TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

"Profai" - profesionalai ar profanai?

2013 08 07 11:21

Prieš keletą dienų žiniasklaida pranešė apie tai, kad tinklalapyje Youtube.com yra patalpintos mūsų diplomatų slaptų telefono pokalbių išklotinės. Kadangi seniai domiuosi Juodosios jūros baseino bei Kaukazo šalių istorija, politika ir kultūra, man labiausiai „parūpo“ būtent tai, ką mūsų užsienio politikos „profai“ mąsto ir kalba apie šio regiono aktualijas.

Viename iš šių pokalbių Lietuvos ambasadorius Vengrijoje Renatas Juška pareiškia, kad konflikte dėl Karabacho jis palaiko armėnus, nes... pastarieji yra krikščionys. Be to, jis teigė, jog Armėnija nukentėjo nuo Stalino režimo taip pat, kaip ir Lietuva, nes jis (Josifas Stalinas) pakeitė Armėnijos ribas panašiai, kaip ir Lietuvos.

Kadangi panašūs necenzūruoti pono R.Juškos „samprotavimai“ patenka į viešąją erdvę jau nebe pirmą kartą, neturiu jokio pagrindo abejoti jų autentiškumu ir tikrai nemanau, kad tai yra kažkokių paslaptingų priešiškų jėgų neva sukurptas audiomontažas. Žinoma, daugelis iš mūsų nutuokia, kas ir iš kur galėjo įrašyti, o vėliau – ir paviešinti šiuos įrašus, tačiau tai niekaip nekeičia esminės išvados, kad „kalbėtojai“ patys privalo atsakyti už savo žodžius. Tai, kad R.Juška argumentuoja savo paramą vienai iš konflikto pusių ne visuotinai pripažįstamomis tarptautinės teisės normomis, o jos konfesine priklausomybe (tarsi gyventume gūdžiais kryžiaus žygių laikais), yra ne šiaip sau nesusipratimas, o tikrų tikriausias tarptautinis skandalas.

Kyla paprastas klausimas – o kieno gi pusę palaikytų negerbiamas ambasadorius, jei armėnai taip pat būtų musulmonai? Arba atvirkščiai – jei azerbaidžaniečiai būtų krikščionys (beje, pastarųjų protėviai net keturis šimtus metų tokie ir buvo, kol VIII amžiaus pradžioje dauguma jų neperėjo į islamą)? Ar visgi jam tuomet tektų jau nesimaivant ir nebeprisidengiant pseudoreliginiais prioritetais pripažinti savo neįtikinančių simpatijų valstybei – agresorei tikrąsias paskatas? O kaip su Kosovu? Gal ir tada R.Juška, būdamas Lietuvos nuolatinės atstovybės prie tarptautinių organizacijų Vienoje pirmasis sekretorius, slapčia užjautė ne anuometinio šovinistinio Belgrado režimo naikinamus šio krašto albanus (juk jie – irgi musulmonai), o etninius valymus vykdžiusią „krikščionišką“ Slobodano Miloševičiaus kariauną?

Labai apmaudu, tačiau tenka pripažinti, kad bent jau dalis mūsų diplomatų (matant ir girdint to paties R.Juškos pavyzdį) yra „profai“ ne kaip profesionalai, o kaip profanai, kitaip jie nevograutų istorinėmis ir politinėmis temomis, neįsigilinę prieš tai į reikalo esmę. O įsigilinę jie sužinotų, kad, kaip bebūtų keista, bolševikų valdymo laikais ir Lietuvos, ir Armėnijos teritorijos buvo išplėstos, o ne susiaurintos (kitas dalykas – ar tikrai tai buvo bičiuliškų jausmų šių kraštų tautoms išraiška?)

Štai 1920 metų liepos 12 – osios sutartimi Sovietinė Rusija „padovanojo“ Lietuvai bolševikų jau apleistus (arba kaip tik tuo metu apleidžiamus) didžiulius plotus, kuriuose lietuviai sudarė vos dešimtadalį gyventojų, ir kurių mes, kaip besikurianti tautinė valstybė, akivaizdžiai nepajėgėme absorbuoti – Gardiną, Ščiutiną, Mastus, Lydą, Ašmeną, Smurgainius, Pastovis, Breslaują ir t.t. „Padovanojo“, nes jau žinojo, kad netrukus mes turėsime susipjauti dėl šių žemių su mūsų istoriniais sąjungininkais lenkais ir visų jų netekti...

O jei žiūrėsime teritorijos, kurioje tarpukario Lietuvos Respublikos suverenitetas egzistavo realiai, tai ir šiuo atveju J.Stalinas buvo tikras „gerietis“ – 1939 metų rudenį vėl perdavė mums Vilniaus kraštą (tiesa, jau žymiai kuklesnėse sienose). Dar šiek tiek „pridėjo“ 1940 metų lapkritį, paliepęs Gudijos SSR Aukščiausiam sovietui išsižadėti ką tiktai aneksuotos Lietuvos valstybės vietoje sukurtos „LSSR“ naudai Druskininkų, Dieveniškių, Švenčionių ir Adutiškio su apylinkėmis. Pagaliau 1945 metais įjungė į tos pačios „LSSR“ sudėtį be gyventojų likusį Klaipėdos kraštą, o juk galėjo pasielgti su juo kaip su Karaliaučiumi...

Žinant visus minėto kraugeriško režimo nusikaltimus ne tiki Lietuvai, bet ir visai žmonijai, labai stebina šis mūsų diplomato pasirinktas pavyzdys, kuris kam nors gali pasirodyti kaip J.Stalino pagerbimo, o ne jo pasmerkimo vertas istorijos faktas. Lygiai tas pats ir su Armėnija: vos tik bolševikams užkariavus nepriklausomas Pietų Kaukazo valstybes, jai buvo perduoti azerbaidžanietiškas Zangezūro kraštas ir rytinė Gioičios (Sevano) ežero pakrantė, o viduje Azerbaidžano bolševikai įkūrė „Armėniją Nr.2“ – vadinamąją Kalnų Karabacho autonominę sritį. O 1947 – 1952 metais iš Armėnijos SSR tuomet dar azerbaidžanietiškų rajonų buvo ištremta apie 140 tūkstančių azerbaidžaniečių, atlaisvinant tokiu būdu „gyvybinę erdvę“ užsienio armėnams, neva besiveržiantiems į „sovietinį rojų“. Tai kur gi tas stalininis Armėnijos skriaudimas, ponas Renatai? Greičiau jau tai galima būtų pavadinti „protegavimu“, kurio tikslas visada buvo tas pats – Sovietijos pavergtų tautų tarpusavio kiršinimas. Taigi užsiimkite savišvieta, ponas vis dar diplomate.

Paviešinti mūsų diplomatijos profanų vapesiai nėra nekaltas „asmeninės nuomonės išsakymas“, kaip bando aiškinti kai kurie interneto komentatoriai. Tai – tikrai gėdinga dėmė lietuviškosios diplomatijos įvaizdyje, kurią būtina kuo greičiau pašalinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"