TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

„Barnevernet“ ir „gelbėtojai“

2015 02 19 6:00

Netrukus švęsime laisvo gyvenimo dvidešimtpenkmetį, daugiau kaip dešimtmetį esame Europos Sąjungos nariai. Visuomenėje galima tikėtis didesnės brandos, viešojoje erdvėje - solidesnės diskusijos. Deja, nuostabą kelia tai, kaip vis dar lengva pakurstyti žmonių emocijas, nukreipti jų energiją į klystkelius, pseudoproblemų narpliojimą.

Vis prasiveržia iracionalūs sąjūdžiai, miniatiūrinės Garliavos istorijos. Pastaruoju metu aistros ėmė kunkuliuoti dėl vieno berniuko, kuris gyveno su motina Norvegijoje ir esą neteisėtai buvo iš jos atimtas. Dėl to (beje, jau ne pirmą kartą Lietuvoje) kilo didžiulis pasipiktinimas vaikų gerovės tarnybos „Barnevernet“ veikla ir „nežmoniškais“ Norvegijos papročiais. Ši istorija - būdingas pavyzdys to, kas nuolat vyksta viešojoje erdvėje: aistros kunkuliuoja dėl antraeilių dalykų, o svarbiausios problemos nutylimos. Kilęs sąjūdis tėra beprasmis taškymasis emocijomis, garsiai reiškiamas susirūpinimas ne tik neduoda Lietuvai jokios naudos, bet dar ir yra žalingas.

Visų pirma, atsiranda vis daugiau duomenų, liudijančių, kad skleidžiama nuomonė, esą šiuo konkrečiu atveju berniukas iš motinos buvo paimtas visai be jokio pagrindo, švelniai tariant, netiksli. Žinoma, dėl „Barnevernet“ veiklos taip pat gali kilti įvairių abejonių. Situacija įkaitusi, pasirodo daug šališkos informacijos, todėl susidaryti apgalvotą nuomonę dėl šių įvykių kaip niekada sudėtinga. Tačiau viskas stoja į savo vietas, kai padėtis vertinama žvelgiant iš platesnės perspektyvos.

Karštos galvos neigia Norvegijos teisę priimti ir taikyti tokius įstatymus, dėl kurių sutaria šios šalies visuomenė. Esą Norvegijoje jau šešis dešimtmečius galiojančią tvarką reikėtų koreguoti pagal imigrantų iš Lietuvos pageidavimus. Ką ir kalbėti, tai tikras absurdas. Lygiai taip norėčiau tikėti, kad į Lietuvą atvykę čečėnai, vietnamiečiai ar kitų tautybių asmenys laikosi Lietuvos įstatymų, o ne verčia mus koreguoti teisės aktus pagal jų šalyse nusistovėjusią tvarką.

Be to, pagal tarptautines konvencijas vaiku rūpinasi ta valstybė, kurioje jis gyvena, tad norvegai ne tik turi teisę, bet ir privalo taikyti savo įstatymus jų šalyje gyvenantiems mažiesiems lietuviams. Problemą būtų galima kelti nebent tuo atveju, jeigu norvegai pažeidinėtų žmogaus teisių konvencijas. Tačiau tarptautinės organizacijos nereiškia susirūpinimo dėl vaikų padėties Norvegijoje. Kita prielaida labiau domėtis padėtimi rastųsi, jei kiltų įtarimų, kad lietuvių vaikai yra traktuojami kitaip negu vietiniai, bet nors kiek labiau pagrįstų faktų apie tai taip pat neatskleista. Visa tai įvertinus darosi visiškai nesuprantamos kilusio triukšmo priežastys.

Niekas neverčia žmonių išvažiuoti ir apsigyventi Norvegijoje. Jie galėtų gyventi Lietuvoje ir, pamatę, kad priimti netinkami įstatymai, kelti reikalavimus, daryti spaudimą valdžiai, tačiau piktintis, jog norvegai neprisitaiko prie atvykusių lietuvių, - grynas nesusipratimas. Mažėjantis gyventojų skaičius skaudžiai veikia Lietuvos visuomenę, daro miglotą visos tautos ir valstybės ateitį, tad reikėtų tiesiog paraginti tautiečius likti savo tėvynėje, o tuos, kurie nerado pažadėtosios žemės užsienyje, - sugrįžti.

Išvykusieji turbūt mąsto taip: viskas toje šalyje gerai, pragyvenimo lygis aukštas, tik štai požiūris į vaikus - nesuprantamas, skandalingas. Tačiau tiesa, ko gero, būtų surandama apvertus šį teiginį: patinka tai kam nors ar ne, bet Norvegijos gerovę didžia dalimi ir lemia būtent toks, o ne kitoks požiūris į vaikus. Tad jei norime ir Lietuvoje siekti tokios pat gerovės, turime gerai apie tai pamąstyti.

Įsiklausykime, ką sako organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė: „Mūsų visuomenės elgesys nepaaiškinamas jokia žmogiška logika: giname vieną, bet nemokame pažadinti savo atjautos, geraširdiškumo, pilietiškumo kenčiant tūkstančiams.“

Praėjęs ketvirtis amžiaus Lietuvoje neištrynė socialinės atskirties. Iš sovietinių laikų paveldėtas skurdas, beviltiškumas, išplitęs alkoholizmas nesitraukia. Pažvelgę į šį reiškinį giliau pamatytume: nesveikoje aplinkoje, tarp smurto, alkoholizmo, patyčių išaugę vaikai nesugeba išsiveržti iš uždaro rato ir toliau gyvena tokį patį gyvenimą kaip jų tėvai. Tų žmonių likimai sulaužyti, be to, už juos didelę kainą moka ir visa visuomenė, kovodama su didžiuliu nusikalstamumu, turėdama išlaikyti visą armiją socialiai remtinų asmenų.

Tam tikri televizijos „gelbėtojai“ surado savo nišą, vyksta į provinciją, ten sukežusiose lūšnose filmuoja degradavusius gyventojus ir paskui rodo laidas, kad likusi tautos dalis turėtų gardaus juoko. Šis veiksmas panėšėja į Lietuvoje taip įprastas patyčias, bet kartu priverčia susimąstyti: juk tokioje aplinkoje auga nemenka dalis Lietuvos vaikų. Kokia ateitis jų laukia? Tačiau tokie vaizdai, matyt, pernelyg įprasti ir mažai ką jaudina.

Panašūs skandalai kaip šis, susijęs su Norvegijos „Barnevernet“, nukreipia visuomenės dėmesį į šalutinius dalykus, iškreipia realią padėtį, ligą perkelia nuo skaudančios ant sveikos galvos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"