Žalioji linija: niekieno žemė Kipre

KRISTINA STALNIONYTĖ 2016-01-07 06:00
KRISTINA STALNIONYTĖ
2016-01-07 06:00
Abi Nikosijos puses galima apžiūrėti iš Shakolas bokšto 11 aukšte esančios apžvalgos salės. Kristinos Stalnionytės nuotraukos
Kon­tro­lės pos­to užt­va­rai nu­leis­ti, prie jų tryp­čio­ja du juo­dao­džiai ka­riai, įta­riai žvilg­čio­da­mi į mū­sų au­to­bu­sė­lį. Po ke­lių lau­ki­mo mi­nu­čių iš ki­tos pu­sės at­rie­da bal­tas Jung­ti­nių Tau­tų au­to­mo­bi­lis. Ma­jo­ras Ro­ber­tas Szaks­zo­nas link­te­li mums pro prie­ki­nį ke­lei­vio lan­gą, pos­to sar­gas pe­ri­ma iš jo kaž­ko­kius po­pie­rius, ir užt­va­ras pa­ky­la. Ma­jo­rė Alek­sand­ra Ros­tov­ce­va iš Lie­tu­vos švel­niai spus­te­li bal­tos to­jo­tos grei­čio pe­da­lą, ir pa­skui par­ei­gū­nų au­tom­bi­lį įrie­da­me į užd­raus­tą­ją že­mę.

Prieš akis at­si­ve­ria ža­lios erd­vės su ke­liais že­mais pa­sta­tais ir į to­lį bė­gan­tis siau­ras, brūz­gy­nais ap­žė­lęs ke­liu­kas. Jis ve­da į Ža­lio­sios li­ni­jos sim­bo­liu vir­tu­sį su­bom­bar­duo­tą tarp­tau­ti­nį Ni­ko­si­jos oro uos­tą. Vaiz­das vie­to­mis – lyg per sa­fa­rį sa­va­no­je. Čia iš ti­krų­jų pri­vi­so daug gy­vū­nų, nes jiems nie­kas ne­drums­čia ra­my­bės. Tvo­ro­mis at­skir­ti nuo pa­sau­lio jie gy­ve­na it gam­tos re­zer­va­te. Ta­čiau ne dėl to ši zo­na ža­lią­ja va­di­na­ma.

Krau­ju nu­spal­vin­ta istorija

Jung­ti­nių Tau­tų (JT) kon­tro­liuo­ja­ma Ža­lio­ji li­ni­ja Kip­ro sa­lą į dvi da­lis pa­da­li­jo 1974-ai­siais. Ne­prik­lau­so­my­bę nuo Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės 1960 me­tais at­ga­vu­si Kip­ro Res­pub­li­ka uži­ma be­veik du treč­da­lius sa­los, o tur­kų 1974 me­tais oku­puo­ta te­ri­to­ri­ja, ta­pu­si tik jų pa­čių pri­pa­žin­ta Šiau­rės Kip­ro tur­kų res­pub­li­ka, – dau­giau nei treč­da­lį. Tarp konf­lik­ti­nių te­ri­to­ri­jų įsisp­rau­du­si bu­fe­ri­nė zo­na ir dvi ka­ri­nės ba­zės Akro­ti­ry­je ir De­ke­li­jo­je pa­gal 1960 me­tų Ga­ran­ti­jų su­tar­tį pri­klau­so Jung­ti­nei Ka­ra­lys­tei.

Že­mė­la­py­je Ža­lią­ją li­ni­ją dar 1964 me­tais pieš­tu­ku nu­brė­žė bri­tų tai­kos pa­jė­goms va­do­va­vęs ge­ne­ro­las Pe­te­ris Youn­gas. Mat Kip­rui 1960-ai­siais at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę iki tol bri­tų val­do­ma įtam­pa tarp grai­kų ir tur­kų ėmė aug­ti. Jau 1963 me­tais ki­lo di­de­lis kru­vi­nas konf­lik­tas, po jo bri­tai iš sa­vo ka­ri­nių ba­zių at­siun­tė taik­da­rių ka­riuo­me­nę.

Prie Nikosiją perpus dalijančios sienos barikadų.

Iš kur Kip­re tur­kai? Jų at­si­ra­do, kai sa­lą 1571 me­tais už­val­dė Os­ma­nų Im­pe­ri­ja. Dau­gu­ma at­vy­kė­lių gy­ve­no šiau­ri­nė­je da­ly­je. Po Ne­prik­lau­so­my­bės at­si­pa­lai­da­vę tur­kai ir grai­kai ėmė peš­tis ar­šiau, to­dėl ge­ne­ro­las P. Youn­gas, 1964 me­tais iš­ri­kia­vęs sa­vo pa­jė­gas prie Ni­ko­si­jos, že­mė­la­py­je ža­liu pieš­tu­ku nu­brė­žė de­mar­ka­ci­nę li­ni­ją, už ku­rios vai­dy­tis bu­vo ne­va­lia. Tarp konf­lik­tuo­jan­čių bend­ruo­me­nių ku­rį lai­ką bu­vo pa­lai­ko­mas sau­gu­mas ir tvar­ka.

Ga­liau­siai įtam­pa spro­go Grai­ki­jos re­mia­mu per­vers­mu – 1974 me­tais mė­gin­ta nu­vers­ti ša­lies va­do­vą Ma­ka­ri­ją III ir pri­jung­ti Kip­rą prie Grai­ki­jos. Tvir­tin­da­ma, kad rū­pi­na­si sa­lo­je gy­ve­nan­čiais sa­viš­kiais, Tur­ki­ja pa­siun­tė į Kip­rą ke­lis tūks­tan­čius gink­luo­tų ka­rių. Ši in­va­zi­ja bu­vo pa­tei­sin­ta Ga­ran­ti­jų su­tar­ties nuo­sta­ta, kad Kip­ras ne­su­da­rys są­jun­gos su ki­ta vals­ty­be, o Tur­ki­ja bu­vo vie­na Ga­ran­ti­jų su­tar­ties ša­lių.

Užg­ro­bę 37 proc. sa­los, tur­kai pri­siar­ti­no prie Ža­lio­sios li­ni­jos. Šiau­ri­nė jos ri­ba da­bar žy­mi pie­čiau­sius tur­kų užim­tus sa­los taš­kus, o pie­ti­nė – pir­mi­nį ge­ne­ro­lo P. Youn­go nu­brėž­tą ža­lią brūkš­nį. Po oku­pa­ci­jos įsi­ga­lio­jęs drau­di­mas per­ženg­ti Ža­lią­ją li­ni­ją vi­siš­kai at­sky­rė abi Kip­ro da­lis tris­de­šim­čiai me­tų. Iki jo iš tur­kų užg­rob­tos da­lies pa­si­trau­kė ir bu­vo iš­va­ry­ta maž­daug 165 tūkst. grai­kų, o pie­ti­nį Kip­rą pa­li­ko 45 tūkst. tur­kų.

Iš Ka­to Pa­fos va­ka­ruo­se iki Far­ma­gus­tos ry­tuo­se 180 ki­lo­me­trų nu­sid­rie­ku­si Ža­lio­ji li­ni­ja pla­čiau­sio­je vie­to­je sie­kia dau­giau nei 7 ki­lo­me­trus, siau­riau­sio­je – vos 20 me­trų. Šio­je zo­no­je tvar­ką pa­lai­ko 859 JT ka­riai (2015 me­tai). No­rint pa­tek­ti į maž­daug tris pro­cen­tus Kip­ro uži­man­tį že­mės plo­te­lį rei­kia spe­cia­lių lei­di­mų, jų tvar­ky­mo pro­ce­sas il­gas ir smulk­me­niš­kas. 2015-ųjų pa­va­sa­rį kar­tu su LRT lai­dos „Gy­ve­ni­mas“ kū­rė­jais bei dviem ke­lio­nių žur­na­lis­tais bu­vo­me pir­mie­ji į Ža­lią­ją zo­ną įleis­ti lie­tu­viai, ga­vę tei­sę čia fo­tog­ra­fuo­ti ir fil­muo­ti.

Oro uos­tas vaiduoklis

Nu­ti­lu­sią Ža­lio­sios zo­nos že­mę min­do­me kar­tu su dviem šiau­ri­nė­je sa­los da­ly­je gi­mu­siais kip­rie­čiais – Ma­ry Pa­trok­lou ir Po­ly­su Po­ly­car­pou. Ki­lus riau­šėms jie, dar ma­ži vai­kai, kar­tu su tė­vais pa­bė­go iš na­mų ir į juos ne­beg­rį­žo. Lė­tu žings­niu vaikš­ti­nė­da­ma po ap­šau­dy­to Ni­ko­si­jos oro uos­to aikš­tę, Ma­ry su­ka akis į ša­lį. Ji ne­be­si­ti­kė­jo iš­vys­ti užd­raus­to­sios že­mės.

Lėk­tu­vų ki­li­mo aikš­tė­je au­sis ir vi­są kū­ną ve­ria mir­ti­na ty­la. Pa­sta­tus nuo spro­gi­mų iš­dau­žy­tais lan­gais ap­ke­ro­ję me­džiai, žo­lės, vi­jok­liai. Lan­gų kiau­ry­mės ap­tai­sy­tos vie­los tink­lu, pro ku­rį ma­ty­ti, kas de­da­si vi­du­je.

O ten – jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų tuš­čios lau­kia­mo­sios sa­lės, ka­dai­se pra­ban­gus res­to­ra­nas ir mo­der­ni vir­tu­vė, ku­rio­je tuo me­tu dir­bo gar­saus vieš­bu­čio vi­rė­jai. Ant že­mės pri­kri­tę stik­lų ir įran­kių, mė­to­si bu­te­liai, puo­dai, kep­tu­vės. Tua­le­tuo­se ma­ty­ti klo­ze­tai, pra­us­tu­vės; iš­lau­žy­tos du­rys, iš­var­py­tos, apd­ras­ky­tos ir pa­juo­du­sios sie­nos. Nuo lu­bų nu­ka­ru­sios plokš­tės, pa­ki­bę su­si­rai­tę ap­mu­ša­lai. Tarp bal­dų pa­ukš­čiai su­si­su­kę liz­dus.

Griu­vė­sių krū­va vir­tęs tarp­tau­ti­nis ke­lei­vių ter­mi­na­las lem­tin­gą­ją die­ną bu­vo nau­ju­tė­lis, ati­da­ry­tas tik 1968 me­tais. Mo­der­niau­sio vi­so­je Eu­ro­po­je oro uos­to sta­ty­ba kai­na­vo mi­li­jo­ną Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos sva­rų. Ja­me vei­kė pa­štas, te­leg­ra­fas, di­zai­ne­rių par­duo­tu­vės.

Vie­nin­te­lio tarp­tau­ti­nio Kip­ro oro uos­to tur­kams la­bai rei­kė­jo, bet jam bu­vo lem­ta at­si­dur­ti nie­kie­no zo­no­je. „Tai mi­ru­si vie­ta, ku­ri aps­kri­tai ne­tu­rė­tų eg­zis­tuo­ti“, – aša­ro­da­ma sa­kė Ma­ry, stab­te­lė­ju­si prie su­rū­di­ju­sios len­te­lės, ku­rio­je įra­šy­tų rai­džių jau nie­kas ne­beį­žiū­rės. Ma­ry šei­ma sa­vo na­mus pa­li­ko anks­čiau, nei pra­si­dė­jo ka­ras. Jai te­bu­vo tre­ji, kai 1971 me­tais su tė­vais pa­bė­go į Aus­tra­li­ją. „Jau bu­vo aiš­ku, kad vyks ka­ras. Te­bu­vo lai­ko klau­si­mas, ka­da jis pra­si­dės“, – jau užau­gu­siai Ma­ry pa­sa­ko­jo ma­ma.

Pa­lik­da­mi Šiau­rės Kip­rą, žmo­nės ma­nė, kad ne­tru­kus grįš. „Net ir tą bai­sią­ją nak­tį ma­no ar­ti­mie­ji, bėg­da­mi iš na­mų su pi­ža­mo­mis, ti­kė­jo­si grįž­ti. Jie pa­si­čiu­po tik tai, kas pa­si­tai­kė po ran­ka. Ta­da rei­kė­jo gel­bė­tis. Bet nie­kas ne­ma­nė, kad ke­lio at­gal ne­bus“, – pri­si­mi­nė Ma­ry.

Prie ap­leis­to oro uos­to pa­sta­to lyg šmėk­la sto­vi di­džiu­lis „Tri­dent Sun Jet“ lėk­tu­vas, ku­rį kul­kos pa­si­ti­ko vos nu­si­lei­du­sį. Tuo­met tai bu­vo ge­riau­sias ir nau­jau­sias Kip­ro oro li­ni­jų lėk­tu­vas, pir­ma­sis su au­to­ma­ti­ne nu­si­lei­di­mo sis­te­ma. Rei­su Ni­ko­si­ja – Lon­do­nas skrai­dęs mil­ži­nas įveik­da­vo šį at­stu­mą per 3,5 va­lan­dos.

Iš­vy­ka, tru­ku­si 30 metų

Tą nak­tį, kai ėmė kris­ti bom­bos, Po­ly­sui dar ne­bu­vo ket­ve­rių. „Švin­tant ma­ne pa­ža­di­nęs tė­tis pa­sa­kė, kad rei­kia reng­tis ir iš­ei­ti, nes bus la­bai blo­gai. Mū­sų na­mas sto­vė­jo vos už šim­to me­trų nuo šiau­ri­nio jū­ros kran­to. Tė­tis pro lan­gą pa­ma­tė iš Tur­ki­jos at­plau­kian­čius ka­ro lai­vus, jie bu­vo čia pat, – pa­sa­ko­jo Po­ly­sas. – Ra­di­jas gro­jo kla­si­ki­nę mu­zi­ką, ne­skelb­da­mas pa­vo­jaus, te­le­vi­zi­ja ne­trans­lia­vo jo­kių ži­nių. Ki­lo pa­ni­ka, nes nie­kas ne­ži­no­jo, kas vyks­ta. Tik vė­liau per BBC iš­gir­do­me, kad ka­rui ruo­šta­si ke­le­tą sa­vai­čių. Ne­bu­vo in­for­ma­ci­jos ir apie tai, kad ra­di­ka­lų gru­pė mė­gi­no nu­vers­ti pre­zi­den­tą. Kip­ro grai­kai mė­gi­no juos su­stab­dy­ti, bet tur­kai greit pa­si­nau­do­jo pro­ga.“

Tė­tis Po­ly­są nu­ve­dė į kal­nus pas sa­vo bro­lį, o ma­ma tuo me­tu su­kro­vė la­ga­mi­ną. Ne­di­du­ką, tar­si šei­ma vyk­tų at­os­to­gau­ti sa­vai­tei ar dviem. Kol nu­rims riau­šės, dra­bu­žių ir daik­tų tu­rė­jo pa­kak­ti. Bet ne­tru­kus pa­si­ro­dė ka­ro lėk­tu­vai ir ėmė kris­ti bom­bos. Po­ly­sas pri­si­mi­nė: „Nu­bė­gę to­li su tė­čiu at­sig­rę­žė­me. Pro žiū­ro­nus, ku­riuos bu­vo pa­siė­męs dė­dė, iš­vy­do­me, kaip užg­ro­bia­mas Kip­ras. Mes bė­go­me nuo sa­vo gy­ve­ni­mo, už nu­ga­ros pa­lik­da­mi vis­ką, kas bu­vo bran­gu, bė­go­me, kad iš­gy­ven­tu­me. Bu­vo lie­pos dvi­de­šim­to­ji.“

Pa­sak Po­ly­so, žmo­nės nu­jau­tė, kad kaž­kas įvyks, bet ka­ro ne­si­ti­kė­jo. Po­ly­so tė­tis, dir­bęs te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų įmo­nė­je, pa­bė­go ne­su­lau­kęs at­ly­gi­ni­mo. Šei­ma, ne­ši­na la­ga­mi­nė­liu, kar­tu su dviem vai­kais įsi­kū­rė pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je ir nau­ją gy­ve­ni­mą pra­dė­jo pa­sis­ko­li­nu­si 50 Kip­ro sva­rų. Trum­pos at­os­to­gos vir­to tri­mis de­šimt­me­čiais.

Prie pir­mo­jo JT at­ver­to pe­rė­ji­mo punk­to 2003-ių­jų ba­lan­dį nu­sid­rie­kė ki­lo­me­tri­nės ei­lės žmo­nių, trokš­tan­čių grįž­tį į na­mus ir pa­si­ma­ty­ti su ar­ti­mai­siais. „Vi­sus tuos me­tus, per Ka­lė­das ir šei­mos šven­tes kel­da­mas tau­rę ir ar­ti­mie­siems lin­kė­da­mas svei­ka­tos, šir­dy­je tu­rė­da­vau tik vie­ną no­rą – ki­tą kar­tą tai da­ry­ti sa­vo na­muo­se“, – ti­ki­no Po­ly­sas.

Ge­gu­žę Po­ly­so lėk­tu­vas jau lei­do­si Kip­re. „Dar nak­tį, oro uos­te sė­dę į bro­lio au­to­mo­bi­lį, su šei­ma nu­va­žia­vo­me prie pa­ti­kros punk­to. Pu­sę še­šių ry­to ei­lė­je jau lau­kė dau­giau nei 150 au­to­mo­bi­lių. Ki­ti žmo­nės rau­do­da­mi ėjo pės­čio­mis. Po dau­ge­lio me­tų jie bu­vo pa­ke­liui na­mo“, – pa­sa­ko­jo vy­ras.

Aš­tun­tą Po­ly­sas jau bel­dė­si į vai­kys­tės na­mų du­ris. Jas ati­da­rė tur­kų po­ra. Na­mas jau bu­vo ne­be jo, nors pa­gal do­ku­men­tus te­bep­rik­lau­sė jo šei­mai. Po­ra lau­kė jų at­vyks­tant – Kip­ro tur­kai at­si­da­rius punk­tui nu­jau­tė, kad se­nie­ji gy­ven­to­jai tuoj su­grįš. Tūks­tan­čiams kip­rie­čių tai bu­vo di­džiau­sio gy­ve­ni­mo jau­du­lio aki­mir­kos. „Pir­mą kar­tą ma­čiau sa­vo su­au­gu­sį bro­lį ver­kian­tį kaip vai­ką“, – pri­si­mi­nė Po­ly­sas.

Prieš ke­le­rius me­tus tur­kai Po­ly­so na­mą par­da­vė vo­kie­čiams, šie iki šiol ja­me šei­mi­nin­kau­ja. O Po­ly­sas, bai­gęs moks­lus Švei­ca­ri­jo­je, jau pen­kio­li­ka me­tų gy­ve­na Šve­di­jo­je. Jis au­gi­na tris vai­kus ir su jais bent kar­tą per me­tus su­grįž­ta į Kip­rą ap­lan­ky­ti Li­ma­so­ly­je įsi­kū­ru­sių ar­ti­mų­jų.

„Moterims kyla pavojus būti užpultoms, jei jos vaikšto vienos pavojingose vietose. Joms namuose būtų saugiau... Tiesa?“

Aus­tra­li­jo­je užau­gu­si Ma­ry nuo 2008-ųjų gy­ve­na pa­jū­rio ku­ror­te Pa­fo­se. Vos su­grį­žu­si į Kip­rą, ji bai­gė ar­cheo­lo­gi­jos moks­lus, ga­vo gi­do pa­žy­mė­ji­mą ir nuo to lai­ko ke­liau­ja su tu­ris­tais po gim­tą­ją sa­lą. Su­au­gęs Ma­ry sū­nus ir du­kra ir­gi įsi­kū­rę Kip­re. „Žmo­nės ne­tu­ri nie­ko prieš Kip­ro tur­kus, – sa­kė Ma­ry. – Jie su­pran­ta, kad Kip­ro prob­le­ma – ne šiau­ri­nė­je sa­los da­ly­je gy­ve­nan­ti bend­ruo­me­nė, o po­li­ti­kai.“

Už spyg­liuo­tų vielų

Apg­riau­tų pa­sta­tų zo­na apt­ver­ta tvo­ra, ku­ri iš abie­jų pu­sių ap­ka­bi­nė­ta Grai­ki­jos ir Tur­ki­jos vė­lia­vo­mis. Be JT ka­rių tre­ni­ruo­čių, jo­je be­veik nie­ko ne­vyks­ta. Per ke­tu­ris de­šimt­me­čius vis­kas apau­go krū­mais, brūz­gy­nuo­se įsi­kū­rė bū­riai pa­ukš­čių ir žvė­rių. At­okiuo­se zo­nos kam­pe­liuo­se dar li­kę lau­ko mi­nų.

Čia at­si­dū­rę na­mai iš­var­py­ti kul­kų, prie bu­vu­sių par­duo­tu­vių, res­to­ra­nų ar kir­pyk­lų ma­ty­ti su­rū­di­ju­sios iš­ka­bos. Kai ku­rie pa­sta­tai kaip per ka­rą ap­krau­ti smė­lio mai­šais. Ke­tu­riuo­se į Ža­lią­ją zo­ną pa­te­ku­siuo­se kai­muo­se – Pyla, Deneia, Athienou, Troulloi – dar gy­ve­na maž­daug de­šimt tūks­tan­čių žmo­nių. Ki­ti du kai­mai – Lym­pia ir Mammari – yra ant šios zo­nos ri­bos.

Pyla kai­me Kip­ro tur­kai ir Kip­ro grai­kai ne­prieš­ta­rau­da­mi gy­ve­na vie­ni ša­lia ki­tų. Toks drau­giš­kas kai­mas bu­fe­ri­nė­je zo­no­je, o gal ir aps­kri­tai sa­lo­je, tė­ra vie­nin­te­lis. Čia vei­kia krikš­čio­niš­ka mo­kyk­la, ša­lia – mu­sul­mo­niš­ka ka­vi­nė. Kai­mą val­do ir sa­vo dar­bus nie­kie­no že­mė­je at­lie­ka Kip­ro grai­kų kil­mės me­ras ir Kip­ro tur­kų kil­mės vi­ce­me­ras. Abu­du čia va­do­vau­ja kar­tu ir kiek­vie­nas at­ski­rai.

Bu­fe­ri­nę zo­ną gy­ve­na­mo­sio­se te­ri­to­ri­jo­se ski­ria ba­ri­ka­dos, o lau­kuo­se ir klo­niuo­se jų nė­ra – tik tvo­ra, ku­rią nuo kon­tro­lės bokš­te­lių iš vie­nos pu­sės ste­bi grai­kų, iš ki­tos – tur­kų ka­riai. Šią zo­ną le­ga­liai kirs­ti ga­li­ma sep­ty­niuo­se punk­tuo­se.

Šiaurės Nikosijos gatvelė.

No­rin­tiems pa­tek­ti į ki­tą Ža­lio­sios li­ni­jos pu­sę te­rei­kia tu­rė­ti pa­są ir prie lan­ge­lio už­pil­dy­ti pra­šy­mą. Nors ir keis­ta, Pie­tų Kip­re nuo­mo­tu au­to­mo­bi­liu į šiau­rę nu­ke­liau­si­te leng­vai, ta­čiau Šiau­rės Kip­re nuo­mo­tu au­to­mo­bi­liu į pie­tus jū­sų nie­kas ne­įleis. At­ro­do, tik 240 ki­lo­me­trų il­gio ir 100 ki­lo­me­trų plo­čio že­mės plo­te­lis, o tiek prob­le­mų.

Vie­nin­te­lė to­kia pasaulyje

Į užd­raus­tą­ją zo­ną leng­viau­sia dirs­te­lė­ti Kip­ro sos­ti­nė­je Ni­ko­si­jo­je, ku­rią dar 1964 me­tais ge­ne­ro­las P. Youn­gas ža­liu pieš­tu­ku pa­da­li­jo per­pus. Da­lis ve­ne­ci­jie­tiš­ko­je tvir­to­vė­je su vie­nuo­li­ka bas­tio­nų įsi­kū­ru­sio se­na­mies­čio ati­te­ko Šiau­rės, da­lis – Pie­tų Kip­rui. Ge­ne­ro­lo nu­brėž­tą li­ni­ją at­kar­to­ja be­to­ni­nių blo­kų sie­na su ba­ri­ka­do­mis. Vos už ke­lių me­trų nuo ka­rių sar­gy­bos bokš­te­lio kle­ga Ni­ko­si­jos se­na­mies­čio ka­vi­nės.

Ša­lia ka­vi­nių riog­san­čios sta­ti­nės su be­to­nu ypač „fo­to­ge­niš­kos“ – jas fo­toa­pa­ra­tais šau­do ko­ne kiek­vie­nas pra­ei­nan­tis tu­ris­tas. Su­rū­di­ju­sia vie­la prie jų pri­tvir­tin­tos len­te­lės ang­lų, grai­kų ir tur­kų kal­bo­mis įspė­ja, kad to­liau ne­va­lia kel­ti ko­jos. Pro ba­ri­ka­dų ply­šius ma­ty­ti vai­duok­liais vir­tę nie­kie­no na­mai. Drau­džia­mos zo­nos plo­tis čia – vos 20 me­trų.

Ni­ko­si­jos tvir­to­vę pa­sta­tė XVI am­žiu­je Kip­rą kon­tro­lia­vę Ve­ne­ci­jos Res­pub­li­kos val­do­vai, kad ap­sau­go­tų mies­tą nuo tur­kų ant­puo­lio. Aukš­tos ir sto­ros tvir­to­vės sie­nos – be­veik pen­kių ki­lo­me­trų il­gio. Lai­kui bė­gant, jų kon­tū­rai ta­po ofi­cia­liu sos­ti­nės her­bu. Iš kiek dau­giau nei mi­li­jo­no Kip­re gy­ve­nan­čių žmo­nių net treč­da­lis jų įsi­kū­rę Ni­ko­si­jo­je.

An­ti­kos ir anks­ty­vo­sios krikš­čio­ny­bės lai­kais Ni­ko­si­ja bu­vo va­di­na­ma Led­ra. Da­bar Led­ros var­du pa­va­din­to­je gat­vė­je, ku­ria kas­dien vaikš­to bū­riai vie­ti­nių bei tu­ris­tų, įsi­kū­ręs do­ku­men­tų pa­ti­kros punk­tas. Grai­kiš­ko­jo­je pu­sė­je ši gat­vė at­ro­do kaip jau­ki ka­vi­nai­čių ir par­duo­tu­vių alė­ja, tur­kiš­ko­jo­je – kur kas liūd­niau.

Pe­rė­jęs pos­tą ir nu­kul­nia­vęs tur­kiš­ką­ja Led­ros gat­vės da­li­mi, tu­ris­tas be­mat at­si­du­ria gat­vės tur­gu­je. Nu­ga­rą ima vars­ty­ti niū­ro­ki žvilgs­niai, iš skers­gat­vių iš­len­da ap­leis­ti na­mai, at­si­ve­ria gū­dūs kam­pai, ke­lią pa­sto­ja val­ka­tau­jan­tys šu­nys. Kuo to­liau nuo sie­nos, tuo di­des­nis skur­das ir ne­tvar­ka. Ant stul­pų – nie­ko ge­ro ne­ža­dan­tys už­ra­šai „Mo­te­rims vie­noms ge­riau ne­vaikš­čio­ti. Bus sau­giau, jei jos sė­dės na­mie. Ar ne?“

Nikosijos oro uostas vaiduoklis.

Tur­kiš­ko­ji Kip­ro da­lis lai­ko­si tris­kart pra­sčiau nei grai­kiš­ko­ji. Po 1974-ųjų į oku­puo­tą te­ri­to­ri­ją su­plū­dę apie 40 tūkst. tur­kų iš Ana­to­li­jos ir ki­tų ne­tur­tin­giau­sių že­my­no vie­tų šį sa­los kam­pe­lį greit nu­skur­di­no. Be to, Tur­ki­ja čia dis­lo­ka­vo apie 30 tūkst. ka­rių. Da­bar tur­kų nau­ja­ku­rių Šiau­rės Kip­re dau­giau nei Kip­ro tur­kų sen­bu­vių. Pa­sak kip­rie­čių, jie itin re­li­gin­gi, se­na­ma­diš­ki, kon­ser­va­ty­vūs.

Šiau­rie­čiai pa­ja­mų gau­na iš že­mės ūkio ir ka­ri­nės tar­ny­bos, o fi­nan­si­nės pa­gal­bos ti­ki­si iš tur­kų vy­riau­sy­bės. Pie­tie­čiai gy­ve­na iš tu­riz­mo: jų ša­lis pri­pa­žin­ta, sau­gi, tai­ki ir sau­lė­ta – ne tik ti­krą­ja šio žo­džio pra­sme. Be to, pie­tie­čiai pri­si­du­ria pa­ja­mų ir iš že­mės ūkio: au­gi­na ci­tri­nas, apel­si­nus, braš­kes, aly­vuo­ges, vy­nuo­ges.

Abi Ni­ko­si­jos pu­ses ga­li­ma ap­žiū­rė­ti iš Shakolas bokš­to 11 aukš­te esan­čios apž­val­gos sa­lės. Žvel­giant į šiau­rės pu­sę, nuo kal­no šlai­to ma­ty­ti ja­me iš­pieš­ta di­džiu­lė Tur­ki­jos vė­lia­va. Vos su­te­mus ją apš­vie­čia lem­pe­lės, kad grai­kai net nak­tį ne­ty­čia dirs­te­lė­ję pro lan­gą ne­pa­mirš­tų, kam pri­klau­so šiau­ri­nė sa­los da­lis.

Da­bar Kip­re gy­ve­na penk­ta­da­lis tur­kų, trys penk­ta­da­liai Kip­ro grai­kų ir penk­ta­da­lis čia na­mus įsi­gi­ju­sių eu­ro­pie­čių. Grai­kiš­ko­jo­je da­ly­je iš vi­so įsi­kū­rę apie 800 tūkst., Šiau­rės Kip­re – 300 tūkst. žmo­nių. Kip­ro grai­kai di­džiuo­ja­si bū­da­mi se­no­vės grai­kų pa­li­kuo­ni­mis ir dau­ge­lis vis dar lai­ko sa­ve la­biau grai­kais nei kip­rie­čiais.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
Vero  84.46.235.191 2016-01-14 18:09:41
O mane šis straipsnis labai nuliūdino. Dar kartą įsitikini, kad žmogus žmogui baisiau negu laukinis žvėris. O juk galima gyventi draugiškai, kaip rodo to vieno kaimo pavyzdys. O ar ne tokią politiką dabar eksploatuoja Putinas? Tik Rusija su okupuotomis teritorijomis be galo didelė, o vis tiek putleriui vietos neužtenka.
1 0  Netinkamas komentaras
mano svajoniu salis  78.58.84.210 2016-01-08 17:45:52
Pietu kipras -kaip ten faina ,pagyvenu kelis men. ziema ir dziaugiuosiu
2 0  Netinkamas komentaras
Antanas  78.60.124.146 2016-01-07 23:58:47
puikus reportazas, idomios nuotraukos, aciu autorei. O mes ten tik bambos pravedinti skrendam per atostogas...
1 0  Netinkamas komentaras
Eu­ro­po­je, Azi­jo­je bei Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se at­omi­nes elek­tri­nes sta­tan­ti Ru­si­jos „Ro­sa­tom“ tam­pa geo­po­li­ti­nio spau­di­mo prie­mo­ne, lan­ky­da­ma­sis JAV par­eiš­kė ener­ge­ti­kos ministras Ro­kas Ma­siu­lis.
Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos kas­dien su­lau­kia tūks­tan­čių ban­dy­mų reng­ti ki­ber­ne­ti­nes at­akas, šim­tai jų ke­lia vi­du­ti­nę, o bent 5 proc. – rim­tą grės­mę, sa­ko Nacionalinio ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo [...]
Krem­liui ar­ti­mi žmo­nės pro­ru­siš­kiems se­pa­ra­tis­tams Ry­tų Ukrai­no­je ak­ty­viai pa­ta­ri­nė­ja, kaip va­ry­ti „pro­pa­gan­dos kam­pa­ni­ją“ prieš Ki­je­vą ir Va­ka­rus, ket­vir­ta­die­nį pranešė Vo­kie­ti­jos ži­niask­lai­da.
Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se trau­ki­niui įsi­rė­žus į Ho­bo­ke­no sto­tį Nau­ja­ja­me Džer­sy­je, pa­tvir­tin­ta vie­no žmo­gaus žū­tis, sa­kė Nau­jo­jo Džer­sio gubernatorius Chri­sas Chris­tie.
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
Spa­lio 1 ir 2 die­no­mis Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos tea­tre įvyks iš­skir­ti­nė prem­je­ra – gar­saus len­kų ki­no ir tea­tro re­ži­sie­riaus, sce­na­ris­to, pro­diu­se­rio Krzysz­to­fo Zanussio „Hyb­ris (Pui­ky­bė)“. [...]
Ka­dai­se, so­viet­me­čiu, tai bu­vo mies­te­lio ar kai­mo kul­tū­ros na­mai, ku­riuos sta­tant bu­vo sie­kia­ma už­gož­ti vie­tos baž­ny­čią. Da­bar kai ku­rie jų te­be­vei­kia, ki­ti ap­leis­ti, o kai kurių pa­tal­po­mis nau­do­ja­si [...]
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
Rug­sė­jo 29 d., ket­vir­ta­die­nį, du­ris ofi­cia­liai at­vė­rė de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te įsi­kū­ręs vers­lo mies­tas „Quad­rum“, į ku­rį Nor­ve­gi­jos įmo­nių gru­pė „Scha­ge Group“ investavo 100 mln. [...]
Trims Bal­ti­jos ša­lims po il­gų ir su­dė­tin­gų de­ry­bų pa­sie­kus su­si­ta­ri­mą, kad eu­ro­pi­nės ge­le­žin­ke­lio ve­žės pro­jek­to „Rail Bal­ti­ca“ ran­gos kon­kur­sai bū­tų skel­bia­mi ne tik per bend­rą įmo­nę, [...]
Vil­niu­je ket­vir­ta­die­nį pra­dė­jus šil­dy­mo se­zo­ną, ki­ti di­die­ji Lie­tu­vos mies­tai kol kas neketina šil­dy­ti na­mų.
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Ute­nos „Ju­ven­tus“ ko­man­da sa­vų sir­ga­lių aki­vaiz­do­je kur kas už­ti­krin­čiau su­sit­var­kė su Por­to „Por­to“ krep­ši­nin­kais ir žen­gė į pa­grin­di­nį FI­BA Čempionų ly­gos tur­ny­rą.
Penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį Jo­na­vo­je vyks 22-ą kar­tą ren­gia­mas tarp­tau­ti­nis mo­te­rų tink­li­nio tur­ny­ras „A. Ogo­naus­ko at­mi­ni­mo tau­rė“. Ja­me var­žy­sis po dvi Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ko­man­das.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Kas­kart į Lie­tu­vą ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių ir bi­čiu­lių ap­lan­ky­ti at­vyks­tan­ti ži­no­mo po­li­ti­ko, vi­suo­me­ni­nin­ko, gy­dy­to­jo Ka­zio Bo­be­lio naš­lė Da­lia Bo­be­lie­nė iš­vys­ta ge­rų po­ky­čių. Šįsyk ją itin [...]
Rug­sė­jo pra­džio­je Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­ja (EB­PO) pa­skel­bė kas­me­ti­nį švie­ti­mo duo­me­nų lei­di­nį „Žvilgs­nis į švie­ti­mą“ (anlg. Edu­ca­tion at a Glan­ce), ku­ria­me pir­mą [...]
Pi­gi ir leng­vai pa­ga­mi­na­ma sin­te­ti­nė kau­lų me­džia­ga, im­plan­tuo­ta žiur­kių stu­bu­ruo­se ir bež­džio­nių kau­ko­lė­se, sti­mu­liuo­ja kau­li­nio au­di­nio vys­ty­mą­si, trečiadienį pra­ne­šė moks­li­nin­kai.
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Pra­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė Par­yžiaus (Pra­ncū­zi­ja) au­to­mo­bi­lių par­oda, o be­ne svar­biau­sia jos nau­jie­na – kon­cep­ci­nis elek­tro­mo­bi­lis „Volks­wa­gen I.D. Con­cept“, ku­rio se­ri­ji­nė versija pa­si­ro­dys, de­ja, [...]
Spe­cia­lis­tai ra­gi­na gy­ven­to­jus, nu­spren­du­sius įsi­gy­ti nau­do­tą au­to­mo­bi­lį, ne­pa­si­ra­ši­nė­ti su­tar­čių, ku­rios su­da­ro­mos ne­va su už­sie­nio pi­lie­čiais, nors au­to­mo­bi­lio pre­kei­vis yra vie­ti­nis gy­ven­to­jas.
Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja dau­gia­bu­čius pri­žiū­rin­čias or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ne­spė­jo lai­ku par­uoš­ti na­mų vi­daus šil­dy­mo ir karš­to van­dens sis­te­mų ar­tė­jan­čiam šildymo se­zo­nui, par­agi­no [...]
Sti­lin­gi me­di­niai lip­du­kai jū­sų kom­piu­te­riui? Tam­so­je švie­čian­tis bu­me­ran­gas? O gal­būt prie sta­lo prie sta­lo tvir­ti­na­ma ap­lin­kai draugiška šiukš­lių dė­žė? 
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Pe­ru pie­tuo­se pa­upį tvar­kę dar­bi­nin­kai ap­ti­ko da­lį se­no­vės in­kų al­to­riaus, ku­ris bu­vo lai­ko­mas din­gu­siu, tre­čia­die­nį pranešė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar ukrainiečiams pavyks sumažinti korupcijos lygį šalyje?
Taip. Pastangos įveikti korupciją nenueis veltui
Ne. Korupcija Ukrainoje per giliai įsišaknijusi
Man nerūpi
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami