TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Žmogaus ir vilko bičiulystė

2009 05 29 0:00
Žmones, įėjusius į muziejų, pasitinka plakatas, kviečiantis į P.Abukevičiaus kūrybos vakarą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kino operatorius Petras Abukevičius paskutinius gyvenimo metus leido Ukmergės rajono Indubakių kaimo sodyboje. Čia 1996 metais, bendraudamas su voljere gyvenančiais vilkais, susuko ir savo paskutinę juostą.

Kokia tai buvo žmogaus ir vilko draugystė, vargu ar kada nors pamatysime. Kai pasakojimas apie vilkus buvo sukurtas, japonai, šio darbo užsakovai, išsivežė juostą į Japoniją. Tiesa, minint P.Abukevičiaus 75-ąsias gimimo metines televizija parodė keletą filmo epizodų.

Šeimos pastangomis Indubakių kaimo sodyboje prie Kemešio ežero, netoli Saldutiškio, P.Abukevičiaus atminimui įkurtas Vilko muziejus. Jame vėliausiai atsirado antkapinis kryžius, ant kurio parašyta: 1928-1997. Medinis kryžius pakabintas palubėje, priešais lauko duris. Kitas eksponatas - ne toks liūdnas. Operatoriaus sūnus aktorius Ramūnas Abukevičius šiais metais apie Vilko muziejų išleido lankstinuką, į kurį sudėjo gražius prisiminimus apie P.Abukevičių. Naujas, dar dažais kvepiantis leidinukas atsidūrė tarp pageltusių nuotraukų, užrašų ir apdulkėjusių daiktų.

Kaime nebėra vilkų.

Po Aukštaitiją keliavę Lietuvos senjorai alpinistai su šeimomis labai apsidžiaugė, kai sužinojo, kad gidas Vilko muziejuje bus P.Abukevičiaus sūnus Ramūnas. Kas geriausiai gali papasakoti apie tėvą, jei ne jis, ir atvykusius turistus supažindinti su buvusiu vilkų voljeru, pavedžioti šių žvėrių takais?!

Nuo tada, kai sukurtas filmas, kaime nebėra garsiosios "aktorių" vilkų šeimynos, kurią buvo prisijaukinęs sodybos šeimininkas. Tačiau daugelis po Aukštaitiją keliaujančių turistų neaplenkia šios išskirtinės vietos, kad savo akimis pamatytų, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo filmuojamas garsusis pasakojimas apie vilkus.

P.Abukevičius, nuo 1965 metų pradėjęs kurti juostas gamtos tematika, iki gyvenimo pabaigos jų sukaupė bene pusšimtį. Ypač įsimintas filmas "Pilkasis Rusijos vilkas" (nufilmuotas 1993 metais Amerikos "Discover" kanalo užsakymu). Vilkai buvo viena pagrindinių P.Abukevičiaus temų, paskutinė jo gyvenimo meilė.

Kitoks gyvenimas

Lygioje vietoje tolėliau nuo miško stovi troba. Vėliau, kai japonai užsakė filmą, ant kalnelio buvo pastatytas modernesnis kaimo namas. Dabar čia vasaras leidžia operatoriaus sūnus Ramūnas su šeima, įsikuria jo suburto kino ir fotoforumo "Gamtos dienos" vaikai, kai vyksta renginys, irgi skirtas tėvo atminimui. 1998 metais buvo įsteigta P.Abukevičiaus premija už geriausią metų juostą gamtos tematika, tad troboje-muziejuje ant sienos pakabintos prizų kopijos. Kasmet dėl šio apdovanojimo varžosi vis daugiau filmų kūrėjų.

Keliautojai, atvykę į Vilko muziejų, dairosi miško pusėn - gal kartais pamatys atklydusių vilkų. Ramūnas tokius smalsuolius nuramina

pasakydamas, kad vilkai iš šių vietų senokai pasitraukė. Nebėra ir voljero, kuriame jie buvo prijaukinti, kai vyko filmavimas. Išlikę tik keli apgriuvę mediniai stebėjimo bokšteliai, operatoriaus namelis ir vilkų uolos pėdsakas.

Elgiasi kaip žmonės

R.Abukevičius ramiai traukė pypkės dūmą ir tada, kai pradėjome ekskursiją vilkų taku. Įspūdinga ir šiek tiek baugoka. Juk tas takas nepaprastas - vilkų.

"Mano tėvas, filmuodamas vilkus, gerai išstudijavo jų gyvenimą. Stebėdamas juos voljere matė, kaip civilizacija keičia gyvūno prigimtį. Vilkai, kurie laikomi ištikimais žvėrimis, kuria šeimą visam gyvenimui. Įkurdinti voljere jie pradėjo elgtis kaip žmonės", - pasakojo Ramūnas. Vedlys ramino sakydamas, kad vilkų nereikia bijoti. Jie šiaip sau nepuola žmogaus, priešingai, patys vengia akistatos su žmogumi.

Dėl medžiotojų kaltės ar kitų priežasčių, kai kertami miškai, brakonieriaujama, vilkų šeimos suardomos. Jie pabyra į atskiras poras arba lieka vieniši. Tokie vilkai tampa klajokliais, tačiau nepritapdami prie kitų šeimynų ieško prieglobsčio žmogaus kaimynystėje - minta atliekomis, dažnai kėsinasi į naminius gyvūnus, o atėjus rujos metui neretai poruojasi su sulaukėjusiais šunimis.

Muziejaus gidas Ramūnas užsiminė, kad išsaugoti vilkus - didelis rūpestis. Šiems žvėrims reikalinga absoliuti ramybė, bet nei kertami miškai, nei turistų srautai to nesuteiks. Todėl vilkams būtina steigti specialias saugomas teritorijas, kuriose jie galėtų gyventi netrikdomi.

Paukščio skrydis

"Tikriausiai nėra kito žmogaus kaip mano tėvas, šalia kurio taip natūraliai derėjo meilė gamtai, vilkams ir rūpinimasis, kad jie išliktų. Tokia ir muziejaus paskirtis - keisti vyraujančias neigiamas nuostatas dėl vilkų", - tvirtino R.Abukevičius.

Prie sodybos stovi mediniai vartai (skulptoriaus Ernesto Šumkausko darbas), ant jų lotyniškai užrašyta: "Homo est homo homini, non lupus" ("Žmogus žmogui yra žmogus, o ne vilkas"). Šią frazę P.Abukevičius mėgo labiausiai. Medinių skulptūrų sodyboje yra daugiau. Jos čia atsirado, kai 2003 metais vyko skulptorių simpoziumas. Iš visų išsiskiria ant kalnelio įkurdinta skulptūra "Paukštis kryžius" (skulptorius Brunas Margevičius), sukurta operatoriaus atminimui ir simbolizuojanti jo 1992 metų filmą "Baltoji gervė".

Dar pasakojama, kad vakarais sodyboje girdėti, kaip kaukia vilkai, tarsi ilgėdamiesi savo šeimininko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"