TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

„Spauskite čia“. Apie žurnalistinį mandagumą

2015 01 24 6:00

Universitete pasirinktinai studijavau dailės kritikos, teatro kritikos dalykus. Pamenu, mus mokė, kaip sukurti gerą - įdomią, „kabinančią“, straipsnį skaityti (galbūt net paspausti like) viliojančią - antraštę. 

Skambios frazės formuojamos paradokso principu: dekonstruojamas visas straipsnis, atrenkami jį labiausiai atspindintys daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai, kurie pavadinime dėliojami taip, kad vienas greta kito sudarytų įdomias priešpriešas ir suvokimo variacijas.

Tačiau šiandien peržvelgusi spaudą matau, kad „įdomu“ yra ir tai, kas sudaro įspūdį, neva aš, skaitytoja, gaunu ekskliuzyvinę informaciją: jis paskelbė (= parašė feisbuke), ji paviešino, pademonstravo, atskleidė arba dar paprasčiau ir atmestiniau - jūs įvertinkite. Ir parašykite komentarą. Negana to, žurnalistinis mandagumas lyg ir prašosi, kad straipsnio pavadinimas atspindėtų jo turinį. Tai dažnas rašantysis pamiršta.

Postmodernizmo teorijos teigia, kad viskas yra menas ir kad kiekvienas žmogus gali būti menininku. Prieš elitinį, grynąjį meną maištavo ir kitokį požiūrį provokavo daug menininkų, pradedant dadaistais. „Fluxus“ kūrė ir užrašinėjo savo įvykių partitūras tam, kad jas pagal instrukciją galėtų atkartoti kiekvienas norintysis (siūlau išmėginti Yoko Ono „Snow Piece“). Taigi tokia pozityvi naujųjų laikų išmintis. Demokratiška pozicija - esą kiekviena idėja yra teisinga, jei ji argumentuotai pagrįsta.

Vis dėlto šnekančiųjų yra tiek daug, kad jų argumentai retkarčiais pasimeta. Informatyvumą pakeičia soft news ("minkštosios" žinios), informacijos pateikimą - pagyros, kritika arba humoras (priklausomai nuo rašančiojo tikslo). Galiausiai „įdomu“ lieka tai, kas „paviešinta“, „atskleista“ arba niekas nebeįdomu, tad išpopuliarėja anekdotiniai Ciniko Roberto, Buržujaus "blogai". Paskaitykite penktadienį „Penktadienio internetus“ vietoj paprastų naujienų, bus geriau.

Lietuvoje iš tiesų matome geltonosios spaudos ir to, kas yra apie kultūrą, skirtį. Nenoriu suberti kultūros žiniasklaidos su geltonuoju purvu į vieną duobę, bet vis dėlto į meno lauką iliustruojančius leidinius rašyti (kai kam ir skaityti) recenzijų taip pat nebesinori. Nesakau, kad kultūros naujienų portalai perima visus tuos pačius "minkštosios" žiniasklaidos principus - pranešimus spaudai jie toleruoja saikingai ir antraštės įdomesnės. Tačiau purvo bei tuščiažodžiavimo nemaža ir ten.

Šį sezoną kauniečių pastatyta „Barbora“ (režisierius Jonas Jurašas) buvo nagrinėta formaliai, ir dauguma recenzentų vienas kitam pritarė: kostiumai - darkantys, spektaklis - monotoniškas, pražūtinga naujai įterpta Aktorės linija. Vienam nepatiko nekokybiška plikos galvos imitacija, kitam užkliuvo ir scenografija, dar kitas išvis numojo: „Barbora“, don‘t be boring.“ Eidama į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą išties maniau, kad manęs laukiančios kelios valandos bus siaubingai boring. Mano nuostabai, ne prasta galvos imitacija ar per dažnai besileidžiančios raudonos lašelinės patraukė dėmesį, o pagrindinės aktorės virpančios pėdos, meistriška vaidyba, žmogiškoji mirties nuojauta, kuri nuo pirmo veiksmo stūmėsi tiek į individualią, tiek kolektyvinę pasąmonę.

Neseniai „7 meno dienose“ (2015 metų sausio 16 dieną) pasirodė toks Karolinos Rybačiauskaitės straipsnis: „Kada nereikia rašyti apie parodas?“ Didieji naujienų portalai dažnai pateikia ne savo rašytus tekstus, o perfrazuotus pranešimus spaudai. Čia autorė, kelias savaites ruošdamasi rašyti mokslinį straipsnį, pakraupsta ir nuo kultūrinės spaudos atradimų. Jei kritikai apie parodas nerašo, tai tuoj jų batus aunasi kiti žinovai.

Nors postmodernaus meno siekiamybė ir kūrinio esmė yra teikti atskaitos tašką naujam kūriniui (net jei tai - recenzija ar straipsnis), šiais laikais komentavimas (plačiąja prasme) tapo turiniu. Ir šio žodžio šaknis diktuoja neigiamas konotacijas. Vis keliu sau klausimą, kodėl skaitome tiek daug „negatyvo“, jei recenzijų skaityti nesinori pačiam menininkui, kurio kūrybai tokie rašinėliai nedaro jokios įtakos; arba skaitytojui, jei jam neįdomu prastai įvertintas kostiumas ir jis vis tiek eina į savo mėgstamą teatrą? Kaip sako mano kolega iš sunkiosios skilties, žiniasklaida yra verslas. O čia svarbi rinka ir vartotojų paspaudimų ant straipsnio skaičius. Aštriai kritikuojama, kuriamos hipertrofuotos antraštės, skambios istorijos - turinys dėl Didžiojo Mygtuko Paspaudimo, o ne kokybė, vertė, vertybės. Ką moki, tą ir gauni.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"