TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Vilniečiai pradėjo naujų žygių metus

2014 01 05 17:19
Nors slidžių šią žiemą išsitraukti kol kas neįmanoma, rudeniški orai labai palankūs pėsčiųjų žygiams. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Keli šimtai Vilniaus keliautojų sekmadienį naujuosius žygių metus pradėjo pėsčiųjų žygiu po sostinės apylinkės. "Geriausia, ką žmogus gyvenime turi, tai yra vaikščiojimas pėsčiomis. Eini, grožiesi, stebi, pailsi", - sakė džiugiai nusiteikusi žygio vadovė Nijolė Balčiūnienė, kas savaitgalį pasikeisdama su kitu nenuilstančiu keliautoju Algimantu Jucevičium vesdama vilniečius vis naujais takais.

Ateiti į Vilniaus keliautojų klubo rengiamus žygius gali bet kas. Vis naujais, daugelio nematytais, neišvaikščiotais Vilniaus apylinkių takais žygiai rengiami kas sekmadienį. Informacija, kur rinktis, teikiama klubo puslapyje www.zygis.info/

Nuo medžių ir krūmų išlaisvintas Rokantiškių piliakalnis.

Rudeniško sausio žibutės

Keliautojų susirinko kaip niekad daug - gal kad po švenčių namuose užsisėdėjo, panoro pajudėti, o ir oras pasakiškai rudeniškas - jokios žvarbos, jokio sniego. Kas su vaikais, kas su šunimis, kas su šiaurietiškomis lazdomis. N.Balčiūnienė pastebėjo, kad pusė susirinkusiųjų - tie patys, seniai keliaujantys, o pusė - nauji veidai.

Šįkart starto vieta labai aiški. Važinėjantys į Naująją Vilnią yra ne kartą matę beveik prie pat Naujosios Vilnios stūksantį Rokantiškių piliakalnį. Neturintiems automobilio aplankyti jį irgi yra paprasta. Iš stoties sėdus į 74 maršruto autobusą išlipti reikia Užtvankos stotelėje ir šiek tiek paeiti į priekį. Dešinėje kelio pusėje visu grožiu ir atsivers piliakalnis. Anksčiau jis buvo apaugęs medžiais, krūmais, net nepagalvotum, kad čia piliakalnis. Niekuo neišsiskyrė iš aplinkinių miškų. Kai prieš trejus metus čia buvo baigti tvarkymo darbai, piliakalnis pasikeitė neatpažįstamai.

Žygio vadovė N.Balčiūnienė apie pirmą šių metų vilniečių žygį telefonu tiesiogiai pasakojo Lietuvos radijui.

Kai N.Balčiūnienė papasakojo šios pilies istoriją, kai užvedė ant piliakalnio, nuo kurio atsivėrė Vilnios slėniai, ne vienas žygio dalyvis nusistebėjo: "Viskas - čia pat, o nieko nežinojau". Toks šių žygių ir yra tikslas - iš arti parodyti vilniečiams, kokius lobius, kokį grožį jie turi savo pašonėje. "Be to, mums niekada nebūna blogo oro. Keliauti visada yra smagu. Svarbiausia - ne tik lėtai pasivaikščioti, o ir sparčiau paeiti. Tada vaikščiojimas būna naudingas sveikatai", - sakė žygio vadovė.

Žingsniuojant darganiškai rudenišką sausio sekmadienio popietę keliautojus miškas nudžiugino ir žibutėmis - tai vienur, tai kitur vieną kitą žiedelį išvydę visi puolė fotografuoti.

Kunigaikščio Alšio pastatyta pilis

Į Rokantiškių piliakalnį galima užlipti vienu nuožulniu taku. Kitur šlaitai gana statūs.

Lietuvos metraštyje pateikiama legenda, esą medinę pilį šioje vietoje XII amžiuje pastatė kunigaikštis Alšis - Lietuvos kunigaikščio Romundo sūnus, kunigaikščių Narimanto, Daumanto, Giedriaus ir Traidenio brolis. Kunigaikštis Alšis laikomas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vienos iš įtakingiausių didikų Alšėniškių giminės protėviu. Bėgant amžiams Alšėniškiai plėtė savo valdas ir XIV amžiaus pabaigoje jau valdė Alšėnų dalinę kunigaikštystę (jos centras buvo Alšėnuose, dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Atliekant archeologinius tyrimus rasta stulpavietė ir vienintelė lipdytos keramikos šukė leidžia spėti, kad pilis čia stovėjusi dar anksčiau - pirmame mūsų eros tūkstantmetyje. Tad šie faktai Rokantiškių piliavietę leidžia laikyti bene seniausios Lietuvos pilies vieta.

Žygyje gerai jaučiasi ir visai nepažįstami žmonės, ir jų augintiniai.

Iki 1533 metų Rokantiškių pilis buvo kunigaikščių Alšėniškių tėvonijos rezidencinė pilis. Vėliau Povilas Alšėniškis, mokslus pabaigęs Krokuvoje ir tapęs Vilniaus vyskupu, pilį pardavė karaliaus Žygimanto Senojo žmonai karalienei Bonai Sforcai. XVI-XVII amžiuje pilies savininkai keitėsi, tačiau visad jie buvo garsių LDK giminių atstovai. "Galima įtarti, kad čia galėjo lankytis ir Žygimantas Augustas su Barbora Radvilaite", - intrigavo kelionės vadovė.

Pilis priklausė ir Goštautams, o nuo XVII amžiaus - Pacams. "Trijų aukštų pilis buvo labai išgražinta. galima manyti, kad net gražesnė už Vilniaus pilį buvo, kadangi ne Vilniaus pilyje, o šitoje 1636 metų liepos 15-16 dienomis Steponas Pacas priėmė Lietuvos ir Lenkijos valdovą Vladislovą IV Vazą, - pasakojo N.Balčiūnienė. - 1655 metais, karo su Maskvos kunigaikštyste metu, pilis buvo sugriauta, suniokota ir niekada neatstatyta. Pilį griovė 17 dienų. Paskui akmenis, plytas per daugelį amžių žmonės išsinešiojo, ant žemės nieko neliko. Išlikęs tik požeminis aukštas."

Išlikę tik rūsiai, pamatai

Kartais susitinka seniai nesimatę žmonės.

Kai 2008 m-2010 m. vyko piliavietės archeologiniai tyrimai, liekanų konservavimo darbai, N.Balčiūnienė pasakojo, jog tada pati buvo nusileidusi į gerai išsilaikiusius rūsius. Paskui viskas buvo palaidota po žeme. Nijolės nuomone, atverti tai ir rodyti žmonėms kol kas tikrai nereikia. "Žinom, kokia didelės dalies kultūra, viską suniokos. Užtenka, kad kažkada nufotografavom prie Žaliųjų ežerų radę retą gėlę klumpaitę. Ir kas iš to? Labai greitai jos neliko, - apgailestavo ji. - Kartais geriau yra plačiai nereklamuoti, nerodyti, nes žmonių visokių yra."

Pagal aptiktas pastatų liekanas, XVI–XVIII a. plytas, čerpes, koklius, nustatyta, kad ant šio kalno stovėjo 45x20 m dydžio rūmai. Jų sienos buvo 2 m storio, o langų angos apmūrytos plytomis. Iš pietų pusės būta kiemo, apjuosto gynybine siena, prie kurios vakarinės dalies šliejosi kazematai, o pietvakariniame kampe – vartų gynybos bokštas.

Nuo Rokantiškių piliakalnio visa Naujoji Vilnia, į ją dundantys traukiniai - kaip ant delno.

Ledyno sustumdytu kalvynu

Rokantiškių apylinkės suskaidytos labai gilių ir trumpų raguvų, slėniukų, apaugusių ūksmingais eglynais. Nulipę nuo piliavietės kalno keliauninkai šlaitais ir tarpekliais leidosi į šalia esantį Strielčiukų kaimą, kur kadaise gyveno pilies gynėjai. Netoliese alma Murlės upelis, gurga Vilnia. Apskritai šios kalvingos vietovės byloja, kad ledynmečiu čia turėjo būti didelė ledų grūstis, kuri ir suformavo tokį nenuobodų kraštovaizdį.

Stabtelėjus ties Strielčiukų kaimu tolėliau matosi išsiskirianti Rokantiškių kalva - saugomas geomorfologinis abjektas, aukščiausias taškas Vilniaus mieste. Kalvos aukštis - 230, 7 metro.

Vaikams kilometrų buvo mažai, kol suaugusieji žvalgėsi nuo piliakalnio, jie dar spėjo palaipioti šlaitais.

Kaip apie Vilniaus reljefo ypatumus yra rašiusi geologė Rimantė Guobytė, Vilnius yra įsikūręs paskutinio ledynmečio pakraščio ruože. Nemuno vardu pakrikštytas paskutinis ledynas, atslinkęs į Lietuvą maždaug prieš 25-21 tūkstantį metų, padengė beveik visą Lietuvos teritoriją, bet sustojo ties Vilniumi, neįveikęs iškilusios Ašmenos aukštumos.

Pasibaigus žygiui vienas keliauninkas išsitraukė nešiojamą spidometrą. "Nuėjome 4 kilometrus", - teigė jis. Nedaug. Tačiau, kai kelias vingiavo stačiais šlaitais aukštyn-žemyn, mankšta metų pradžiai buvo nebloga.

Ateinantį sekmadienį N.Balčiūnienė pažadėjo pavedžiosianti po Sapieginės kalvas.

Piliavietės vieta sutvarkyta, trinkelėmis nuženklinta buvusio kiemo, rūmų vieta.
Nusileidę nuo piliakalnio žygeiviai patraukė į Strielčiukų kaimą.
Nuo vienos kalvos, esančios netoli Rokantiškių piliakalnio, raudonuoja Naujosios Vilnios bažnyčios bokštai.
Išvaryta žiemą žibučių našlaitė šiemet negrįžtų tuščiomis.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"