TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

„Lobizmo“ karai švietimo baruose: genderizmas ir Bažnyčia 1:0

2016 08 24 16:50

Liepos mėnesį Lietuvos žiniasklaidoje ir kabinetuose virė karštos diskusijos dėl lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos. Iki šiol galiojanti, iš esmės tradicinės moralės nuostatomis paremta 2007-ųjų programa, yra faktiškai netaikoma.

Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) sudarė darbo grupę, kuriai pavedė parengti naują programą. Grupės nariai gegužę priėmė pirminę programos versiją, kuri progresyviausiems jos nariams pasirodė per konservatyvi, todėl buvo nutekinta žiniasklaidai ir paskelbta portale manoteises.lt. Prasidėjo banga programą kritikuojančių straipsnių, tačiau ministerija ryžtingai gynė savo poziciją. Jos esmė – lytiškumo ugdymas turi skatinti susilaikymą paauglystėje, siekiant sieti lytiškumą su ilgalaikiais, įpareigojančiais santykiais.

Nors visą vasarą programos kontekste labai daug diskutuota apie Bažnyčios įtaką politikams, būtent progresyviomis prisistatančių visuomenės grupių spaudimas davė didžiausių vaisių. Rugpjūčio pradžioje ministrei A. Pitrėnienei įteikta programa buvo daugeliu aspektų nebeatpažįstama, gerokai liberalesnė, prikaišiota formuluočių apie seksualinių orientacijų įvairovę. Pirminė ministerijos deklaruota intencija programoje akivaizdžiai išskydusi.

Bažnyčia prieš genderistus

Vasaros pradžioje prasidėjus viešiems programos svarstymams, į procesą įsitraukė tiek konservatyvios, tiek kairuojančios įtakos grupės. Daug ginčytasi dėl to, kieno pusę paremia mokslo argumentai, savintasis „moksliškumas“, skelbiant, kad jo nėra oponentų vizijoje. Bet kuriuo atveju, viešumoje dominavo žinia, kad Bažnyčia diktuoja švietimo gaires. „Norime mokslu, o ne religijos dogmomis paremto ugdymo“ – skelbė liberalių protestuotojų plakatai.

Iš pradžių esminė diskusija dėl Programos sukosi apie dvi visame pasaulyje konkuruojančias strategijas. Viena jų siūlo skatinti susilaikyti nuo lytinio gyvenimo iki santuokos ar bent ilgalaikių santykių, nes kontracepcija apsaugo (kiek apsaugo) tik nuo fizinių, bet ne nuo psichologinių ir socialinių ankstyvo sekso padarinių. Šią strategiją rinkosi ŠMM darbo grupė. Kita strategija iš esmės siūlo skatinti ankstyvą lytinį gyvenimą, anksti supažindinant su jo formų įvairove ir apsisaugojimo nuo nepageidaujamų pasekmių priemonėmis. Ši strategija remiasi prielaida, kad ankstyvas lytinis gyvenimas mūsų laikais neišvengiamas, todėl beprasmiška ir neracionalu bandyti nuo jo atkalbėti.

Žinoma, galima aiškinti, kad visi paaugliai ir taip užsiima seksu ir bandymai nuo to atkalbėti yra viduramžiški, atsilikę, atitrūkę nuo realybės. Tą daro dauguma seksualinių mažumų teises ginančių NVO bei politikų. Iškalbingai šią poziciją gynė ir B. Vėsaitė, aiškinusi, jog „pasakyti jaunam žmogui, kad sekso nereikia, turbūt tas pats, kas pasakyti – nustok valgyti“. Tai įdomi nuostata, žinant, kad, pavyzdžiui, Vilniuje beveik 2/3 paauglių, VU docentės Ž. Bumbulienės turimais apklausų duomenimis, sulaukia pilnametystės „nevalgydami“. 15 metų „užvalgę“ būna 22 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių. Tai vieni mažiausių skaičių Europoje, o kitų šalių statistika rodo, kad jie auga pradėjus reklamuoti kontracepciją. Paauglių seksas nėra toks visuotinis ir neišvengiamas, kaip vaizduojama.

Tačiau šio komentaro tikslas nėra įrodyti, kuri stovykla teisi. Ar skatinti ankstyvus lytinius santykius, ar susilaikymą, yra sena diskusija, kuria išsakyti abiejų pusių argumentai, o politikų pasirinkimas, ypač dabar, prieš rinkimus, parodys rinkėjams jų laikyseną. Svarbu tai, jog formuojant galutinę Programos versiją, nuo pirminės nuostatos skatinti „susilaikyti nuo lytinių santykių iki pilnametystės“ pereita prie daug abstraktesnio „susilaikyti iki brandos“, kurią jau galima subjektyviai įvertinti. Išnyko vienareikšmiškai kritiškas požiūris į kontracepciją, nuostata, kad „kontracepcija negali būti pateikiama mokiniui kaip priimtina alternatyva susilaikymui“. Aišku, kad Bažnyčia nebuvo ir negalėjo būti tokio pamatinio Programos pokyčio šalininkė.

Tačiau daug didesnė genderizmo stovyklos pergalė – į programą įtrauktas visiškai naujas diskutuotinas lytinių orientacijų įvairovės klausimas. Programoje atsirado nuostatos, pagal kurias siektina, kad moksleivis „priimtų save ir asmenis su skirtinga lytine orientacija“, taip pat neleistina „skatinti nepasitenkinimą savo [...] lytine orientacija, savo [...] lytinės orientacijos nepriėmimą“. Mokiniai turi išmokti įvardyti, kad „asmenys gali būti: heteroseksualios, homoseksualios, biseksualios orientacijos; suvokia, kad tai – dalis žmogaus lytiškumo įvairovės“. Draudžiama diskriminuoti dėl mokinio ar jo tėvų lytinės tapatybės“ (t.y. dėl vadinamosios socialinės lyties). Iš viso II priede, kuris apibrėžia programos turinį, santuoka (įskaitant santuokinę meilę) paminėta 22 kartus, lytinė orientacija – 15 kartų. Justi tam tikras balansas tarp dalykų, kurių svarba visuomenės ugdyme vargu ar turėtų būti balansuojama.

Čia vėlgi, remiamasi dviem idėjomis. Pirma, moksleivis turi priimti savo orientaciją kaip neišvengiamą duotybę, kadangi seksualinė orientacija esą būna tik įgimta. Antra, moksleivis dėl savo orientacijos neturi nuo ko nors susilaikyti, neturi laikyti jos problema, o priešingai suvokti ją kaip vieną iš seksualumo įvairovės formų.

Tai problemiška mokslo požiūriu ir įtartina vertinant tariamą Bažnyčios vaidmenį Programos svarstymuose. Pirmiausia apie mokslą. Modernus mokslas senokai sutaria, kad seksualinė orientacija nėra liga. Nors tai politinis sprendimas, pasiektas protestais, o ne mokslo atradimais, jo nuosekliai laikomasi. Tiesa, bandymai padėti atsikratyti nepageidaujamo homoseksualaus potraukio nėra draudžiami. Uždrausti tai šiomis dienomis bandoma tik politiškai – pavyzdžiui Baracko Obamos administracijos antrosios kadencijos pabaigoje. Esminis klausimas yra ne orientacijos keitimas, bet jos kilmė. Nėra sutarimo, kad homoseksualumas būtų vien įgimtas. Visai neseniai JAV pasirodė ir plačiai nuskambėjo metastudija, kurios išvada pakartoja mokslo (bet ne žiniasklaidos) sutarimą, kad jokių aiškių įrodymų apie vienokią ar kitokią homoseksualumo kilmę nėra. Juo labiau, kad kita nesena studija aiškiai teigia, jog per pastaruosius 25 metų „išlaisvinto seksualumo“ šalyse kaip JAV vienalyčius santykius išmėginusių vyrų padaugėjo dvigubai. Tikėtina, kad orientacija nesirenkama kaip drabužiai ar studijos, tačiau viską išmėginti kviečianti ir bet kokią kilusią aistrą priimti skatinanti populiarioji kultūra ir juo labiau švietimas tikrai neabejotinai skatina vienalyčių santykių plitimą ir kitų naujų seksualumo raiškos formų paieškas. Jei nėra užtikrinto mokslinio pagrindo teigti, kad homoseksualumas visais atvejais įgimtas, nėra ir pagrindo visus vaikus skatinti priimti jį kaip neišvengiamą duotybę, kuri nekelia problemų.

O problemų jis kelia, net ir nelaikant pačios orientacijos liga. Milžiniški homoseksualų depresijų ir savižudybių mastai net ir labiausiai tolerantiškose Švedijos ar Nyderlandų visuomenėse, emidemė lytiniu keliu plintančių lygų statistika tarp homoseksualų vyrų visame pasaulyje, susitaikymas su faktu, jog neįmanoma natūraliai susilaukti vaikų, galiausiai ir visuomenės reakcija į atvirą homoseksualumo demonstravimą, to nesuderinamumas su religija (kaip būti praktikuojančiu gėjumi ir bet kurios religijos išpažinėju?) – visa tai objektyviai paverčia praktikuojamą potraukį tai pačiai lyčiai didele socialine problema ir rizika sveikatai. Lytiškumo ugdymo programoje skatinti priimti savo ir kitų orientaciją kaip normą nėra nei atsakinga, nei moksliška.

Juo labiau neatsakinga drausti „diskriminaciją dėl lyties tapatybės“, t.y. dėl savęs laikymo esant kitos nei biologinės lyties. Tokia diskriminacija neįmanoma iš principo, nes lyties tapatumo sutrikimas yra oficialiai pripažįstama psichinė liga, kuriai būtinas atitinkamas gydymas, o ne visuomenės pritarimas ar kūno žalojimas lyties keitimo operacijomis. Žmogaus nediskriminuoja atsisakymas laikyti jį tuo, kuo jis nėra. Apibendrinant, naujosios programos nuostatos, kuriomis sudėtas stiprus akcentas ant pagarbos lytinių orientacijų ir lyties tapatybių įvairovei, remiasi ideologizuotomis prielaidomis. Atsakinga Programa, suvokiant, kad orientacijos kilmės klausimas yra neatsakytas, o homoseksualumas bet kuriuo atveju turi gausias neigiamas pasekmes žmogaus sveikatai ir socialinei gerovei, turėtų vengti formuoti bet kokias (tradicines ar progresyvias) jaunosios kartos nuostatas remiantis vien mokslo nepatvirtintais įsitikinimais ir verčiau palikti šį klausimą už programos rėmų.

Bažnyčios pralaimėjimas

Tačiau grįžkime prie Bažnyčios. Būtent programos tikslo „priimti homoseksualumą“ kontekste tampa akivaizdu, kad Bažnyčia pralaimėjo arba apskritai nekovojo dėl šios programos. Bažnyčios mokymas orientacijos klausimu yra aiškus ir nekintamas. Bažnyčia nesmerkia pačios orientacijos, tačiau smerkia žmogaus visada laisva valia daromą pasirinkimą ją praktikuoti.

Homoseksualiems žmonėms ranką tiesianti, miela Pranciškaus Bažnyčia visgi siūlo susilaikymą. „Jei žmogus yra gėjus, ieško Viešpaties ir yra geranoriškas, kas aš toks, kad teisčiau?“ klausė Pranciškus, nors beveik visada nutylima pirmoji jo citatos dalis reiškia, kad toks žmogus valingai renkasi vengti nuodėmės – smerkiamų santykių – o ne juos priimti ir jais didžiuotis. Katalikų katekizmo dar niekas neperrašė, tą vėlesniuose interviu komentuodamas savo frazę priminė ir pats popiežius.

Jei programa būtų rašoma „pagal Bažnyčios dogmas“, joje būtų kvietimas visiškam homoseksualų susilaikymui. Nėra geresnės vietos Bažnyčios mokymui primesti nei lytiškumo ugdymo programa. Tačiau to ten nėra. Nėra ir moksliško pasirinkimo patylėti apie tai, ko gerai nežinome. Priimtas visiškai priešingas sprendimas – kvietimas priimti orientaciją, kas programos kontekste akivaizdžiai reiškia kvietimą visas kitas programos nuostatas apie lytinius santykius taikyti ir homoseksualams. Tai nėra klausimas, kuriuo Bažnyčia būtų galėjusi nusileisti.

Kaip yra sakęs Benediktas XVI, galima katalikų diskusija mirties bausmės ar teisingo karo klausimais, tačiau ne dėl gyvybės klausimų. Bažnyčios akyse lytiniai santykiai egzistuoja vien gyvybės sukūrimui. Būtent todėl ji draudžia kontracepciją, būtent todėl ji kategoriška dėl nesantuokinių santykių, būtent todėl ji negali priimti kompromisų dėl homoseksualų lytinio gyvenimo.

Tačiau Programoje priimtas net ne kompromisas, o progresyvistų pergalė. Viena aktyviausiai rengiamą Programą kritikavusių kairuoliškų organizacijų – Tolerantiško jaunimo asociacija – rugpjūčio 11 dieną savo „Facebook“ paskyrojes paskelbė: „Darbą baigė ŠMM grupė, kuri rengė „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrosios programos“ projektą. TJA nariai nuoširdžiai dėkoja TJA nariams ir atstovams dalyvavusiems šioje grupėje: Mindaugas Kluonis (ypatingai), Rasa Naviskas, Jūratė Juškaitė, Jolanta Bielskiene, Rasa Erentaitė, Arturas Rudomanskis. Jūs visi kartu pasiekėte tai, kad programa būtų labai stipriai priartinta prie mokslu grįsto ugdymo, kad programoje būtų įtvirtinti žmogaus teisių apsaugos principai, sumažėtų dogmatinių principų. Prisidėjote, kad programoje neliktų tokių nuostatų, kurios draudė kalbėti apie kontracepciją, jūs iškovojote, kad mokytojai nebūtų priversti aiškinti seksualinių orientacijų „atsiradimo“ priežastis, mokyti jaunus žmones, kad „galima keisti“ orientaciją, kad homoseksualumas neva yra ŽIV šaltinis ir kt. Taip pat asociacija dėkoja Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA), Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos mokinių parlamentas – LMP, kurie taip pat stengėsi, kad programa būtų paremta PSO standartais. Nepaisant pastangų programa pernelyg kompromisinė ir todėl TJA atstovas neturėjo pagrindo „pritarti“ balsuojant už visą programos projektą.“

Taigi dabar rengiamos programos kritikai, ypač Planuotos tėvystės ir Seksualinės sveikatos asociacijos tarybos pirmininkė Marija Aušrinė Pavilionienė (beje, šių pareigų nedeklaravusi) bei jos padėjėjas, labiausiai iš visų giriamas Mindaugas Kluonis, siekia kitokio lytinio švietimo, vykdomo pagal gana skandalingas Pasaulio Sveikatos organizacijos rekomendacijas (žiūrėti nuo 40 puslapio). Šios rekomendacijos – galutinis, posovietinės visuomenės konservatyvumo nevaržomas pažangiosios lytiškumo ugdymo vizijos išplėtimas.

Būtent M. A. Pavilionienė Seime yra užregistravusi siūlymą vykdyti lytinį švietimą pagal tas pačias PSO rekomendacijas. ŠMM parengta Programa, pačių jos kritikų vertinimu, buvo esmingai priartinta prie šių PSO standartų.

Verdiktas

Apskritai tenka abejoti, kiek aktyviai Bažnyčia dalyvavo kovoje dėl lytiškumo ugdymo programos krypties. Pagrindinį dvasininkų dėmesį politikoje vasarą buvo prikaustęs dirbtinio apvaisinimo įstatymas. Jei ir dalyvavo, tai akivaizdžiai pralaimėjo, vertinant tai, kur link pakrypo programa po jos paviešinimo visuomenei ir interesų grupių įsitraukimo.

Galutinė programa neatpažįstamai skiriasi nuo pirminio, ŠMM visuomenei pristatyto jo varianto. Pakeisti esminiai vertybiniai akcentai, nors pati ugdymo strategija tarytum išlieka susilaikymo, o ne paauglių seksualinio eksperimentavimo stovykloje.

Jei Švietimo ir mokslo ministerija ir norėjo tokio rezultato – ministrė laisva įtvirtinti jį pasirašydama Programą. Tačiau iš drastiškų programos pokyčių, atrodo, kad galutinis rezultatas nustebino ir pačius jos kūrėjus. Jei taip – jei genderizmo stovyklos pergalė nebuvo ŠMM planuose, ministrei turėtų užtekti drąsos programos nepasirašyti.

Status quo ir pačių mokytojų bei pirmiausiai tėvų laisvei palikti lytiškumo klausimai šiuo atveju yra geresnis sprendimas už pamokas apie seksualinių tapatumų ir orientacijų įvairovę. Bent iki artėjančių rinkimų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"