TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

"Juodasis sąrašas": kova su korupcija ar imitacija?

2014 06 17 6:00

Vyriausybės "juodojo sąrašo" istorija atitinka geriausias politinio detektyvo ir trilerio taisykles. 

Paskelbus, kad sąraše yra net devynių viceministrų pavardės, Lietuvos žmonėms buvo pasiūlyta iš pradžių įsitraukti į svarstymus, kas yra tie "blogiečiai", o paskui, paleidus į viešumą kai kurias pavardes, ir spėti, už ką jie į tą sąrašą pakliuvo. Argi neįdomu?

Neseniai minėjome Vilties ir gedulo dieną. Ta proga ne pro šalį prisiminti, kad sovietų okupacija atėjo į šalį, kurioje jau buvo didžiulis nepasitikėjimas valdžia, todėl ne vienas politikas, visuomenininkas, laikraščio redaktorius ne iškart tada suprato, kad tai ne blogojo, kaip tada ne vienam atrodė, prezidento Antano Smetonos nuvertimas svetimųjų rankomis, bet iš kitur atnešta didžiulė tragedija mūsų tautai ir valstybei.

Dalis to nepasitikėjimo valdžia priežasčių - ir įvairaus lygio pareigūnų, turėjusių tarnauti tautai ir valstybei, korupcija, taip pat nepotizmas, t. y. giminių, artimųjų protegavimas skiriant juos į pareigas valdžioje. Jis buvo pasiekęs aukščiausius sluoksnius.

Kaip paaiškėjo, šių dienų Lietuvoje net kandidatai į prezidentus televizijos debatų metu ne iškart sugebėjo atsakyti į klausimą, kas yra nepotizmas. Tačiau ne vienas, matyt, sutiktų, kad nepotizmas, kaip ir aukšto lygio korupcija, mūsų šalyje yra nesvetimas.

Mano įsitikinimu, šie reiškiniai (dar pridėkime ir valdžios pareigūnų kontrabandinius ryšius) šiandien Lietuvai yra ne mažiau pavojingi nei išorės grėsmės, kurias po įvykių Ukrainoje junta net ir tie, kurie iki šiol į tai žiūrėjo abejingai. Todėl ir kovojant su valdžios korupcija turėtų būti einama nuo imitacijos praktikos prie realių darbų su pasekmėmis. O jos - tai valstybės pareigūnų atsakomybė, jeigu jie pasirodė esantys kalti. Arba pareigūnų, kurie tik imitavo kovą su korupcija, atsakomybė.

"Juodojo sąrašo" praktika - naujas reiškinys Lietuvos politikoje. Todėl jis vertas ypatingo dėmesio. Juk nuo viceministrų kaltumo ar nekaltumo priklauso ir mūsų požiūris į aukščiausios valdžios bei jos tarnybų valią pažaboti korupciją. Tad svarbu suvokti, ar viskas su tuo sąrašu daroma gerai.

Prisipažinsiu - pirmas įspūdis toks, tarsi tai būtų dar viena politikos viešųjų ryšių akcija. Slaptos tarnybos atneša pažymą prezidentei ir, kaip vėliau paaiškėja, premjerui. Joje tarsi surašytos prasikaltusių viceministrų pavardės. Pažyma nežinia kodėl aplenkia Seimo pirmininką, kuris parlamentinėje-prezidentinėje valstybėje turėtų būti antras pagal svarbą asmuo. Kalbu ne apie konkretų žmogų, asmeninius politikų santykius, o konstitucines galias. Partijų, kurių kiekviena delegavo savo atstovus į Vyriausybę, lyderiams iš pradžių abstrakčiai leidžiama suprasti, kad sąraše yra galbūt neskaidria veikla užsiimančių politikų, o paskui pasiūloma vadovautis žiniasklaidoje paskleista žinia su konkrečiomis pavardėmis. Ir niekas iš jų neturi teisės gauti informacijos apie tai, kas yra toje slaptoje pažymoje. Jeigu kurios nors partijos vadovas bandytų tai išgauti iš slaptųjų tarnybų vadovų, būtų apkaltintas daręs jiems politinį spaudimą.

Visiškai neaišku, ką šioje situacijoje turi daryti ir tie politikai, kurių pavardės galbūt yra minimos slaptoje pažymoje. Juolab kad ir jos paskelbtos tik žiniasklaidoje.

Jeigu kaltinimai būtų aiškiai išsakyti, tie asmenys galėtų ginti savo garbę teisme. Dabar jiems lieka tik galimybė mėginti sužinoti, kokie kaltinimai jiems metami. Bet ar tai įmanoma padaryti? Kaip paskelbė Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas, visa informacija buvo surinkta iš kriminalinės žvalgybos šaltinių, todėl vargu ar gali būti viešinama.

Jeigu valstybėje egzistuotų taisyklė, kad nušalinęs kokį nors pareigūną institucijos vadovas iš savo kišenės išmokėtų kompensaciją teisme paaiškėjus, kad tas žmogus buvo nekaltas, sumažėtų ir įvairių valdžios institucijų vadovų noras savavaliauti.

Jeigu slaptųjų tarnybų vadovai atsakytų savo kėde už klaidingų žinių teikimą apie galimus politikų nusikaltimus, sumažėtų ir rizika, kad šių institucijų vadovai bus įtraukti į valdžios žaidimus tik demonstruoti kovą su korupcija. Atsakomybė turėtų būti taikoma ir už informacijos apie neskaidrią politikų veiklą nutylėjimą.

Kol kas Lietuvoje to nėra. Deja, nėra ir rimtos institucijos, į kurią visos partijos deleguotų geriausios reputacijos įtakingus politikus, kurie aiškintųsi padėtį, jeigu kyla klausimų dėl politikų neskaidrios veiklos. Būtų galima įpareigoti slaptąsias tarnybas teikti tokiai komisijai pažymas apie politikų korupcinę veiklą. Dabar visi svertai atiduoti į prezidento ir premjero rankas, o visi kiti, įskaitant ir paprastus piliečius, tampa tik iš aukščiausių valdžios rūmų sklindančių politinių detektyvų stebėtojais.

Norėtųsi ne politinio detektyvo, ne įdomaus trilerio, o realaus suvokimo, kad žengiami tam tikri žingsniai pažabojant korupciją. Kovos su korupcija imitacija silpnina valstybę iš vidaus. Todėl patys į kovą su aukšto lygio korupcija pakilę pareigūnai turėtų būti visaip remiami. Tačiau kol kas kaip tik tokie pareigūnai dažniausiai yra šalinami iš pareigų.

O "juodojo sąrašo" istorijoje lieka neatsakytas dar vienas klausimas: ar neskaidria veikla pasižymintys viceministrai gali būti pastebėti tik po prezidento rinkimų?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"