TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

„Bomžai“, VP ir kitos lietuviško kapitalizmo grimasos

2015 08 30 10:00

„Bomžai“ yra mūsų gyvenimo kasdienybė. Juos sutinkame, kaip ir užsienio turistus, centrinėse Vilniaus miesto gatvėse, prie didžiausių parduotuvių, bažnyčių šventoriuose po šventadienių mišių, parkuose ir skveruose. Net aikštėje prie Vyriausybės rūmų jie turi savo suolelį už V. Kudirkos nugaros, po liepomis, kur  aptaria  dienos naujienas ir pasidalina paskutiniu alaus gurkšniu ar sumuštinio kąsniu.

Nuo užsienio turistų jie skiriasi tuo, kad turistai yra atvykę laikinai, o „bomžai“ gyvena su mumis. Jie yra mūsų visuomenės dalis. Primindami mums ne tik „vis didėjančius pasiekimus“ globaliame pasaulyje, kai kurių sėkmes bei augančius turtus, bet ir dalies mūsų piliečių visišką nuskurdimą ir degradavimą.

Kiek jų yra sostinėje ir kituose Lietuvos miestuose, niekas tiksliai negali pasakyti, nes jie yra nesuskaičiuojami, jie neturi pastovios gyvenamos vietos, kurią fiksuotų statistika ar gyventojų surašymai. Kai kas galvoja, kad „bomžai“ – tai nepriklausomos Lietuvos fenomenas. Iš tikrųjų, jie egzistavo ir sovietmetyje. Tik jų nesimatė, tiksliau – jiems nebuvo leista rodytis viešose vietose, tuo labiau prie sovietinės valdžios pastatų ar Gedimino (buvęs Lenino) prospekte.

Sovietmečiu negyvenusi jaunesnė karta galbūt net nežino, kad žodis „bomžas“ kilęs iš kelių rusiškų žodžių. Jų trumpinį – BOMŽ užrašydavo sovietų milicininkai, sulaikę valkatą ar kitą laisvą žmogų, neturintį namų, ar pastovios gyvenamos vietos (rus. – bez opredelionogo mesta žitelstva).

„Bomžai“ ne tik Lietuvos, bet viso kapitalistinio pasaulio kasdienybė. Jų yra galingiausioje pasaulio valstybėje JAV, juos gali pamatyti net turtingiausioje Europos šalyje Šveicarijoje. Tik Šveicarijoje jie visi yra suskaičiuoti, nusiprausę, blaivūs ir mandagūs, retai prašantys išmaldos, nesižeminantys prieš tuos, kurie tą išmaldą duoda. Tai greičiau gyvenimo būdas, nei skurdo pasekmė.

Žinoma, jų nėra tiek daug kaip Lietuvoje, jie nedemonstruoja savo žaizdų gąsdindami praeivius, nes jų neturi. Visi vietiniai valkatos gauna valdžios nustatytą išmoką maistui ir sveikatos draudimo išmoką, patenkančią į sveikatos sistemą. Kai kurie Šveicarijos kantonai net suteikia pašalpą valkatų šunims išlaikyti, nes šveicarai gyvūnus myli.

Šveicarai, kaip ir kitos Vakarų šalys, gali pasirūpinti savo valkatomis todėl, kad nėra abejingi nuskurdusiems bendrapiliečiams, kad yra seniai įvedę progresinius bei nekilnojamojo turto mokesčius, kad turtingiausi moka daugiausiai į valstybės ir savivaldybių iždą.

Lietuvos turtingieji, kaip visos buvusios ir esamos vyriausybės bei visi prezidentai, it velnias kryžiaus bijosi progresinių mokesčių ir, matyt, yra abejingi tiems Lietuvos piliečiams, kuriems dėl įvairių priežasčių nepasisekė pasinaudoti laisvos, konkurencingos, bet ir negailestingos silpnesniems, sistemos privalumais. Apie 20 proc. Lietuvos piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, vos suduriantys galą su galu. Ir nesakykit, kad jie nenori dirbti. Ir neginkit nesveikos mūsų socialinės sistemos, kuri leidžia minimalią algą gaunančiam žmogui nenumirti iš bado.

Vilniaus V. Kudirkos aikštėje, skiriančioje Vyriausybės rūmus nuo Gedimino prospekto, visada pilna įvairaus socialinio sluoksnio žmonių, pradedant vyresnių klasių moksleiviais, besirenkančiais čia vakarais ir demonstruojančiais naujausias pankiškas šukuosenas bei įvairių markių praplyšusius džinsus. Beje, praplyšę džinsai buvo populiarūs prieš 45 metus. Tik nedaug kas tuos džinsus turėjo. Mūsų kurse tokie buvo tik du, kurių tėvai buvo kažkokie aukšti sovietiniai funkcionieriai. Aikštėje taip pat mėgsta rinktis mamos ir tėčiai su savo mažamečiais, besistengiančiais kuo aukščiau užlipti ant Kudirkos paminklo plokščių. Mėgsta čia pasėdėti pensininkai, atvažiavę iš mikrorajonų į miesto centrą pasijusti tikrais vilniečiais. Neretai aikštėje prisėda ir beklaidžiojantys turistai, bei jaunuoliai, laukiantys savo išsvajotos poros. Neabejingi aikštei ir vilniečiai „bomžai“. Aikštė nuolat gyvena savo gyvenimą.

Ko aikštėje nėra, tai prakutusių lietuvių ir stambių valdininkų, kurie paskubomis ją praeina pakeliui į Vyriausybės rūmus ir atgal. Tiesą sakant, čia jie nelabai tiktų tarp eilinių vilniečių. Naujieji lietuviai nemėgsta nei aikščių, nei paprastų žmonių. Jie pėsčiomis nevaikšto Gedimino prospektu, Vokiečių ar Vilniaus gatvėmis. Ten jie jaučiasi tiesiog nepatogiai. Jų atžalos atvažiuoja prabangiais automobiliais, kurių Vilniuje daugiau nei Kopenhagoje ir kurių nedrįsta apmokestinti nei viena lietuviška valdžia. Nors tokie mokesčiai yra daugelyje Vakarų šalių. Jie atvažiuoja parodyti savo limuzinus ir pasipuikuoti tariamu turtingumu. Po to greitai užsidaro brangiuose senamiesčio restoranuose, kurių adresą, matyt, jiems nurodo save žiniasklaidoje garsinantis gurmanas iš Kauno.

Naujalietuviai slepiasi nuo miestiečių ištaiginguose namuose su baseinais ir teniso kortais Vilniaus apylinkėse, prie ežerų, užsisklendę aukštomis tvoromis pušynų pavėsiuose. Kai kurie – net šiltose ir saugiose užsienio šalyse. Dideli pinigai mėgsta tylą. Tačiau ją retsykiais sutrikdo tų pinigų dalybos.

Štai jau kelintą savaitę girdėti Lietuvos turtuolių, valdančių Vilniaus prekybos tinklą, kivirčai, kam turi priklausyti daugiau milijonų. Vienas iš savininkų prabilo apie galimą milijonų litų mokesčių nuslėpimą. Laukiu, kada tie milijonai bus grąžinti valstybei, t.y. visiems mums, mokesčių mokėtojams, taip pat ir kitiems verslininkams, kurie nesinaudoja įstatymų spragomis. Gal pastatys našlaičiams ar varguoliams skirtus namus, ar kitaip atsilygins tautiečiams, kurių dėka tuos milijonus uždirbo?

Negirdėti taip pat naujo Vilniaus mero ketinimų, kaip jis „bomžus“ nupraus, pamaitins ir leis sėdintiems gatvių kavinėse išvengti jų draugijos. Žinoma, lengviau yra griauti, drausti, uždaryti, nei organizuoti, pavyzdžiui, oro susisiekimą su Europos miestais ar sutvarkyti Operos ir baleto teatro aplinką pačiame miesto centre su aplūžusiais suolais, išdaužytomis plytelėmis, užžėlusiais fontanais ir „pasislėpusiu“ po medžiais Kipru Petrausku. Galiausiai bent visuomeninį transportą taip sutvarkyti, kad žmonės nesistumdytų, ieškodami galimybės greičiau įlipti ar išlipti. Palinkėkim merui sumanumo ir sėkmės, kad ir kukliuose, bet kūrybiniuose, o ne griovimo ir naikinimo darbuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"