TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

“Baltijos gražuolė“, arba Neatrastoji Liepoja

2013 08 20 6:00

Vasarą, ilgesnių atostogų laikotarpiu, bene patogiausia leistis į tolimesnes keliones. Istoriškai pagrįsta ir suprantama, kad dažniausiai „antžeminių“ užsienio kelionių maršrutai iš Lietuvos veda per/į Lenkiją. Vis dėlto mūsų klimato požiūriu vasara – puikus metas pasukti į šiaurę.

Šįkart turiu omenyje ne Skandinaviją, o mūsų kaimynę, giminingakalbę Latviją, kurioje, ironiška, "rokuotis" paprastai tenka rusiškai arba angliškai... Drįsčiau sakyti, kad dažnam lietuviui šis kraštas ne itin gerai pažįstamas. Na, išskyrus Baltijos šalių metropolį – Rygą, sutelkusią trečdalį visos Latvijos gyventojų, įvairius slidinėjimo centrus, Rundalės pilį, Gaujos slėnį šalia Siguldos, vasarotojų nugultą Ventspilį ir pasienio ruožą prie Papės. Iš tiesų Latvija kur kas turtingesnė, ir ypač įspūdinga savo regionine įvairove – nuo vokiško liuteroniško Kuršo su mūriniais miestais ir miesteliais bei šiauriausiu Europoje vynuogynu iki ežerais tarp kalvų marguojančios lenkiškos katalikiškos-stačiatikiškos-sentikiškos Latgalos, puošiamos kuklių medinių bažnytėlių / cerkvelių ir įspūdingų barokinių šventovių.

Vienas didžiausių šių eilučių autoriaus asmeninių atradimų – trečiasis Latvijos miestas Liepoja, nustebinęs natūros ir kultūros, gamtos ir civilizacijos simbioze. Kol kas jis tarsi snaudžia, nėra iščiustytas ir neknibžda būriais turistų, tačiau tai ir vienas šio miesto pranašumų. Išlipęs iš tramvajaus netoli geležinkelio stoties, tiesiog vidury plataus akmeninio grindinio, gali pasijusti taip, tarsi būtum laiko mašina nusikėlęs šimtmečiu atgal – į Liepojos klestėjimo laikus. Miestas ypač sparčiai išaugo XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje. Nuo 1881 iki 1914 metų jo gyventojų skaičius patrigubėjo (nuo 30 tūkst. iki 94 tūkst.) ir buvo didesnis nei yra dabar (83 tūkst.). XIX a. pabaigoje Liepoja tapo vienu svarbiausių Rusijos imperijos prekybinių ir karinių uostų; tam sąlygas sudarė 1876 metais nutiestas Liepojos-Romnų (per Mažeikius, Radviliškį, Kaišiadoris, Vilnių) geležinkelis. Drauge Liepoja turėjo ir populiaraus kurorto, pamėgto Rusijos imperatorių šeimos, reputaciją.

Šv. Juozapo katedra Liepojoje. / Wikimedia Commons nuotrauka

Prieš šimtą metų susiklosčiusi daugialypė – industrinio, militarinio ir kurortinio – miesto tapatybė Liepojoje regima ir šiandien. Svarbiausia pramonės įmonė čia – „Liepojos metalurgas“, išgyvenantis, deja, ne pačius geriausius laikus. Caro laikais pradėtas formuoti Karo uostas (Karosta), sovietmečiu gerokai išsiplėtęs ir virtęs uždaru miestu (tai primena dalis ištuštėjusių ir apleistų daugiabučių), dabar traukia akį įspūdingais tvirtovės statiniais, monumentalia stačiatikių Šv. Mikalojaus katedra ir, sakoma, pagal Gustave‘o Eiffelio projektą pastatytu sukamuoju tiltu. Liepojos-kurorto reputaciją liudija rekreacinės zonos (Pajūrio parkas, t. y. Jūrmalas parks) ir medinių vilų kvartalai. Apie tai, kad Liepoja ėmė augti dar Kuršo kunigaikštystės (1561–1795) laikais, byloja liuteronų Šv. Trejybės katedra su įspūdingu rokokiniu medžio interjeru ir vienais didžiausių Latvijoje vargonų (verta užkopus į jos bokštą-varpinę apžvelgti miestą iš viršaus) bei seniausi gyvenamieji namai, kuriuose buvo apsistojęs Švedijos karalius Karolis XII ir Rusijos imperatorius Petras I. Vis dėlto didžiausias ir vertingiausias Liepojos architektūros turtas – jugendo (secesijos / Art nouveau) stiliaus namai, menantys miesto klestėjimo laikus. Įdomiausias pastarųjų metų statinys – katalikų Šv. Meinhardo bažnyčia, suprojektuota kaip Vatikano paviljonas 2002 metų pasaulinei parodai ir vėliau padovanota šiam Latvijos miestui.

Lietuviams Liepoja reikšminga ir savo istoriniais ryšiais su Lietuva. Čia veikusi gimnazija (išlikęs jos pastatas) XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo viena svarbiausių lietuvių studijų vietų. Šioje mokykloje mokėsi Aleksandras Stulginskis, Vladas Jurgutis, Juozas Tūbelis, Jonas Biliūnas, Antanas Vienuolis, kapelionas buvo Kazimieras Paltarokas. Kad Liepojoje būtų pastatyta Šv. Juozapo katalikų katedra (joje vargonininkavo Aleksandras Kačanauskas), XIX a. pabaigoje pasirūpino tenykštis klebonas Eduardas fon Roppas, 1905 metais paskirtas Vilniaus vyskupu. 1906-aisiais pradėjus reguliarius transatlantinius reisus Liepoja–Niujorkas–Halifaksas, šis uostas tapo pirmuoju masiškesnės lietuvių emigracijos centru. Iš jo į Naująjį Pasaulį ieškoti laimės su „šipkartėmis“ ėmė traukti Kauno gubernijos gyventojai...

Kiek daugiau nei prieš šimtmetį Liepojoje mokęsis kunigas ir poetas Mykolas Vaitkus savo atsiminimuose šį miestą pavadino „Baltijos gražuole“. Galvotrūkčiais lekiantis turistas šiandien, ko gero, su tokiu apibūdinimu nesutiktų. Jis regėtų vien apšiurusio, lėto, provincialoko miesto veidą ir taptų dar viena įvaizdžio auka. Nes vaizdui susidaryti reikia laiko, įdėmaus žvilgsnio ir bent truputėlio empatijos. Ar dar turime kantrybės visiems šiems dalykams – bent jau per atostogas?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"