TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Vilniaus grimasos: tikros, dirbtinės, nusikalstamos

2015 04 23 6:00
Vilniuje gausu tokių tarpusavyje nederančių statinių. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Pradedame rašinių ciklą apie Vilnių. Pasitelkdami architektus, menotyrininkus, paveldo ekspertus žvalgysimės po sostinę, ieškosime vietų, kurios piktina, skaudina ar džiugina, svarstysime, kokią įtaką besikeičiančiam miesto veidui gali padaryti paprasti miestiečiai, kiek girdimas jų balsas. Pirmas pasižvalgymas po sostinę - su architekte Rasa Navickiene.

"Mes, miestiečiai, turime per mažai informacijos apie tai, kas planuojama daryti senamiestyje ar apskritai mieste. Tyliai išduodamos specialiosios projektavimo sąlygos, tyliai suderinami projektiniai pasiūlymai, o gyventojai apie viską sužino gana vėlai, - teigė architektė R. Navickienė, keletą metų dirbusi Vilniaus miesto savivaldybės miesto plėtros visuomeninės komisijos pirmininke. - Paveldo ekspertė Jūratė Markevičienė buvo siūliusi įdiegti tam tikrų saugiklių: jei projektas susijęs su paveldu, su daugelio gyventojų interesais, projektavimo sąlygos turėtų būti pateiktos susipažinti visuomenei ir viešai apsvarstytos, kad neatsirastų gremėzdiškų ir prie miesto visumos nederančių statinių."

Architektė prisipažino iki šiol negalinti susitaikyti su "Novotelio" viešbučiu, jo paaukštinimas atrodo nepagrįstas, agresyvus, pigumu dvelkia skardos, su aplinka nedera statinio tūris, iš kitų pastatų išsiskiria stogo forma.

Jautri riba

Nors ši vieta - jau ne senamiestis, pasak pašnekovės, riba tarp jo ir naujamiesčio labai neapčiuopiama. Naujamiestis taip pat gana senas, pakliūvantis į senamiesčio įtakos zoną, tad į jį negalima žvelgti kaip į atsietą. "Kai kurie senamiesčio ir naujamiesčio pastatai visai šalia, gretimi kiemai. Kalbėdami apie senąją Vilniaus dalį turime žiūrėti į visą upių slėnį", - teigė pašnekovė.

Naujas bendrasis miesto planas turėtų atsigręžti į susikaupusias problemas mieste, o ne vis plėsti miestą į pakraščius. Deja, liekama gyventi pagal senąjį planą.

Naujamiestis - už gynybinių miesto sienos ribų. Buvęs "Lietuvos" kino teatras yra tik per gatvę nuo tos sienos, ant ribos ties labai seniai pirklių gyventu kvartalu, vadinamąja Pohulianka (dabartinė Jono Basanavičiaus g.), senąja vandenviete, Vingrių gatvės šaltiniais. Architektė stebėjosi, kad verslininkų nestabdė tokios sąsajos su istorija, toje vietoje buvo siekta įkurdinti paprasčiausią prekybos centrą. "Tuomet pirmieji visuomenininkų pasipriešinimai buvo labai svarbūs, davė stimulą nelikti abejingiems. Reikėjo noro ir drąsos eiti į viešumą ir pasakyti: tai, kas vyksta, mums nepatinka, taip neturėtų būti. Pamažu žmonės ėmė suprasti, kad nuo jų irgi daug kas priklauso, kas mieste dedasi. Juk negalima prekybos centrų statyti šalia miesto gynybinės sienos. Ir valdžia pradeda šiek tiek girdėti miestiečius, įsiklausyti, tačiau tai yra labai sunkus procesas."

Pastatų virsmas

Kartais žvalgantis po senamiestį, regint iki žemės iškirstas langų angas, vitrinas, atrodo nesuprantama, kaip leidžiama šitaip elgtis. "Senamiesčio apsaugos reglamentai keitėsi kelis kartus, - aiškino pašnekovė. - Paveldosaugos srityje egzistuoja dvi tendencijos: konservatyvioji, kurios laikomasi Europoje, ir liberalioji, atėjusi iš Amerikos. Lietuvoje bando vyrauti konservatyvioji, siekianti išsaugoti autentiką. Tik, deja, tokį požiūrį dažnai nugali dideli piniginiai interesai. Tendencija, atėjusi iš Amerikos, į paveldą žvelgia kaip į socioekonominį objektą, esą pastatas negali tapti užkonservuotu paminklu, reikia išgryninti jo vertingąsias savybes ir pritaikyti naujiems poreikiams." Tokio požiūrio šalininkai laikosi nuomonės, esą paveldas turi uždirbti pinigų, kad būtų iš ko jį išlaikyti, tvarkyti, restauruoti.

"Į miestiečių pageidavimus turi būti atsižvelgta, nes miestas pirmiausia yra miestiečių, o ne investuotojų ir savivaldybės", - sakė Rasa Navickienė.

Pašnekovės teigimu, Lietuvoje tarp paveldosaugininkų yra ir vienos, ir kitos tendencijos šalininkų, tarp jų jaučiama trintis. Ilgai kaskart nugalėdavo konservatyvioji mokykla. "Tačiau gyvenimas keičiasi. Jei pažvelgsime į istoriją, senamiestis taip pat nuolat keitėsi. Tai akivaizdžiai parodo Trakų gatvės namų fasadai. Du pirmi aukštai - vientiso stiliaus, puošnūs. Matyti, kad trečias aukštas buvo pristatytas vėliau, jis jau kitoks. Nieko nėra nekintamo. Pastatai irgi keičiasi", - teigė R. Navickienė.

Architektūrinis virsmas, akivaizdus senamiestyje, buvo būdingas visais amžiais. Pastatai buvo rekonstruojami, transformuojami, kilo aukštyn, plėtėsi. "Suprantama, taip negalima elgtis su ypač vertingais statiniais, įtrauktais į valstybės saugomų paminklų sąrašą, - pabrėžė pašnekovė. - Tačiau mažiau vertingus pastatus galima pritaikyti dabartinėms reikmėms, kad gyvenimas senamiestyje neapmirtų. Tačiau visur turi būti sveiko proto ribos ir nuovoka."

Pokyčiai ir emocijos

Miestas keitėsi ir keičiasi. Kadangi tai susiję su sentimentais, prisiminimais, dauguma gyventojų į pokyčius reaguoja skausmingai. Ypač pastaraisiais dešimtmečiais mieste įvyko daug pasikeitimų, daug kas atrodo kitaip. Keletą metų neužsuki į kurį nors kvartalą ir, žiūrėk, neatpažįsti jo. Kai kas piktinasi, kad iš savo butų langų į senamiestį žvelgdavę plačiau, pavyzdžiui, iš Mindaugo gatvės, o žemiau nuo jos kalno šlaite stovinčių namų atsiverdavo puiki senamiesčio panorama. Dabar daug kur ji užstatyta. Architektės požiūriu, Mindaugo gatvės pastatai, žvelgiant iš slėnio į kalno viršų, taip pat atrodo truputį per aukšti, užgožiantys kalno panoramą. "Ilgainiui žmogaus akis apsipranta, ypač kai ten buvo pasirinktos neblogos apdailos medžiagos, nedrastiški spalviniai sprendimai, - sakė R. Navickienė. - Dėl užstatytų erdvių dažnai būna sunku susitaikyti, nes akis būna pripratusi kitaip matyti. Tarkim, erdvėje prie buvusio "Lietuvos" kino teatro žmonės ir pasimatymus skirdavo, į renginius rinkdavosi. Dabar norima viską užstatyti iki pat gatvės. Žinoma, šiuolaikinio meno centras yra kur kas geriau nei prekybos centras, kaip buvo planuota anksčiau, tačiau kol priprasim, spaus smegenis."

Žvelgiant iš Vilniaus gatvės akivaizdu, kaip "Novotelio" viešbučio stogas nedera prie aplinkinių namų stogų formų.

Architektė siūlė įsivaizduoti, kaip atrodytų Vokiečių gatvė, jei ją atstatytume autentiškai, pagal išlikusius rūsius. "Ji labai susiaurėtų, netektume didelės erdvės - gatvės kavinių, suoliukų, o prie to jau pripratome. Erdvės dažnai susijusios su emocijomis, bet kokie pokyčiai kelia įvairių reakcijų. Todėl, mano manymu, viskas, kas vyksta senamiestyje, turi būti daroma kuo viešiau. Projektiniai pasiūlymai turi būti prieinami susipažinti viešai, į miestiečių pageidavimus atsižvelgiama, nes miestas pirmiausia yra miestiečių, o ne investuotojų ar savivaldybės", - pabrėžė R. Navickienė.

Aktyvesnės bendruomenės

Architektės įsitikinimu, miestiečio dvasinio gyvenimo komfortas labai priklauso ir nuo to, kaip ir kas mieste daroma, ir kaip jam leidžiama šiame procese dalyvauti. "Kita vertus, miesto gyventojai turi patys labai domėtis ir sekti miesto planavimo procesus. Srautas didelis, teikiama daugybė projektinių pasiūlymų, techninių projektų, derinami detalieji planai, - aiškino pašnekovė. - Gerai, kad dabar formuojasi pilietinė visuomenė, aktyviai veikia kai kurios bendruomenės. Kiekvienai jų stebėti procesus savo rajone yra kur kas paprasčiau. Niekas geriau už bendruomenes nežinos, kas vyksta jų aplinkoje."

Ypač didelį aktyvumą neseniai pademonstravo Žirmūnų bendruomenė, sužinojusi, kad prie Tuskulėnų transporto žiedo, vadinamojo bulvių turgelio vietoje, planuojama statyti "Maxima XX". "Aplink prekybos centrų netrūksta, gatvės ir taip užkimštos, užterštumas ir triukšmas, kaip rodo daryti tyrimai, čia viršija normą. Kam tai dar didinti? - klausė architektė. - Bendruomenė sukilo, surinko apie 4 tūkst. statyboms prieštaraujančių gyventojų parašų. Pagal bendrąjį planą čia turėtų būti statomi tik gyvenamieji namai, jų pirmuose aukštuose galima būtų įkurdinti parduotuvėles."

Kotrynos kvartalo gyvenamasis kompleksas Klaipėdos gatvėje stovi ant miesto gynybinės sienos likučių, kuriuos požeminiame pasaže gali matyti tik namo gyventojai.

Be to, pasak architektės, ši vieta - senamiesčio įtakos zona. Kitame upės krante - gamtinis karkasas, miškai kai kur nusileidžia net iki upės, šalia - Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. "Tai ir gamtiniu, ir architektūriniu požiūriu jautri vieta. Kaip žinome, "Maxima" architektūrai pernelyg pinigų neleidžia, būtų pastatyta metalinė dėžė. Suprantamas gyventojų priešinimasis tokioms statyboms. Kol kas pavyko metams statybų planus pristabdyti, - pasakojo pašnekovė. - Tačiau kai tūkstančiai gyventojų parašų buvo įteikti savivaldybės Miesto plėtros komitetui, Miesto plėtros departamentui, kai į viešą projekto aptarimą susirinko pusantro šimto gyventojų, aptarimui valdininkai pasirinko salytę, kurioje telpa tik 25 žmonės. Kadangi bendruomenė nori dalyvauti miesto procesuose, sostinės valdžia negali to ignoruoti."

Architektė piktinosi, kad savivaldybei vadovaujant Artūrui Zuokui prekybos centrų išdėstymo mieste schema tarybos narių balsavimu buvo prilyginta specialiajam miesto planui. "Vadinasi, buvo apeitos visos būtinos viešo svarstymo, pristatymo visuomenei procedūros, - teigė specialistė. - Neįtikima, bet iki šiol remiamasi šiuo planu. O kur miestiečių balsas? Kai buvo planuojamas minėtas naujas prekybos centas, ar buvo nors vienas nusiskundimas, kad mieste trūksta prekybos centrų? Ne investuotojai turi vadovauti miestui. Kai daug kas buvo palikta jiems ir rinkai, dabar turime tam tikrus socialinius getus be vaikų darželių, mokyklų, juose - tik gyvenamieji namai."

Žvilgsnis iš Klaipėdos gatvės į kalvą kitapus Pylimo gatvės. Namai užstoja bet kokią kalvos panoramą.

Privatizuota gynybinė siena

Eidami Klaipėdos gatve daugelis gal net nežinome, kad po gyvenamaisiais namais, po vadinamuoju Kotrynos kompleksu - senosios gynybinės miesto sienos likučiai, tiksliau - rieduliai, ant kurių stovėjusi gynybinė siena. "Nusileidus į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę kai kur tie rieduliai atidengti. Pagal pirminį projektą tas požeminis pasažas turėjo būti atviras visuomenei. Juk gynybinės sienos likučiai! Tačiau pastačius kompleksą, viskas uždaryta, tų riedulių niekas nebemato. Kai pagalvoji, skaudu, kad atidengta gynybinės sienos dalis atiduota į privačią valdą. Iš anksto buvo aišku, kad pasažas po gyvenamuoju namu tikrai nebus atviras", - įsitikinusi architektė.

Be to, pasak pašnekovės, dabar trūkinėja to naujo namo sienos. Juk statyta ant archeologinio paveldo, tad pamatai nebuvo giliai ir tvirtai įleisti, jie turėjo apžergti gynybinės sienos likučius. "Jei ateityje tektų stiprinti pamatus, labai abejoju, kad bus išsaugoti tie rieduliai. Tada juk svarbiausia bus namo saugumas", - teigė R. Navickienė.

Mokymo bazė Europai

Kaip pasakojo architektė, rengiant miesto strateginį planą miesto plėtros visuomeninė komisija buvo siūliusi atkurti Paminklų restauravimo institutą, suburti specialistus, atkurti senamiesčio pastatų archyvus. "Tokia įstaiga galėtų tapti mokymo baze visai Europai, juk mūsų sostinės senamiestis - vienas didžiausių Europoje. Apleistų, neištyrinėtų, mokomosioms restauravimo praktikoms tinkamų plotų labai daug. Veiklos čia turėtų ir Paminklų restauravimo instituto specialistai, ir studentai. Tai kartu būtų ir reali pagalba nekilnojamojo turto savininkams, atgytų senamiestis. Iš Europos atvykę studentai čia galėtų atlikti praktiką, kokios savo šalyse ne visada turi: galėtų dalyvauti architektūriniuose, archeologiniuose, polichrominiuose tyrimuose, restauravimo darbuose. Tačiau idėja atgarsio nesulaukė. Visuomenininkai ne tik kritikuoja, jie ateina ir realiai siūlo, bet miesto valdžia ne visada į juos įsiklauso", - apgailestavo pašnekovė.

"Iki šiol negaliu susitaikyti su agresyviu "Novotelio" viešbučio aukščiu", - apgailestavo Rasa Navickienė.

Kita vertus, nemažai miesto tarybos narių visai net ne vilniečiai, o naujai atėję į valdžią per partijas. "Kai tokie žmonės nejaučia jokių sentimentų miestui, kokiam nors skverui, suoliukui ar pastatui, kai jie tiesiog nepažįsta šio miesto, kaip tada jie gali dalyvauti Miesto plėtros komiteto darbe, balsuoti, priimti sprendimus? - klausė architektė. - Miesto plėtros visuomeninės komisijos balsas yra tik patariamasis. O reikėtų keisti savivaldos įstatymą ir visuomeninei komisijai suteikti bent vieną sprendžiamąjį balsą. Ypač miestui svarbiais klausimais turėtų būti atsižvelgiama ir į visuomenininkų nuomonę."

Svarstė ir visuomenė

Kaip puikų pavyzdį, kai buvo įsiklausoma į visuomenės balsą, viešai diskutuojama, architektė minėjo "Architektūros parko" planus. Iš istorinių Paplaujos ir Markučių teritorijų ketinama iškelti pramonės įmones ir paversti darniu gyvenamuoju rajonu su rekreacinėmis zonomis. "Gerai, kad parką pradėjo projektuoti tada, kai Lietuva jau buvo ratifikavusi Orhuso konvenciją (ja numatytas visuomenės dalyvavimas priimant su aplinka susijusius sprendimus), - teigė R. Navickienė. - Tad be viešo svarstymo jau nebuvo galima veikti. To parko kūrimas buvo išsamiai svarstytas viešuose susitikimuose su visuomene. Buvo nutarta, kad upės slėnyje pastatai negali užgožti tos panoramos, kuri yra, o upės pakrantę nuo senamiesčio iki Belmonto numatyta palikti pėstiesiems. Matysime, kaip tai pavyks įgyvendinti, tačiau procesas nuteikia pozityviai. Iš tiesų į daug ką buvo atsižvelgiama, buvo padaryta nemažai pakeitimų projektiniuose pasiūlymuose. Ši teritorija mieste yra vienintelė, kurios užstatymas buvo tiek daug kartų svarstytas viešai. Tai didelis architekto Mindaugo Pakalnio nuopelnas."

Vilniuje gausu pavyzdžių, kaip langai apatiniuose aukštuose neišlaiko buvusių formų ir skiriasi nuo kitų aukštų puošnumo.

O kur naujasis planas

R. Navickienė atkreipė dėmesį, kad šiais metais baigia galioti senasis miesto bendrasis planas. Pasikeitė ekonominė, demografinė situacija, jau nėra poreikio miesto plėsti į pakraščius, tad naujas bendrasis planas turėtų būti smulkesnis, atsigręžiantis į mažesnes kaip 5 ha teritorijas, sprendžiantis susikaupusias kompleksines problemas mažesniuose kvartaluose. Senasis planas aprėpė tik didesnes nei 5 ha teritorijas. "O naujo plano niekas nerengia. Kažkodėl visi tyli, kažkodėl niekas apie tai nerašo, - stebėjosi architektė. - Planą turėjo parengti savivaldybės įmonė "Vilniaus planas". Ten dirbo tikrai daug profesionalų. Vyriausiuoju architektu buvo M. Pakalnis, tačiau neatlaikęs išėjo iš darbo, direktorius Justinas Kulikauskas mirė, keliolika gerų specialistų buvo atleista. Neliko pajėgų kam sudaryti naują planą. Tad buvo priimtas sprendimas pratęsti buvusio bendrojo plano galiojimą penkeriems metams."

Architektės nuomone, naujo bendrojo plano kūrimas atidėtas dirbtinai, o senasis planas vėl tarnaus investuotojams, nes jis nedetalizuoja mažų teritorijų plėtros. "Kadangi intensyvi miesto plėtra natūraliai sustoja, senasis bendrasis planas jau neatitinka realybės. Po nekilnojamojo turto bumo, kainų burbulo, krizės daug kas pasikeitė. Miestas jau taip nesiplės, kaip plėtėsi. Dabar pats laikas atsigręžti į vidų ir tvarkyti tai, ką turime. Tačiau tai yra daug sunkiau, nei planuoti naujas teritorijas", - teigė R. Navickienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"