TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Žadą gniaužianti akistata su Šiaurės Korėja

2012 05 25 8:37

Šiaurės Korėją retai lanko turistai, tačiau ji nė vieno nepalieka abejingo. Galima žavėtis, piktintis, gailėtis jos, baimintis, nekęsti ar garbinti, tačiau nejausti nieko - sudėtinga. Šiaurės Korėja pasaulyje yra vienintelė tokia.

Pasaulyje sklando gandai, kad paprasti Šiaurės Korėjos gyventojai masiškai skursta ir nuolat stokoja maisto. Esą taip yra todėl, kad visi valstybės ištekliai metami ginkluotei, milžiniškam saugumo aparatui, kuris užtikrintų režimo stabilumą, bei milijoninei armijai išlaikyti, taip pat atominiam ginklui tobulinti. Kalbama apie vadų kultą, aklą garbinimą, koncentracijos stovyklas režimui nepalankiems piliečiams. Tiesiog neįtikima, kaip mažai pasaulis žino apie šią šalį, mat Šiaurės Korėja pati uždariausia valstybė pasaulyje.

Man kilo nenugalimas noras apsilankyti ten ir savo akimis išvysti pasaulį, kurio niekur kitur nebepamatysi. Kaip ir tikėjausi, brolis Vytautas iškart pritarė mano sumanymui ir po keleto mėnesių tai tapo realybe. Vėjuotą balandžio dieną Šiaurės Korėjos avialinijų "Air Koryo" lėktuvu nusileidome tuščiame Pchenjano oro uoste.

Labai daug "tik"

Po Antrojo pasaulinio karo Korėjos pusiasalis buvo padalytas į sovietų ir amerikiečių okupuotas zonas. Ir vieni, ir kiti siekė valdyti pusiasalį, todėl netrukus tarp Korėjų kilo karas. Jis truko trejus metus ir baigėsi 1953-iaisiais. Buvo sudarytos paliaubos, tačiau nepasirašyta taikos sutartis, todėl teoriškai Pietų ir Šiaurės Korėjos tebekariauja iki šiol. Tarp valstybių buvo nubrėžta demarkacinė linija ties 38-ąja paralele, kuri dabar vadinama labiausiai saugoma siena pasaulyje ir didžiausios karo įsiplieskimo tikimybės vieta.

Pietų Korėja pasuko kapitalizmo, o Šiaurės - socializmo kryptimi. Iš pradžių Šiaurės Korėjos ekonomika, stipriai remiama SSSR, augo ir smarkiai lenkė pietinius kaimynus. Tačiau netrukus situacija pasikeitė, o žlugus Sovietų Sąjungai Šiaurės Korėjos ekonomika tiesiog nugarmėjo į dugną. Tuo metu kaimynė Pietų Korėja dabar yra viena stipriausių pagal ekonomiką pasaulyje.

Šiaurės Korėjos piliečiai gyvena tarsi kalėjime, jie visiškai izoliuoti nuo užsienio įtakos. Internetu gali naudotis tik valdžia, paprastiems žmonėms prieinamas tik vietinis intranetas. Televizija transliuoja tik vietinę programą, o pasaulio žinios rodomos vos porą valandų sekmadieniais. Mobilusis ryšys, atsiradęs prieš keletą metų, veikia tik krašto viduje, su užsieniu blokuojamas. Išvykti svetur paprastiems gyventojams praktiškai neįmanoma. Jei kai kurie išrinktieji išleidžiami, tik į tokias draugiškas šalis kaip Kinija, Rusija, Iranas ar Kuba. Lėktuvai skraido retai ir tik į Kiniją bei Rusiją. Siena su Pietų Korėja aklinai uždaryta ir joks gyventojų judėjimas neįmanomas. Maža to, gyventojams net keliauti po savo šalį reikalingi leidimai. Tad nieko keista, kad korėjiečiai nežino, kas vyksta už valstybės ribų. Jie negali pamatyti, kad tuo metu, kai jie sužvarbę nuo pavasarinio vėjo su kastuvais ant pečių į darbą ar laukus skuba pėsčiomis, jų kaimynai Pietų Korėjoje naujais automobiliais skuba namo, rizikuodami nespėti ir neberasti vietos kieme pastatyti mašiną. Dauguma Šiaurės Korėjos gyventojų tiki valdžios informacija, esą kitur pasaulyje dar blogiau, ir kad jų Didysis vadas sukūrė nuostabią klestinčią valstybę. Oficialiai Šiaurės Korėjoje neegzistuoja prostitucija, nesergama AIDS. Nėra gėjų, lesbiečių, narkotikų, nusikaltimų... Čia egzistuoja tik viena politinė partija - Darbininkų. Ir nors buvome tikinami, kad priklausymas partijai neduoda jokios naudos, išskyrus garbę ir šlovę, šiuo teiginiu abejojame.

Visur lydi du gidai

Kad ir kaip būtų keista, į šalį patekti galima gana nesunkiai. Tiesiogiai bendravau su Šiaurės Korėjos ambasada Pekine, jokių ypatingų reikalavimų jie nekėlė. Derinimas ir dokumentų rengimas truko apie du mėnesius, o vizą ambasadoje Pekine atsiėmėme skrydžio į Pchenjaną išvakarėse. Nors derinant ir buvo iškilę nesklandumų dėl Didžiojo vado gimtadienio šventės ir jo sūnaus Didžiojo lyderio Kim Jong Ilo mirties, galiausiai viskas baigėsi gerai. Nepasidavėme ir  draugų, giminių bei namiškių gąsdinimams, esą iš ten ne tik nepavyks grįžti sveikiems, bet gali apskritai nepavykti grįžti...

Oro uosto pastate - vienos patalpos nešildomame apytamsiame angare - atliekamos visos tiek atvykimo, tiek išvykimo procedūros. Kietai sučiaupę lūpas pareigūnai tikrina, ar neturime GPS ir USB laikmenų. Neturime, o jų daugiau niekas nedomina. Esame įleidžiami į šalį ir patenkame ne į rūsčių saugumo darbuotojų rankas, o į dviejų simpatiškų ir besišypsančių moteriškių glėbį, kurios bus mūsų gidės ir angelai sargai. Buvome įsodinti į automobilį ir pajudėjome į sostinę.

Šiaurės Korėjoje turistą visur ir visada privalo lydėti vietiniai gidai. Ir būtinai dviese. Jie paprastai nenuleidžia akių nuo keliautojų, viešnagės programa turi būti suderinta ir patvirtinta prieš atvykstant į šalį. Nukrypimai negalimi. Iš anksto mums buvo griežtai rekomenduota gerbti vietos tradicijas, neužgaulioti lyderių, vengti diskusijų politinėmis temomis, nepiršti savo vertybių, būti mandagiems, tolerantiškiems, gražiai elgtis. Fotografuoti ir filmuoti galima beveik viską, išskyrus armijos objektus ir vietos žmones be jų sutikimo. Kai žinai, kad paprastiems Šiaurės Korėjos gyventojams neleidžiama bendrauti su užsieniečiais, sutikimo prašyti išties neįmanoma.

Šiaurės Korėja turistui labai saugi šalis. Fizinio pavojaus nėra, gidai saugo ne turistus nuo vietinių išpuolio, bet vietinius nuo turistų, kad šie nedarytų žmonėms blogos įtakos, neskleistų propagandos ir nepirštų "supuvusio pasaulio" vertybių.

Turistams atvykus į šalį, iš jų paimami pasai, mobilieji telefonai ir grąžinami išvykstant. Taigi net atsitikus bėdai per viešnagę esi visiškai priklausomas nuo gidų.

Privilegijuotųjų mieste

Pirmieji įspūdžiai tiek 30 kilometrų važiuojant į šalies sostinę Pchenjaną, tiek pačiame Pchenjane buvo tokie, kad krašte beveik nėra eismo. Tarsi miesto gyventojai išvažiavo atostogauti ir paliko miestą. Plati magistralė, kelių eismo juostų prospektai tušti. Automobilių vos vienas kitas net ir užmiestyje. Kursuoja vien perpildytas visuomeninis transportas. Anot gidžių, gatvėmis daugiausia važinėja valstybinėms institucijoms priklausantys automobiliai, o paprastiems gyventojams mašinos kol kas per brangios. Beje, tie reti automobiliai, kurie važinėja Pchenjano gatvėmis, apynaujai, senų kledarų neteko išvysti.

Pchenjanas buvo beveik visas sunaikintas po Korėjos karo 1953 metais, todėl dabar miesto pastatai palyginti nauji. Vyrauja aukšti, dideli sovietinio stiliaus gyvenamieji daugiabučiai arba masyvūs administraciniai pastatai. Nuosavų valdų visai nėra. Žmonės gyvena butuose, kuriuos jiems skiria valdžia. Pchenjanas laikomas privilegijuotųjų miestu. Naujakuriams apsigyventi sostinėje labai sunku. Negana to, kitose krašto vietovėse gyvenantieji, norėdami aplankyti sostinę, privalo nurodyti važiavimo tikslą ir gauti leidimą policijoje. Keliuose, vedančiuose į Pchenjaną, stovi apsaugos postai ir pareigūnai tikrina kiekvieną atvykstantįjį. Mūsų nestabdydavo, net atiduodavo pagarbą, nes automobilis turėjo vyriausybinį numerį.

Miestas labai švarus ir tvarkingas. Visur matyti žmonės, renkantys šiukšles, kuopiantys aplinką ir tvarkantys gatves. Viena gidžių sakė, esą visi jie tai daro savanoriškai.

Jei turistas patenka į Šiaurės Korėją, jam stengiamasi parodyti viską, ką valstybė turi geriausia. Ir labai saugoma, kad nepamatytų tokių dalykų, kurie sudarytų blogą įspūdį apie šalį. Tačiau net ir žvelgiant pro automobilio langą absurdo bei skurdo nepamatyti neįmanoma.

Didžiojo vado gimtadienis

Buvome apgyvendinti puikiame viešbutyje, esančiame Taedongo upės saloje, prie kurio paprastiems korėjiečiams net prisiartinti neįmanoma. Kambarys buvo 38 aukšte, vėrėsi nuostabi miesto panorama. Viešbutyje gausu maisto, puikūs liftai, valiutinės parduotuvės, restoranai, yra baras, kėglinė, bilijardo ir stalo teniso stalų. Kambariuose galima žiūrėti vakarietiškus ir Pietų Korėjos televizijos kanalus. Atrodo, viskas prašmatnu, tačiau kodėl sutemus miestas paskęsta tamsoje? Spingsi vos keletas žibintų gatvėse, ir tai ne visur. Į paties Didžiojo vado Kim Il Sungo suprojektuotą Čiučės amžinosios ugnies paminklą turbūt nukreipti visi šalies elektros rezervai. Reikia pripažinti, Čiučės bokšto vaizdas naktį tiesiog kerintis.

Mūsų programoje buvo numatytos trys dienos Pchenjane ir dvi - už jo ribų. Pchenjane lankėmės muziejuose, buvome vedami prie grandiozinių paminklų, gausiai maitinami restoranuose. Nieko netrūko, išskyrus laisvę. Jautėmės tarsi įkaitai, su kuriais elgiamasi puikiai, bet judėti savarankiškai jie negali. Apsilankėme amerikiečių laive "Pueblo", kuris stovi prišvartuotas upėje kaip karo trofėjus, pagautas šnipinėjant... Mumis buvo rūpinamasi, tačiau vos tik pareiškus pageidavimą pamatyti ar padaryti tai, kas neįeina į programą, atsakymas buvo vienas - negalima. Šypsosi, bet neleidžia.

Kadangi artėjo Didžiojo vado 100-asis gimtadienis, miestas smarkiai ruošėsi demonstracijoms. Visur matėme repetuojančius vaikus, pionierius, suaugusiuosius. Porą valandų per dieną Pchenjano gyventojai mesdavo mokslus, darbus ir eidavo į repeticijas. Pagrindinė miesto Kim Il Sungo aikštė kiekvieną dieną buvo pilna šokančių, žygiuojančių ir dainuojančių korėjiečių. Šios aikštės lankymas buvo įtrauktas į mūsų programą, tačiau kiekvieną kartą ten nuvykęs ir pamatęs, kad pilna žmonių, vairuotojas veždavo mus šalin. Kai jau kilo grėsmė, kad šios aikštės apskritai neišvysime, tuomet ėmėme protestuoti. Ir tik paskutinį vakarą sutemus gidės ryžosi mus ten nuvežti. Žmonės skirstėsi. Ideali tvarka, jokio chaoso. Aikštė ir kitame upės krante esantis Čiučės amžinosios ugnies paminklas atrodė nuostabiai. Esu įsitikinęs, kad tiems, kam pavyko pamatyti ne repeticiją, o realų pasirodymą balandžio 15 dieną, labai pasisekė. Tokių vaizdų ir masinių, gerai režisuotų demonstracijų nepamatysi niekur kitur pasaulyje. Teko lankytis ir cirke, kuris labai populiarus bei svarbus Šiaurės Korėjoje, kaip tam tikra režimo dalis.

Nuolatinio liūdesio aura

Diktatoriai mėgsta didybę... Nuostabaus grožio Rjugjongo viešbutis yra bent dvigubai aukštesnis nei aukščiausias Pchenjano pastatas. Pradėtas statyti 1987 metais kaip aukščiausias pasaulio viešbutis, jis atrodo didingai ir ištaigiai, tačiau neįrengtas. Statybos nutrūko sulig SSSR žlugimu ir nežinia ar jis kada nors apskritai bus įrengtas.

Pchenjano Triumfo arka yra aukštesnė nei paryžietiškoji, o Gegužės pirmosios stadionas, kuriame vyksta masiniai gimnastikos pasirodymai, laikomas didžiausiu stadionu pasaulyje.

Tačiau šiame tvarkingame ir švariame mieste nesijauti gerai. Jam trūksta gyvybės, tarsi nykuma sieloje. Lyg nuolatinio liūdesio aura. Trūksta automobilių gatvėse, liūdni, pilki, nuleidę akis ir tylūs praeiviai. Vienodai apsirengę tamsių spalvų drabužiais. Mieste nėra linksmybių. Nėra naktinių klubų, kavinių, šurmulio, iki vėlumos veikiančių prekybos centrų. Anot mus lydėjusių gidžių, gyventojai nepasiduoda vakariečių peršamoms palaido gyvenimo vertybėmis ir anksti eina miegoti, kad rytojaus dieną sąžiningai darbuotųsi šalies ir naujojo partijos sekretoriaus draugo Kim Jong Uno labui bei kurtų šviesų komunistinės valstybės rytojų.

Kad ir kaip stengiamasi nerodyti turistui šalies skurdo, keliaujant užmiestyje tai paslėpti tiesiog neįmanoma. Automobilių išvis nėra, vargingi, vienodai apsirengę, keliaujantys dviračiais arba pėsčiomis, susuktus žabarus tempiantys, nešini kastuvais nenuspėjamo amžiaus žmonės palieka slogų įspūdį. Laukuose neburzgia traktoriai, kartais pamatai ariančių paliegusių jautukų, tačiau daugiausia žmonės dirba kastuvais, dažnai iki kelių stoviniuoja ryžių laukų balose. Daug kartų mačiau miškuose tupinčius asmenis ir grėbliukais plėšiančius  samanas. Pasirodo, jie ieško ženšenio šaknų.

Prašo nusilenkti

Aplankėme ir demilitarizuotą zoną - Šiaurės ir Pietų Korėjos pasienį. Buvome įleisti į mėlynuosius namukus, kurių viduriu eina valstybės siena, o durys - skirtingose šalyse. Ten išklausėme rūstaus kareivio pasakojimą, kaip nevykėliai amerikiečiai su marionetine Pietų Korėjos vyriausybe kėsinasi okupuoti jų kraštą. Dėl to Šiaurės Korėjos gyventojai turi budėti dieną naktį ir išlaikyti didžiulę armiją. Anot kareivio, jei jų šalis būtų užpulta, jie netruktų sutriuškinti amerikiečius, išlaisvinti Pietų Korėją ir pagaliau abi Korėjos būtų suvienytos. To trokšta kiekvienas Šiaurės Korėjos gyventojas.

Lankydami Didžiojo vado paminklus, visada buvome prašomi kartu su gidėmis nusilenkti ir pagerbti jį.

Mums buvo parodytas pavyzdinis krašto kolūkis, ėjome į verpimo, puodų žiedimo, siuvimo, dailės dirbtuves pasigrožėti vietos meistrų darbais. Muziejuose grožėjomės karo trofėjais, knygynuose - ideologinėmis knygomis, be perstojo klausėmės kaltinimų didžiausiems šalies priešams - JAV, Japonijai ir marionetinei Pietų Korėjai. Taip pat leidomės į kelionę giliausiu pasaulyje metro.

Tik viešnagės pabaigoje pastebėjau, kad šalyje niekas nedėvi džinsų. Buvo pakomentuota, kad džinsai yra amerikiečių pramanas ir vienas iš kapitalistinio pasaulio brukalų.

Nors patariama vengti provokacijų, nepateikinėti nepatogių klausimų, gidai irgi žmonės. Todėl nors iš pradžių ir vengėme, tačiau susidraugavę klausinėjome vis atviriau. Papasakojome, ką pasaulio spauda rašo apie jų šalį ir kokių prasimanymų skleidžia. Juokingiausia joms buvo gandas, kad Pchenjano metro egzistuoja tik dvi stotys, į kurias leidžia užsieniečius. (Paprašėme ir mums buvo leista važiuoti penkias stoteles, todėl patvirtinu, kad gandai netikslūs). Tikino, kad mirus gerbiamam lyderiui žmonių raudos buvo tikros ir neverkusiesiems negrėsė atleidimas iš darbo. Teigė žinančios, jog Pietų Korėjos žmonės gyvena geriau, ir niekur kitur pasaulyje nėra valstybės, kur būtų sekamas kiekvienas užsieniečių žingsnis. Žinojo, kad Šiaurės Korėja 2010 metais nelaimėjo pasaulio futbolo čempionato ir kad džinsai yra patogūs. Galiausiai atsidusdavo: "Mūsų šalyje viskas gerai, išskyrus tik mažytes ekonomikos problemas."

Šalį palikome traukiniu į Pekiną. Išvykstant pasieniečiai tikrino fotoaparatus, norėdami sužinoti, kokių kadrų nuspaudėme. Pergudravome juos, nuotraukas įkeldami į kompiuterį ir prisipažindami, esą ištrynėme savo noru. Daugiau prie mūsų nekibo.

Buvo įdomu grįžti į totalitarinę praeitį. Tik šį kartą būti ne jos dalyviais, o žvelgti iš šalies. Šis jausmas geresnis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"