TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Žalioji linija: niekieno žemė Kipre

2016 01 07 6:00
Abi Nikosijos puses galima apžiūrėti iš Shakolas bokšto 11 aukšte esančios apžvalgos salės. Kristinos Stalnionytės nuotraukos

Kontrolės posto užtvarai nuleisti, prie jų trypčioja du juodaodžiai kariai, įtariai žvilgčiodami į mūsų autobusėlį. Po kelių laukimo minučių iš kitos pusės atrieda baltas Jungtinių Tautų automobilis. Majoras Robertas Szakszonas linkteli mums pro priekinį keleivio langą, posto sargas perima iš jo kažkokius popierius, ir užtvaras pakyla. Majorė Aleksandra Rostovceva iš Lietuvos švelniai spusteli baltos tojotos greičio pedalą, ir paskui pareigūnų autombilį įriedame į uždraustąją žemę.

Prieš akis atsiveria žalios erdvės su keliais žemais pastatais ir į tolį bėgantis siauras, brūzgynais apžėlęs keliukas. Jis veda į Žaliosios linijos simboliu virtusį subombarduotą tarptautinį Nikosijos oro uostą. Vaizdas vietomis – lyg per safarį savanoje. Čia iš tikrųjų priviso daug gyvūnų, nes jiems niekas nedrumsčia ramybės. Tvoromis atskirti nuo pasaulio jie gyvena it gamtos rezervate. Tačiau ne dėl to ši zona žaliąja vadinama.

Krauju nuspalvinta istorija

Jungtinių Tautų (JT) kontroliuojama Žalioji linija Kipro salą į dvi dalis padalijo 1974-aisiais. Nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės 1960 metais atgavusi Kipro Respublika užima beveik du trečdalius salos, o turkų 1974 metais okupuota teritorija, tapusi tik jų pačių pripažinta Šiaurės Kipro turkų respublika, – daugiau nei trečdalį. Tarp konfliktinių teritorijų įsispraudusi buferinė zona ir dvi karinės bazės Akrotiryje ir Dekelijoje pagal 1960 metų Garantijų sutartį priklauso Jungtinei Karalystei.

Žemėlapyje Žaliąją liniją dar 1964 metais pieštuku nubrėžė britų taikos pajėgoms vadovavęs generolas Peteris Youngas. Mat Kiprui 1960-aisiais atgavus nepriklausomybę iki tol britų valdoma įtampa tarp graikų ir turkų ėmė augti. Jau 1963 metais kilo didelis kruvinas konfliktas, po jo britai iš savo karinių bazių atsiuntė taikdarių kariuomenę.

Prie Nikosiją perpus dalijančios sienos barikadų.

Iš kur Kipre turkai? Jų atsirado, kai salą 1571 metais užvaldė Osmanų Imperija. Dauguma atvykėlių gyveno šiaurinėje dalyje. Po Nepriklausomybės atsipalaidavę turkai ir graikai ėmė peštis aršiau, todėl generolas P. Youngas, 1964 metais išrikiavęs savo pajėgas prie Nikosijos, žemėlapyje žaliu pieštuku nubrėžė demarkacinę liniją, už kurios vaidytis buvo nevalia. Tarp konfliktuojančių bendruomenių kurį laiką buvo palaikomas saugumas ir tvarka.

Galiausiai įtampa sprogo Graikijos remiamu perversmu – 1974 metais mėginta nuversti šalies vadovą Makariją III ir prijungti Kiprą prie Graikijos. Tvirtindama, kad rūpinasi saloje gyvenančiais saviškiais, Turkija pasiuntė į Kiprą kelis tūkstančius ginkluotų karių. Ši invazija buvo pateisinta Garantijų sutarties nuostata, kad Kipras nesudarys sąjungos su kita valstybe, o Turkija buvo viena Garantijų sutarties šalių.

Užgrobę 37 proc. salos, turkai prisiartino prie Žaliosios linijos. Šiaurinė jos riba dabar žymi piečiausius turkų užimtus salos taškus, o pietinė – pirminį generolo P. Youngo nubrėžtą žalią brūkšnį. Po okupacijos įsigaliojęs draudimas peržengti Žaliąją liniją visiškai atskyrė abi Kipro dalis trisdešimčiai metų. Iki jo iš turkų užgrobtos dalies pasitraukė ir buvo išvaryta maždaug 165 tūkst. graikų, o pietinį Kiprą paliko 45 tūkst. turkų.

Iš Kato Pafos vakaruose iki Farmagustos rytuose 180 kilometrų nusidriekusi Žalioji linija plačiausioje vietoje siekia daugiau nei 7 kilometrus, siauriausioje – vos 20 metrų. Šioje zonoje tvarką palaiko 859 JT kariai (2015 metai). Norint patekti į maždaug tris procentus Kipro užimantį žemės plotelį reikia specialių leidimų, jų tvarkymo procesas ilgas ir smulkmeniškas. 2015-ųjų pavasarį kartu su LRT laidos „Gyvenimas“ kūrėjais bei dviem kelionių žurnalistais buvome pirmieji į Žaliąją zoną įleisti lietuviai, gavę teisę čia fotografuoti ir filmuoti.

Oro uostas vaiduoklis

Nutilusią Žaliosios zonos žemę mindome kartu su dviem šiaurinėje salos dalyje gimusiais kipriečiais – Mary Patroklou ir Polysu Polycarpou. Kilus riaušėms jie, dar maži vaikai, kartu su tėvais pabėgo iš namų ir į juos nebegrįžo. Lėtu žingsniu vaikštinėdama po apšaudyto Nikosijos oro uosto aikštę, Mary suka akis į šalį. Ji nebesitikėjo išvysti uždraustosios žemės.

Lėktuvų kilimo aikštėje ausis ir visą kūną veria mirtina tyla. Pastatus nuo sprogimų išdaužytais langais apkeroję medžiai, žolės, vijokliai. Langų kiaurymės aptaisytos vielos tinklu, pro kurį matyti, kas dedasi viduje.

O ten – jau keturiasdešimt metų tuščios laukiamosios salės, kadaise prabangus restoranas ir moderni virtuvė, kurioje tuo metu dirbo garsaus viešbučio virėjai. Ant žemės prikritę stiklų ir įrankių, mėtosi buteliai, puodai, keptuvės. Tualetuose matyti klozetai, praustuvės; išlaužytos durys, išvarpytos, apdraskytos ir pajuodusios sienos. Nuo lubų nukarusios plokštės, pakibę susiraitę apmušalai. Tarp baldų paukščiai susisukę lizdus.

Griuvėsių krūva virtęs tarptautinis keleivių terminalas lemtingąją dieną buvo naujutėlis, atidarytas tik 1968 metais. Moderniausio visoje Europoje oro uosto statyba kainavo milijoną Didžiosios Britanijos svarų. Jame veikė paštas, telegrafas, dizainerių parduotuvės.

Vienintelio tarptautinio Kipro oro uosto turkams labai reikėjo, bet jam buvo lemta atsidurti niekieno zonoje. „Tai mirusi vieta, kuri apskritai neturėtų egzistuoti“, – ašarodama sakė Mary, stabtelėjusi prie surūdijusios lentelės, kurioje įrašytų raidžių jau niekas nebeįžiūrės. Mary šeima savo namus paliko anksčiau, nei prasidėjo karas. Jai tebuvo treji, kai 1971 metais su tėvais pabėgo į Australiją. „Jau buvo aišku, kad vyks karas. Tebuvo laiko klausimas, kada jis prasidės“, – jau užaugusiai Mary pasakojo mama.

Palikdami Šiaurės Kiprą, žmonės manė, kad netrukus grįš. „Net ir tą baisiąją naktį mano artimieji, bėgdami iš namų su pižamomis, tikėjosi grįžti. Jie pasičiupo tik tai, kas pasitaikė po ranka. Tada reikėjo gelbėtis. Bet niekas nemanė, kad kelio atgal nebus“, – prisiminė Mary.

Prie apleisto oro uosto pastato lyg šmėkla stovi didžiulis „Trident Sun Jet“ lėktuvas, kurį kulkos pasitiko vos nusileidusį. Tuomet tai buvo geriausias ir naujausias Kipro oro linijų lėktuvas, pirmasis su automatine nusileidimo sistema. Reisu Nikosija – Londonas skraidęs milžinas įveikdavo šį atstumą per 3,5 valandos.

Išvyka, trukusi 30 metų

Tą naktį, kai ėmė kristi bombos, Polysui dar nebuvo ketverių. „Švintant mane pažadinęs tėtis pasakė, kad reikia rengtis ir išeiti, nes bus labai blogai. Mūsų namas stovėjo vos už šimto metrų nuo šiaurinio jūros kranto. Tėtis pro langą pamatė iš Turkijos atplaukiančius karo laivus, jie buvo čia pat, – pasakojo Polysas. – Radijas grojo klasikinę muziką, neskelbdamas pavojaus, televizija netransliavo jokių žinių. Kilo panika, nes niekas nežinojo, kas vyksta. Tik vėliau per BBC išgirdome, kad karui ruoštasi keletą savaičių. Nebuvo informacijos ir apie tai, kad radikalų grupė mėgino nuversti prezidentą. Kipro graikai mėgino juos sustabdyti, bet turkai greit pasinaudojo proga.“

Tėtis Polysą nuvedė į kalnus pas savo brolį, o mama tuo metu sukrovė lagaminą. Nediduką, tarsi šeima vyktų atostogauti savaitei ar dviem. Kol nurims riaušės, drabužių ir daiktų turėjo pakakti. Bet netrukus pasirodė karo lėktuvai ir ėmė kristi bombos. Polysas prisiminė: „Nubėgę toli su tėčiu atsigręžėme. Pro žiūronus, kuriuos buvo pasiėmęs dėdė, išvydome, kaip užgrobiamas Kipras. Mes bėgome nuo savo gyvenimo, už nugaros palikdami viską, kas buvo brangu, bėgome, kad išgyventume. Buvo liepos dvidešimtoji.“

Pasak Polyso, žmonės nujautė, kad kažkas įvyks, bet karo nesitikėjo. Polyso tėtis, dirbęs telekomunikacijų įmonėje, pabėgo nesulaukęs atlyginimo. Šeima, nešina lagaminėliu, kartu su dviem vaikais įsikūrė pabėgėlių stovykloje ir naują gyvenimą pradėjo pasiskolinusi 50 Kipro svarų. Trumpos atostogos virto trimis dešimtmečiais.

Prie pirmojo JT atverto perėjimo punkto 2003-iųjų balandį nusidriekė kilometrinės eilės žmonių, trokštančių grįžtį į namus ir pasimatyti su artimaisiais. „Visus tuos metus, per Kalėdas ir šeimos šventes keldamas taurę ir artimiesiems linkėdamas sveikatos, širdyje turėdavau tik vieną norą – kitą kartą tai daryti savo namuose“, – tikino Polysas.

Gegužę Polyso lėktuvas jau leidosi Kipre. „Dar naktį, oro uoste sėdę į brolio automobilį, su šeima nuvažiavome prie patikros punkto. Pusę šešių ryto eilėje jau laukė daugiau nei 150 automobilių. Kiti žmonės raudodami ėjo pėsčiomis. Po daugelio metų jie buvo pakeliui namo“, – pasakojo vyras.

Aštuntą Polysas jau beldėsi į vaikystės namų duris. Jas atidarė turkų pora. Namas jau buvo nebe jo, nors pagal dokumentus tebepriklausė jo šeimai. Pora laukė jų atvykstant – Kipro turkai atsidarius punktui nujautė, kad senieji gyventojai tuoj sugrįš. Tūkstančiams kipriečių tai buvo didžiausio gyvenimo jaudulio akimirkos. „Pirmą kartą mačiau savo suaugusį brolį verkiantį kaip vaiką“, – prisiminė Polysas.

Prieš kelerius metus turkai Polyso namą pardavė vokiečiams, šie iki šiol jame šeimininkauja. O Polysas, baigęs mokslus Šveicarijoje, jau penkiolika metų gyvena Švedijoje. Jis augina tris vaikus ir su jais bent kartą per metus sugrįžta į Kiprą aplankyti Limasolyje įsikūrusių artimųjų.

„Moterims kyla pavojus būti užpultoms, jei jos vaikšto vienos pavojingose vietose. Joms namuose būtų saugiau... Tiesa?“

Australijoje užaugusi Mary nuo 2008-ųjų gyvena pajūrio kurorte Pafose. Vos sugrįžusi į Kiprą, ji baigė archeologijos mokslus, gavo gido pažymėjimą ir nuo to laiko keliauja su turistais po gimtąją salą. Suaugęs Mary sūnus ir dukra irgi įsikūrę Kipre. „Žmonės neturi nieko prieš Kipro turkus, – sakė Mary. – Jie supranta, kad Kipro problema – ne šiaurinėje salos dalyje gyvenanti bendruomenė, o politikai.“

Už spygliuotų vielų

Apgriautų pastatų zona aptverta tvora, kuri iš abiejų pusių apkabinėta Graikijos ir Turkijos vėliavomis. Be JT karių treniruočių, joje beveik nieko nevyksta. Per keturis dešimtmečius viskas apaugo krūmais, brūzgynuose įsikūrė būriai paukščių ir žvėrių. Atokiuose zonos kampeliuose dar likę lauko minų.

Čia atsidūrę namai išvarpyti kulkų, prie buvusių parduotuvių, restoranų ar kirpyklų matyti surūdijusios iškabos. Kai kurie pastatai kaip per karą apkrauti smėlio maišais. Keturiuose į Žaliąją zoną patekusiuose kaimuose – Pyla, Deneia, Athienou, Troulloi – dar gyvena maždaug dešimt tūkstančių žmonių. Kiti du kaimai – Lympia ir Mammari – yra ant šios zonos ribos.

Pyla kaime Kipro turkai ir Kipro graikai neprieštaraudami gyvena vieni šalia kitų. Toks draugiškas kaimas buferinėje zonoje, o gal ir apskritai saloje, tėra vienintelis. Čia veikia krikščioniška mokykla, šalia – musulmoniška kavinė. Kaimą valdo ir savo darbus niekieno žemėje atlieka Kipro graikų kilmės meras ir Kipro turkų kilmės vicemeras. Abudu čia vadovauja kartu ir kiekvienas atskirai.

Buferinę zoną gyvenamosiose teritorijose skiria barikados, o laukuose ir kloniuose jų nėra – tik tvora, kurią nuo kontrolės bokštelių iš vienos pusės stebi graikų, iš kitos – turkų kariai. Šią zoną legaliai kirsti galima septyniuose punktuose.

Šiaurės Nikosijos gatvelė.

Norintiems patekti į kitą Žaliosios linijos pusę tereikia turėti pasą ir prie langelio užpildyti prašymą. Nors ir keista, Pietų Kipre nuomotu automobiliu į šiaurę nukeliausite lengvai, tačiau Šiaurės Kipre nuomotu automobiliu į pietus jūsų niekas neįleis. Atrodo, tik 240 kilometrų ilgio ir 100 kilometrų pločio žemės plotelis, o tiek problemų.

Vienintelė tokia pasaulyje

Į uždraustąją zoną lengviausia dirstelėti Kipro sostinėje Nikosijoje, kurią dar 1964 metais generolas P. Youngas žaliu pieštuku padalijo perpus. Dalis venecijietiškoje tvirtovėje su vienuolika bastionų įsikūrusio senamiesčio atiteko Šiaurės, dalis – Pietų Kiprui. Generolo nubrėžtą liniją atkartoja betoninių blokų siena su barikadomis. Vos už kelių metrų nuo karių sargybos bokštelio klega Nikosijos senamiesčio kavinės.

Šalia kavinių riogsančios statinės su betonu ypač „fotogeniškos“ – jas fotoaparatais šaudo kone kiekvienas praeinantis turistas. Surūdijusia viela prie jų pritvirtintos lentelės anglų, graikų ir turkų kalbomis įspėja, kad toliau nevalia kelti kojos. Pro barikadų plyšius matyti vaiduokliais virtę niekieno namai. Draudžiamos zonos plotis čia – vos 20 metrų.

Nikosijos tvirtovę pastatė XVI amžiuje Kiprą kontroliavę Venecijos Respublikos valdovai, kad apsaugotų miestą nuo turkų antpuolio. Aukštos ir storos tvirtovės sienos – beveik penkių kilometrų ilgio. Laikui bėgant, jų kontūrai tapo oficialiu sostinės herbu. Iš kiek daugiau nei milijono Kipre gyvenančių žmonių net trečdalis jų įsikūrę Nikosijoje.

Antikos ir ankstyvosios krikščionybės laikais Nikosija buvo vadinama Ledra. Dabar Ledros vardu pavadintoje gatvėje, kuria kasdien vaikšto būriai vietinių bei turistų, įsikūręs dokumentų patikros punktas. Graikiškojoje pusėje ši gatvė atrodo kaip jauki kavinaičių ir parduotuvių alėja, turkiškojoje – kur kas liūdniau.

Perėjęs postą ir nukulniavęs turkiškąja Ledros gatvės dalimi, turistas bemat atsiduria gatvės turguje. Nugarą ima varstyti niūroki žvilgsniai, iš skersgatvių išlenda apleisti namai, atsiveria gūdūs kampai, kelią pastoja valkataujantys šunys. Kuo toliau nuo sienos, tuo didesnis skurdas ir netvarka. Ant stulpų – nieko gero nežadantys užrašai „Moterims vienoms geriau nevaikščioti. Bus saugiau, jei jos sėdės namie. Ar ne?“

Nikosijos oro uostas vaiduoklis.

Turkiškoji Kipro dalis laikosi triskart prasčiau nei graikiškoji. Po 1974-ųjų į okupuotą teritoriją suplūdę apie 40 tūkst. turkų iš Anatolijos ir kitų neturtingiausių žemyno vietų šį salos kampelį greit nuskurdino. Be to, Turkija čia dislokavo apie 30 tūkst. karių. Dabar turkų naujakurių Šiaurės Kipre daugiau nei Kipro turkų senbuvių. Pasak kipriečių, jie itin religingi, senamadiški, konservatyvūs.

Šiauriečiai pajamų gauna iš žemės ūkio ir karinės tarnybos, o finansinės pagalbos tikisi iš turkų vyriausybės. Pietiečiai gyvena iš turizmo: jų šalis pripažinta, saugi, taiki ir saulėta – ne tik tikrąja šio žodžio prasme. Be to, pietiečiai prisiduria pajamų ir iš žemės ūkio: augina citrinas, apelsinus, braškes, alyvuoges, vynuoges.

Abi Nikosijos puses galima apžiūrėti iš Shakolas bokšto 11 aukšte esančios apžvalgos salės. Žvelgiant į šiaurės pusę, nuo kalno šlaito matyti jame išpiešta didžiulė Turkijos vėliava. Vos sutemus ją apšviečia lempelės, kad graikai net naktį netyčia dirstelėję pro langą nepamirštų, kam priklauso šiaurinė salos dalis.

Dabar Kipre gyvena penktadalis turkų, trys penktadaliai Kipro graikų ir penktadalis čia namus įsigijusių europiečių. Graikiškojoje dalyje iš viso įsikūrę apie 800 tūkst., Šiaurės Kipre – 300 tūkst. žmonių. Kipro graikai didžiuojasi būdami senovės graikų palikuonimis ir daugelis vis dar laiko save labiau graikais nei kipriečiais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"