TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Virvėmis žemyn kalnų upe Ispanijoje

2007 10 05 0:00
Autoriaus nuotrauka

Užsienyje populiarios kalnų pramogos - vadinamojo kanjoningo Lietuvoje neišbandysi, o retas sutiktasis sugebės paaiškinti net šio žodžio reikšmę.

Kad nekiltų problemų skaitytojams, pirmiausia skubu paaiškinti, kad kanjonas - tai upės vandens išgraužtas plyšys uolienoje, kurio apačia teka vanduo, o kanjoningas - keliavimas šiais kalnų upių kanjonais pačiais įvairiausiais būdais.

Kad išbandytumėte šią pramogą, teks ne tik eiti kalnų upės dugnu, bet ir lipti uolomis, leistis virve, šokinėti nuo uolų į vandenį, čiuožti, plaukti ir patirti kitokių upėje sunkiai įsivaizduojamų susisiekimo būdų.

Tik aštrių pojūčių mėgėjams

Kanjonai gali būti ir lengvai išeinami, ir labai sudėtingi, tačiau šio sporto esmė ne sunkumai. Pagrindinės priežastys, kodėl žmonės juo užsiima - grožis, pramoga ir aštrūs pojūčiai. Pastarųjų tikrai netrūksta. Mūsų vandens parkų ekstremaliausios trasos nė iš tolo neprilygsta čia patiriamiems pojūčiams.

Pabandykite įsivaizduoti, kad šokate nuo penkiaaukščio namo stogo į vandens krioklio išmuštą duobę... Arba leidžiatės virve 80 metrų aukščio siena, kuria žemyn krinta putojantis ir keliantis baisų triukšmą krioklys?...

Prisipažinsiu, esu išbandęs nemažai įvairių kitų ekstremalių sporto šakų, tačiau Ispanijos Pirėnų kalnuose esančios upės kanjone pirmas mano gyvenime išbandytas kanjoningas suteikė išties nemažą adrenalino dozę.

Būtina speciali įranga

Kalnų upė maitinama sniego tirpsmo vandens, todėl jos temperatūra dažnai nesiekia net dešimties laipsnių Celsijaus. Tokiame lediniame vandenyje be specialios aprangos žmogus išbuvęs daugiau negu keliolika minučių mirtinai sušaltų. Mažame kalnų kaimelyje kartu su draugais išsinuomojome visą reikalingą įrangą. Vienas būtiniausių ekipiruotės elementų kanjoningui yra iš specialios medžiagos - neopreno - pasiūtas hidrokostiumas. Ši apranga, nors ir sušlampa, tačiau žmogus nesušąla.

Kitas neišvengiamas daiktas - šalmas. Nors ši sporto šaka, kitaip nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, yra saugi (dar neteko girdėti, kad per kanjoningą žūtų žmonės), vis dėlto apsaugos priemonės būtinos. Šalmas saugo galvą nuo sutrenkimų į uolas arba netinkamai nušokus į vandenį. Visą kitą reikalingą įrangą - virves, apraišas ir nusileidimo įtaisus - buvome pasiėmę iš Lietuvos.

Šuolis į ledinį vandenį

Po valandos klaidžiojimų kepinant Ispanijos vidurdienio saulei pagaliau surandame Barranco de las Gloces kanjono, kuriuo leisimės, pradžią. Prakaituoti kūnai vos sulenda į maišuose atsineštus hidrokostiumus. Greitai karščio problema išnyksta - jau už pirmo posūkio mūsų laukia šuolis iš kelių metrų į ledinį kalnų upės vandenį.

Nuo šios vietos ir lioviausi jausti laiką. Kitos dvi valandos iki kanjono pabaigos prabėgo nejučia, tarsi keletas minučių.

Paskui mūsų laukė nusileidimas virve šalia keliolikos aukščio metrų krioklio. Kol Mindaugas kabino virvę leistis, kiti keliautojai negalėjo atsidžiaugti pirmaisiais kanjoningo žingsniais - šokinėjo į vandenį nuo pirmos kliūties. Netrukus Mindaugas krito žemyn, ir mes leidomės paskui.

Šiai sporto šakai išrasta speciali technika, kuri leidžia ne tik saugiai nusileisti virve, bet ir nusileidus ją ištraukti ir neštis iki kitos kliūties. Taip pasielgėme ir šįsyk.

Malonumai ir kliūtys kalnų plyšyje

Brendant kalnų kanjonu toliau jo sienos vis statesnės ir aukštesnės. Iš pradžių kanjone jautėmės kaip tarp dviejų didelių akmenų, o dabar, kai sienos "išaugo" iki keliasdešimties metrų, o plyšys susiaurėjo iki kelių metrų, pojūtis buvo panašus į jausmą, kuris apima esant urve. Skirtumas tik tas, kad kažkur viršuje buvo matyti šviesos plyšelis.

Kalnų upės vaga ne tik kilo sienomis į aukštį, bet ir gilėjo. Iš pradžių vos sruvenantis upeliukas daugiau vandens sukaupdavo tik didesnėse upės vagos įdubose, dabar jo gylis siekė bene pusantro metro. Iš pradžių brisdami, vėliau plaukdami susidūrėme su pačiomis netikėčiausiomis kliūtimis.

Kai šuoliai į vandenį jau nestebino, teko išbandyti beveik dešimties metrų vandens čiuožyklą, kurios gale - sklidina vandens duobė. Vėliau laipiojome uolomis - toje vietoje nusileisti kitaip nebuvo įmanoma, nes buvo negilu.

Kanjonas baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Staiga, regis, išlindome iš kalno vidaus. Kupini įspūdžių ir iš kažkur atsiradusios energijos. Nusirengę šlapius hidrokostiumus ir susikrovę juos į maišus patraukėme į kalną. Iki kalno viršūnėje prie kanjono pradžios palikto automobilio mums dar teko įveikti keletą kilometrų vos įžvelgiamu kalnų takeliu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"