TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

„Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“

2015 01 24 6:00

Sekmadienio Evangelijos tema tiek kartų girdėta, komentatorių gliaudyta ir skaldyta, kad apie atsivertimą nieko naujo beveik nebeįmanoma pasakyti. 

Naujo nieko, tačiau temos aktualumas išlieka per amžius. Išlieka, nes Bažnyčioje, kiek rimtai žiūrėta į šį raginimą, tiek jis iš esmės lieka siekiniu. Dėl "žmogaus širdies kietumo" taip yra. Tingus, savimi patenkintas ir sau dažniausiai nereiklus žmogus į raginimą atsiversti reaguoja su žiovuliu.

Vertėtų priminti, kad Jono Krikštytojo, Jėzaus iš Nazareto žodžiuose, taip pat Senojo Testamento pranašų šauksme atsivertimas visų pirma reiškė intelektinį judesį. Ne moralinį, bet proto veiksmą. Pažodžiui verčiant iš graikų kalbos sekmadienį Bažnyčios liturgijoje skaitomą tekstą, "atsiversti“ reiškia "pakeisti mąstymą". Raginti nėra taip sunku, net jei tavęs ir atidžiai neklausoma, tačiau pakeisti mąstymą - tikras iššūkis. Jei manasis "aš", formuotas šeimos, visuomenės, aplinkybių ir kitų veiksnių, yra "stabilus" ir susiformavęs, tokiam nejudriam dariniui išformuoti reikia vos ne atominės energijos. Sustabarėjęs mąstymas, klišinė kalbėsena, nevalingi judesiai, nesuvokti įsitikinimai ir apskritai gyvenimas tiesiog iš įpročio - daugelio žmonių asmeninės savybės, kuriomis jie didžiuojasi, tarsi būtų originalūs ir nepakeičiami. Tai būdinga ir tiems, kuriems dieviški dalykai nei tuomet, Jėzaus ir Jono laikotarpiu, nei dabar nėra dešimtaplaniai. Ir galbūt pastarieji turi dar didesnį polinkį į kietaširdiškumą nei "bedieviai".

Turbūt klystu, bet kartais pradeda atrodyti, kad vieni didžiausių kietaširdžių veisiasi būtent tarp "bažnytininkų". Atsiversti kvietusiųjų kritikos strėlės pirmiausia skriejo į religingų žmonių pusę. Tai religinės reformos šauksmas. Autentiškumo troškulys, o ne vien sauso ritualo vykdymas. Jei žmogus iš prigimties bent jau iš dalies yra homo religiosus, ritualu jis nuramina tą savo prigimties dalelę, kuri šaukiasi transcendencijos, nes net nesąmoningai jaučia, jog šiapusybei kai ko dar trūksta "iki visiškos laimės". Galbūt prigimtinis saugumo ir malonumo siekis užliūliuoja įkarštį, todėl pamažu tikrumas virsta formalumu, o Dievas - toks tolimas, kad ir vardu jį šiukštu vadinti. Taip buvo Jėzaus laikų judaizme. Ir nereikia kritikuoti judaizmo.

Tai, ką kritikavo pranašai, Jėzus, neretai su kaupu atgimdavo jo paties Bažnyčioje. XVII amžiuje Europoje tarp protestantų pradėjo sklisti nebenaujas, tačiau naujoviškai suformuluotas šaukinys: ecclesia semper reformanda. Pažodinis vertimas į lietuvių kalbą nėra skambus, tačiau mintis tokia: Bažnyčiai nuolat reikia reformų. Tai naujai suformuluotas raginimas: atsiverskite. Žodžio turinį būtų galima konkretinti. Tai reiškia: nepamirškite, kad jūsų žmogiškoji prigimtis yra ligota ir esate linkę į nuodėmingumą. Būkite budrūs, nes šis gali reikštis įvairiausiu gerai uždangstytu egoizmu, savanaudiškumu, net teisybės ieškojimu. Jei iš prigimties labiau esate linkę keršyti, nei atleisti ir taikytis, nepamirškite, jog patys iš šios balos greičiausiai savęs neištrauksite.

Per daug jau giliai viskas slypi, kad savomis jėgomis galėtume įvykdyti Jėzaus prašymą: "O jūs mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“ Atsiversti - tai pirmiausia suvokti (minėtas intelektinis judesys), kad giluminė tavo paties prasmė slypi ne tavyje, bet Kitame. Tačiau senasis ego toks gudrus, kad, net ir suvokiant visa tai, galima saugiai taupyti save, turėti užkietėjusią ir nejudrią širdį, save laikyti skriaudžiamu teisuoliu ir griežtai reikalauti aplinkos reformų, į savąją žvelgiant pateisinamu žvilgsniu. Tai, mano galva, ypač būdinga kai kuriems pagyvenusiems žmonėms, kurie savo jaunystės nuodėmes dažniausiai primiršę, o kitų neteisumą deda po elektroniniu savųjų akinių mikroskopu. Bažnyčia mokė ir tebemoko: Dievo teisme pirmiausia turėsi atsakyti už save. Nuo savęs ir pradėk. Visiškai nieko nauja nepasakyta? Tikra tiesa. Tačiau ar senos tiesos jau paseno? Vyresnieji turbūt pasakys - nebūtinai.

Kai Jėzaus akivaizdon buvo atvesta prostitucija užsiimanti žydaitė, o teisieji tautiečiai griebėsi akmenų, kad įvykdytų anuomečio šariato reikalavimus, Jėzus atkreipė dėmesį į pačių teisėjų nuodėmes. Pirmiausia akmenys iškrito iš vyresniųjų rankų. Koks koktus ausiai darosi nuolatinis bambėjimo, skundų, kritikos, burbėjimo ir šnypštimo gaudesys prie Lietuvos paštų, turguose, viešojo transporto stotelėse. Ir, neduok Dieve, jei autobuse išlipdamas visai netyčia stumtelsi kokią garbingą damą ar jai prilygstantį poną. Mandagiai rafinuotomis ir supakuotomis frazėmis būsi pasmerktas kaip ta vargšelė, prekiaujanti savo kūnu.

Nenori kristi iš atminties Grigorijaus Kanovičiaus romane "Žvakės vėjyje" aprašytas senuko rabino Urio ir Ošerio našlės pokalbis. Ši, kaimo žmonių akyse būdama nekokios reputacijos, pažymi: "Nusidėjėlės - gailiaširdės, teisuoliai - negailestingi.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"