrų esančiame Keblavike. Šiame miestelyje iki pat 2006 metų veikė amerikiečių karinė oro bazė, tad iki šiol ten likęs didžiausias šalyje Keblaviko oro uostas priima ir skraidina visų tarptautinių maršrutų keleivius.

Bene daugiausia nerimo ruošiantis kelionei į svajonių šalį kėlė vietos gyventojams įprastos, tačiau dažnam europiečiui pernelyg didelės kainos. Vis dėlto pirmas piniginis sandoris neįbaugino. Autobuso bilietas iš Keblaviko į Reikjaviką atsiėjo truputį daugiau nei 2 tūkst. kronų (45 litus).

Pigios nakvynės Reikjavike, ypač vasarą, tenka gerai paieškoti. Už vienvietį kambarį su pusryčiais paprastame viešbutėlyje visai šalia miesto centro reikia pakloti apie 14 tūkst. kronų (300 litų) per parą. Norint pataupyti galima apsistoti dešimties vietų numeryje ir už parą be pusryčių sumokėti kiek daugiau nei šimtą litų. Išvada paprasta – geriausia keliauti ne vienam, tada nakvynė atsieina gerokai pigiau.

Islandiško dušo ypatybės

Viešbučio registratūroje dirbantis islandas mane, lietuvę, sutiko itin šiltai – pasakojo turįs draugų iš Vilniaus ir mano gimtajame mieste lankęsis dukart.

Jau pirmą viešnagės vakarą laukė du išbandymai. Islandijoje anksčiau viešėję draugai ne kartą yra sakę, kad į dušą teks eiti užsikimšus nosį, nes karštas vanduo iš tolo trenkia supuvusiais kiaušiniais. Visas karštas vanduo islandų namus pasiekia ne iš katilinių, o tiesiai iš natūralių geoterminių vandens telkinių. Jis gausiai prisotintas sieros, todėl pasižymi nosį riečiančiais kvapais.

Be galo maloniai nustebino žinia, kad neseniai viešbučio vamzdyne buvo įrengti specialūs filtrai, todėl pasimėgauti supuvusių kiaušinių kvapo vandens procedūromis nepavyks. Tačiau daugelyje kitų įstaigų, kuriose teko lankytis, užteko vien nusiplauti rankas, kad suprasčiau, apie ką konkrečiai kalbėjo draugai.

Reikjaviko pakrantę puošia tiek gamtos, tiek modernaus meno kūriniai.

Islandijoje viešėjau birželio ir liepos mėnesių sandūroje, kai saulė saloje beveik nenusileidžia. Tad nusiteikti miegoti, kai naktį už lango nė nekvepia sutemomis, iš pradžių taip pat buvo nelengva. Vis dėlto, kaip įsitikinau, dvigubos storo audinio užuolaidos daro stebuklus – dauguma kalbintų viešbučio gyventojų džiaugėsi miegoję it kūdikiai.

Kompaktiška sostinė

Pirmas įspūdis iškišus nosį į Reikjaviką – neįprastas sostinės mažumas. Visoje Islandijoje gyventojų yra panašiai tiek, kiek Kaune – per 320 tūkstančių, o sostinėje gyvena truputį daugiau nei trečdalis šalies populiacijos. Dar kartą pasitelkime lietuvišką mastelį: Reikjavikas lenkia Šiaulius, tačiau yra mažesnis už Klaipėdą.

Islandijos sostinė nė iš tolo neprimena išblizginto europietiško didmiesčio – ji veikiau panaši į nedidelį pajūrio miestelį, tačiau turi nemažai savitumo. Reikjavikas įsikūręs palei gausybę smulkių įlankų, tad vien pasivaikščiojimas krantine gali palikti malonių įspūdžių.

Nors miestas nedidelis, jame tikrai yra ką veikti. Ilgai netrukus ir apėjus nediduką centrą, geriausia traukti į senojo uosto teritoriją. Kaip ir dera uosto kvartalui, gatvelėse gausu žuvų patiekalų restoranų. Tiesa, gardžiais kvapais iš tolo viliojantys valgiai gerokai paplonina išalkusio turisto piniginę – už skanią žuvienę gali tekti pakloti bent 60 litų, o už rimtesnį patiekalą atseikėti ir daugiau nei šimtinę.

Be vandens, dvelkiančio nuo pakrantės, ir iš restoranėlių besiveržiančio gardaus žuvų aromato, čia jaučiama ir savita skandinaviška bohema. Senojo uosto dalyje veikia nemažai islandiškų smulkmenų parduotuvėlių, o savaitgalį lankytojus kviečia vadinamasis blusų turgus. Visą kvartalą tarsi įrėmina pakrantėse stovintys ryškiaspalviai laivai, kviečiantys pasiplaukioti palei gražia gamta viliojančias Islandijos pakrantes.

Ištroškusieji vietinės kultūros gali aplankyti labai populiarius Operos ir koncertų rūmus, istorinius, meno muziejus, kurių Reikjavike tikrai netrūksta. Čia ypač mėgstamos šiuolaikinio meno parodos. Mieste taip pat veikia turistus itin traukiantis falų muziejus (tokiu, pasirodo, garsėja ne vien Amsterdamas).

Mėgstantieji užeigas ir barus Islandijos sostinėje jų taip pat nepristigs. Gausu angliškų "pub" tipo užeigų, kuriose vakarais dažnai skamba gyva muzika.

Pačiame Reikjavike, beje, visai šalia miesto centro, yra ir oro uostas, tačiau jame leidžiasi ir kyla tik vietiniais maršrutais skraidantys lėktuvai. Viešėdama Reikjavike kaskart nustebdavau, kai vaikštinėdama miesto centre išvysdavau, kaip netikėtai, kone braukdami per pastatų viršūnes vienas po kito leidžiasi iš atokesnių šalies kampelių keleivius skraidinantys orlaiviai. Islandai tikino, kad stebėtis tikrai nėra ko – juk visoje valstybėje nėra nė vienos geležinkelio linijos, o automobilių keliais įmanoma pasiekti toli gražu ne visus apledėjusios šalies užkaborius. Tad lėktuvas – itin populiari transporto priemonė.

Maudynės slibinų buveinėje

Kaip ir dauguma keliautojų, Islandijoje susidūriau su dviem sunkumais – ribotais laiko ir pinigų ištekliais. Tačiau nepaprastai norėjau ištrūkti iš miesto į laukinę islandišką gamtą.

Juodasis Viko paplūdimys - tokią jo spalvą lėmė vulkaniniai pelenai, susimaišę su smėliu.

Reikėjo rinktis – pasiduoti turistinei karštligei ir vaikytis grupinių ekskursijų pasiūlymų arba leistis į rimtesnes avantiūras. Pirmas variantas niekuomet neviliojo, todėl su keliomis draugėmis nusprendėme įspūdžių pasisemti savarankiškai.

Vieną dieną skyrėme išvykai į kalnus netoli Reikjaviko. Priemiestinis viešasis transportas bene per valandą nuvežė prie Kveragerdžio miestelio. Čia apsirūpinome vandeniu, užkandžiais ir į netoliese esančius neaukštus kalnus patraukėme pėsčiomis.

Jų vaizdas sužavėjo iškart. Iš tolo buvo matyti iš kalnų besiveržiantys garų sūkuriai, primenantys vaikystėje skaitytas pasakas apie ugnimi besispjaudančius slibinus, gyvenančius už devynių jūrų ir marių, bei paslaptingas jų irštvas. Priėjus arčiau prie geoterminio vandens telkinių, garai padvelkė jau pažįstamu kiaušinių dvoku.

Kopiant aukštyn į kalnus iš tolo atsivėrė gaivinantis Atlanto vandenyno peizažas. Pasigėrėjusios panorama pasiekėme kelionės tikslą – iš karštų versmių trykštančią kalnų upę.

Buvome iš anksto nusiteikusios maudynėms, tačiau atėjusios į numatytą vietą kiek suabejojome. Oro temperatūra tą dieną buvo 12 laipsnių, lynojo, o nuo vandenyno šuorais dvelkiantis vėjas ragino nenusirengti šiltų drabužių. Tačiau kai įbridome į upę, visos dvejonės akimirksniu išgaravo. Karštas vanduo atgaivino pavargusias kojas ir leido trumpam pamiršti visus rūpesčius.

Islandų protėvių keliais

Tolimesnei kelionei nusprendėme išsinuomoti automobilį - išsirinkome patį mažiausią, ekonomiškiausią. Jo nuoma, neįskaičiavus degalų, atsiėjo 18 tūkst. kronų (apie 400 litų) už dieną.

Ryžomės išbandyti vietinių dažnai siūlomą maršrutą automobiliu, gerai žinomą pavadinimu „Auksinis ratas”. Važiuojant juo lankytinų objektų tikrai netrūksta, o ir pakeliui matomi kalnų, slėnių bei įlankų vaizdai per visą kelionę nenustoja žavėti.

Be smulkesnių objektų, sustojome trijose populiariausiose „Auksinio rato” vietose. Pirmoji – Tingvedliro nacionalinis parkas. Ši vietovė islandams istoriškai ypač svarbi, nes čia kitados vykdavo seniausio Europoje parlamento, Islandijos Altingo, posėdžiai. Islandų protėvių pasirinkimas nenustebino – vieta pasakiškai graži, o nuo aukštų uolų atsiveria vaizdas tiek į vietove vingiuojančius kelius, tiek į vandeniu žėrinčias įlankas, todėl ji buvo tinkama ir saugumo sumetimais.

Pasigėrėjusios istorine senojo Altingo vieta, patraukėme į Haukadaluro geizerių parką, vieną žinomiausių lankytinų objektų. Pamatyti virtinę garuojančių ir putojančių geizerių tikrai verta, ypač jei niekuomet neregėjote panašių gamtos išdaigų. Tiesa, nereikėtų tikėtis, kad čia galėsite tylomis susilieti su gamta ir ramiai pasimėgauti reginiu. Šioje vietoje žiemą vasarą gausu turistų, tad geriausia į Haukadaluro parką atvykti anksti rytą arba vėlai vakare, kai dauguma keliautojų ramiai poilsiauja viešbučiuose.

Palikusios garuojančius geizerius pajudėjome dar vienos parko įžymybės link – prie 32 metrų aukščio Gudlfoso (Gullfoss) krioklio.

Aplankiusios pagrindinius „Auksinio rato” objektus patraukėme į Islandijos pietus. Kelionės tikslas – piečiausias šalyje Viko miestelis, neturintis nė 300 gyventojų. Ši gyvenvietė visoje Islandijoje puikiai žinoma dėl atšiaurumu užburiančių uolingų juodųjų paplūdimių. Pakrantės smėlis čia smarkiai susimaišęs su vulkaniniais pelenais, todėl yra neįprastas atvykėliams. Rūstų paplūdimio vaizdą puikiai įrėmina nuostabios uolos. Beje, atsigręžus į salą tolumoje matyti garsusis Ejafjadlajokudlio (Eyjafjallajökull) ugnikalnis.

Kitokia egzotika

Per visą kelionę stebino parduotuvėse, degalinėse, kitose įstaigose dirbantys vaikai. Pagal Islandijoje galiojančius įstatymus, nepilnamečiai gali įsidarbinti jau nuo trylikos metų, tad nenustebkite, jei prie kasos aparato su jumis pasisveikins jaunuolis vaikišku veidu.

Jeigu abejojate vietinių anglų kalbos gebėjimais, to tikrai nereikėtų baimintis. Dauguma jų puikiai kalba angliškai. Prireikus pagalbos galima drąsiai kreiptis į geriausiai savo šalies peripetijas išmanančius islandus.

Atskirti vietinį visai nesunku – tereikia dairytis šortus ir marškinėlius dėvinčio žmogaus, nors temperatūra lauke nesiekia nė 10 laipsnių, o vėjas verste verčia iš kojų.

Turint laiko ir pinigų įspūdingos veiklos Islandijoje užteks ilgam. Galima leistis į Atlanto vandenyne rengiamas banginių stebėjimo išvykas, savo akimis pamatyti Islandijos simboliu laikomų didžiasnapių mormonų kolonijas, pasivaikščioti ant milžiniško ledyno, sraigtasparniu nusileisti į ugnikalnio vidų ir patirti kitokios sunkiai žodžiais apibūdinamos egzotikos. Be to, keliaujant vasarą ir žiemą galima išvysti dvi visiškai skirtingas Islandijas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"