TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

„Juodojo sąrašo“ viceministrų klausimu

2014 07 10 6:00

Prezidentės Dalios Grybauskaitės reikalavimas atleisti į vadinamąjį juodąjį sąrašą patekusius viceministrus sulaukė prieštaringų vertinimų.

Toks reikalavimas neturi precedento. Valstybės vadovės pareiškimas apie galbūt kriminalinę valdančiąją daugumą gali išties atrodyti šokiruojantis. Teisinė šios problemos dalis - kaip vertinti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pateiktą medžiagą apie aukštus pareigūnus - taip pat gali kelti klausimų. Tačiau nėra abejonės, kad prezidentė iškėlė nepaprastai aktualią problemą ir parodė būdus, kaip galima realiai mažinti korupcijos grėsmę valstybėje.

D. Grybauskaitės iniciatyva sulaukė gana aktyvios priešiškos reakcijos - ne tik valdančiosios koalicijos (tai savaime suprantama), bet ir kitų politikų, dalies žiniasklaidos. Prezidentė kaltinama teisiniu nihilizmu, susidorojimu, asmeniškumų perkėlimu į valstybės politiką, valdžios galių uzurpavimu, dvejopų standartų taikymu. Dėl šių priekaištų galima diskutuoti iki užkimimo, tačiau stebėtina, kad argumentacija nepalietė klausimo esmės: ar keliami reikalavimai viceministrams padidintų valstybės valdymo skaidrumą, prisidėtų prie korupcijos prevencijos? Ar tai būtų naudinga vertinant valstybės požiūriu?

Galima stebėtis, jog garsiai šaukiama, neretai net sutirštinant spalvas, apie šalį, nugrimzdusią į korupcijos liūną, tačiau dar didesnis triukšmas kyla pamėginus imtis veiksmų, kad tokia padėtis būtų pakeista.

Pradėjus kalbą apie viceministrus tenka pažymėti, jog dabartinė valdančioji koalicija iškreipė jų vaidmenį. Aukštų politinio pasitikėjimo pareigūnų, turinčių įgyvendinti Vyriausybės programą, skyrimas tapo partijų postų dalybų objektu, varžytuvėmis dėl įtakos, aritmetiniu veiksmu, kuriame neliko vietos valstybės prioritetams, pretendentų kvalifikacijai, net paties ministro valiai. Pridėkime prie to dažnai skambančias mintis, kad partijos primena klubus, saugančius savo rėmėjus nuo nepalankių vėjų, atsidėkojančius už paramą aukštais nepelnytais postais. Viceministro postas yra būtent toks, kuriam nekeliami apibrėžti kvalifikacijos ir reputacijos, įgyjamos per ilgus metus valstybės tarnyboje, reikalavimai, šioms pareigoms eiti neskelbiama konkursų kaip karjeros pareigūnams. Jei viceministrams netaikomi ir jokie patikimumo, skaidrumo reikalavimai, padėtis iš tikrųjų tampa neapibrėžta, potencialiai pavojinga.

O ko verti šūksniai laikytis nekaltumo prezumpcijos? Apie ją kalbama ir valdančiosios koalicijos partijų pareiškime, atsakant į prezidentės reikalavimus. Tačiau akivaizdu, kad tokios kalbos tik imituoja rūpinimąsi teisiniais principais. Juk šnekama ne apie viceministrų kaltę, jų galbūt daromus nusikaltimus, o apie pasitikėjimą jais. Teisėtumo širma pernelyg dažnai pasitelkiama įvairiems nusižengimams, nekompetencijai, neveiklumui dangstyti, todėl į visuomenės gyvenimą būtina grąžinti pasitikėjimo ir reputacijos sąvokas. Pasitikėjimą galima prarasti dėl nederamų, įtartinų veiksmų, nors jokio nusikaltimo nebuvo padaryta. Pasitikėjimo netekęs asmuo neturi būti suimtas ir kalinamas, tačiau jis nebūtinai turi užimti aukštą valstybės postą, o sprendimas nepaskirti jo į šį postą negali būti laikomas teisių pažeidimu. Tai elementarūs dalykai, tačiau daugelis Lietuvos politikų ir politikos apžvalgininkų to nesupranta arba apsimeta, kad nesupranta.

Valdančiosios koalicijos kaltinimas prezidentei, esą ji taiko dvejopus standartus - juk ankstesnės Vyriausybės viceministrų neklibino, net komiškas. Išeitų, kad viceministrai amžinai turi likti neliečiamųjų kasta, nes pirmo karto, kai svarstomas pasitikėjimas jais, negali būti iš principo: tai jau laikoma dvejopais standartais. Koalicija negirdi prezidentės argumentų, kad ji vadovaujasi naujuoju Kriminalinės žvalgybos įstatymu. Jei valstybės vadovė gavo atitinkamos informacijos iš STT, ji tiesiog neturi teisės dėti jos į stalčių. Koalicija daug ko prišnekėjo savo pareiškime, tačiau nepasakė vienintelio dalyko, kuris šiuo atveju turėtų reikšmę ir prasmę: kad visiškai pasitiki savo viceministrais, kad neabejoja jų nepriekaištinga reputacija, kad jie yra kvalifikuočiausi ir tinkamiausi į šiuos postus asmenys iš visų įmanomų kandidatų. Jei to nepasakyta, koalicijos pareiškimas nėra dokumentas, kuris atspindi valstybinį požiūrį, o viso labo - pigaus politikavimo pavyzdys.

Galų gale valdančioji koalicija tarsi priėmė prezidentės sąlygas, pareikšdama, kad ministrams grąžinus įgaliojimus iš pareigų turės pasitraukti ir jų politinės komandos. Kol kas neaišku, kaip viskas klostysis toliau ir kokia praktika nusistovės.

Kaip rodo įvairių tarptautinių organizacijų duomenys, pastaraisiais metais Lietuva pamažu atsikrato korupcijos. Ko gero, prie to prisideda ir nuosekli, ryžtinga prezidentės pozicija. Žinoma, paprasčiau surasti šimtą „rimtų“ teisinių priežasčių, kodėl neverta imtis vienos ar kitos skaidrumo iniciatyvos. Nesujudinsi liūno - visiems bus ramiau gyventi, ir tu pats būsi geras dėdė arba gera teta. Su korupcija lengviau kovoti kalbomis ir popieriais, kaip tai daro garbūs koalicijos vyrai. Todėl gerai, kai bent prezidentė primena, kad korupcija pakerta valstybės pamatus ir kad ji nesuderinama su Vakarų demokratinės valstybės modeliu, į kurį Lietuva turi lygiuotis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"