TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

„Brexit“– post factum

2016 07 03 6:00

Kai didžioji vartotojiškos visuomenės dalis nepažįsta savo tikrojo „aš“ ir atitrūksta nuo krikščionybės šaknų, netenka tinkamiausio visų gyvenimo įvykių vertinimo kriterijaus – įžvalgaus ir toliaregiško mąstymo, grindžiamo dieviško Apreiškimo tiesa, kurios šviesa padeda demaskuoti etinio reliatyvizmo melą.

Popiežiai Benediktas XVI ir Pranciškus ne kartą yra perspėję apie nukrikščionėjimo ir reliatyvizmo, kurie, ignoruodami Evangelijos tiesą, laikosi perdėm subjektyvaus bei tikrovę iškreipiančio tiesos suvokimo, pavojus.

Tikėjimo šviesoje vertinant vadinamojo „Brexit“ referendumo rezultatus pastebėtina, kad Didžiojoje Britanijoje (beje, kaip ir daugelyje šalių) yra išplitęs individualistinio mąstymo virusas, kai žmonės, perfrazuojant rašytoją Claudio Miną, „užuot tiesą stengtųsi atskirti nuo melo bei fantazijos, ir taip galėtų tikslingai planuoti savo veiksmus, deja, pasiduoda nepateisinamai vaikiško iracionalumo pagundai“. Taigi, kai žmonių sąmonėje objektyviam ir toliaregiškam mąstymui nebelieka vietos, atsiranda destrukcija ir savigriova.

Po minėto referendumo didelė dalis britų suvokė, kad dėl išėjimo iš ES balsavo klaidingai – ne už savo šalies ir vaikų ateitį, o prieš valdančiuosius, kurių vykdoma politika yra nusivylę... Šis trumparegiškas protestas prieš valdžią tapo kai kurių balsavusiųjų suklupimo akmeniu. Jis atsigręžė prieš juos pačius, nes pasipylę grasinimai emigrantams ir net panaudotas prieš kai kuriuos iš jų fizinis smurtas liudija, kad, kai susiklosto palankios aplinkybės, nesunku žmogaus viduje pažadinti snaudžiantį agresijos žvėrį taikių kitataučių atžvilgiu.

Pasak Anglijos ir Velso vyskupų konferencijos pirmininko kardinolo Vincento Nicholso, „po „Brexit“ referendumo žengtas visiems sunkus naujas istorijos žingsnis“. Šis žingsnis gal paskatins ne tik daugelį britų užduoti sau elementarų klausimą: „O kas yra ta ES?“, bet privers juos susimąstyti: „Kodėl po šio referendumo į mūsų gyvenimą įsiveržė tiek daug sumaišties, susiskaldymų, baimių, pykčio ir kitų panašių dalykų?“ Tikėtina, kad dalis žmonių pradės blaiviau analizuoti tai, kas įvyko; ieškoti gilesnių atsivėrusių visuomenės narių susipriešinimo žaizdų priežasčių ir išeičių: kokius priimti sprendimus, kad šią susiklosčiusią negatyvią visuotinio pobūdžio situaciją būtų galima stabilizuoti ir užbėgti už akių galimiems didesniems sukrėtimams...

Dievas sukūrė žmogui protą – mąstymo galią, kad jis, galvodamas apie kilnius dalykus (Fil 4, 8), mylėtų Jį ir artimą protu ir visu gyvenimu (Mk 12, 29 – 31), ir po šio gyvenimo pabaigos būtų vertas „akis į akį“ išvysti Tą, kuris savo mylimu kūriniu rūpinosi labiau nei jam kartais atrodydavo. Taigi žmogaus egzistencinis tikslas – pažinti Dievą ir patenkinti visus Jo lūkesčius. O kai asmuo Dieve atranda save, atranda viską: savo prasmę, tikslą, pašaukimą, ramybę, laimę... Štai kodėl mums visą gyvenimą reikia ieškoti tiesos, kad, joje atradę laisvę kilniai mylėti, protingai kurti ir prasmingai gyventi bei numirti, galėtume, peržengę amžinybės slenkstį, iš širdies gelmių atsidusti ir tarti visko Šeimininkui: „Ačiū, Viešpatie, kad mane pašaukei iš nebūties į Gyvenimą!“

Tačiau žmogus, kuris yra pilnas savo netikrojo „aš“, ir jam atrodo, kad jis yra laisvas, nes gali elgtis taip, kaip tik užsigeidžia, ir jo asmeninė nuomonė bei patirtis yra aukščiausias šios tikrovės vertinimo matas, deja, atsiduria savų iliuzijų nelaisvėje ir nėra pajėgus priimti gelbstintį transcendentinės malonės spindulį. Moralė be malonės – namas be pamatų ir medis be šaknų.

Prieš trejus metus popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje sakė, kad „apie tiesą neįmanoma kalbėti taip, kaip apie daiktą, ją reikia sutikti, (...) nes ji yra susitikimas su Asmeniu“. Kad žmogus tinkamai mokėtų bendrauti su kitu asmeniu, jį gerbti, juo pasitikėti ir jam gero linkėti, pirmiausia turi susitikti su Tuo, kurio nemato, bet į Jį tiki ir, maldingai gyvendamas, esti įsitikinęs, kad tikrai yra juo rūpinamasi. Todėl tiems, kurie pasitiki geruoju Rūpintojėliu, kiekvienas išmėginimas turėtų būti kaip tramplinas, padedantis ne susitapatinti su neišvengiamais išgyvenimais, bet malda ir tikėjimu pakilti aukščiau jų, kad galėtume pamatyti, jog esame ant Jo plataus ir švelnaus delno.

Dievas į visus žemės gyventojus žiūri tiktai iš amžinybės perspektyvos, kuri byloja, jog kiekvienas individas yra nepakartojamas dieviškos meilės atspindys, ir yra suvereni, šventa Jo neliečiamybė. Žmogui – būtybei (po angelų), gebančiai išmintingiausiai mąstyti bei kilniausiai elgtis, – nenorėjimas pažinti ir mylėti Dievą atsirūgsta karčiausiai. Kai asmuo ignoruoja Dievą, kuris jį pažino dar prieš jam gimstant, tampa dvasišku neregiu, nes neturi vidinės šviesos kitame matyti tai, ką visada mato Jis.

Mes nepajėgūs gyvenimo įvykių laikrodžio rodyklės atsukti atgal. Todėl šiuo atveju tenka tik pritarti V. Noreikai, neužmirštamo balso tenorui, dainuojančiam: „Laiko nesustabdysi. Ir neatsuksi atgal. Prieš laiką lygūs visi. Laikas – visagalis...“ Laiko „visagalybėje“ pastebėkime du nuostabius jo komponentus: dabartį bei ateitį. Štai šiose jų akimirkose gali pasikeisti mūsų mintys, sprendimai ir likimai.

DALINKIS:
0
4
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"