TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Vilniaus apskritis - lyg skrendanti antis

2010 11 19 0:00
Kazio Kęstučio Šiaulyčio iliustracija

Vėlyvą rudenį, kai į šiltuosius karštus jau išskrido paukščiai, grybai persikraustė iš miškų į virtuvių podėlius, o turistai ir pajūrių mauduoliai - į interneto bei TV dausas, malonu peržvelgti vasaros kelionių žemėlapius, užrašus, nuotraukas.

Sakoma, ilgai žvelgdamas į vieną tašką ir dramblį pamatysi - panašiai nutiko ir man. Braižydamas žemėlapyje vasaros kelionių maršrutus staiga išvydau: Vilniaus apskrities kontūras primena skrendančią antį! Švenčionių rajonas - tos anties galva ir kaklas, Ukmergės, Širvintų, Trakų rajonai bei Elektrėnų savivaldybė - sparnai, Vilniaus ir Šalčininkų - liemuo, o Dieveniškių kyšulys - anties kojos...

Manau, tokių kontūrų turėtų pavydėti net Apeninų pusiasalio gyventojai. Geografinį atradimą nutariau užfiksuoti piešinyje - jis papildys įdomiosios kartografijos ikonografiją. Tai virtualus nuotykis sėdint prie darbo stalo, kompiuterio, bet dar būna ir tikrų kelionių, atradimų.

Pirmieji turistai - prancūzai

Vasaros pradžioje dalyvavau Tautosakos instituto folkloro ekspedicijoje Švenčionių rajone. Iki tol šis kraštas man buvo beveik nepažįstamas. Kartą kitą teko važiuoti Vilniaus-Ignalinos plentu, ir tiek. Kelionei ruošiausi pagal žemėlapius, internetą, Broniaus Kviklio knygos "Mūsų Lietuva" pirmąjį tomą ir kultūros paminklų enciklopedijos tomą "Rytų Lietuva". Prisiskaitęs susimąsčiau, gal Švenčionių krašte yra koks įstabus kalnas, nuo kurio viršūnės matyti visa Lietuva?

Buvusioje Švenčionių apskrityje gimė ir mokėsi du didieji apie Lietuvą pasakoję žmonės - etnologė Pranė Dundulienė ir keliautojas, geografas Česlovas Kudaba. Kadaise čia gyveno knygų "Lietuva, jos senovės paminklai, buitis ir papročiai" (1846), "Žemaičių žemės prisiminimai" (1842), "Lietuvių liaudies priežodžiai" (1840) autorius žemaitis Liudvikas Adomas Jucevičius. XIX amžiuje Švenčionių apylinkėse pilkapius kasinėjo archeologas, kraštotyrininkas, literatas Adomas Honoris Kirkoras, Cirkliškio dvare lankydavosi istorikas Joachimas Lelevelis, dailininkas Jonas Rustemas. Krašto paribius tyrė 1857 metais ekspediciją Neries upe surengęs grafas Konstantinas Tiškevičius.

Beveik prieš du šimtus metų - 1812-aisiais - vykdydamas karinį "projektą", Švenčionyse lankėsi ir Napoleonas, kartu su juo - tūkstančiai smalsių užsieniečių, daugiausia - prancūzų. Juos galime laikyti pirmaisiais šio krašto turistais, dabar ta pačia kryptimi skuba vilniečių poilsiautojų armijos, mat Švenčionių rajone yra 289 ežerai, teka puikioji Žeimena, žaliuoja grybų, uogų dosnūs Pabradės ir Švenčionėlių miškai, malonių gausi Labanoro giria.

Prasmegęs miestas

Per ekspediciją keliaudamas kartu su bendražygėmis tautosakininkėmis stebėjausi jų gebėjimu prakalbinti ir valandų valandas meiliai šnekučiuotis, klausytis kaimo žmonių istorijų, pasakų, dainų. Aš "kalbinau" ežerus, kalvas, sodybų gojus, ieškojau peizažo motyvų, atskleidžiančių svarbiausius krašto bruožus. Kiekvieną ekspedicijos vakarą žvelgiau į žemėlapį - rinkausi, kur kitą rytą turėčiau likti pagal formulę: "Už borto - savo noru." Kančiogino ežeras Sirvėtos regioniniame parke intrigavo pavadinimu (kalnas Himalajuose turi panašų vardą - Kančendžunga). Vieną rytą nugabentas baltuoju autobusiuku ir atsisveikinęs su bendrakeleivėmis kopiau į kalvą, nuo kurios viršūnės tikėjausi pamatyti paslaptingojo vardo ežerą. Smalsavau, ar pateisins lūkesčius? Svajonės išsipildė: atsivėręs reginys tarsi pažadino iš civilizuoto pasaulio sapno. Tokiose erdvėse pagauna stebėjimo, matymo laisvės, savotiško skrydžio pojūtis. Atrodo, visą regą užpildė ankstyvas birželio rytas, rasos išgryninta žaluma, plati ežero vandenų erdvė, išsiliejusi pailgame kalvų dubenyje. Kitas krantas su seno kaimo sodybomis - tarsi miniatiūra, vos matomi kluonų stogai, trobos, medžiai būtų tapomi teptuko kepštelėjimu. Čia, šalia, šlaitai baltuoja, rausta, banguoja žmogaus ūgio žolynais.

Saulė jau pakilusi, bet dar debesų miglose. Pasirinkau, regis, išraiškingiausią motyvą - ežero įlanką su lyg pasakų tvirtovė iš veidrodinių vandenų kylančia sala. Baiginėjant akvarelę žvejys iš ramiai ežeru sklendusios valties pasiekė krantą, pakilo į kalvą, kur buvau įsitaisęs, pasisveikino. Netrukus sužinojau, kad mane

pakerėjusi sala, vadinama Bažnyčios sala, priklauso pašnekovo šeimai. Kodėl toks vardas, sako, nežinąs, bet abejojo, ar teisūs kraštotyros romantikai, kurie tvirtina, esą senų senovėje saloje buvusi šventovė, o į ją vedęs slaptas, po vandeniu glūdinčių akmenų kelias - kūlgrinda. "Tuos akmenis prieš daugelį metų su tėvu valtimi nuplukdėme ir sumetėme, kad turėtų kur ešeriukai, kitos žuvys būriuotis," - sakė naujasis pažįstamas.

Žvelgdamas nuo Kančioginą supančių kalvų sukūriau keletą akvarelių, tačiau likau nepatenkintas - jos man pasirodė pernelyg ekspresyvios, atšiaurios. Jau būdamas Vilniuje pasidomėjau, ką apie šias apylinkes rašė Č.Kudaba leidinyje "Švenčionių rajonas". Paguodė jo pastebėjimas: "Kančiogino ežero grožis truputį šaltokas." Tokia profesoriaus ištarmė man tarsi savotiškas įvertinimas - gal vis dėlto atspėjau Kančiogino esybę - jis, nors ir vaizdingas, kažkuo rūstus, tarsi nutolęs, uždaras. Toliau Č.Kudaba rašė: "Padavime pasakojama, kad šioje vietoje stovėjęs didelis miestas, kurio pietinis pakraštys siekęs Stoniūnus ir net Stanislavavą. Miestas kiaurai prasmegęs, liko tik maža dalelė - dabar Kančiogino kaimas. Su rūmais, bažnyčiomis anas didmiestis esąs po žeme, po išsiliejusiu ežeru. Pasakotojai priduria, kad dar neseniai gyvenę senų žmonių, turėjusių tame mieste išrašytus metrikus..." Ši legenda praskleidžia paslaptį, kodėl čia Bažnyčios sala, kodėl toks įtampos kupinas ežero vardas.

Du maži ežeriokai

Reškutėnų - Rėkučių erdvė tarp trijų - Kretuono, Vajuonio, Kretuonykščio - ežerų yra tarsi pusiasalis, apsuptas dar ir pelkių, girių, upelių. Į šį tarpuežerį patogiai atvažiuoti galima vieninteliu vieškeliu, vedančiu nuo Raudonės kryžkelės. Man pasirodė, kad šio uždaro kampelio žymuo - švelnus liūdesys. Čia abiejuose kaimuose 1930 metais iškilę obeliskai Vytautui Didžiajam - tai paminklai ir Nepriklausomai Lietuvai. Šio krašto žmonės ypač skaudžiai išgyveno 1920-1939 metų atskirtį nuo Lietuvos. O gal ir praamžių senovė suteikia šiai erdvei ilgesio spalvų?

Lygiagrečiai su Reškutėnais ir Rėkučiais lyg požemių kaimai Kretuono paežerėje pabirę archeologų rastos akmens ir geležies amžiaus gyvenvietės. Milžiniškas Reškutėnų Vytauto obeliskas, stūksantis prie vieškelio, - tarsi kokia ašis, jungianti dabartį ir senovę, žemę ir dangų. Susidaro savotiška erdvinė sankryža - paminklo papėdėje kertasi ir dvi horizontalios juostos - vieškelis, nuklystantis į Palūšės miškus, ir Žaugėdos upelis, iš Kretuonykščio nešantis vandenis, kurie vėliau, pasitaškę gretimuose ežeruose, pasiekia Žeimeną, Nerį, Nemuną.

Kiekvienas Lietuvos ežeras ežerėlis, kaip ir Švenčionių krašto Kretuonas, Kretuonykštis, Vajuonis, Žeimenys, Kančioginas, Miškinis, Adelė, Šventas, Kūna pasakoja (tiems, kurie mato ir klausosi) vaizdų ir reginių, garsų ir melodijų, svajonių ir nuotykių istorijas. Ar meškeriotojas valtyje vien palšą karšį žūklauja? Kai aplink ežero platybės, vandens skaidruma kaip niekas kitas pasaulyje mainosi, raibsta, spindi, linguoja, bėga vėjo genamomis bangelėmis. Apžavėtas spoksai: po valtimi, žalsvų vandenų duslume svyra, nardo nepažįstamų augalų stiebai, slysteli lydekos ketera, kažkas iš tamsaus dugno gurkteli, burbuliuoja, padvelkia bauginama giluma. Bet pakeli galvą - ir vėl ramus klausaisi nendrynų šeimininkių krakšlių rėkimo, stebi aplink geltonąsias vandens lelijas - lūgnes, besisukiojančius riterius - ausytuosius kragus, gaudai akimis nenuspėjamą žuvėdros skrydį.

Ežero tikrinis vardas - jau kiti klodai, vardo kilmę atskleidžia sakmės, legendos, vietos žmonių pasakojimai, linksmos istorijos. O štai galbūt trumpiausias toks pasakojamas, tiksliau, Švenčionių ir Strūnaičio senbuvių kūrinys - "Akulieriai". Pasirodo, vienu vardu vadinami du maži girioje vienas šalia kito sukritę ežeriokai. Kas humoro nesuprato, priminsiu: "akulieriais" dar ne taip seniai tiek kaimo žmonės, tiek miestiečiai vadino akinius.

Želmenų debesijos

Mano kelionės nebuvo vien markstymasis su ežerų apverstomis padangėmis (tai tas dangus, kuris atsispindi ramiuose vėjo nepašiauštuose vandenų paviršiuose). Braidžiojau ir po žemės želmenų debesijas - viksvynus, žemuogynus, smilgų ir kmynų atšlaites. Č.Kudabos žodžiais tariant, tik pėsčias keliautojas pamatys nuostabias "kalvų bangas", pastebės saulės šviesoje spalvų dėmėmis žėrinčias žolynų jūras. Ant vienos tokios bangos atsistojęs žvalgiausi - tolumose, regis, neliko nieko materialaus, žemėn krintantys debesų šešėliai raiškesni nei balto kelio rėžis, ežero dėmė, tirpstantys miškų kontūrai. Kalvos viršūnėje susivokiau, taigi šio krašto vaistažolių rinkimo, uogavimo, grybavimo, žvejybos tradicijos trunka tūkstančius metų. Tokiomis veiklomis užsiimantys žmonės - tikri gamtos žiniuonys, menininkai. Nesunku įsivaizduoti, kaip atsidavusi vaistažolių rinkėja sklaido pamiškių žolynus, skina žiedus, lapus, stiebelius, juos rūšiuoja, riša į puokšteles. Žolininkės namai - lyg parodų salė, čia kasdien vyksta šiuolaikinio meno performansai, barstomos, sklaidomos pavėsiuose džiovinamos mėtos, pelynai, piestose grūdami vaistažolių mišiniai, ruošiantis į turgų mieste krepšiuose kaišomi stiklainiai, ryšuliukai, žolių kuokštai.

Prisiminiau ir Kretuonių kaime Antano Tijūnėlio sodyboje namų muziejų įkūrusios Genovaitės Tijūnėlytės-Terlikovskos pasakojimus, rodytus tėvo ir senelio žvejybos įrankius. Vieni skirti vasarai, kiti - žuvims vilioti žiemą ant ledo. Viskas savo darbo, net liejimo formos blizgėms gaminti. Kuo ne juvelyrų pramanai? O kur dar žvejybos apeigos, orų spėjimai, meškeriojimo nuotykių istorijos, - tai jau įvairių menų jungtys...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"